1921-ųjų pradžioje Lietuvoje buvo įkurta „Draugo“ sąjunga, kuri užsibrėžė tikslą skleisti socialistų revoliucionierių idėjas tarp kaimo jaunimo. Socialistinės jaunuomenės sąjunga, vadovaujama rašytojo Kazio Borutos, 1922 m. išleido 5 laikraščio „Draugas“ numerius. Šio laikraščio numeriai yra puikūs archyviniai dokumentai, leidžiantys suprasti, kokia buvo to meto Lietuva. „Draugas“ daug rašė apie žodžio, spaudos, susirin­kimų, minties suvaržymus, represijas prieš kairiuosius ir lietuviškuosius „koncentracijos liogerius“. Atkreiptinas dėmesys ir į faktą, kad „Drauge“ aprašomos 1922 m. vykusios valdžios represijos paneigia mitą, jog „aksominė“ A. Smetonos diktatūra prasidėjo tik po 1926 m. perversmo.

Sunkiomis sąlygomis pradėjo gyvuoti „Draugas“: kiekviename žingsnyje reikėjo sutikti kliūtis, ypatin­gai iš administracijos organų pusės. Iš skyrių nu­siskundimų matyti, kad vietos administracijos trukdy­mai tęsiasi visą laiką. Apskričių viršininkai visokiais būdais vilkina skyrių registraciją. Taipogi buvo trukdo­mos paskaitos ir kitoks organizacinis veikimas.

Dar pradžioje 1921 metų nariams steigėjams pa­vyko sušaukti „Draugo“ kuopų atstovų   suvažiavimą, kuris padėjo organizacijos pamatus, išplėtė jos vei­kimą ir įkvėpė savo nariams daugiau energijos, noro organizuotis ir pasitikėjimo savo jėgomis. Suvažiavimo išrinkta Centro valdyba tęsia toliau organizacinį darbą ir deda pastangas išplėsti „Drau­go“ veikimą. Dabartiniu laiku skaitoma organizacijoj dvidešimt su viršum įregistruotų kuopų, kurios veikia įvairiuose Lietuvos kampuose. Jau atstovų suvažia­vimas išreiškė pageidavimą kuo greičiausiai išleisti savo spaudos organą. Tą gyvą reikalą visą laiką jauste jautė ir Centro Valdyba ir dėjo visas pastangas, kad organą įsigijus.

Bet, deja, ne taip tai lengvas dalykas; atsirado visokių kliūčių. Pirmiausia reikėjo lėšų klausimą iš­rišti. Tuo reikalu Centro Valdyba surengė vakarėlį ir lėšų šiek tiek radosi. Jau buvo prirengta pirmam nu­meriui visa medžiaga, pasirūpinta leidimu, tik netikė­ti pirmos Gegužio areštai sutrukdė visą darbą iš­tisam pusmečiui. Galų gale visos kliūtys buvo pergalėtos ir „Drau­go“ sąjungos organas pasirodo. Dabar visi nariai turi savo laikraštį palaikyti: skleisti jį plačių minių tarpe, rinkti prenumeratą, aukas, rengti laikraščio naudai vakarėlius, paskaitas.

Dar laiškuose kai kurios kuopos kėlė įvairius klausimus apie organizacijos veikimo išplėtimą; taigi dabar per laikraštį reikalinga kelti ir nagrinėti tie klausimai, siųsti „Draugui“ straipsnių, koresponden­cijų ir žinių apie kuopų stovį.

Centro Valdyba

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 1, 1922 m. sausio mėn.

Nesenai koks tai „patriotas“ padėjo ties mini­sterio Galvanausko langu sprogstamosios medžiagos. Sprogimas buvo girdėtas visame Kaune. P. Galvanau­sko buto sienoje pramuštas plyšys, kambario baldai pagadinti ir pats p. Galvanauskas „su­žeistas... į minkštas kūno vietas“. Lietuva tuojau pra­nešė apie pasikėsinimą su „pragaro mašina". Tačiau, kaip matyti, tai buvo bailaus „patrioto“chuligano darbas, skirtas Hymanso projekto šalininką „išgąsdinti“.

Bet ne tame dalykas. Daug įdomiau atrodo tas, kad šito kvailo pasikėsinimo kaltininkai nežinomi iki šiai dienai. Nežiūrint į tai, kad Lietuvos žvalgyba moka kartais surasti valstybės priešus net ten, kur jų visai nebūta, šiame atvejy ji pasirodė esanti bejėgė. Vasa­rą šaudyta į p. Purickio langą – tardymas irgi nedavė jokių vaisių. Galbūt šitie „pasikėsinimai“ yra „neištardomi“ ir „neišaiškinami“. Visgi plačiai darbo visuomenei jie turi šį tą išaiškinti. Pirmiausia štai ką: toje valstybėje, kur daromi „paslaptingi pasikėsinimai“, ne viskas svei­ka. Slaptybių ir paslapčių motina – naktis, patamsės. Kur nėra laisvos doros spaudos, kur nėra politinių lai­svių – tiktai ten yra galimi „slapti veiksmai“. Kur platus, laisvas minių politinis gyvenimas pakeistas neskaitlingų laikinųjų grupių asmenine užkulisine slapta politika ir kova – tiktai ten kalbama apie „rūmų per­versmus“, tik ten „politikai“ vienas kitam pila nuodus į taurę, tik ten konkurentas konkurentui duria peiliu į pašonę.

Tai nėra „teroras“. Tai niekšingas kovos būdas. Politine džiova sergantis „Socialdemokratas“ įdėjo ilgą, vaikišką straipsnį apie „terorą“. Mes gi manom, kad Seimo socialdemokratams reikėjo  įnešti Seiman in­terpeliaciją ir tinkamai nušviesti tą politikos padėtį, kurį gimdo „patriotines“ piroksilino šaškes, ir reika­lauti viešo tardymo. Darbo liaudis privalo žinoti visą teisybę. Tai teisybei rasti ir ją skelbti, ir turėtų būti Seimo tribūna. Ją darbą atlikti yra pašaukti darbo liaudies atstovai.

Žinoma, būna ir kitaip. Prieš revoliuciją Rusijoje sakydavo: „Mes neturime liaudies at­stovybės, bet turime liaudies atstovus“. Lietuvoje – kitaip: „Yra Seimas, bet jame nėra tikrų liaudies atstovų“. Todėl ir darosi Lietuvoje „stebuklai“.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 1, 1922 m. sausio mėn.

Socialistinės moksleivijos laikraštis „Aušrinė“ šaukia darbo jaunuomenę į kovą su reakcija ir klerikalizmu. Ji šitaip charakterizuoja politikos momentą:

„Visose Europos šalyse eina žiauri reakcija: Ispa­nijoj socialistai žudomi gatvėse ir kalėjimuose; Italijoj verda ginklų kova – vėl buržuaziniai gaivalai užpuldi­nėja socialistus; Vokietijos Bavarijoje, Austrijoje, Ven­grijoj, Tiroliuje „slaptai“ susiorganizavę monarchistai veda savo teroristinį darbą. Net Suv. Valstybių Ame­rikoje, kame lig šiol nežudydavo politinių „nusikaltė­lių“, ten du anarchistai – Sacco ir Vancetti – nuteisti nu­žudyti elektros kėdėje.

Lietuvoj laisvai platinami monarchistiniai rusų laikraščiai, kaip, pav., „Greduščaja Rossija“ ir kiti; jau klerikalai su Pažangos partija pla­tina liaudyje mintį, kad Lietuvoj dėl to vargas, „kad nėra gaspadoriaus“. O visos krypties patvirtinimui ir savo tarptautinio veido parodymui, klerikalų įtaka Lie­tuvoje vasaros metu jau pralietas kraujas, ne tik už „dinamitą“, bet ir... už įsitikinimus. Rusijoje naujoji komunistinė buržuazija – fizinė ir moralinė darbo kla­sės eksploatatorė – prievarta veda kapitalistinę tvarką ir kemša į kalėjimus ir koncentracinius liogerius tuos, kurie tam priešinasi.

Reakcija siaučia. O mes, aušrininkai, neduokime sukliudyti mūsų darbo. Įtempkime dar labiau jėgas ir atremkime ją. Kas nebūtų, o mes propaguokime socializmo idėją darbo valstiečių ir darbininkų tarpe, padėkime jiems organizuotis. Tik nesvajokime apie įvairius susijungimus ir susidėjimus su tais, kurie pailgino darbo klasės kančias, kurie apsunkino mūsų darbą. Įrodykime jų idėjų pražūtingumą darbo klasės ir socializmo laimėjimams. Mūsų gal atrodys mažes­nis skaičius, bet naudos šimtą kartų tiek padarysime. „Atremkime visus socializmo ir žmogaus laisvės priešus!“ Tatai atsiminkime.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 1, 1922 m. sausio mėn.

Į Lietuvos Organizuotąją Sociali­stinę Visuomenę!

Gyvendami vienam didžiausiųjų Vakarų Europos centrų – Berlyne – ir tokiu būdu galėję gerai prisižiūrėti didesniųjų pasaulio valstybių kultūrinio bujojimo, mes, užsienyje studijuojančioji Lietuvos socialistinė studentija, gauname įsitikinimo, kad tik esant laisvoms vidaus politinėms sąlygoms, žmoniškai tvarkant, šalis gali pasiekti kultūringą savistovios valstybės laipsnį. Bet pažvelgę į savo gimtąjį kraštą, mes turime su skausmu širdyse konstatuoti visiškai priešingas tendencijas.

Mūsų gimtajam krašte žodžio, spaudos, susirin­kimų, minties priespauda pasižymi priemonių žiaurumu. Juk tai panašu į viduramžių laikus, juk tai primena istorijos peikiamuosius inkvizicijos laikus. Šioje žmonijos lais­vėjimo eroj prieš tą šlykštų žmogaus laisvių mindžio­jimą, prieš mirties bausmių vykinimą politiniams veikėjams visa Lietuvos sveikoji visuomenė turėtų protestuoti!

Turėdami visą šitą omenyje, mes, socialistinė studentija iš Lietuvos, susispietę į Lietuvos socialistų studentų draugiją Berlyne 1921 m. liepos 21 d. visuo­tiname susirinkime, nutarėme pakeikti savo balsą į Lietuvos organizuotąją socialistinę visuomenę, kad kiek galint daugiau būtų bendros akcijos prieš „krik­ščionių demokratų“ ir jų sėbrų vartojamąjį terorą, ke­liant protestą, reikalaujant ir darant pastangų:

3) Kad būtų panaikinta žvalgybos ir panašių įstaigų sauvalė;

4) Kad netrukdomai galėtų veikti darbininkų ir jaunimo politinės ir ekonominės organizacijos;

5) Kad visi valdžios agentai už neleistinus dar­bus ir sauvaliavimus būtų traukiami atsakomybėn ir baudžiami.

6) Kaipo svarbiausia, kad būtų faktinai įvykintos visos pilietinės žmogaus laisvės, kaip tai: žod­žio, spaudos, susirinkimų ir t. t.

Lietuvos Socialistų Studentų DRAUGIJA Berlyne

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 1, 1922 m. sausio mėn.

Trakiškiai-Kampiniai (Mariamp. apskr.)

Trakiškių-Kampinių kuopai vos įsikūrus, jos vei­kimą ėmė trukdyti Žvalgybos Skyrius. Pas kuopos pirmininką buvo padaryta krata ir paimtas susirinkimo protokolas. Narių turima 32.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 2, 1922 m. vasario-kovo mėn.

Mūsų miestelis ir valsčius kadaise buvo viena pažangiausių Lietuvos vietų. Turėjom nemažai apsišvietusio jaunimo, buvo ir inteligentų, kurie dirbo lia­udies labui. Karas sustabdė kultūros darbą, kuris buvo varo­mas Utenoje. Jaunimas išsisklaidė. Bet visgi šis tas liko. Net vokiečių okupacijos laikais Utenos darbo jaunimas nebuvo nustojęs gyvavęs. Kilus vokiečių revoliucijai ir okupantų režimui subyrėjus, jaunimas karštai ėmės darbo žmonių organizavimo, nešė į juos socializmo obalsius ir drauge su liaudimi bandė statyti naujos tvarkos pamatus.

Iš socialistinių partijų dar kaizerio laikais pirmieji pradėjo veikti revoliuciniai liaudininkai ir skleidė atsi­šaukimus, nukreiptus prieš okupantus. Toliau pasirodė ir komunistų, ypač kada pradėjo artintis rusų raudo­noji armija. Raudonajai armijai užėmus mūsų vietas, atsibastę iš kažkur komisarai pradėjo „statyti savo tvarką“. Pirmiausiai jie panaikino laisvai išrinktas darbo žmonių Tarybas, falsifikavo rinkimus ir stengės pri­mesti savo netikusias „komunas“.

Utenos darbo jaunimas vedė atkaklią kovą už darbo liaudies teises ir, nežiūrint visų „komisariukų“ pastangų, pakreipti savo pusėn rinkimus į Tarybas – jie jokio pasisiekimo neturėjo ir pradėjo vartoti prie­vartą. Tais laikais jokių socialdemokratų arba „Sleževičinių liaudininkų“ pas mus nebuvo. Jeigu kur ir buvo, tai tylėjo arba taikinos prie komisarų tvarkos. Krikščionys demokratai jautėsi ne­ blogiausiai: kai kurie jų net patys tapo komisarai. Dvarponiai, kaipo specialistai, taipogi užėmė svar­bias vietas ir saugojo savo dvarus (pvz.,. Kibortas).

„Lietuviškai“ reakcijai pakeitus komisarų reakciją, Utena virto juodųjų klerikalų lizdu. „Komunistai“ pradėjo nusiiminėti kaukes, ėmė į rankas „krikščioniškai-demokratiškas“ karūnas ir vėl puolė darbo liaudį ir jaunimą. Utenoje pasirodė Tumas, Plechavičius ir kiti. Bu­vo išvaikyti visi geresnieji žmonės; uteniškius pradėta „žaboti“. Galų gale tikslas buvo atsiektas: Utenoje grabu dvokia.

Čia užviešpatavo su „savaisiais“ žinomas kun. Butvyla, aršus „krikščionis“. Rinkimų į Seimą metu uteniškiai darbo žmonės neturėjo tokio sąrašo, už kurį jie su lengva širdimi galėtų balsuoti. Garsi Ute­nos byla su sušaudymais parodė, kad į Uteną kreipia­ma domės.

Dabar jaunimas skursta klerikalų slopinamas. Viską užgrobę, jie nesirūpina net žadėtu „krikščionišku“ švietimu. Kam jaunimui knyga, teatras? Verčiau lai bučiuoja kunigui ranką ir eina j smuklę – tas dora „katalikiškai“, ir politikos nėra...

Reakcija šėlsta. Nei neišsižiok... Kitaip pakliūsi į žinomas „tautines“ vietas ir dar „gausi“. Vaitoja Utena ir lankia geresnio, kuomet vėl atgims jos kultūros ir visuomenės gyvenimas, o kun. Butvyla ir kiti taps nesmagūs tamsios gadynės atsi­minimai.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 2, 1922 m. vasario-kovo mėn.

Kauno miesto viršininko įsakymu konfiskuota „Draugo“ sąjungos išleista knygutė E. Belami „Van­dens Valdovai“. Tai yra žinomas visam pasauliui „Už šimto metų“ utopijos autoriaus kūrinys. Reik pažymėti, kad minėtas leidinys atmuštasis „Draugo“. Be to, E. Belami kūriniai buvo daug kartų išleisti Rusijoj esant ten caro tvarkai. „Draugo“ Valdyba traukiama atsakomybėn už iš­leidimą priešvalstybinio turinio knygos.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Visiems žinoma, kad buliai širsta ir siunta, kai pamato raudoną spalvą. Tas pats, pasirodo, gali atsi­tikti su krikščionimis demokratais. „Laisvė“, rašydama apie Gegužės 1 d. – viso Darbo Pasaulio Šventę ir vaizduodama josios raudo­nąją spalvą, įniršo. Lietuvos kunigėlių akyse stojosi milžiniškas Laisvosios Žmonijos Ateities – Socializmo vaizdas, ir „Laisvės“ redaktorius, tarytum beprotis, ėmė įžanginiam straipsny šūkauti: „Dykaduonių šven­tė, dykaduonių šventė!“ Perskaitykit „Laisvę“ iš gegu­žės 2 d. ir jūs pamatysit, kad tai teisybė. Ten viso pasaulio Darbo Žmonių Šventė pavadinta „dykaduonių švente“.

Panašiai, nors truputį „mandagiau“ atsiliepė apie Gegužės 1 d. ir Smetonos „Tėvynės Balsas“. Ir krikščionys demokratai, ir smetonininkai reika­lauja Darbo Šventės panaikinimo. Ji baisi jiems kaip mirties šmėkla, ir jie nori ją panaikinti... Tačiau niekur dar nematyta, kad „varlė uodega dangų išgriautų“, nors ji ir turėtų anksčiau minėtas buliaus „ypatybes“.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Kauno darbininkų gelžkelininkų streikas pasibaigė darbininkų pralaimėjimu. Organizacijos stoka neleido išlaikyti administracijos ir žvalgybos smūgius. Darbininkai turės pagalvoti ir suprasti, kad tiktai stip­riai susiorganizavus galima pagerinti savo padėtį ir iškovoti savąsias teises.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Tamsumo dėka čia atsitinka kome­dijų. Nesenai Apskrities Taryba nutarė prašyti Švieti­mo Ministerijos, kad ji pašalintų iš apskrities šešis mo­kytojus, kurie būk „agituoja žmonės už Maskvą“ ir „įgijo per tai žmonių neapykantos“. Tie mokytojai kaipo mokytojai apskrityje yra geriausieji. Ir nors agi­tuojama per savivaldybes, kad gyventojai į jų moky­klas neleistų vaikų, bet tas nieko negelbsti. Agitacijoje gi jie tik „Dievui dūšia kalti“. Tiesa, mokytojai kalti, bet... tik tame, kad jie nesirūpina išjudinti užmigusį kraštą organizuojant jaunuomenę, platinant laikraščius, kuriant .kooperatyvus ir t. t: Tuomet prieš visokį tam­suolių ir krikščioniškų agentų „žygius“ jie galėtų sudaryti rimtą atsparą.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Pas mus „visa val­džia“ davatkų rankose. O jau žinoma, jog davatkystė ir jaunumas – tai du priešu, taigi aplink tejaust senimo puvėsiai ir prasmirdusių aludžių „kvapas“. „Kas bažnytėlėn, kas karčiamėlėn“... Nurimo jau kiek ir „ga­nytojai“, vienok botago iš rankų dar vis neišleidžia: ims kada atsiminę ir suplaks iš sakyklos už „cicilizmą“, už „gaspadorių“ neklausymą ir kitokias „bedievybės“. Bet vis tik kol kas jie gali pasiilsėti, ne taip, kai anuo­met, kada kūrėsi Valsčiaus Darbininkų ir Darbo vals­tiečių Taryba. Kiek prakaito teko pralieti ir sugadinti tada visiems senosios tvarkos šalininkams, kad sulai­kytų jaunimą savo rankose! Bet pasikvietę vokiečių ir lietuvių žandarus pagelbon, jie „aplaužė visokiems lai­svūnams ragus“, sukišo į kalėjimą, išblaškė, paskui pa­laimino visą eilę girtuoklybės namų – tegu žmonės svaigsta, esą kuo daugiau gers, tuo mažiau manys ir paklus­nesni bus; kad tik kuo daugiausia būtų avių ir avinų. Rinkimams į Seimą klerikalai naudojo ir jaunimą: buvo įsteigtas „pavasarininkų“ skyrius, bet dabar jo nebegirdėti. Toks mūsų viešumos gyvenimas.

J. Beaba

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Turbūt nėra kito taip tamsaus Lietuvos kampo, kaip Trakų apskritis. Ištisuo­se kaimuose sunku surasti žmogų, kuris išrašo ir skaito laikraščius. Čia ir jaunuomenei sunku susiorganizuoti, nes kunigai, senių, davatkų ir visokių dvarų ir valsčių ponų padedami, labai ją persekioja. Kas tik nėra aklas kunigo tarnas ir neneša jam kiaušinių ir sviesto, tas paskelbiamas „bedieviu“, .bolševiku“, „socialistu“ ar­ba net „lenku“ – visu kuo, ko tik žmonės bijotų. Ne­žiūrint šito, paskutiniuoju laiku jaunuomenė šiek tiek pradėjo krutėti. Dalinai tam padeda Žiežmarių progim­nazijos mokiniai aušrininkai, kurie platina socialistinę literatūrą. Girdėti susitversianti čia „Draugo“ kuopa.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Čia jau netoli lenkų lini­ja, todėl darbo žmonės labiau kaip kitur terorizuoti ir slegiami. Kas tiktai drįsta prasitarti prieš valdininkų žiaurumus arba iškelti aikštėn vieną kitą kunigėlio „darbelį“, tuoj apšaukiamas „tėvynės išdaviku“, „baž­nyčios priešu“, „lenkų agentu“ ar kitokiu baisiu var­du, ir, žiūrėk, jau to nėr. Be abejo, tokiai „rujai“ viešpataujant, koks begali būti laisvas jaunimo judėjimas! Viešai viešpatauja tik klerikalai.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Miesto darbininkų profesinė sąjunga val­džios agentų išblaškyta. Užslopintas ir žemės ūkio darbininkų sąjungos veikimas, bet nežiūrint kliūčių, vis gyviau ir gyviau pradedama viešai veikti. Prie profe­sinės sąjungos steigiamas jaunimo skyrius.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

1918-1919 m. revoliucinio judėjimo metu ir mūsų jaunimas buvo žymiai subruzdęs. Tada jau nesitenkinta vien vakarėliais, vaidinimais, bet imtasi ir darbo klasės judėjimu domėtis ir jame dalyvauti. Ne vienam už tokį „revoliucinį“ nusistatymą teko ir nukentėti. Jau nuo senai ypač savo veiklumu ir laisvingumu buvo pagarsėjęs Noragėlių kaimo jaunimas. Taigi jiems pirmiausia ir kliuvo. 1920 metų pavasarį užgriu­vo kaimą žvalgyba, visus veiklesnius iškratė, o P. Židžiūną, A. Rimką ir Vl. Matukonį suėmė ir išdangino į Kauno „geltonuosius rūmus“. Taipgi suėmė ir tarnavusį jau kariuomenėj Vinc. Tumasonį. Kaune žvalgy­ba baugino ir kamantinėjo apie revoliucines organiza­cijas, bet nieko neprisiklausus ir jokių apkaltinimų ne­parodžius, tik pamarino kalėjime ir paleido.

Klerikalai, žvalgybos padedami, dėjo visas pastan­gas išardyti susikūrusią Noragėlių jaunimo kuopelę, Seirijų kunigai bandė net steigti „pavasarininkų“ kuo­pą ir į ją visus patraukti, bet nieko neišėjo, –  „pava­sarininkai“ vos gimę mirė. Dabar aplinkui plačiai už­plūdo „krikščioniškosios“ valdžios pilstytuvė. Daug kas į ją jau iki ausų pasinėrė; kiti baigia nertis. Tiesa, geria daugiausia visokie „tėvynės mylėtojai“ bei kuni­giški krikščionys, kurie trokšta tuo būdu „pasidarbuoti tėvynės labui“, bet juodajai reakcijai vis žiauriau sle­giant, jau pasitaiko vienas kitas ir iš tų tarpo, kurie pirma buvo kitokių pažiūrų.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

Steigiamasis Seimas jau baigia savo darbus. Jo vieton turi būti išrinktas nuolatinis Seimas, kurio rinkimai paskirti spalio 10 ir 11d. Visose laisvose buržuaziniai demokratinėse šalyse prieš renkant parlamentus politinis gyvenimas virte verda. Daromi susirinkimai, mitingai, visos partijos, neišskiriant ir kairiųjų socialistų, laisvai ir nevaržomai agituoja, skleidžia lapelius ir t. t.

Kas kita mūsų „krikščioniškoje“ Lietuvos tvar­koje. Rinkimai į Seimą Lietuvoje primena   rinkimus į Rusijos Dūmą caro laikais. Šalyje kapų tyla. Kaip ir pirmiau siaučia karo teismai, kimšte prikimšti ka­lėjimai ir koncentracijos „liogeriai", kur dažnai be jokio kaltinimo, ištisus metus sėdi darbininkai ir dar­bo valstiečiai. Darbo liaudis negali išgirsti teisingo ir drąsaus žodžio apie tai, kad dabartinieji Lietuvos val­dovai krikščionys demokratai, dvarininkai, bankieriai ir kunigai baigia ją žudyti.

Tikriems darbo žmonių gynėjams – kairiesiems revoliuciniems socialistams – neduodama plačiai ir vie­šai veikti, neduodama pasakyti visą teisybę apie Seimą ir jo ponų darbus darbelius. Tiktai „krikščionių demokratų“ ilgaskverniai šikšnosparniai švaistosi po visą Lietuvą, kryžiaus ir kumšties pagelba varo tamsius žmones į savo mitin­gus ir siūlo vėl rinkti juos į Seimą „bažnyčią ir tiky­bą ginti“. Jų sumobilizuoti klebonai, išlindę iš savo meškų guolių, ruošia šmeižto, melo, purvo ir keiksmų statines, kad išlieti jas ant „bedievių“ galvų.

Tiktai „krikščioniškieji“ jėzuitai organizuoja da­vatkų minias, kad tų nelaimingų, nežinančių ką jos daro, moterų balsais patektų Seiman, vėl paimtų val­džią į savo rankas ir sukištų visus Lietuvos turtus kun. Vailokaičio bankan arba paverstų Lietuvos valstybę kun. Purickio sacharino sandėliu. Tiktai krikš­čionys demokratai, įvedę Lietuvoje baudžiavą, išardę jos ekonominį gyvenimą, turi visišką laisvę agituoti už sacharino ir dolerių spekuliantų sėbrus. Ir tiktai savo atviriems ir slaptiems padėjėjams leidžia jie tokia pat laisve naudotis.

Gi tie jų sėbrai: tai Smetonos partija Pažanga, Šleževičiaus ir Griniaus liaudininkai demokratai ir socialdemokratai. Jie šiandien neva pešasi ir „kovoja“, bet tai akių monai. Jeigu jie ir susipešė, tai tik dėl to, kad negali pasidalinti ragaišiu. O tas ragaišis – Lietuva.

1919-1921 metais jie visi drauge slopino darbo klasės judėjimą. Jie visi dalyvavo tose valdžiose, kurios naikino darbo žmonių laisvę; jie visi pūdė kalėjimuose darbininkus, darbo valstiečius, socialistinį jaunimą ir revoliucinius socialistus. Jie visi saugoja ponų dvarus ir žemes nuo pa­dalinimo. Jeigu šiandien jie ir skiriasi, tai tiktai tuo, kad vieni jų, kaip antai „krikščionys“ ir „smetonininkai“, atvirai rodo savo vilkų dantis, kiti gi – liaudinin­kai demokratai ir socialdemokratai – užsidėjo socializ­mo kaukes. Šitie melo socialistai perleisti per buržujų dvarininkų ir kunigų „muitinę“ ir jiems kaktoje uždėtas anspaudas: „klyro, dvaro ir kapitalo leista vartoti Lietuvoj“. Štai kas naudojas laisve rinkti į Seimą.

Aišku, kokie bus rinkimai ir koks bus naujas Seimas! Jame tikrų darbo žmonių gynėjų bus vienas kitas, peršokęs per „krikščioniškas“ užtvaras. Būsimasis Seimas veiks remiantis priimtąja kon­stitucija, kuri galutinai suvaržė visas politines darbo žmonių laisves.

Darbo jaunime, darbininkai, darbo valstiečiai, kurie esate dirbtuvėse, laukuose ir kareivinėse, turė­kit visą tai galvoje, žinokit, kad toks Seimas įves dar didesnę kunigų ir visokių „ponų“ sauvalę, atims ir tai, kas darbo klasės jau iškovota. Ar to nori darbo jaunimas? Ne, tūkstantį kartų ne! Jog ne kas kitas, kaip darbo jaunimo žymi dalis per tris metus Seimo šei­mininkavimo virs „pilnateisiais“ piliečiais. Per tris gi metus krikščioniškai smetoniškas Seimas paruoš jam stiprią kilpą.

Nepamirškime šito, „draugai“, ir kovokime už savo teises. Spieskimės ir organizuokimės po raudonąja „Draugo“ vėliava. Per rinkimus į Seimą visi darbo jaunuoliai, tu­rintieji 21 m. amžiaus, duokime savo balsus už darbo klasės ir darbo jaunimo reikalų gynėjus. – UŽ Žemės ir Laisvės kovotojų sąrašus. Praėję į Seimą kairieji socialistai padės ir darbo jaunimui organizuotis, kad drauge su visa Lietuvos darbo klase iškovotų sau laisvę.

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 5, 1922 m. rugsėjo mėn.

Asmens neliečiamybė ir spaudos laisvė Lietuvoje

Liepos 30 d. Pabiržių sodžiuje Pažaisliu vals. apsilankė „Draugo“ Sąjungos narys ir jos laikraščio platintojas dr. A. Oželis. Rodos, tame nebuvo nieko ypatingo. „Draugo“ Sąjunga gyvuoja jau veik dvejus metus; josios laikraštis taip pat laisvai eina. Tačiau, pasirodo, atskirose Lietuvos vietose veikia kiti savo­tiški įstatymai, kurių vardas — šaulių sauvalė. Pabiržių šaulių būrio vadui Kaziui Ulosui nepatiko „Draugo“ platintojo atsilankymas. Jis tuojau pareikalavo iš jo „dokumentų“ ir, nežiūrint to, kad viskas buvo tvarkoje, areštavo dr. Oželį. Tą dieną, matyti, buvo vietos šau­lių susirinkimas, nes sodžiuje atsirado ir šaulių pir­mininkas, ir raštvedys ir kiti. Šauliai nuvedė dr. Oželį į artimiausią namą; Pirmininkas atėmė iš jo pasą ir laikraščius, liepė jam atsistoti aslos viduryje (kaip jie moka!), gi vienam šaulių įsakė jį „iškratyti“. Dr. Ože­lį „iškratė“ nuo kojų iki galvos, čiupinėjo drabužius, batus ir t. t. Paskui šaulių pirmininkas įsakė vienam šaulių užtaisyti šautuvą ir ginkluoto šaulio lydimas, dr. Oželis buvo nuvarytas Žemųjų Amalių sodžiaus milicijon. Milicija be jokio tardymo dr. Oželį uždarė šaltojon drauge su kriminalistais. Šaltojoje jis pra­buvo nevalgęs ir negėręs pusantros paros.

Rugpjūčio 2 d. dr. Oželį nuvedė į Turžėnus, kur taip pat pralaikė kalėjime apie 2 paras. Ten jam surakino rankas rete­žiais, kartu su kokiu tai kriminalistu ir nuvarė į Jona­vą. Varė pėsčius, palydovai gi važiavo važiuoti. Pa­keliui neleido nieko nusipirkti valgyti. Jonavoje dr. Oželis vėl atsidūrė kalėjime. Jonavos kalėjimas buvo perpildytas žmonių; kalėjime Oželį pralaikė visą parą, neleido išeiti ir jis ten susirgo. Iš Jonavos rugpjūčio 6 d. atvedė į patį Kauną, čia II milicijos nuovados viršininkas, peržiūrėjęs „bylos“ „raštus“, grąžino dr. Oželiui dokumentus ir laikraščius ir nieko nesakęs paleido namo.

Tokia tai Lietuvoje asmens neliečiamybė! Valdžios apginkluoti šauliai turi teisę sauvaliauti, kratyti, areštuoti valdžios leistų sąjungų narius ir ati­minėti laikraščius, kišti j kalėjimus. Be ničnieko žmogų apkausto geležiniais retežiais! Ar yra kur nors pasauly panaši krikščioniškai demokratiška tvarka?!

Juk tas gali atsitikti tiktai Vengrijoje arba Rusi­joje. Tiktai Vengrijoj ginkluoti bajorai degina aikštėse socialisto Markso raštus ir siunčia katorgon tiktai už vieną socialisto ir darbininkų vardą. Tiktai Rusijoje „komjačeikos“ – viešpataujančios partijos organizaci­jos – areštuoja visus, kas jiems nepatinka. Lietuvos darbo jaunimas darbininko dr. Oželio asmenyje gavo dar kartą patirti, kokį likimą ruošia darbo klasei da­bartiniai „krikščioniškieji“ „valdovai“. Ne „šviesą ir tiesą“ neša jie Jaunajai Darbo Lietuvai, bet sauvalę, priespaudą ir geležinius retežius!

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 5, 1922 m. rugsėjo mėn.

 

Parinko ir paruošė en arche, 2009 10 24