demokratija be darbo judejimo        Lietuvoje kas dieną vis blogiau. Po spartaus ekonominio pakilimo, kurį, pasak A. Kubiliaus, lėmė „burbulinado“ sukeltos haliucinacijos, atėjo baisios neoliberalizmo pagirios, kaip teigia profesorius Andrius Bielskis. Dangus griūva ir išeities ieškotojai vis dažniau iškelia rankas, šaukdami: ką daryti, ką daryti? Ir aš panorau prisijungti prie masiniu tapusio reiškinio: pareikšiu savo nuomonę šiuo skaudžiu klausimu. Kad turėčiau prie ko ir už ko prisikabinti, perskaičiau „Kitos knygos“ neseniai išleistą intelektualaus kairiosios minties sąjūdžio „Naujoji Kairė 95“ sudarytą knygą „Demokratija be darbo judėjimo?“.

  

Šiame leidinyje – kairiųjų intelektualų pamąstymai apie demokratiją, kuri išsigimsta dėl per didelės ekonominės laisvės. Daugelio pasireiškusiųjų manymu – ne žmogus sugadina pinigus, o pinigai – žmogų. Jau savo įvadiniame straipsnyje knygos sudarytojas profesorius Andrius Bielskis išrikiuoja savo sunkiąją artileriją: dėl visko kalti Čikagos berniukai. Niekšai! Sušaudyt maža!

 

Neišprusėliams paaiškinsiu, kad Čikagos berniukai (kaip tikri berniukai) buvo skaistūs ir seksualinių santykių propaganda nesutepti laisvamaniškų ekonomikos profesorių, tokių kaip Miltonas Friedmanas, klapčiukai. Jie šventai tikėjo (o koks klapčiukas netiki?), kad laisva prekyba yra Teisingas kelias. Panašiai kalba ir mormonai – sumokėk Dešimtinę ir atrasi Teisingą kelią. Šitų berniūkščių darbeliai nuodugniai aprašyti Naomi Klein knygoje „Šoko doktrina“. Ten smulkiai paaiškinama, kas dėjosi, kai kolchozus draskė, žmonėms širdis plėšė.

 

Trumpai: visos anksčiau diktatorių valdytos šalys buvo ekonomiškai ir politiškai „išlaisvintos“. Darykit, ką norit, o rinka pati susitvarkys. Čia panašiai, kaip palikti mažus vaikus namie ir jiems pasakyti: valgyti yra, jei nebūsit kvaili, pagyvensit geriau nei su griežtais tėvais.

 

Tokius mus ir paliko. Ir analogas su vaikais – šiuo atveju daugiau nei metafora. Greičiau – taikli alegorija. Vaikai greitai pasiskirstė pareigas. Kvailesnius prie darbų nuvarė, protingesniems knygas skaityti leido, niekam tikusius – prie valdžios! Kas nutiko, jūs visi žinote – netvarka!

 

Greitai tie, kas dirbo, valgyt pritrūko, tie, kas knygas skaitė, be knygų liko, o tie, kas valdžioje tik pečiais trauko, po nosim niūniuoja: „Nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati“. Taip, mergužėlė Lietuva pati kalta, nes dvidešimt metų nežiūrėjo ir bet kam save dalino. Kaip tikra šliundrelė. Laisvai ir nevaržomai malonumus sėmė. Iš Europos paskolų gyveno, kaip tikra asocialė – „burbulinadą“ siurbė. Ir susizgribo dabar tie, kur knygas skaitė, kad reikia susivienyti su tais, kurie dirbo, nes ir vieni, ir kiti tuoj links nuogais užpakaliais, kuriuos greitai dar ir išspardys už maištus ir riaušes. Klausimas – kaip?

 

Daug žmonių yra apie tai mąstę. Knygoje „Demokratija be darbo judėjimo?“ jie beveik visi ir paminimi. Kai kurie – net pacituojami. Keista, bet Lietuvos intelektualai vis dar neišmoko kalbėti darbo žmonių kalba. O juk mokė A. Hitleris, kad liaudžiai reikia paprastai, be tarptautinių žodžių, su juokeliais. (Mokau ir aš – tiesiogiai.)

 

Ko neišmokė universitetai – išmokys gyvenimas. Ir jeigu nori būti labai protingas, prieš tai dar reikės pabūti didžiausiu kvailiu. Ne vienas intelektualas jau nusilaužė galvą svarstydamas, kaip čia susikalbėti tokioms „skirtingoms“ žmonių grupėms. Pavyzdžiui, aš vieno draugo paklausiau: „Ar žinai, kas yra neoliberalizmas?“ „Ne“, - atsakė. Dėsčiau jam tada: „Tai išskaidyk žodį – neo ir liberalizmas“. Išskaidė ir sako: „Žinau: neo – tai tokia grupė, o liberalai – vagys. Tai čia reiškia – dainuok vogdamas“.

 

Kaip susikalbėti? Necituojant Antonio Gramsi ir nepasakojant, kaip šis kalėjime savo filosofiją kūrė. Man asmeniškai atsakymas elementarus: tie, kas dirba, neturi laiko skaityti knygų ir nepasikeis, todėl keistis reikia ne jiems. Būtent. Nes nėra jokio kito kurčios ir snukį perkreipusios valdžios suvaldymo būdo, kaip tik organizuotas pilietiškumas. Bet neperšokęs upelio, nesakyk „op!“ Pirmiausia sukurk. O kaip tai sukurti? Juk pramonininkas B.Lubys – irgi darbo žmogus! Neis į pensiją iki gyvenimo galo. Jokia mirtis jam nebaisi – kad tik darbo būtų!

 

Juk tie, kuriems buvo laisvai leista naudotis neribota valdžia, dabar neišeis užtarnauto poilsio: kartą atsikandęs gardų kąsnelį, iki mirties ėsi tėvynę ir jos žemelę! Būtent „kaip?“ – tai klausimas ir visiems dirbantiems, ir visiems, skaitantiems knygas.

 

Kad neatrodyčiau, kaip iš mūšio lauko sprunkantis bailys, sušukęs: „Ugnis!“, tai pačiai „Naujajai Kairei 95“ siūlyčiau aktyviau veržtis į visuomenės krizės apkasus, o vėliau – į frontą ir į patį mūšio lauką! Gal tada ir socialdemokratai jungtis į bendrą už didesnę lygybę, negu „lubybė“, kovojančią kairės pakraipos flangą, kuri pralaužtų kietai ir tvirtai užkonservuotą tradicinį tautos žlugdymo ir naikinimo batalioną. O jei dar vien žvilgsniu žudanti Geležinė kung ku ledi prisidės – tai va, jau ir Spalio perversmas Lietuvoje (metinių proga).

 
Mes krūtine apginsim šitą šalį!
Kurią iš mūsų prievartauja.
Lubiai.
Tėvyniniai.
Krikščionys.
Demokratai.
 
Lrytas.lt
2009 10 06