Taip apie dabartinę pasaulinę kapitalizmo krizę mano žinomas ekonomikos prognozavimo ir pasaulinės ekonomikos specialistas, daugelio Europos ir Lotynų Amerikos mokslo įstaigų bendradarbis Jorge Beinsteinas. Šiuo laiku jis dirba profesoriumi Buenos Airių universitete. Jau prieš keletą metų savo knygose Jorge Beinsteinas numatė dabartinę krizę. Šiemet išleista jo knyga „Žlugimo kronika. Pasaulinis kapitalizmas 1999-2009“. Susipažinkites su šiek tiek sutrumpintu J. Beinsteino interviu, paskelbtu interneto tinklalapyje „Rebelión“.
– Apie kokią krizę dabar kalbama? Apie gilią finansinę krizę, apie naujojo liberalizmo rimtą politinę, kultūrinę krizę, apie paprastą, nors ir žymiai platesnę nei kitais atvejais, perprodukcijos krizę, apie pašėlusios ir nežabotos prekinės gamybos sistemos krizę, apie kapitalizmo, kaip civilizacijos sistemos, krizę?
– Vyksta visuotinė buržuazinės civilizacijos krizė, pasireiškianti įdomia kelių „krizių“ (ekonominės, energetinės, ekologinės, miesto, valstybės) samplaika. Beveik keturis dešimtmečius tęsėsi chroniška perprodukcijos krizė, kurią švelnino finansinės sistemos augimas, turtingųjų šalių vartojimas, didelė periferijos tautų ir gamtos išteklių eksploatacija, karinio pramoninio komplekso hipertrofija ir kita. Tačiau visa tai buvo tik įžanga į dabar išsiskleidžiančią superkrizę. Mano galva, nors chroniška perprodukcijos krizė ir tapo lemiamu civilizacijos krizės katalizatoriumi, svarbu abi šias sąvokas galima labai aiškiai skirti. Sistemos raida padėjo jai suvirškinti bendrosios kapitalizmo reprodukcijos procese cikliškai išryškėjančias perprodukcijos apraiškas, nors pagal jas jau platesniame istorijos kontekste buvo galima įžvelgti „bendrąją krizę“, kaip sistemos neišvengiamos griūties pradą. Kapitalizmo gynėjai teigia: niekada nebus nevaldomos, viską griaunančios bendrosios krizės ir meta jos pranašystes į dabartinės pasaulio tvarkos priešų nepasitvirtinusių iliuzijų skrynią. Tačiau akivaizdu, kad kiekviena perprodukcijos krizė jau nuo XIX amžiaus pabaigos ėmė palikti gerai matomas žaizdas, defektus, parazitinius išsigimimus, kurie susikaupdami ir sukėlė platų griaunamąjį procesą. Šis procesas XX amžiaus pradžioje peraugo į „bendrąją perprodukcijos krizę“ ir atskleidė sistemos struktūrinį bejėgiškumą tęsti išplėstinę reprodukciją. Vėliau išryškėjo gamybos raidos įšaldymo, nuosmukio požymiai: energetinė, socialinių santykių, ekologinės krizės.
Bendrosios perprodukcijos krizės, dėl kurių daugeliu atvejų žlugdavo didžiosios ikikapitalistinės civilizacijos, šiuolaikinėje eroje buvo vertinamos tik kaip fenomenas, būdingas senovės pasauliui, kaip neturėjusiam šiuolaikinių technologijų. Taip išryškėjo įdomi ideologinė tendencija suteikti mokslo ir technikos žinioms autonomiškumą, ignoruojant jų socialinį ir istorinį ribotumą.
Į XIX-XX a. kilusią perprodukcijos krizę turime žvelgti kaip į kapitalizmo mirtingumo simptomą – ir ne vienintelį. 1970 metų pradžioje įžengęs į savo senėjimo etapą, jis pradėjo kentėti dėl negatyvių pasekmių, kurios atsirado rentabilumui vis labiau persikeliant iš technologinių inovacijų srities į grynąjį gamybinių jėgų ir savo egzistavimo aplinkos parazitinį griovimo procesą.
Mes esame ilgo istorijos laikotarpio pabaigos pradžioje. Laikotarpis, prasidėjęs Vakaruose per vidinius atradimus bei kolonijų plėšimus pirminio kapitalizmo užuomazgoje, užsibaigs per šiuos du pastaruosius amžius išsivysčiusio industrinio ir pagaliau finansinio kapitalizmo raidos etapu. Ši civilizacija dviejų amžių ekspansijos pabaigoje ėmė dominuoti planetoje, tačiau tuo pačiu metu kaupė parazitinius savigriovos faktorius. Visų pirma, mes esame krizės – ilgalaikio nuosmukio – pradžioje. Tačiau tai tik analizės hipotezė, nes istorijoje būna siurprizų.
– Kalbama, kad klaidinga Jungtinių Valstijų finansinę krizę sieti su ipotekos kreditų anomalijomis: atseit, patys savaime neatsakingi ir nekokybiški ipotekos kreditai negalėjo sukelti tokio masto krizės.
– Gigantišką pasaulinės valdžios sistemos su centru JAV nelaimę sukėlė bliūkšdamas Šiaurės Amerikos nekilnojamojo turto rinkos burbulas. Jis buvo visame pasaulyje, ypač stambiose ekonominėse valstybėse pasklidusių spekuliacinių burbulų branduolys. Žurnalo „The Economist“ vertinimu, 2005 metais, JAV dar nepradėjus bliūkšti burbului, pasaulinio nekilnojamojo turto rinkos burbulų tinklo vertė buvo ekvivalentiška visų turtingųjų šalių bendrojo vidinio produkto (BVP) sumai.
Tai daug, tačiau nelabai, jeigu lyginti su viso pasaulio finansinių produktų – derivatyvų mase. (derivatyvai – finansiniai produktai, nukreipiami į spekuliacijos nekilnojamuoju turtu sferą – red.). Brazilijos banko duomenimis, 2005 metų pabaigoje šie produktai prilygo viso pasaulio šešiems BVP, o tai savo ruožtu buvo tik dalis ištiso pasaulio spekuliacijos kalno, ekvivalentiško dvylikai pasaulio BVP. 2008 metų viduryje vien tik derivatyvų apimtis siekė 680 milijardų dolerių ir finansų rinkos hipertrofija pasiekė prisotinimo ribą. Užteko pratęsti prasidėjusį 2006 metais Šiaurės Amerikos nekilnojamojo turto rinkos bliūškimą, ir tai tapo geru detonatoriumi, pakertančiu visą sistemą.
– Ar pasaulio ekonominės depresijos metu prasidėjusi pasaulio centro griūtis gali sukelti pasaulinę didėjančio intensyvumo (ekonominių, politinių, socialinių) krizių grandinę?
– Pasaulinė krizių grandinė jau realybė. Per 2008 metų ketvirtį 6 proc. smuko JAV ekonomika, Japonijos – 12 proc. Depresija neaplenkė ir Europos Sąjungos. Rytų Europa dėl jos kolonijinės, neišplėtotos erdvės išgyvena žymiai gilesnę negu 1990 metų pradžios krizę. Jos finansinis žlugimas kelia grėsmę Šveicarijai, Austrijai, nes jų bankai negali susigrąžinti kreditų, kuriais gausiai sodrino šią zoną. Per pastaruosius keturis dešimtmečius įgavo pagreitį „globalizacijos“ procesas, prasidėjęs kapitalizmo gimtinėje.Kuo jis skiriasi nuo ankstesnių etapų? Visų pirma, sistema tapo finansiškai persotinta, kitaip sakant, vyrauja finansinio biznio ekonominė ir kultūrinė hegemonija ir su juo susijusios parazitinės intrigos. Antra, gamybos transnacionalumo fenomenas apėmė pasaulio ekonomikos centrus visose šalyse: turtingose ir atsilikusiose, išsivysčiusiose ir išgyvenančiose nuosmukį. Visa ši struktūra sukasi aplink didžiulį imperinį planetos buržuazinio pasaulio stūmoklį – Jungtines Amerikos Valstijas, kurios tuo pačiu yra kapitalizmo tarptautinės dinamikos pasekmė. Pasaulio centro griūtis – tai ne „nacionalinis“ fenomenas, o globalinis procesas, kurio priežastis mes rasime ne tiek JAV istorijoje, kiek chroniškos perprodukcijos krizės veikiamos sistemos pasaulinėje evoliucijoje.
Nuvilnijo pirmoji depresijos banga, kurią sukėlė 2008 metų rugsėjo finansinis sprogimas. O ekspertai jau prognozuoja antrąją, dabar „realiame sektoriuje“, kuri apims dėl susiaurėjusios rinkos stambias, skolų smaugiamas gamybines transnacionalines kompanijos. Žinoma, nereikia tikėtis begalinės sprogimų ir nuosmukių kaitos, galimas santykinės ramybės, sąstingio ir net nežymaus augimo laikotarpis su vėliau sekančiais naujais sukrėtimais. Išryškėjus efemeriškiems stabilumo momentams, žiniasklaida būtiniausiai pradės mus nuodyti krizės pabaigos iliuzijomis, nors kasdien mažės jų patikinimų efektyvumas.
– Ar galime dabartinę finansinę katastrofą lyginti su 1930 metais?
– Dabartinė krizė žymiai didesnio masto, jeigu net apsiribosime tik finansiniu-ekonominiu aspektu. Niekada anksčiau kapitalizmo istorijoje nebuvo susikaupusi tokia spekuliacinė masė, ne tik pagal absoliučius dydžius, bet svarbiausia – lyginant su pasaulio BVP. Šiandien kapitalizmas iš esmės yra grobikiško-parazitinio pobūdžio, ir tai kokybinis jo skirtumas, lyginant su praeitimi. Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulinis kapitalizmas sustiprino finansinę kontrolę, tačiau dabar stambiausios pramoninės struktūros, anksčiau veikusios iš gamybos kultūros paskatų bei įgijusios svarbų autonomiškumą ir vis dar lemiančios pramonės, prekybos ir šiuolaikinio žemės ūkio būklę, jau tapo „finansinio biznio“ sudėtine dalimi, o jeigu pasakyti griežčiau, įeina parazituojančio biznio sistemą.
Tačiau negalima neaptarti ir kitų klausimų: energetikos, maisto išteklių, aplinkos apsaugos ir pan. Anksčiau kapitalizmas nebuvo patyręs tokio didelio masto krizės, palyginus su šiuolaikinės sistemos atsiradimo XVII a. pabaigoje vėlesnių jaunatviškų krizių laikotarpiu: technika peraugo į technologijas, mokslo žinios tapo gamybos jėga, prasidėjo laukinė neatsikuriančių gamtos išteklių eksploatacija ir atkuriamųjų išteklių įsisavinimas, atsirado šiuolaikinė valstybė ir jos karinė atrama, kuri XIX amžiaus pabaigoje įgavo karinio-pramoninio komplekso formą. Dabar vyksta akivaizdi buržuazinio pasaulio, jo ekonominės sistemos, apimtos finansinio parazitizmo, valstybės struktūrų degradavimo krizė.
– Jūs sakote, kad 2008 metais centrinės valstybės („didysis septynetas“) turėjo 10 milijardų dolerių sukauptų mokesčių resursų, o finansinių derivatyvų pavidalu sukosi 600 milijardų, prie kurių pridėjus kitas finansines operacijas, pasaulinė spekuliacinė masė sudarytų 1000 milijardų dolerių, arba 20 pasaulio BVP. Iš kur atsirado toks didelis burbulas? Tai kova tarp spekuliatyvaus finansinio kapitalo ir žymiai ramesnio gamybinio?
– Ne, nėra įsivaizduojamo antagonizmo tarp finansinio ir gamybinio kapitalo. Yra persipynęs, neatsiejamas vienas nuo kito gamybinis ir finansinis biznis, kuris labai dažnai susijungia tos pačios įmonės gelmėse.
Pastaruosius keturis dešimtmečius, sulėtėjus pasaulio ekonomikai, gamybinių kompanijų kapitalo perteklių permetus į finansinio biznio sferą, pavyko išsaugoti pelną, paskatinti centro šalių vidutinės ir aukščiausiosios klasių vartojimą. Sistemos reprodukcija tapo įmanoma panaudojus finansinį ir kitus narkotikus, tokius kaip Imperijos ir jos pagrindinių sąjungininkų karinės išlaidos. Vadinamąją gamybinių ir finansininkų sektorių nesantaiką stambių transnacionalinių operacijų lygmenyje atrado žiniasklaida ir kai kurie politikai, įrodinėjantys mums, kad be megakapitalistų-spekuliantų yra ir gerų gamybininkų kapitalistų, kuriuos reikia paremti, kad įveiktume krizę.
– Jūs tvirtinote, kad pinigų lavina, užgriuvusi rinką teikiant paramą bankams ir kažkurioms transnacionalinėms kompanijoms, iš tikrųjų ne stabdo plintančią nelaimę, o sukuria prielaidas būsimoms infliacinėms katastrofoms, būsimiems spekuliaciniams burbulams atsirasti. Išeina, kad kapitalizmas neturi išeities, jeigu pokyčiai bus nežymūs?
– Kapitalizmas gali išlikti, bet tik menkesniu pavidalu, kas jau vyksta pastaruosius keturis dešimtmečius, o tai priklausys nuo jo sukeltų socialinių ir politinių sukrėtimų, taip pat įvyksiančių sprogimų ir kritimų, panašių į 2008 metų rugsėjo finansinę katastrofą. Kol kas pasaulinės sistemos prievaizdai stengiasi gelbėti tai, kas tenkina jų globėjų interesus. Gelbėjamos finansinės grupės ir tradicinės transnacionalinės kompanijos – tai viskas, ką jie gali padaryti. Jie negali sugrąžinti XX amžiaus liberaliojo industrinio ir 1950 metų Keinso modelio kapitalizmo, tam reikėtų visiškai demontuoti XXI amžiaus kapitalizmo valdžios struktūrą, o tai reikštų pasukti kapitalizmą prieš realiai egzistuojančių kapitalistų interesus. Jie žino, kad pasaulinių finansinių krizinių sandorių masės akivaizdoje yra maža realizuotų „stimulų“ ir nedaug to, ką reikėtų realizuoti, bet neturi kitų vaistų.
Jie taip pat žino, kad kai kurių Europos Sąjungos vadovų raginimas plėsti finansinių spekuliacijų kontrolę apsiribos simbolinėmis priemonėmis ir nepaveiks biznio gyvasties, nes tai sugriautų pasaulinio kapitalizmo centrinį variklį. Jie puikiai žino, kad ši ekonominė krizė – tai ne likvidumo ar kreditavimo krizė, ji kyla negalint įveikti visuomeninių ir privačių skolų sankaupą. Tačiau jie negali to viešai pripažinti ( nors dažnai tai daro privačiuose pokalbiuose ir ribotame ekspertų rate), nes jeigu jie tai padarytų, tai turėtų pripažinti, kad sistemos viduje krizė neįveikiama. Taigi jie priversti nuosekliai naudoti raminamąsias dozes, nepakankamą kiekį vaistų ir laukti stebuklo, tai ką paprastai daro gydytojai, gydydami nepagydomus ligonius.
– George’as Sorosas sako, kad pasaulinė finansų sistema sugriuvo ir įžvelgia bendrus bruožus tarp dabartinės situacijos ir Tarybų Sąjungos griūties. Kaip jūs vertinate tokią analogiją?
– Tai labai gera analogija. Juk parazitizmas, susprogdindamas iš vidaus Tarybų Sąjungą ir daugelį kitų ankstesnių civilizacijų, tapo nugalėtoju.
Pasaulinio kapitalizmo žlugimas įmanomas, nors tai ir nėra neišvengiamas raidos scenarijus, tačiau pasižymintis ypatingais, originaliais požymiais. Pagrindiniu buvusios Tarybų Sąjungos žlugimo veiksniu tapo didžiulis biurokratinis ir karinis aparatas, kurį paveikė progresuojantis paralyžius, paskutinėje stadijoje įgavęs „valstybės žlugimo“ formą. Galimas kapitalizmo žlugimas pasireikštų valstybingumo irimu, Pentagono ir JAV, Britanijos, Japonijos ir kitų valstybių pilietinių institutų nuosmukiu, taip pat stambių kapitalistinių pramoninių, finansinių, prekybinių grupių išsigimimu, imperinės visuomenės gamybinės kultūros nuosmukiu. Finansinės sistemos griūtis, apie kurią kalba Sorosas, pačiu ryžtingiausiu būdu ir negrįžtamai veikia visą pasaulinį kapitalizmą, visų pirma, JAV ir gali tapti žlugimo detonatoriumi. Krizė apėmė visą pasaulinį kapitalizmą ir šiuo metu nėra pasaulinės depresijos nepaliestos zonos. Dabar, 2009 metų viduryje, pasaulio ekonomiką veikia įvairūs uraganų centrai ir kiekvienas gali sukelti pasaulinio masto krizę. Apibendrinant, serga visa sistema.
– Kai kurių autorių nuomone, aplinkos naikinimo temos negalima nukelti į antrą planą, ji turi dominuoti diskutuojant dėl krizės įveikimo priemonių ir kelių. Tačiau nėra jokių poslinkių šia kryptimi. Kalbama: kaip bus, taip bus, svarbiausia kuo greičiau įveikti krizę. O šios įdomios temos svarstymą reikia laikinai atidėti. Kokie būtų jūsų argumentais prieš tokį požiūrį?
– Dabartinės civilizacijos krizės centre yra aplinkos degradacija, kylanti dėl gamtinių išteklių grobstymo, sukeliančio energetinę ir maisto krizes. Šiuos du atskirus fenomenus reikėtų vertinti kaip vientisą problemą, kurią sukelia kapitalizmo technologinė reprodukcija. Jos dviejų šimtų metų trukmės trajektorija, nuo kūrybinio griovimo-grobimo, kuris davė teigiamą impulsą gamybinių jėgų plėtrai, iki mūsų dienų etapo, kai išryškėja augantis neigiamas pelningumas, įskaitant ir aplinkos apsaugos aspektus. Civilizacijos nuosmukis šiandien vis stipriau reiškiasi gamtinės aplinkos griovimu, tai tampa lemiamu sistemos savigriovos komponentu, atveriančiu kelią barbariškumui, taip pat ir humaniškam būdui jį sustabdyti.
Aplinkos degradacija – tai ne ilgalaikė tolimos ateities būsimų kartų problema, ji jau dabar neigiamai veikia ekonominį aktyvumą, miesto ir kaimo gyvenimą. Tie, kas stumia šią problemą į pašalį ir siūlo spręsti tik opias ekonomikos problemas, gyvenimą vertina abstrakčiai, atitrauktai nuo konkrečios realybės, nuo galimos gamybinės reorganizacijos, nuo neišvengiamos energetikos pertvarkos.
– Ką privalo akcentuoti kairioji politika šioje situacijoje, esant dabartiniam jėgų santykiui? Nacionalizacija? Finansinės sistemos kontrolė? Pramoninio sektoriaus augimas? Mažiau ekstensyvus žemės ūkis?
– Mes esame kapitalistinės krizės, vis labiau atskleidžiančios savo ilgalaikį ir be regimos išeities pobūdį, įkarštyje. Prasidėjusių sukrėtimų plėtra sukels rimtas valstybinės valdžios problemas, augančius liaudies protestus, nedarbą, kompanijų žlugimą. Dėl to kapitalizmas, nepaisant nacionalinių ypatumų, jau įžengė į strateginio bejėgiškumo etapą (politika, ekonomika, kultūra). Šiomis sąlygomis kairieji turi nedelsdami plačiai pradėti kovą dėl valdžios. Grupuoti prieš sistemą nusiteikusias jėgas, susitelkus regiono ir globaliu mastu, užimti savo teisėtą vietą visuomenėje.
Nubrėžti bendros visų planetos kairiųjų jėgų veiklos programos gaires yra sunku, beveik neįmanoma, tačiau vis tiek mes galime rasti tam tikrus mus vienijančius momentus. Pavyzdžiui, būtina demokratizuoti visų lygių politiką, sulaužyti elito dinamiką, būdingą neoliberalizmo erai: kaip alternatyvą buržuazinei pseudodemokratijai iškelti fundamentaliąją demokratija. Ja pasiremiant, reikia gamybos, finansų, vidaus ir užsienio prekybos srityse imti materializuoti socialumo, liaudiškumo, solidarumo pradus. Žinoma, tai reikš nacionalizaciją, vykdomą visų pirma finansų sektoriuje, o po to paskleidžiamą plačioje gamybos ir prekybos erdvėje. Svarbu, kad tai tarnautų ne valdančiajam elitui, o realizuotų visuomeninę paskirtį ir demokratiškumą per žymiai didesnes savivaldos galimybes, valdymo skaidrumą, liaudies kontrolę. Būtina iškelti ekonomikos socialinės pertvarkos svarbą, naujai suvokti vartojimo pobūdį, pagrįstą prekių kokybe ir ilgaamžiškumu – atsisakyti vartotojiškos, individualizuotos, dehumanizuotos beprotystės, vartoti kad gyventum, o ne gyventi dėl vartojimo. Panašios gairės padės mums racionaliai spręsti ir energetikos klausimą. Būtina parengti sąveikavimo su aplinka pertvarkos strategiją.
– Ar turėtų šiuo momentu kairieji kalbėti apie socializmą? Jeigu taip, tai kokia galėtų būti socialinė-ekonominė sistema, kokie jos bruožai? Juk tai labai sudėtingas uždavinys – atmesti neoliberalinį modelį ir pakeisti jį modeliu, pagrįstu svarbiausiais teisingumo, socialinės atsakomybės ir aplinkos išsaugojimo prioritetais.
– Išeitis iš mūsų aptariamos krizės, žinoma, yra – tai kelias į socializmą. Tačiau kaip mes turime suprasti socializmą? Tai tikrai ne valstybinis socializmas. XX a. jo eksperimentai tapo XIX a. pabaigoje iškilusios buržuazinio-karinio valstybingumo ideologijos įkaitais. Šiandiena ši kultūra merdi, nors viskas buvo kitaip rusų revoliucijos ir vėlesnių antikapitalistinių judėjimų metais. Tuo metu prasidėjo buržuazinės civilizacijos lūžis, o jos gelmėse ėmė bręsti finansinis ir karinis parazitavimas, sistemoje išryškėjo spragos, silpnumo požymiai, kilo intensyvūs karai, kuriais periferijoje tautos pasinaudojo siekdamos sutraukyti arba susilpninti pasaulinio kapitalizmo grandines. Nors sukilimai periferijoje, kaip antai rusų ir kinų revoliucijos, turėjo akivaizdų antikapitalistinį kryptingumą, tačiau patyrė išgyvenančios krizę, bet vis dar kylančios kapitalizmo kultūros poveikį. Pradiniame buržuazinio pasaulio nuosmukio etape ir toliau liko nesugriaunama kapitalizmo kultūros hegemonija: buvo diktuojamos technologinės taisyklės, reprodukuojami gamtos išteklių ir darbo jėgos išnaudojimo tempai, autoritarinis organizavimo stilius, menininės kūrybos dehumanizavimas; sukilėlių sąmonė pateko į jų išnaudotojų paspęstus ideologinius spąstus. Šiandien situacija labai sparčiai keičiasi, buržuazinė civilizacija dreifuoja, ima byrėti jos esminiai mitai. Tačiau nereikia pernelyg pasitikėti savimi – tarp besikaupiančių griuvėsių dar yra daug antrinės žaliavos, dar dideli ideologijos ištekliai laukia savo momento, pasiruošę iškilti ir vėl pradėti puolimą, tik jau su barbarų vėliavomis.
Ši kapitalizmo kultūros krizė, išsekęs „senasis režimas“ pavergtai žmonijai suteikia galimybę vėl žengti revoliucijos keliu, atveriančiu žymiai platesnį ir aiškesnį nei prieš šimtą metų horizontą. Todėl socializmas turės naudoti žymiai radikalesnes, revoliucingesnes ir labiau demokratines nei anksčiau formas. Pavyzdžiui, sunaikinti įsigalėjusį valstybės valdymo kultūroje aparatinį elgesio stilių – krizės gilumas ne tik leidžia, bet ir reikalauja tai padaryti.
Išsivaduojamųjų judėjimų uždavinius turi apspręsti galutiniai revoliuciniai tikslai: pavyzdžiui, pereiti prie augančių demokratinių, lygių ir laisvų formų, naikinti sudėtingą ekonominio, biurokratinio, lyčių, etninio, nacionalinio ir kitokio išnaudojimo kompleksą. Į socializmą reikia žiūrėti kaip į pliuralizmo kelią, kūrybinio griovimo, institucinių pokyčių procesą, įtvirtinantį solidarias socialines gamybos ir vartojimo struktūras ne kaip humanistinį kapitalizmo priedą, o kaip jo revoliucinį įveikimą, decentralizuotų politinių formų įtvirtinimą, tiesioginės demokratijos plėtojimą ir gausinimą. Tai galima pastebėti kylančiame Lotynų Amerikos liaudies judėjime, nors mano manymu, tai ne regioninė išimtis.
– Jūsų manymu, ar grįžtama prie Maxso ir jo politinės tradicijos? Ar atgims marksistinė revoliucinė tradicija?
– Iš tikrųjų, neoliberalizmo nuosmukį reikia interpretuoti labai konkrečiai, siejant su XXI a. pradžia, kaip viešpataujančios kultūros smukimo išraiška. Marxo teorija yra vienas iš svarbiausių demonų, kurį ji pati tūkstantį kartų norėjo palaidoti visam laikui.
Taip, mes grįžtame prie Marxo, prie jo kritinio mąstymo, įsigalėjusio išnaudojamųjų išsivadavimo kovoje, prie nesutaikomo konformizmo ir pseudorealistinio prisitaikymo priešo. Grįžtame prie tikrojo Marxo ne todėl, kad jį pakartotume, o kad eitume pirmyn be dogmatinių sąsajų, be garbinimo, prie to, kuris parašė „aš ne marksistas“, tokiu būdų atsisakydamas neklystamų receptų ir amžinų tiesų tiekėjo įvaizdžio. XX amžiaus antikapitalizmo viena silpnųjų vietų buvo manipuliavimas Marxo teorija, padarant ją „ideologija“, uždara sistema, privalomai įteisinta nuoroda.
Marxo idėjos būtinos ir neįkainojamos, nors jų ir nepakanka norint suprasti dabartinę krizę. Pavyzdžiui, Marxo teorija mums padeda išaiškinti mechanizmus, sukėlusius dabartinę kapitalizmo perprodukcijos krizę, tačiau norėdami suvokti platesnį civilizacijos krizės fenomeną, remdamiesi Marxu, turime žengti toliau jo kultūrinio universumo. Prieš mus didžiulis teorinio ir praktinio pobūdžio iššūkis – perimti Marxo palikimą ne tam, kad juo vėl pasinaudotume, tarsi niekas pasaulyje nepasikeitė, o paversti jį būsimųjų revoliucinių pertvarkymų žaliava.
Noriu pabrėžti, kad vienas ryškiausių šios krizės požymių yra jos staigumas, kai kurie kalba apie „turbo-krizę“, todėl mes turime būti pasiruošę pasitikti staigius kokybinius šuolius, didelius lūžius, kuriuos kol kas sunku įsivaizduoti, tačiau mes privalome juos įsivaizduoti ir matyti mūsų galimybių horizonte. Tai labai sudėtinga padaryti, nes pastaruosius dešimtmečius mus buvo prislėgusi konservatyvios, konformistinės kultūros lavina, pagal stiprumą neturinti precedento dabartinėje istorijoje. Beveik prieš dešimtmetį pakankamai sėkmingai prasiveržė labai nuosaikus šūkis: „kurkime kitokį pasaulį“, iš kurio septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje mes šaipėmės dėl jo kuklumo. Mes privalome pradėti mąstyti „revoliucijos“, „socializmo“, „postkapitalizmo“ terminais, demonstruodami ne šiaip sau drąsą keliolikos draugų būryje, o kaip plačiųjų liaudies masių kovos vėliavas.
