Visuomenę, kurioje gyvename, būtų labai sunku apibūdinti vienareikšmiškai. Tačiau vertinant ekonominiu požiūriu ji – kapitalistinė. Tai reiškia, kad žmonės gyvena tokioje visuomenės sistemoje, kurioje lenktyniaujama dėl turto ir jo suteikiamos galios. Kapitalas suteikia galią, todėl turintys jo pakankamai gali vadovauti visuomenėje vykstantiems reiškiniams, o stokojantiems tik paliekama galimybė paklusti ir dalyvauti sprendimų įgyvendinime. Tie, kurių tikslas nėra pelnas, atsisakydami jo, čia pat praranda galimybę dalyvauti priimant bendrą gerovę lemiančius sprendimus. Kapitalistinėje visuomenėje eilinis jos narys tegali labai menkai naudotis šioje visuomenėje sukurtais resursais, taip pat siūlyti, kaip juos paskirstyti taip, kad kuo daugiau žmonių galėtų jais naudotis.

Kapitalizmo šalininkai tvirtina, kad kapitalizmas skatina gamybos efektyvumą. O padidėjęs vartojimas – ekonominį augimą, tačiau čia dažniausiai pamirštama paminėti, kad šiuo kapitalizmo sukurtu gėriu galimybę džiaugtis turi tik nedidelė dalis pasaulio gyventojų. 2006 m. Nobelio taikos premijos laimėtojas Muhammadas Yunus’ savo kalboje dar kartą pakartojo visiems gerai žinomą tiesą: „Skurdas nėra sukurtas skurstančiųjų, jis sukurtas sistemos. Tai nepagrįsta bausmė žmonėms.“

Kapitalizmo sąvoka dažniausiai naudojama kalbant apie ekonomikos sistemą, kurioje gamybos priemonės yra privačios, o gamyba orientuota į rinką. Šiai sistemai taip pat būdinga ir tai, kad išteklių paskirstymą, gamybą ir investicijas, taip pat pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos, o ne valstybinė valdžia. Rinka kapitalizme suprantama kaip reguliuojanti priemonė kiek ir ko reikia gaminti, o valstybės vaidmuo – sudaryti sąlygas tobulai ir sąžiningai konkurencijai, užtikrinti galimybę veikti privačiai, sudaryti nediskriminuojančias veikimo sąlygas visiems rinkos dalyviams. Deja siekiant individo išsilaisvinimo iš valstybinio ekonominio spaudimo, buvo neatsižvelgta į tai, kad apribojus valstybės galią ir palikus jai tik ,,naktinio sargo“ funkcijas, aktuali gali pasidaryti nebe valstybinės, o ir privačios galios problema. Kapitalistinėje visuomenėje ji pasireiškia tada, kai vienas žmogus vergauja kitam už minimalų atlygį ir tai daro legaliai – pagal visus įstatymus. Jei neturi jokio turto, iš kurio galėtų gauti pelno, vienintelis dalykas kurį žmogus tada gali pasiūlyti rinkai yra jo darbo jėga, kurios kainą nustato pati rinka.

 Kapitalizmas, skatinantis asmeninę motyvaciją ir taip prisidedantis prie daugelio socialinių sluoksnių gerovės augimo, arba kapitalizmas, kurio sukurta vertė duoda naudą ne tik investuotojams, bet ir darbuotojams, visuomenei, ir kurio sukurtu gyvenimo standartų kilimu turėtų džiaugtis visi, liko savo paties utopijoje, realybėje virsdamas kapitalizmu, kuriame darbo jėga yra išstumiama iš pelno, kurį pati sunkiai dirbdama sukūrė, dalybų – kapitalistų pelnas didinamas mažinant jiems dirbančiųjų darbo užmokestį (siekiant padidinti gaunamą pelną stengiamasi mažinti gamybos išlaidas, tuo atveju, kai taupyti žaliavas nėra kaip, paprasčiausias sprendimas sumažinti darbo jėgos kainą), arba kapitalas yra perkeliamas į pigesnės darbo jėgos šalis taip padarydamas jas priklausomas ir griaudamas silpną vietinę ekonomiką. Tokiu būdu vakarų šalys gali daugiau nusipirkti ir suvartoti pigia darbo jėga pagaminto produkto, tuo parodydamos, kad kapitalizmas negali būti naudingas abipusiai.

Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvoje skurdo apie 600 tūkst. žmonių, tai yra kas penktas gyventojas. Vargingiausiai gyveno kaimo gyventojai, daugiavaikės šeimos, pensininkai. Palyginti su kitomis Europos Sąjungomis šalimis, Lietuvoje padėtis sunki. Per 17 nepriklausomybės metų Lietuva iš tiesų pasikeitė, jos ekonomika akivaizdžiai pagerėjo. Tačiau nemažėja žmonių, kurie vis labiau atsilieka nuo gerovės vidurkio. Santykiniame skurde gyvena vienas iš penkių (18 proc.) Lietuvos gyventojų. Tai 615 000 žmonių. Tai rodo, kad nepaisant ekonomikos augimo, skurstančiųjų procentas nemažėja. Lietuvos žmonės skursta dėl daugelio priežasčių: nedarbo (ypač vyresni žmonės), dirbantys nekvalifikuotą ar nepastovų darbą, negauna pakankamai lėšų pragyvenimui, per mažas pajamas nulemia ir kiti veiksniai – ligos, senatvė, invalidumas, blogos būsto sąlygos, didelis negalinčių dirbti (vaikų, ligonių ar senelių) skaičius šeimoje. Beveik kas trečias pensininkas Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos, nes pensijos negali užtikrinti pakankamo pajamų kiekio, būtino išgyvenimui. Skursta daugiavaikės ir nepilnos šeimos, arti pusės daugiavaikių šeimų. Labai sunkiai gyvena ne vien bedarbiai skurstantieji – daug pastovų, tačiau nepelningą darbą turinčių žmonių (mokytojų, kultūros srities darbuotojų, menininkų) skursta negalėdami sudurti galo su galu. Kaime padėtis dar sunkesnė negu mieste – miestiečių disponuojamosios pajamos 2007 m. buvo 943 litai vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaimo gyventojų – 691 litas, o vidutinės išlaidos – tik 467 litai.

Vertinant gyvenimo lygį šalyje svarbus rodiklis yra išlaidos maistui, t.y. kiek procentų vartojimo išlaidų gyventojai vidutiniškai skiria maistui. ,,Ekonomikos teorijoje pripažinta, kad yra tiesioginė išlaidų maistui lyginamosios bendros išlaidų struktūros dalies ir skurdo šalyje lygio priklausomybė“, kitaip sakant – kuo daugiau šalies gyventojai išleidžia maisto prekėms, tuo šalis yra skurdesnė ir atvirkščiai – kuo mažesnę pajamų dalį gyventojai išlaidžia maistui, tuo turtingesne laikoma valstybė, kurioje jie gyvena. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2006 m. 33,7 % Lietuvos gyventojų išlaidų sudarė išlaidos maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, o poilsiui ir kultūrai tegalėjo skirti 5,2 %. Gana didelė gyventojų dalis naudojasi skolintomis lėšomis vartojimo poreikiams tenkinti ir net daugiau nei penktadalis jų įvardija paskolų našta kaip labai sunkią. Net 72 % vieno suaugusio asmens su vaikais namų ūkių ir 71 % vienų gyvenančių asmenų piniginės disponuojamosios pajamos buvo mažesnės už jų nurodytą pinigų sumą, reikalingą įprastiniams poreikiams patenkinti. Iš visų namų ūkių tokių buvo kas antras.

Priežasčių, dėl kurių Lietuvoje skurstama, begalė: dėl emigracijos, kuri didina senų žmonių išlaikymo ir mokesčių naštą dirbantiesiems. Sąlygų ir galimybių mokytis, tobulinti kvalifikaciją stoka arba žmogaus nenoras mokytis sparčiai kintančiame pasaulyje mažina jo konkurencingumą darbo rinkoje. Korupcijos paveikta viešoji politika, jos iškreiptas biudžeto lėšų paskirstymas, mokesčių sistemos struktūra ir lengvatos, naudingesnės tiems, kas turi pinigų. Taip pat svarbu paminėti šeimos, kaip institucijos, yrimą ir skyrybas, piktnaudžiavimą alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis, gyvenimą aplinkoje, skatinančioje skurdo plitimą – skurde užaugę vaikai dažniau patys užaugę skursta – susidaro vadinamieji skurdo ratai.

 

Skurdas yra glaudžiai susijęs su prieš tai minėtomis socialinėmis rizikomis: senatve, invalidumu, našlyste, liga, motinyste, nedarbu. Su šiomis rizikomis bandoma kovoti kuriant specialias socialinės apsaugos schemas. Tinkamai organizuotos socialinės apsaugos schemos padeda užkirsti kelią skurdui, atsiradusiam dėl šių socialinių rizikų, o pats skurdas tampa susijęs su visa socialinės apsaugos sistema. Kaip jau buvo minėta anksčiau, skurdo sąvoka čia tampa sukonstruota dirbtinai, ji priklauso nuo vyriausybės programos, skirtos jam įveikti. Lygiai taip pat kaip ir minimalių pajamų lygio gyventojams nustatymas yra greičiau politinis sprendimas ,,siekiant suderinti prieštaringus valstybės tikslus, t.y. užtikrinti gyventojams minimalią gyvenimo kokybę ir nesudaryti galimybių jiems piktnaudžiauti valstybės parama.“ Be to vyriausybė minimalių pajamų dydį nustato pagal ribotas biudžeto galimybes, todėl minimalios gyventojų pajamos negarantuoja, kad gaudamas tokias pajamas gyventojas galės minimaliai užsitikrinti savo įvairiapusę gerovę. Tai puikiai įrodo MGL dydis Lietuvoje – nuo 2007 m. 130 litų gyventojui per mėnesį turėtų patenkinti jo fizines, švietimo, kultūrines ir kt. reikmes. Nepaisant ryškaus kainų augimo, šis dydis nuo 1990 m. paaugo tik 5 litais. 2003 m. MGL sudarė tik 16,8 % realaus vartojimo lygio. Galima daryti išvadas, kad šis dydis nėra pagrįstas kokiomis nors asmeninio naudojimo normomis ir tikrai neatitinka normalaus gyvenimo lygio principų, todėl tikrai negali būti naudojamas skurdo ribai Lietuvoje matuoti. Pagal sąlyginę skurdo ribą, kitaip – pusę vartojimo išlaidų vidurkio, skurstančiais laikomi tie, kurie reikmėms tenkinti išleidžia per pusę mažiau nei vidutiniškai. Tačiau taikant šį skurdo vertinimo kriterijų neatsižvelgiama į patį vidurkio dydį, kuris gali būti aukštas, ir tokiu atveju, net ir pusė vidutinių pajamų gali būti pakankamos pragyvenimui, arba priešingai –  jei vidurkis nėra aukštas, tai nedidelis skaičius žmonių, kurių pajamos yra pusiau mažesnės už vidurkį, nereiškia bendros gerovės. Yra ir kitas skurdo matavimo būdas –  sociologinė apklausa, kaip patys žmonės vertina savo situaciją skurdo atžvilgiu. Dažnai tokių apklausų metu paaiškėja, kad skurdžiais save laiko daugiau žmonių nei jų yra priskaičiuojama pagal sąlyginę skurdo ribą. Tai žmonės, kurie jaučia, kad esamoje kapitalistinėje visuomenėje jie negali realizuoti savo norų, neturi tam pakankamai galimybių arba jos yra apribotos kapitalistinės ekonomikos dėsnių, negali lygiateisiškai naudotis bendrais resursais ir technologijomis, neturi pakankamo statuso kad galėtų priimti sprendimus dėl jų panaudojimo.

Skurdo problema sprendžiama socialiniu draudimu, kuris apima minėtas socialinės rizikos grupes ir teikia joms paramą. Paramos pagrindą sudaro įvairios pašalpos ir piniginės išmokos, tačiau dėl trūkumo ar permainų vengimo, skiriama nepakankamai lėšų ir laiko tam, kad įvyktų kokie nors struktūriniai pokyčiai susiję su šių problemų atsiradimu. Pavyzdžiui, aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės Lietuvoje. Didžioji dalis lėšų nedarbo problemai spręsti yra skiriama pasyvioms priemonėms, tokioms kaip bedarbio pašalpos, o ne aktyvioms, pvz. darbo klubams, profesiniams mokymams, viešiesiems ir remiamiems darbams, įdarbinimui į subsidijuojamas vietas, paskoloms savo verslui organizuoti. Spausdinyje „Lankstumas ir saugumas darbo rinkoje. Lietuvos patirtis” autoriai B. Gruževskis, I. Blažienė remdamiesi tyrimu, inicijuotu Tarptautinės darbo organizacijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pastebi, kad bendras išlaidų darbo rinkos politikos priemonėms lygis Lietuvoje yra vienas žemiausių Europos šalių tarpe (šiuo rodikliu mes lenkiame tik Rusiją, Estiją ir Ukrainą).

 Čia vėl reikėtų prisiminti tai, kad nebūtinai visi skurstantieji priklauso konkrečiai socialinės rizikos grupei, tačiau faktiškai, atsižvelgus i jų turtą ir pajamas, jiems turėtų būti teikiama socialinė parama. Be to žmonių skirstymas į grupes skatina juos elgtis taip, kad priklausytų tam tikrai remiamai socialinės rizikos grupei ir gautų atitinkamas pašalpas. Reikėtų pridurti ir tai, kad žmonių skirstymas į socialinės rizikos grupes ir paramos joms skyrimas yra vienas iš rinkiminių triukų nes ,,remiamos atskiros grupės lengviau paveikiamos kaip rinkėjai“ – pvz. pažadant didinti paramą šeimoms ir pensininkams, tikimasi sulaukti jų balsų per rinkimus. Tokia valstybės parama ilgainiui duoda neigiama poveikį, nes gyvenimas iš paramos tampa patrauklus didelei daliai jos gavėjų, jie praranda motyvaciją dirbti ir patys save išlaikyti, jie labiau nori gauti pašalpas nei mokėti mokesčius. Tokios valstybės naudojamos priemonės skurdui įveikti kaip mokesčių lengvatos, pašalpų didinimas ir įvairios išimtys gali duoti pastebimų rezultatų, tačiau jie trumpalaikiai.

Lietuvoje socialinės pašalpos nėra didelės, tačiau daliai gyventojų, o ypač kaimo, tai yra pakankamai svarbi pajamų dalis, kuri juos motyvuoja nesiieškoti darbo Lietuvoje ar užsienyje, o gyventi iš pašalpų. Tam, kad jas gautų, vykdo atitinkamus reikalavimus, slepia savo realias pajamas, dirba nelegaliai taip eikvodami valstybinius pinigus ir iškreipdami realią situaciją (bedarbių skaičių, vidutinių pajamų šalyje ir kt.). Ir nors gali atrodyti, kad šios pašalpos yra visiškai nepakankamos įprastam pragyvenimui ir eilinis žmogus stengsis gauti didesnes pajamas, nei gali suteikti pašalpos, visada atsiranda žmonių, kurių poreikiams patenkinti šios pašalpos yra pakankamos ir jie nemato tikslo ieškotis kito pragyvenimo šaltinio. Antras argumentas, kodėl pašalpos nėra efektyvi skurdo įveikimo priemonė, yra tai, kad kylant bendrai visuomenės gerovei, privalo kilti ir socialinių pašalpų dydis, kaip kad kyla socialinių paslaugų standartai. Kylant bendrai valstybės gerovei, pašalpos taip pat auga ir kyla rizika, kad augant gerovei bus pasiekta ta riba, „kai gerovė nebegali didėti, nes iš jos gyvenantys, bet nekuriantys pasidaro per didelė našta“ Lietuvoje, kaip jaunoje valstybėje, dar sunku pamatyti, kaip skurdo problemos situaciją pakeitė įvairios socialinėje politikoje bandytos ir taikytos programos, tame tarpe ir pašalpų teikimo principai ir strategijos, tačiau kapitalistinėse gerovės valstybėse, kaip pvz. Švedija jau galime matyti ,,paramos priemonių nulemtus iškreiptų motyvų vaisius“ Nors Švedijos pavyzdys iki šiol dažnai yra pateikiamas kaip siektinos gerovės valstybės modelis, nes Švedija turi pakankamai senas socialinės apsaugos tradicijas ir socialinė parama čia užtikrina žmogaus nežeminantį pragyvenimo lygį, pats faktas, kad žmogus liaujasi būti atsakingas už savo gerovę, taip pat ir ekonominę, ir šias sritis perduoda į valstybės rankas yra pavojingas, nes žmogus tampa stipriai ekonomiškai priklausomas nuo valstybės geraširdiškumo ir vertybių, kuriomis remdamasi ji teikia jam paramą. Visiškai pasikliauti valstybe yra labai rizikinga, nes jos tikslai ir politinės priemonės jiems pasiekti gali būti nesuderinamos su individualiais piliečių interesais. Savo biudžetą tvarkydama vyriausybė išsikelia prioritetines sritis ir tik ji sprendžia, kokios jos bus – švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga ar karyba, o gal investicijos į miglotus energetinius projektus.

Socialinės išmokos dažnai esti neefektyvios ir todėl, kad jos stigmatizuoja jas gaunančiuosius. Nepaisant to, kad apie skurdo problemą buvo daug kalbėta ir valstybė gana gausiai teikė socialines išmokas, situacija iš dalies nepagerėjo ir todėl, kad jos nepasiekė visų skurstančiųjų, kurie dažnai gėdijasi socialinių išmokų, gėdijasi skurdaus gyvenimo. Kapitalistinėse visuomenėse skurdas dažnai traktuojamas kaip asmeninė problema, neteisingų pasirinkimų, apsileidimo, tingėjimo ir dykaduoniavimo rezultatas, skurstantiesiems primetama, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių kalti yra tik jie patys. Gyvendami neoliberalistinėje santvarkoje, kurioje stengiamasi įtikinti, kad tik individas yra atsakingas už savo gerovę, skurstantieji pratinami prie minties, kad už savo skurdą jie yra atsakingi patys, nors iš tiesų tai yra netobulos kapitalistinės sistemos veikimo atspindys.

Lietuvoje 2000 m. birželį buvo paskelbta „Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija“, vėliau „Lietuvos Respublikos 2004-2006 m. nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas“, kitos programos. Minėtose strategijose, programose bei planuose numatoma daugybė įvairių skurdo mažinimo priemonių. Jas galima suskirstyti į pasyviąsias ir aktyviąsias. Pasyviosios priemonės – tai įvairios socialinės išmokos, kurių pagalba siekiama sumažinti absoliutų ir santykinį skurdą. Aktyviosios priemonės, tokios kaip aktyvi darbo rinkos politika, padeda sumažinti absoliutų skurdą, nes nedarbas yra vienas iš svarbiausių skurdą lemiančių veiksnių. Tačiau dažnai nei pasyvios, nei aktyvios priemonės nėra veiksmingos kovoje su skurdu ir nelygybe kapitalistinėse valstybėse. Socialinių Ekonominių Tyrimų instituto ekspertas Algis Dobrovolskas pastebi, kad ,,numatomos priemonės ne visada yra veiksmingos. Pavyzdžiui, 2000 metų „Skurdo mažinimo strategijoje“ buvo numatyta iki 2005 m. bent iki 13 procentų sumažinti santykinį skurdą (2000 metais jis buvo lygus 16 procentų). Tačiau akivaizdu, kad per 5 metus skurdo lygis nesumažėjo. Taip pat buvo deklaruojamas siekis iki 2003 metų panaikinti ypač didelį skurdą. Deja, kol kas tai dar neįvykdyta.“ Vienu iš uždavinių buvo išsikelta sparčiau plėsti aktyvias darbo rinkos priemones pirmiausia jas taikant labiausiai pažeidžiamoms darbo rinkoje gyventojų grupėms, tačiau ir tai iki šiol nėra pasiekta – bedarbių tarpe daugiau kaimo, nei miesto gyventojų, daugiau moterų (ypač vienų auginančių vaikus ) nei vyrų, vyresnio amžiaus žmonių, dėl nedarbo lygio šalyje jaunimas priverstas trauktis į užsienį. Remiantis statistikos departamento duomenimis, vien 2005 m. iš Lietuvos emigravo 48,1 tūkst. gyventojų, dažniausias emigracijos priežastis – sunkumai įsitvirtinant darbo rinkoje.

 Kai kurios valstybės politikos priemonės toli gražu nėra skirtos mažinti skurdą. Akivaizdu, kad kai kurios vykdomos priemonės, pvz. gyventojų pajamų mokesčio mažinimo politika naudingesnė turtingesniems, o ne skurstantiesiems: sumažinus gyventojų pajamų mokestį nuo 33 iki 27, o vėliau 24 procentų, daugiau naudos gauna tie, kurių pajamos didesnės. Tam, kad daugiau laimėtų gaunantieji mažiausius atlyginimus, reikėtų ne mažinti gyventojų pajamų mokestį, bet didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Mažinti šioje situacijoje reikėtų prdėtinės vertės mokestį, kuris kai kurias prekes nedideles pajamas gaunantiems žmonėms padarė sunkiai prienamas. Kitas neefektyvaus skurdo problemos sprendimo kapitalistinėse šalyse pavyzdys galėtų būti lengvatos, taikomos mokantiems pensijų fondų, gyvybės draudimo įmokas, imantiems paskolą būstui ar perkantiems kompiuterius. Jos yra sveikintinos kaip pažangios, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad jos yra reikalingos ir jomis naudojasi tik turtingesni ir vidutiniai kapitalistinių visuomenių sluoksniai, todėl būtent jie ir laimi iš gyventojų pajamų mokesčio lengvatos. Skurdesnieji sluoksniai iš tokių lengvatų negauna jokios naudos.

 

 Kapitalistinės rinkos ekonomikos įtaka valstybei ir visuomenei

Nepaisant argumento, kad skurdo priežastys slypi politikų sprendimuose ir veiksmuose, nes tai jie valdo šalį ir todėl yra atsakingi už jos problemas viena iš priežasčių, kodėl politikai negali kontroliuoti visų visuomenės sričių ar socialinės apsaugos paramos daugeliu aspektų yra ta, kad ,,daugelis socialinių reiškinių yra nulemti ekonominių jėgų ir ekonominių sprendimų, kurių politikai yra nepajėgūs sukontroliuoti.“ Kapitalistinėje į rinką orientuotoje ekonomikoje vietiniu ir tarptautiniu lygmeniu priimami sprendimai gali sukurti skurdą ar sudaryti sąlygas jo atsiradimui, kai politinės jėgos nėra pakankamos, kad jį pažabotų. Apskritai visuomenėse ekonominė santvarka turi daug didesnę įtaką kasdieniam gyvenimui negu bet koks teismas ar parlamentas, nes būtent ji lemia, kam priklauso žemė, ištekliai ir įrankiai, ką žmonės turi kasdien daryti, kad išgyventų ir kokius tarpusavio gyvenimo santykius palaikyti.

Paplitusioje rinkos ekonomikoje sprendimai priimami tarptautiniu mastu ir vietos (nacionalinė) politika negali laisvai veikti ir pakeisti arba įtakoti ekonominių jėgų. Tos jėgos – tai  ir įvairios transnacionalinės korporacijos, ribojančios valstybių galią, tarptautiniai karteliai. Šios ekonominės jėgos yra pajėgios sukurti tokį skurdą, kurį politikai gali tik tikėtis ir bandyti suvaldyti, o rinka turi galimybę daryti didelę įtaką visuomenei ir ją keisti, todėl kai kurios jos grupės ir valstybė siekia rinką apriboti. Visgi minėtosios ekonominės jėgos yra žmonių sprendimų padariniai, kurie gali būti prognozuojami, o politikai savo rankose taip pat turi įvairių rinkos reguliavimo priemonių (skatinimą arba ribojimą), jie kuria šalies įstatymus, todėl nuo jų vykdomos politikos, kuri turėtų būti skaidri ir nepriklausoma nuo asmeninių, o atsižvelgianti į šalies interesus, taip pat priklauso kapitalistinės rinkos veikimo galimybės bei mastai. Su rinka kovoti yra svarbu dėl to, kad ,,rinkos ekonomikai yra būdinga įtraukti į rinkos santykius kiekvieną visuomeninį aspektą. Ištekliai darbas ir kiti gamybos veiksniai, prekės tampa mainų ir rinkos sąveikos objektu. Tokiu būdu rinka griauna tradicines struktūras ir socialinius santykius, destabilizuoja visuomenę.“. Kapitalistinėje visuomenėje skurdas yra sukuriamas per kapitalistinę darbo rinką, nes tam, kad ji galėtų efektyviai veikti, jai reikalingi skurstantys ar gyvenantys ant skurdo ribos ribos žmonės, kuriuos skurdas veikia kaip drausminanti priemonė.

 Kaip jau buvo minėta įvade, kapitalizmo įtakotu ekonominiu augimu padidėjusiu ekonominiu efektyvumu ir vartojimu sėkmingai naudotis gali ne visi dalyvavę jo kūrime. Nors laisvosios rinkos šalininkai (kaip ir visi ekonomikos mokslo atstovai) teigia, kad kapitalizmas, rinkos ekonomika sukuria tinkamesnes prielaidas didesniam ekonominiam augimui ir privačiai asmens veiklai (verslui, profesijai, darbui) nei valstybės reguliavimu pagrįsta ekonomika, kurioje yra didesnis valdžios kišimosi laipsnis. Kai kapitalas valdomas privačiai, individo galimybė mokytis, dirbti ir užsidirbti yra tiesiogiai priklausoma nuo jau turimo turto kiekio. Akivaizdu ir tai, kad dėl nesėkmių ekonomikoje visada labiau nukenčia mažas pajamas turintys žmonės, nes sistemai neveikiant normaliai jiems yra sudėtingiau nei didesnes pajamas turintiems žmonėms rinkoje nusipirkti panašią prekę ar gauti atitinkamą paslaugą todėl, kad jų finansinės ir socialinės galimybės (ryšiai) yra labiau ribotos. Dėl šios priežasties būtent neturtingi žmonės yra labiau suinteresuoti ,,struktūrinėmis reformomis, laisvomis kainomis, privačiomis alternatyvomis, ir kitomis rinkos ekonomikos teikiamomis galimybėmis“.

A. Šileika, remdamasis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis bei nagrinėdamas skurdo diferencijavimo rodiklius Lietuvoje, priėjo išvadą, kad didėjantis skurdas ir socialinė nelygybė rodo tai, kad šalies ekonominis augimas nesudarė prielaidų spręsti skurdo problemas šalyje. Jis pastebėjo, kad spartus BVP augimas šalyje 2005 m., kurį lėmė efektyvi dirbamosios pramonės, ir transporto, sandėliavimo ir ryšių, didmeninės ir mažmeninės ekonominių veiklų plėtra ir didėjantis šių sričių darbuotojų veiklos našumas sukūrė palankią situaciją skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti, tačiau Lietuvoje kasmet didėja skurstančių samdomų darbuotojų ir dirbančių sau (darbdavių), pensininkų per 2001 – 2005 metų laikotarpį nepaisant to, kad vidutiniai šalies darbo užmokesčio vidurkiai didėjo, buvo didinamos pensijos. Pavyzdžiui, minimalus valandinis atlyginimas per minėtą laikotarpį padidėjo nuo 2,53 Lt iki 3,28 Lt, o vidutinis darbo užmokestis nuo 1056,2 Lt iki 1289,5 Lt. Todėl galima teigti, kad didėjantys vidutiniai šalies ekonominiai rodikliai nereiškia mažėjančios skurdo problemos, o ,,dar kartą patvirtina teiginį, kad, augant ekonomikai, santykinio skurdo lygio mažėjimas priklauso ne nuo visų gyventojų, o nuo skurdžiausio gyventojų sluoksnio pajamų didėjimo“. Padėtis nepasikeitė ir 2006m. – Statistikos departamento duomenimis vis dar mažiausiai uždirbo žemės ūkio darbininkai, paslaugų sektoriaus ir parduotuvių bei turgaviečių darbuotojai – 991 litą (37,9% mažiau už vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje), o daugiausiai uždirbo įstatymų leidėjai, vyresnieji valstybės pareigūnai, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kiti vadovai. Tai įrodo teiginį, kad iš rinkos ekonomikos kapitalistinėje visuomenėje daugiausiai naudos turi tie, kuriems priklauso daugiausiai kapitalo ir galios, o jiems pavaldūs ir nedisponuojantys šiomis vertybėmis turi pasitenkinti tuo, ką jiems siūlo. Be to remiantis Lietuvos statistikos 2008m. metraščiu, 2006 m. socialinei apsaugai išleista 10 969,3mln. litų, arba vidutiniškai 3232 litų vienam gyventojui. Per metus šios išlaidos padidėjo 16 procentų, o palyginti su 2000 m. – 52,5 procento. Tačiau BVP augant sparčiau, socialinės apsaugos išlaidų, palyginti su BVP, dalis sumažėjo nuo 15,8 procento 2000 m. iki 13,4 procento 2006 m.

Nors kapitalistinėse visuomenėse skurdo problema neginčijamai laikoma aktualia, o skurdas suvokiamas kaip neteisybė jį patiriančiųjų atžvilgiu, skurdo problema iki šiol yra sprendžiama labai neefektyviai. Kaip teigia Alcockas ir Novackas, nėra tikėtina, kad skurdo problema kapitalistinėse šalyse bus išspręsta, atvirkščiai – skurdas yra kapitalizmo pasekmė.

Skurdas reikalingas kapitalistinei santvarkai palaikyti – juo bauginami žmonės pigiai parduoda savo darbo jėgą, taip atnešdami didelius pelnus kapitalo savininkams, o patys gauna tik labai nedidelę dalelę savo darbo vaisių. Skurdo nebuvimas kapitalo turėtojams nėra parankus, nes per jį jie gali valdyti žmones. Tie, kurie neturi jokio kapitalo, neturi ir pasirinkimo, kaip tik parduoti savo darbo jėgą už žemą rinkos siūlomą kainą ir paklusti galingųjų sprendimams. Šį faktą atskleidžia ekonominės situacijos Lietuvoje analizė: remiantis statistiniais duomenimis, augant Lietuvos BVP ir gerėjant ekonominei situacijai, skurdas toliau liko svarbia šalies problema, tačiau socialinei apsaugai skiriamų lėšų dalis nedidėjo, priešingai, augant BVP, socialinei apsaugai buvo išleidžiama vis mažiau lėšų. Tas pats pasakytina ir apie tai, kad nepaisant augančio BVP ir ekonominės plėtros, Lietuvoje kasmet daugėjo skurstančių samdomų darbuotojų, dirbančiųjų sau ir pensininkų, mažiausiai uždirbo žemės ūkio darbininkai, prekybos ir paslaugų sektoriaus darbuotojai, daugiausiai – įstatymų leidėjai, vyresnieji valstybės pareigūnai, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kiti vadovai.

Socialinės apsaugos sistemai priskirtas skurdo sumažinimas arba eliminavimas nėra toks efektyvus, kokio visuomenė iš jo tikisi, nes socialinės apsaugos sistema taip pat palaiko skurdą kaip mases drausminančią priemonę, kaip ir stengiasi jį įveikti. Priemonės, kurias ji naudoja skurdui įveikti (pvz. pašalpos, išmokos), kaip rodo šalių praktika, iš principo nėra veiksmingos ir neduoda ilgalaikių rezultatų, nes jos skirtos tik sušvelninti problemos padarinius, o ne spręsti ją iš esmės. Tuo pačiu socialinės pašalpos skatina jas gaunančius žmones ne pačius gerinti savo ekonominę situaciją, o būti nuo valstybės geranoriškumo ir socialinės politikos strategijos priklausomais pašalpų gavėjais. 

Norint įveikti skurdą reikėtų imtis aktyvių ir kompleksinių priemonių. Jos turėtų būti orientuotos į skurdo atsiradimą skatinančias aplinkybes (nedarbą, atskirtį), jų prevenciją, taip stengiantis užkirsti kelią skurdo atsiradimui, o ne vien mėginti kovoti su skurdu, kaip socialinių rizikų sukeltu padariniu. Siekiant apsaugoti žmones nuo skurdo, reikalingas valstybės įsikišimas į šalies ekonomiką. Valstybė turėtų siekti padidinti žmonių galimybes pasinaudoti rinkos ekonomikos galimybėmis taip, kad dalyvavimas joje būtų naudingas ne tik kapitalo valdytojams, bet ir visiems jos dalyviams.

2009 m. spalis