Turint pakankamai patyrimo ir suvokimo, galima teigti, kad įmanoma statyti pigiai, greitai, linksmai ir racionaliai. Sakyčiau, dabar susiklostę statybų principai yra baisus paklydimas. Visas statybų ūkis priklauso nuo kvailų madų, užsakovų kaprizų ir architektų neatsakingumo. Trūksta filosofinio požiūrio į šią labai svarbią žmonių veiklos rūšį. Nepakanka dėmesio gamtosauginiams ir psichologiniams-socialiniams statybų aspektams.
Truputis statistikos: 25% ekonomikos susiję su statyba, 96% gamtinių išteklių pavirsta į atliekas ir tik 4% įsikūnija produkte; tačiau mados greitai keičiasi, ir tas produktas irgi tampa atliekomis.
Statybų tema būtų labai svarbi kalbant apie gamtos saugojimą. Jeigu viso pasaulio vartojimo lygis būtų toks kaip JAV, jau dabar reikėtų penkių tokių planetų. Kitas dalykas: jeigu žmogaus neišskirsime iš gamtos ir pripažinsime jį gamtos dalimi – reikia tausoti ir žmogų. Dar truputis statistikos:- vidutiniam būstui įsigyti vidutinis lietuvis turi dirbti 23 metus – nevalgęs ir nuogas.
Taigi kai kalbame apie statybas, kalbėkime apie visą gyvenimą. Statyba – tik viena iš žmogaus veiklos rūšių, ir nereikia jos per daug išskirti, nei juo labiau mistifikuoti. Dabar – licencijavimų ir sertifikavimų laikais – gali susidaryti įspūdis, kad vinį įkalti gali tik licencijuotas meistras spalvingu kombinezonu ir skambiu užrašu ant automobilio. O juk patarlė „ne šventieji puodus lipdo“ galioja ir statyboms.
Drįsčiau palyginti – bet kuri šeimininkė, imdamasi ruošti pietus, juk neieško kulinarijos meistrų, pati neturi specialaus išsilavinimo, jos produkcijos netikrina laboratorijos ir inspekcijos. O šeima soti ir sveika.
Kitokia statyba – kitoks ir gyvenimas, ir nesvarbu, kas ką sąlygoja. Paukščiukai antai stato namus iš vietinių natūralių medžiagų – lengvai ir greitai. Na, nesistengia, kad kampai būtų statūs, kad sienos plokštuma būtų lygi. Pasistato, vaikučius peri, čiulba sau ir džiaugiasi gyvenimu. O žmogus 23 metus plūkiasi, pavargęs, piktas ir irzlus, su patele susipyksta, dėl to kyla skyrybos, savižudybės, demografinės katastrofos. Kai galų gale namas pastatytas – išaiškėja, kad nėra kam jame gyventi.
Būna ir žmonių su sveikais instinktais. Eskimai stato savuosius IGLU iš sniego, nes jo visada turi pakankamai ir nemokamai. Mongolai ir kirgizai savo JURTAS stato iš veltinio, nes turi daug avių. Indėnai avių neaugino, todėl VIGVAMAMS statyti naudojo bizonų odas. Tik ištvirkę blyškiaveidžiai vežioja statybines medžiagas tūkstančius kilometrų. Jeigu taip bandytų padaryti paukščiukai – nei skrist negalėtų, nei norėtų čiulbėt.
Šiuolaikinės technologijos ir išvystyta rinkos ekonomika suteikia žmogui daugiau galimybių tenkinti savo materialinius poreikius, tačiau kartu jį išlepina ir pavergia.
Paukščiukai ar mongolai kam nors gal ne pavyzdys – čia pat Lietuvoje garbaus amžiaus ponia pati viena susilipdė būstą. Svarstė gal neilgai: plytos brangios, ir net viena plyta sunki. Dėl to buvo pasirinkta medžiaga - samanas - šiaudų ir molio mišinys. Tokios medžiagos imi gabalą pagal savo jėgas, dedi į vietą pagal savo išmanymą. Tokia medžiaga kainuoja labai pigiai, o kartais išvis nekainuoja. Nereikalingi nei kokie brangūs statybų mechanizmai, nei samdyti statybininkai.
Labai įkvepianti istorija apie penkerių metų merginą iš Valdorfo darželio. Kartu su grupės draugais pasigaminę suolą, svarstė toliau : „Tai mes galim pasigaminti ir stalą?“ – „Taip!“ padrąsino auklėtoja. „Tai mes galim pasigaminti ir (apsidairė) spintą?“ – „Taip“. – „Tai mes galim ir namą pasistatyti?“ Aš įsitikinęs, kad gali. Nes vaikų nestabdo jokie prietarai, netrukdo prestižo troškulys. Jie gali patys įvertinti tai, ką mato – ir tada nereikia jokių sertifikatų. Jiems nereikia kvailos prabangos, tik jaukumo.
Kaip būtų paprasta statyti (ir gyventi), jeigu namas būtų tik namas, o ne prestižo ir visuomeninės padėties ženklas. „Tik namas“ būtų labai kuklus tiek ploto, tiek apdailos prabangos atžvilgiu. Galėtume prisiminti palapinę kokiame turistiniame žygyje, kuklią močiutės grytelę, kur praleistos bent kelios šviesios vasaros. Netgi traukinio kupė – ar neužtenka tokio dydžio patalpos miegojimui?
Jei žmogus būtų iš tikro laisvas, sugebėtų savarankiškai mąstyti ir gyventi, būtų paprasčiau. Visuomenė kažkodėl kiekvieną individą spaudžia visose srityse. Spaudžia ir statybose – nedaugelis atsispiria spaudimui rinktis tam tikras statybines medžiagas, statyti tam tikros formos ir dydžio pastatus. Būtina permąstyti susiklosčiusias „tradicijas“ - ir vidaus išplanavimą, ir patalpų specializaciją, ir viso tūrio šildymą.
