Prieš beveik keturis dešimtmečius amerikiečių psichologas Philipas G. Zimbardo susidomėjo klausimu: kodėl kalėjimuose nuolat klesti prievarta? Ar šis faktas susijęs su kalėjimo gyventojų charakteriu, ar su pačia kalėjimų sistema, kuri remiasi griežtu valdžios pasidalijimu? Kad išsiaiškintų prievartos priežastis, 1971 metais Stenfordo universiteto psichologijos katedros rūsyje jis sukūrė kažką panašaus į kalėjimą ir sukvietė savanorių studentų grupę. Iš 70 žmonių, atsiliepusių į skelbimą, Zimbardo atrinko 24 – pačius sveikiausius ir psichologiškai tvirčiausius. Burtų keliu pusei grupės buvo priskirtas kalinių vaidmuo, kitai pusei – kalėjimo prižiūrėtojų. Zimbardo parengė planą: 2 savaites nesikišti į eksperimento dalyvių gyvenimą, stebėti jų elgseną ir pažiūrėti, kaip jiem seksis vaidinti naujuosius savo vaidmenis. Tai, kas netrukus įvyko, vėliau tapo legenda…

Eksperimentas greitai tapo nebekontroliuojamas. Socialinė aplinka ir buities sąlygos „kalėjime“ ėmė blogėti milžiniškais tempais. Jau antrąją dieną kaliniai surengė maištą kaip „žaidimo“ dalį, tačiau kalėjimo prižiūrėtojai pažiūrėjo į jį visiškai rimtai – jie numalšino sukilusius kalinius savarankiškai, be eksperimento vadovybės įsikišimo, nors jiems teko „dirbti“ viršvalandžius. Netrukus prižiūrėtojai  sugalvojo visą virtinę rafinuotų bausmių, pavyzdžiui, atsitiktines kratas visiškai išrengiant kalinius, ribojimus naudotis tualetu, draudimus valgyti ir gerti, pačius įvairiausius įžeidinėjimus bei pažeminimus.

Tokių sąlygų kaliniai ėmė nebeištverti. Pirmasis eksperimento dalyvis paliko kalėjimą jau po 36 valandų – jis ėmė rėkti, kad dega visas jo „vidus“. Per šešias dienas jo pavyzdžiu pasekė dar 4 kaliniai. Paaiškėjo, kad eksperimento dalyvių prisiimti vaidmenys jisms tapo žymiai svarbesni negu galėjo pasirodyti. Žaidimas baigėsi. Keli prižiūrėtojai ėmė virsti tikrais sadistais, ypač naktį, kai jiems atrodė, jog jų niekas nestebi. Eksperimentas parodė, kad sadistinius polinkius tokiomis sąlygomis ėmė demonstruoti trečdalis prižiūrėtojų.

Kalėjime tvyrojusi bloga atmosfera paveikė net patį Zibardo: jį ėmė persekioti paranojiška baimė, kad kaliniai organizuoja pabėgimą, todėl jis norėjo kreiptis į tikrą policiją. Laimei, tuo metu Zimbardo suvokė, kad eksperimentas nuėjo per toli – šeštą dieną jis buvo nutrauktas, nors buvo suplanuota, kad truks dvi savaites. „Kaliniai“ iš karto pajuto palengvėjimą, o prižiūrėtojai, priešingai, be galo nusivylė – jie nenorėjo prarasti taip lengvai įgytos valdžios.

Stenfordo eksperimentas vaizdžiai parodė, kad nėra svarbu, kas įgyja valdžią – „psichologiškai tvirtas“ studentas ar niekšas mizantropas, nors į valdžią patekęs niekšas, žinoma, pridaro daugiau bėdų. Ydingas pats valdžios reiškinys, nes kiekvienas valdžią turintis žmogus pamažu ima virsti despotu. Valdžia ne tik sugniuždo individo psichologiją, bet ir suteikia jam galimybę realizuoti savo psichologinius iškrypimus realybėje. Štai kodėl mes aplinkui matome tiek daug šlykščių valdžios apraiškų.

                     {dmotion}x2ya1j{/dmotion}

Tad reikia naujai pažvelgti ir į „piktnaudžiavimus valdžia“, kurie nuolat sutinkami absoliučiai visuose valdžios lygiuose – nuo aukštosios politikos iki žemiausių valdymo struktūrų. Jei politikai gali naudotis jiems suteikta valdžia ir savo sprendimais (kurie vadinami įstatymais) gali apriboti visuomenės veiksmus, tai anksčiau ar vėliau tokie sprendimai bus priiminėjami vadovaujantis ne visuomenės, o savo asmeniniais ar lobistų interesais. Jei biurokratas turi galią ką nors leisti arba uždrausti konkrečiam žmogui, tai tik laiko klausimas, kada jis pasinaudos tarnybine padėtimi savanaudiškais tikslais. Jei policininkui įstatymas leidžia mušti žmogų gumine lazda, tai būkime garantuoti, kad jis vieną kartą tą lazdą panaudos ir prieš nekaltą žmogų.

Netikite? Imkite ir artimiau pabendraukite su šitais „visuomenės tarnais“! Daugelis valdininkų nejaučia jokios gėdos imdami įvairiausius kyšius, priešingai, jie mano, jog visiškai normalu pasinaudoti savo padėtimi kaip pusiau teisėtu priėjimu prie „lovio“. Daugelio „tvarkos saugotojų“ sąmonė tokia iškrypusi, kad jiems nieko nereiškia pakišti narkotikų ir dėl to iškelti bylą, jiems atrodo visiškai normalu surakinti antrankiais žmogų ir po to jį sumušti. Žodžiu, vieni tiesiai spjauna į elementarias žmogaus teises ir laisves, o kiti juo palaiko ir pridengia.

Deja, dažnai tenka išgirsti, kad be įstatymų neva neįmanoma gyventi, kad pašalinus valdžią prasidėtų visiškas chaosas. Todėl siūloma rinktis mažesnę blogybę – susitaikyti su esamais piktnaudžiavimais valdžia. Bet ar mūsų pasirinkimas toks ribotas? Kam rinktis mažesnę iš dviejų blogybių, jei įmanomas ir kitas būdas – gyventi apskritai be blogybių? Atsakymas į šį klausimą slypi iracionaliame žmonių tikėjime valstybe, tikėjime, kad kažkas privalo turėti valdžią, kad užtikrintų tvarką. Argi? O gal kažkas tiesiog trokšta valdžios ir nori mus visus įtikinti, kad be valdžios viskas griūtų? Kaip tik čia verta prisiminti Stenfordo eksperimentą, apnuoginusį valdžios prigimtį: eksperimento pabaiga nusivylė tik „kalėjimo prižiūrėtojai“, praradę valdžią.

                     {youtube}RKW_MzREPp4{/youtube}

Argi jūs imate baimintis, kad „viskas sugrius“, jei neįsikiš valdžia, kai bendraujate su bičiuliais arba ruošiatės bendram vakarėliui su kolegomis? Akivaizdu, kad ne. Praktiškai bet kuris socialiai lygiateisių individų kolektyvas sugeba pats organizuotis ir gyvuoti be jokios valdžios, kuri reguliuotų kolektyvo veiklą. Tas pats principas galioja ir apskritai visai visuomenei, tačiau būtina sąlyga yra ta, kad visi visuomenės nariai būtų lygiaverčiai – turėtų vienodas socialines teises. Juk valdžia reikalinga tik tam, kad užtikrintų ir palaikytų vienų žmonių viršenybę kitų atžvilgiu.

Dažnai baiminamasi, kad nesant valdžios suklestės banditizmas. Tačiau to baimintis galėtų tik žmogus, kuris nemato tikrųjų to „banditizmo“ priežasčių. Banditas, kitaip tariant, nusikaltėlis yra natūralus šios visuomenės produktas, nuo pat vaikystės jam į galvą kalamas jėgos ir valdžios principas. Todėl nenorėdamas kam nors paklusti (kaip visuomenės dauguma) ir negalėdamas realizuoti savo siekių įstatymų numatyta tvarka (negalėdamas tapti politiku, valdininku ar policininku), jis renkasi „banditizmo“ kelią.    

Juk per visą žmonijos istoriją buvo tik keletas „maniakų iš prigimties“, visus kitus sudarkė pats sociumas. Todėl visuomenė turi liautis pati gimdyti  ir ugdyti nusikaltėlius, t.y. atsisakyti dominavimo, jėgos ir valdžios siekimo principo, ant kurio pastatyti šios visuomenės pamatai. Tik tada visuomenė galės lengvai apsisaugoti nuo tų retų nusikaltimų, kuriuos sukelia ne socialinės priežastys, o psichologiniai asmenybės nukrypimai.

Taigi ideali visuomenė būtų tokia, kurioje nė vienas žmogus neturėtų valdžios, kurią galėtų panaudoti prieš kitą. Tokioje visuomenėje, kurioje nebūtų socialinių santykių, grindžiamų valdžia, nebeliktų ne tik „piktnaudžiavimų valdžia“, bet ir pačių „banditų“, kuriuos gimdo tokie santykiai. Valdžios leidžiamus įstatymus pakeistų laisvi individų susitarimai. Tokia visuomenė būtų anarchistinė. Anarchija pati užtikrintų tvarka. Ji – tvarkos motina.

Kairysis Latvijos forumas left.lv

Vertė dp, 2009 09 24