Teisė spręsti priklauso tau. Tik tau ir niekam kitam. Ir nors esi apsuptas sociumo, kuris bando įrodyti tau, kad šioji teisė yra nereikšminga kolektyvinių sprendimų dalis, tavo teisė spręsti vis vien priklauso tau.
Teisė spręsti priklauso tau bent jau todėl, kad tu atėjai į šį pasaulį vienas ir vienas iš jo iškeliausi. Kai atėjai, tau nebuvo svarbu tai, kas tave kažkodėl jaudina šiandien, o ir išėjęs tu paliksi viską už paskutinio atodūsio slenksčio. Ir tai pakankamas pagrindas bent kartais pasakyti pačiam sau: „Ar aš ne pernelyg dažnai dairausi aplinkui?“. Paklausti, ar tikrai privalai užgniaužti savyje žodį, raidę ar veiksmą? Ar tikrai privalai linkčioti galva tuomet, kai norisi trenkti kumščiu?
Teisė spręsti priklauso tik tau, nors aplinkui ugnimi alsuoja dogmų ir tradicijų chimeros. Nors žinai, kad yra „teisingas“ kelias, kuriuo žygiuoji nuo darželio iki mokyklos, nuo mokyklos iki universiteto, nuo universiteto iki darbštaus klerko kedės, nuo darbštaus klerko kėdės iki pilvoto viršininko, kuris dieną pradeda mokydamas darbščius klerkus, o baigia stikliuku „Hennesey“, tačiau vis tiek teisė spręsti priklauso tau. Paradoksas, tačiau tie, kurios aplankė „didžioji kapitalistinė sėkmė“, kaip tik dažniausiai nesivadovavo nei „teisingo kelio“ tradicija, nei pernelyg drovėjosi vadovautis savo teise spręsti.
Juokiuosi, kuomet ankštoje auditorijoje susigrūdę individai klauso, kaip pakartoti vadinamąją „sėkmę“, ir tikisi išgirsti magišką receptą. O receptas juk vienas – prisiminti, kad teisė spręsti priklauso jiems patiems. Atidarykite duris, o jei reikės – išgriaukite sienas, kad šimtai ir tūkstančiai ieškančių savo kelio išeitų į didžiulį pasaulį, kuriame karaliauja svetimi sprendimai, kuriame lipdomi ir pilkomis uniforminėmis spalvomis išdažomi būsimi kapitalizmo amatininkai.
Teisė spręsti priklauso tau, net ir tuomet, jei kažkur kambario kampe apsigyveno naujas mesijas, vadovas, fiureris ar generalinis sekretorius. Žinok – jis geriau už tave supranta, kad sprendimo teisė priklauso jam pačiam. Ir jei tu, vedinas liguisto susižavėjimo, atiduosi jam savo teisę spręsti, ar po to galėsi būti tikras, kad tau apskritai bus suteikta malonė nebaudžiamam pasinaudoti savo asmenine teise?
Šiaip ar taip, nepergyvenk. Net ir pačiu blogiausiu atveju tu visuomet turėsi teisę nuspręsti daugiau nebepriimti jokių sprendimų. Bet ar norėtum, kad ir tau tektų atsidurti ties to paskutinio sprendimo riba, kaip tūkstančiams Aušvico ar GULAG‘o kalinių? Sakysi, kad ši riba labai toli? Gerai, tuomet vietoje spygliuotosios vielos, per kurią teka elektros srovė, įsivaizduok tilto turėklus, užrakintą garažą ir įjungtą variklį, saują tablečių. O vietoje geltonos šešiakampės žvaigždės ant krutinės – turto arešto orderį ar atleidimo iš darbo lapelį kišenėje.
Teisė spręsti priklauso tau. Ir toji teisė negali būti aklai keičiama į palankią „visuomenės nuomonę“. Tu esi, mąstai, kuri. Tai tavo kūryba, vertinga tiek, kiek esi joje laisvas. Sušukuota, nugludintais kampais mintis nors yra tinkamas „maistas“ masiniam skoniui, tačiau bailus kompromisas jau rytoj palaidos tave tarp daugelio tokių pat „kūrėjų“ – praeityje žinomų, bet beviltiškai pasenusių.
Geriau būti markizu de Sadu ir klaidžioti tamsioje žmogaus prigimties pusėje nei klonuoti graudžiai mazochistinius neva patriotinius tekstus, kurių kasmet išvemiama vis daugiau. O kur dar „pripažinti klasikai“, kurie metų metus laviravo tarp valstybinių premijų, poilsio prabangiame kurorte, paminėjimo vadovėliuose ir sąžinės likučių, kartais prabildavusių prieš pat klasikui nugrimztant į girtą sapną.
Teisė spręsti priklauso tau net tuomet, kai tu viešai atsisakai spręsti, kurį blogą variantą pasirinkti iš kelių blogų variantų. Taip, kompromisas nėra nuodėmė, tad kartais tenka rinktis blogą tik tam, kad neateitų blogiausias. Tačiau tu juk nuolat to daryti nenorėtum? Tai kodėl neprisiminus apie savo laisvą teisę mąstyti, spręsti ir veikti dar tuomet, kai kortų malka neišdalinta?
2011 04 01
