XX amžiaus pabaigoje pasaulyje ėmė dominuoti socialinė ir ekonominė sistema, vadinama kapitalizmu. Tiksliau kalbant – labiausiai iškrypusi kapitalizmo forma, vadinama imperializmu arba monopoliniu kapitalizmu. Kuo gi jis blogas, tas kapitalizmas? Viskas atrodo lyg ir normalu: nori gerai gyventi – dirbk, konkurencija neva stimuliuoja prekių ir paslaugų kokybę, o laisvoji rinka skatina kainų mažėjimą ir kiekvienam suteikia teisę prekiauti tuo, ką jis gamina. Tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta ir nuostabu, kaip tvirtino kapitalizmo apologetai.

Kas gi yra kapitalizmas? Šiuolaikinis kapitalizmas – tai ne tik socialinė ir ekonominė formacija, bet ir ištisa socialinė religija, kuri remiasi tikėjimu, jog pinigai gali viską. Panagrinėjime kapitalizmo ir religijos panašumus. Kaip ir bet kurioje religijoje, kapitalizmas turi savo dievą – pinigus. Pinigai – visagalis ir visur esantis dievas, be jo neįmanoma nei valgyti, nei miegoti, nei kurti, nei griauti. Mažai pinigų – vargas, daug pinigų – „malonė“. Tačiau pinigai kapitalizme nėra vienintelis dievas. Jie, kaip ir pats dievas, gali transformuotis ir keisti pavidalą. Pavyzdžiui, protingai investuoti pinigai ima daugintis ir virsta kitu dievu, kuris pagarbiai vadinamas kapitalu.

Kaip ir bet kokiai kitai religijai, kapitalizmui būdingos dogmos ir ritualai. Pagrindinė kapitalizmo dogma teigia, kad nebus jokios prasmės ką nors daryti, jei tarp žmonių neegzistuos socialinė ir ekonominė nelygybė. Prisiminkite sovietinio filmo „Kin-dza-dza“ šūkį: „Visuomenė neturi tikslo, jei ji neskiria kelnių pagal spalvą!“ Šį šūkį galima drąsiai vadinti pagrindiniu kapitalistinės visuomenės principu.

10 kapitalizmo įsakymų – tai įstatymai, kodeksai ir kiti normatyviniai dokumentai, saugantys kapitalizmo nustatytą tvarką ir reglamentuojantys jame gyvenančių žmonių elgesį. Kapitalistinis dievas iš tikro labai galingas, nes jis leidžia tuos įstatymus visaip apeiti, Panašiai kaip krikščionybėje, kurioje elgiamasi pagal principą „Jei nenusidėsi – negausi išrišimo, o jei negausi išrišimo – nepateksi į rojų!“ Taigi tas, kuris sukaupia daug pinigų, gali pažeidinėti kapitalizmo įstatymus, nes jis pats tampa šventuoju, panašiu į dievą!

Kaip tikra religija, kapitalizmas turi daug kulto tarnų – tai turčiai. Jie yra ypatingai „šveni“, beveik mistiniai sutvėrimai, sugebantys daryti pinigus beveik iš oro! Jiems visi lenkiasi ir apdovanoja nežemiška galia. Jų gyvenimą gaubia paslapties aureolė – visos tos slaptosios draugijos, masonų ložės ir uždari klubai (pvz., Bilderbergo grupė, Trišalė komisija ir panašiai). Mažai kas žino net jų pavadinimus, o tie, kurie netyčia prisiartina prie jų paslapčių, itin dažnai „staiga“ miršta nuo nelaimingo atsitikimo, širdies smūgio ir kitų fatalinių aplinkybių.

Pinigų maldininkų ritualus gali pastebėti kiekvienas bent kiek akylesnis visuomenės narys. Kapitalizme vyrauja 2 pagrindiniai ritualai:

1. Prekių ir paslaugų vartojimas. Vartojimo lygis kapitalistinėje visuomenėje parodo vartotojo statusą ir jo padėtį visuomenės hierarchijoje.

2. Viešas prekių ir paslaugų vartojimo demonstravimas. Pagrindinis tokio demonstravimo tikslas – deklaruoti savo statusą visuomenės hierarchijoje ir kartu pajusti malonumą dėl savo viršenybės prieš tuos, kurie vartoja mažiau ir rečiau.

Turčiams demonstruojant savo vartojimo lygį, mažiau vartojantis žmogus turi nuolat jausti nevisavertiškumo kompleksą, kurias sustiprina potraukį pinigams ir stimuliuoja atsirevanšuoti. Šis fenomenas vadinamas kapitalistine darbo motyvacija. Kita vertus, faktai liudija, kad tokiu būdu greičiau stimuliuojamas ne potraukis dirbti, o notas padidinti vartojimo lygį su darbu nesusijusiais metodais – išnaudojant kitų darbą, parazituojant, nusikalstant, apgaudinėjant ir papirkinėjant.

Tie, kurie kapitalistinėje visuomenėje nesistengia daugiau vartoti ir demonstruoti savo vartojimą, laikomi nevykėliais, marginamais ir degradais. Jie tampa panašūs į neliečiamųjų kastą Indijoje, todėl savo neslepiamą panieką jiems rodo visi likusieji visuomenės nariai.

Pagaliau, kapitalizmo religijos bažnyčios – tai parduotuvės, prekybos centrai, krautuvėlės, turgūs ir kitos vietos, kuriose už pinigus galima įsigyti vieną ar kitą prekę. Žodžiu, kapitalizmo bažnyčia yra turgus.

Taigi galima teigti, kad kapitalizmas yra ne kas kita, o paprasčiausias opiumas liaudžiai. Šį opiumą liaudis šiandien pasimėgaudama vartoja. Tačiau tokie laikai gali netrukus baigtis, nors naujas mesijas ir nepasirodys.

Iš http://left.lv vertė en arche