Per pastaruosius keletą metų „pieno karai“ tarp Lietuvos ir vienos ar kitos jos kaimynės tapo įprastu reiškiniu. Lietuvos ūkininkai nerimauja, kad dėl tarptautinės konkurencijos dar labiau nukris kainos, tuo tarpu ūkininkai kitose šalyse nerimauja, kad atsitiks priešingai ir kaltina dėl savo bėdų pigų Lietuvos importą. Lietuvos vartotojai, norėdami paremti Lietuvos ūkininkus arba norėdami įsigyti „patikimą“ produktą, gali pirkti tik Lietuvoje pagamintą prekę. Bet tai nėra išeitis iš situacijos, kuri sukelia krizes pieno pramonėje Europoje ir pasaulyje. Kapitalistinė dinamika po nepriklausomybės nubrėžė Lietuvos pieno sektoriaus kontūrus, tad kapitalizmas stiprina konkurenciją tarp tokių gerų kaimynių, kaip Latvija ir Lietuva.
Bet kokia politika, skatinanti alternatyvas, paremtas vietinėmis tapatybėmis (pvz., vartojimas suteikiant pirmenybę vietiniam maistui) yra pasmerkta žlugti arba geriausiu atveju gali turėti tik menkos įtakos. Bet kokia prasminga alternatyva kapitalizmui turi išeiti už „kovingo partikuliarizmo“ ribų ir atrasti skirtingus sąsajų taškus nepriklausomai nuo geografinės padėties. Toks yra vienas iš įtikinančių Davido Harvey analizės argumentų apie šiuolaikines neoliberalizmo variacijas globaliame kapitalizme.
Davidas Harvey yra pasaulyje gerai žinomas marksistas geografas ir socialinis teoretikas, šiuo metu dėstantis Niujorko universitete (CUNY). Jis yra išleidęs daugybę knygų, tarp kurių paminėtinos „Kapitalo ribos“, „Postmodernizmo stovis“ ir „Trumpa neoliberalizmo istorija.“ Šiuose darbuose jis „suerdvina“ marksistinę teoriją ir parodo, kaip kapitalo kaupimas keičia ir įtakoja geografines vietoves.
Prieš kurį laiką Harvey buvo pozityvistinio erdvės mokslo šalininkas, tačiau nelygybė, kurią matė bedirbdamas Baltimorės universitete, sukėlė jam daug radikalesnių ir kritiškesnių minčių. Ši patirtis paskatino Harvey įsigilinti į erdvės svarbą kapitalizme. Kapitalizmas negali išvengti krizių, todėl bet kokios pastangos „sutvarkyti“ kaupimo sukeltą sumaištį gali atnešti tik laikinų rezultatų. Erdviniai „patvarkymai“ gali reikšti naujų rinkų atvėrimą, kad būtų išvengta perprodukcijos krizių. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje daugybė žemės ūkio produktų, pvz., pienas, patiria nuolatinę realizacijos krizę, nes didelė konkurencija tarp gamintojų skatina investicijas į naujas technologijas, o tai dar labiau padidina našumą, konkurenciją ir realizacijos problemas.
Pieno kaina Vakarų Europoje šiuo metu yra tokia maža, kad ūkininkai protestuodami pradėjo pilti jį į laukus. Lietuvoje ir Latvijoje vyko panašūs ūkininkų protestai, per kuriuos jie dalino pieną nemokamai. Praeityje vykę „erdviniai patvarkymai“, kuomet subsidijuojama pieno produkcija būdavo dempinguojama pasaulio rinkose, šiuo metu yra vis mažiau įmanomi. Subsidijuojami Europos pieno produktai visame pasaulyje išstumdavo vietinius ūkininkus iš rinkos. Nors Europos ūkininkai vis dar gauna paramą (subsidijas), kuri tam tikra prasme apsaugo juos nuo rinkos disciplinos, šie saugikliai atsiduria vis didesniame pavojuje dėl šiuolaikinio globalaus neoliberalaus kapitalizmo.
Pasak Harvey, šiuolaikinis kapitalizmas pradėjo vystytis neoliberalia linkme po XX a. aštuntojo dešimtmečio krizės. Aštuntajame dešimtmetyje valdančiosios klasės pajuto grėsmę, kuomet pokarinis sureguliavimas, paremtas kompromisiniu valstybės liberalizmu, buvo ištiktas krizės. Viena vertus, grėsmė buvo politinė dėl kylančių urbanistinių ir darbininkų judėjimų, kurie reikalavo socialių pokyčių, kita vertus, tai buvo ekonominė grėsmė, sukelta mažėjančio pelno ir dividendų per ekonomikos nuosmukį.
Neoliberalių reformų teorija, kuri rėmiasi utopiniais idealios konkurencijos principais arba tikėjimu „technologiniais patvarkymais”, tiesiog bando nuslėpti faktą, kad neoliberalizmas yra politinis projektas, siekiantis atkurti ir įtvirtinti klasės galią. Iš tikrųjų, klase paremti interesai yra nuolat atskleidžiami, kai neoliberali teorija ignoruojama, kad užtikrintų klasės galią. Tiek Rusijoje, tiek Kinijoje ar JAV neoliberalizmui pavyko atkurti klasės galią (arba sukurti naujas klasės galios formas), tačiau nepavyko globaliu mastu atgaivinti kapitalo kaupimo.
Neoliberalizmas nepasitarnavo siekiant stabilizuoti ar atgaivinti globalų kapitalo kaupimą, vietoj to jis tapo projektu, kuris skatina turto perskirstymą ne žemyn, bet aukštyn, iš neturtingųjų turtingiesiems. Kaip šis turtas yra perskirstomas? Tai atliekama per „kaupimo atimant“ procesą, kurį sudaro aštuoni pagrindiniai elementai: 1) žemės ir valstybės turto suprekinimas ir privatizavimas (pavyzdžiui, genetinės medžiagos, sėklos, sveikatos apsauga, pensijos), 2) privačios nuosavybės teisių iškėlimas aukščiau už kitokių formų teisę, 3) teisių į bendrą nuosavybę panaikinimas, 4) visiškas darbo galios suprekinimas, 5) turto asignavimas, 6) pelnas, uždirbamas iš valiutos keitimo ir mokesčių, 7) vergovės naudojimas, 8) kredito sistemos skatinimas ir naudojimas. Per financializaciją ir agresyvaus pobūdžio kredito sistemą žmonės vis dažniau tampa vergais dėl savo skolų. Valstybė irgi buvo pertvarkyta siekiant palengvinti „kaupimą atimant”, pavyzdžiui, per mokesčių sistemos reformas.
Europos šalių, labiausiai nukentėjusių nuo krizės, įskaitant Latviją ir Lietuva, inicijuojamos reformos žada dar vieną aštrų neoliberalizmo etapą. Žaibo greičiu atimamos teisės į sveikatos priežiūrą, švietimą, būstą ir sveiką maistą. Šios teisės, jas praradus, bus sunkiai susigrąžinamos. Tarptautinių institucijų parama finansinių paketų forma iš tikrųjų padeda tik šių šalių bankams, o ne žmonėms, kurie praranda savo teises ir tampa skurdžiais.
Nors Harvey mato krizę, būdingą globaliam kapitalizmui (nuolat pasikartojančią, kol egzistuoja kapitalizmas), jis tiki, kad politinė kova dėl alternatyvių teisių yra įmanoma ir reikalinga. Alternatyvios teisės, kurias jis vadina „vilties erdvėmis”, – tai teisė į gyvenimą, teisė į politines asociacijas, teisė į pačių gamintojų gamybos kontrolę, teisė į deramą ir sveiką aplinką, teisė būti kitokiu. Jis teigia, kad „demokratinio valdymo, ekonominės, politinės ir kultūrinės lygybės bei teisingumo reikalavimų susigrąžinimas nereiškia, kad sugrįžtame į kažkokį aukso amžių“.
Pastaruoju metu Harvey yra įsitraukęs į įvairias politines kovas, pvz., į judėjimą „Teisė į miestą“, kuris bando pasipriešinti neoliberaliai urbanizacijai reikalaudamas demokratinio valdymo ir kurdamas alternatyvas. Šis judėjimas yra aktyvus ne tik tokiuose megapoliuose kaip Niujorkas, bet ir tokiuose periferiniuose miestuose kaip Baltimorė.
Latvija ir Lietuva yra periferinės valstybės Europoje, bet tai nereiškia, kad judėjimams čia reikėtų jaustis bejėgiais. Pasak Harvey: „Dabar yra beviltiškas metas. Jeigu pavyks iš jo išsikapstyti, tai tik dėl stiprių socialinių judėjimų, kurie pasakys „Gana – reiškia gana“. Mums reikia pakeisti pasaulį į kitokį, labai kitokį.“
Vertė: Nindzė
2009 10 17
Interviu su Davidu Harvey: (http://www.urbanhabitat.org/rights/harvey).
Audio ir video: http://davidharvey.org/
{youtube}YYQb0fthNfI{/youtube}
