Jei į šį klausimą atsakinėtume remdamiesi žiniasklaidoje skelbiamomis tiesomis, nebūtų jokių problemų į jį atsakyti. Valdžia bijo priešiškų valstybių agresijos ir tarptautinio terorizmo. Pastarasis šiuo metu tampa pagrindine valdžios baidykle, kadangi dauguma postmodernaus pasaulio valstybių jau priėmė žaidimo taisykles, diktuojamas Jungtinių Tautų bendrijos, Tarptautinio valiutos fondo ir kitų globalaus masto politinių, ekonominių ir karinių organizacijų. Todėl lyg ir nebekelia tos grėsmės, kokią, sakykim, kėlė tam tikros valstybės istorijos eigoje. Likusi blogio ašis taip pat nekeltų didesnių rūpesčių, jei aplink ją išsidėsčiusiose valstybėse tarytum pats Šėtonas asmeniškai nemaištautų tas beveidis (ar dažniau, vešlia barzda apžėlusio islamisto bruožus įgaunatis) tarptautinis terorizmas.
Tik jo dėka valdžią nukrečia nejaukus šiurpulys ir kankina nemiga. Ir dėl to reikalinga stipri, specialiai apmokyta kariuomenė, kuri apgintų valdžią ir padorius valstybės piliečius ne tik nuo išorės priešų ir beasmenio terorizmo, bet ir nuo tų, kurie abejoja baltos spalvos baltumu.
F. Duerenmattas viename savo brandžiausių romanų „Labirintas” aprašo trečiąjį pasaulinį karą išgyvenusių žmonių kovą su nematomu priešu po Himalajų kalnais esančioje labirintų sistemoje. Kas netiki priešu, neturi teisės gyventi. Praradęs tikėjimą priešu žmogus įtariamas priešo agentu ir tarytum patvirtina priešo egzistavimą. Labirnte negalima pasitikėti niekuo. Tik aklas tikėjimas priešo egzistavimu palieka viltį išlikti...
Taip nesąmoningai į mąstymą ateina šaltojo karo visuotinė paranoja ir jos propaganda. Ar JAV demonizuota blogio imperija – TSRS – nėra panaši į šių dienų blogio ašį su Afganistanu priešakyje. Neneigsiu, kad tiek buvusioje TSRS, tiek Afganistane netrūko ir vis dar netrūksta žmogaus teises pažeidžiančių ir apskritai antihumaniškų veiksnių. Problema ta, kad jų netrūksta ir likusiame pasaulyje. Kitas klausimas, kas jas pažeidinėja.
Bet tie, kurie prezidento J. Busho pavyzdžiu taip mielai įžvelgia lemtingają apokaliptinę kovą tarp gėrio ir blogio, anot jų, taip akivaizdžiai atsispindinčią šių dienų aktualijose, manau, dažnai užmiršta, kas gyveno už blogio imperijos geležinių vartų šaltojo karo metu. Taigi už tos geležinės uždangos, niekam ne paslaptis, gyveno taikūs lietuviai, estai ir vengrai, kentė centrinės valdžios neteisybę ir bijojo, kad ne ką geresni JAV imperialistai, praradę sveiką protą, nepaspaustų raudonojo mygtuko ir tokiu būdu netektų atsisveikint su šia, kad ir kokia ji bebūtų, bet vis tik kažkaip miela egzistencija. Ir kaip stebėjosi civilizuotoji Europa sugriuvus Berlyno sienai, kad tas, už geležinės uždangos gyvenęs VDR vokietis ar lenkas pasirodė esąs ne koks apžėlęs monstras, bet toks pats žmogus kaip ir jie.
Kaip tik čia šiek tiek mąstančiam žmogui turėtų iškilti krūva klausimų. Kas vertė mus iš esmės tokį patį ar bent jau daug kuo mums panašų žmogų laikyti priešu? Kas apskritai mus verčia ieškoti priešų ar matyti juos aplinkui? Kodėl daug kas abejoja valdžios teisumu, bet visgi nemato kito kelio, kaip tvarkyti savo gyvenimą?
Vakaruose gana neblogai žinomas kapitalizmo teoretikas bei kritikas J. Holloway’us neabejoja, kad tuo kalta valstybinė valdžia, kadangi ji, kaip nuo visuomenės atskirta institucija, nepriklausomai nuo jos vykdomos politikos turinio aktyviai prisideda prie atskiro žmogaus atskyrimo nuo jo paties gyvenimo kontrolės. Tai yra, ji linkusi kontruoliuoti ir disponuoti tuo, kas jai visiškai nepriklauso. Tuo iš esmės vienoda tiek totalitarinė, tiek šiek tiek nuolankesnė demokratinė valdžia. J. Holloway’us savo dvylika tezių prieš valdžią pradeda garsiu neiginiu: NE! Šis šauksmas šių dienų suluošintos žmogiškosios egzistencijos perspektyvoje persmelktas skausmo, liūdesio ir pykčio.
Holloway’us mano, kad mąstymas turi tapti negatyviu, jei norima išreikšti šio šauksmo tikrumą. Šis neigimas tampa pirmuoju žingsniu į emancipaciją ir išsilaisvinimą iš mus varžančių ir tuo pačiu neigiančių valdžios gniaužtų. Tuo tarpu valdžia ir jai priklausančios karinės, ekonominės bei politinės struktūros bando užčiaupti šį šauksmą, nes jis tampa pavojingas jos egzistencijai. Kiekviena valdžia bijo savo pavaldinių ir todėl, norėdama išlaikyti juos sau kuo palankesniais, imasi įvairiausių manipuliacijos metodų. Mat tik pavaldinių geros valios dėka ji gali išgyventi. Kalbant apie valdžios kaip instituto formavimąsi J. Holloway;us išskiria dvi valdžios formas: kreatyviąją ir instrumentinę.
Kiekvienas bandymas ką nors pakeisti, yra susijąs su veiksmu. Mūsų sugebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus bei keisti esamas formas ir yra kreatyvioji valdžia. T.y. šiuo atveju valdžia įgauną pozityvią reikšmę. Ji formuoja bendrumo ir savo paties jėgos jausmą, kaip, tarkim, būna po gerai pavykusio seminaro ar Sąjūdžio laikais dainuojant: „Mes jėga, kai mūsų širdys plaka išvien”. Bet kokiu atveju kreatyvioji valdžia yra visada visuomeninė.
Mūsų sugebėjimas veikti visuomet susijęs su kitų žmonių veikla. Ji yra tiek pat priklausoma nuo praeities veiklos, kiek ji sąlygoja ateities veiksmus. Kreatyviosios valdžios transformacija į instrumentinę pertraukia šią visuotinių veiksmų tėkmę.
Disponuojantys instrumentine valdžia atskiria tai, kas jau yra sukurta, nuo dabartinio kūrimo proceso, manifestuodami tai, kas jau yra sukurta, kaip savo paties iškovojmą. Toks pasisavinimo procesas yra kartu ir kūrybos įrankių pasisavinimas, kas savo ruožtu leidžia instrumentinei valdžiai kontroliuoti veikiančių žmonių veiksmus. Taip žmogus, savo rankomis kažką kuriantis, tampa atskirtas tiek nuo to, ką jis yra sukūręs, tiek nuo kūrimo įrankių, tiek nuo pačios kūrybos. Taip jis tampa atskirtas pats nuo savęs.
Tokia kreatyviosios valdžios mutacija į instrumentinę tampa ypač akivaizdi prisimenant nesenus mūsų istorijos įvykius. Tai, kas vyko „dainuojančios revoliucijos” metu, gali būti paaiškinta kiekvieno iš mūsų troškimu tapti laisvais nuo bet kokios priespaudos ir neteisybės. Tai kas vyko Lietuvos gatvėse Sąjūdžio pradžioje, gali būti puikiu kreatyviosios jėgos ir jos potencialo pavyzdžiu. Vėliau gi, viena dalis kreatyviosios valdžios transformavosi į instrumentinę, o likusi, didesnioji, tapo tuo, kuo ji yra šiuo metu daugumai Lietuvos žmonių – visiška valdžios ar galios priešingybe – bejėgiškumu.
J. Holloway’ui šis valdžios sąvokų išskyrimas svarbus kaip tik tuo atžvilgiu, kad teigiami pakeitimai mūsų visuomenėje galimi tik tokiu atveju, kai visuotinės revoliucijos dėka kreatyvioji valdžia supranta savo galią ir grįžta į save. Holloway’us dažnai pabrėžia visuotinės žmonijos revoliucijos būtinybę norint pakeisti šį pasaulį. Tačiau, anot jo, problema glūdi tame, kad dauguma perversmų ar visuotinių revoliucijų vyko iš pradžių nuverčiant, o po to perimant valdžią. XX amžiaus įvykiai mums aiškiai parodė tokių revoliucijų beprasmiškumą. Prisiminus kad ir mūsų „dainuojančios revoliucijos” metamorfozę, greitai tampa aišku, kad tai, ko mes siekėme ir troškome, taip ir liko už horizonto. Laisvė, teisybė, žmogiškasis orumas – vis dar didžiulis deficitas.
Tokia kretyviosios valdžios transformacija savo esme nėra nauja. Labai simboliškai ji atsispindi ir liaudies išmintyje. Dauguma iš mūsų greičiausiai dar atsimena tą pasaką, kurioje pasakojama apie vieną karalystę terorizavusį slibiną, kurio niekam nepavykdavo nukauti. Stipriausi ir drąsiausi riteriai stodavo į kovą prieš piktąjį slibiną, bet galų gale pilies balkone vis pasirodydavo slibino tarnas ir pranešdavo žinią: „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui!” Visi stebėjosi slibino galia ir tik pačioje pabaigoje paaiškėjo, kur šuo pakastas – riteris, nukovęs slibiną ir susižavėjęs jo turtais, pats tapdavo drakonu!
Todėl mes turėtume džiaugtis matydami ir suvokdami šios iliuzijos žlugimą. Pasaulį galime ir turime pakeisti, tačiau jis taps geresniu tik kretyviajai valdžiai nemutuojant į instrumentinę. Aukščiau minėtas jau sukurto produkto atskyrimas nuo kūrybinio proceso ir nuo paties kuriančiojo veda prie to, kad žmonių tarpusavio santykiai tampa ne kaip tarp kuriančiųjų, bet kaip tarp jau sukurto produkto sąvininkų. Toks santykis tarp žmonių pasidaro kaip santykis tarp daiktų.
Apie tokį sukurto produkto atskyrimą nuo kuriančiojo literatūroje diskutuojama tokiomis tarpusavyje susijusiomis sąvokomis, kaip susvetimėjimas (Marxas), fetišizmas (vėlgi Marxas), sudaiktėjimas (Lukacsas), disciplina (Foucault) arba identifikacija (Adorno). Visos šios sąvokos aiškiai parodo, kad instrumentinė valdžia negali būti suprasta kaip kažkas išoriško. Priešingai, ji persmelkia kiekvieną mūsų gyvenimo dalį ir aktyviai prisideda prie visuomeninės veiklos izoliacijos, galimybių mažinimo ir paties gyvenimo apsunkinimo. Taip visi apmąstymai apie geresnį rytojų tampa svajone. Iš mūsų atimama galimybė ką nors pakeisti, mes esame tik paprasta abejinga masė.
Apie tokią masę kalba ir H. Arendtas savo knygoje „Totalitarizmo ištakos”:
„Totalitarinių sąjūdžių sėkmė masėse reiškė, kad žlugo dvi iliuzijos, būdingos demokratiškai valdomoms šalims apskritai ir Europos nacionalinėms valstybėms bei jų partijų sistemai, skyrium imant. Pirma iliuzija buvo manymas, kad dauguma žmonių aktyviai dalyvauja valdyme ir kad kiekvienas individas simpatizuoja savajai arba kuriai nors kitai partijai. Priešingai, tie sąjūdžiai parodė, kad politiškai neutralios ir abejingos masės lengvai galėjo tapti dauguma demokratiškai valdomose šalyse, kad todėl demokratija galėjo funkcionuoti pagal taisykles, kurias aktyviai pripažįsta tik mažuma.
Antra demokratijos iliuzija, kurią sudaužė totalitariniai sąjūdžiai, buvo manymas, kad šios politiškai abejingos masės nieko nereiškia, kad jos yra tikrai neutralios ir sudaro tik beformę, atsilikusią, užkulisinę nacijos politinio gyvenimo terpę. Dabar sąjūdžiai atskleidė tai, ko negalėjo parodyti joks kitas viešosios nuomonės reiškimo organas, būtent, kad demokratinė vyriausybė rėmėsi ir abejingų bei beformių žmonių grupių tyliu pritarimu bei pakantumu, ir aiškiomis, matomomis kokios nors šalies institucijomis ir organizacijomis”.
Pritaikant J. Holloway’aus sąmpratą, galima sakyti, kad čia ir vėl kalbama apie kreatyviosios valdžios potencialą (šiuo atveju, žinoma, neigiamą) totalitarinių sąjūdžių grėsmės perspektyvoje. Tokiu būdu tampa savaime suprantamas instrumentinės valdžios rūpestis ir bandymas konstroliuoti šią masę tiek ekonominiais (vartojimas, masinė kultūra), tiek politiniais (vidaus saugumas, išorinio priešo kūrimas) manipuliacijos įrankiais.
Grįžtant prie Marxo susvetimėjimo bei jam analogiškų sąvokų, verta pastbėti, kad visos jos diskutuojamos kaip užbaigtas faktas. Kapitalizmo atsiradimas perkeliamas į praeitį ir manoma, kad dabartinė situacija yra stabili. Tačiau, tas faktas, kad mes kalbame apie susvetimėjimą kaip apie tokį, įrodo tai, kad šis susvetimėjimas negali būti totalus. Jei susvetimėjimą, sudaiktėjimą, atskyrimą etc. suprantame ne kaip kažką baigtinio, bet kaip tam tikrą procesą, tai reiškia, kad tolesnis vystymasis nėra iš anksto nulemtas ir kad kreatyviųjų jėgų transformacija į instrumentaliasias nėra aiški, t.y. ja galima ir suabejoti.
Tai, kas egzistuoja savo neigiamoje formoje, egzistuoja iš tikrųjų (t.y. nepaisant savo paties neigimo). Tai gyvuoja kaip neigimo proceso neigimas. Nors kapitalizmas pagrįstas kreatyviųjų jėgų, kūrybiškumo, žmogiškojo orumo neigimu, bet tuo pačiu tai nereiškia, kad šių jėgų realiai nėra. Jos ne tik kad egzistuoja, bet egzistuoja savo vienintele šioje visuomenėje įmanoma forma: kaip kova prieš savo paties neigimą. Ši kova pasireiškia įvairiais būdais, kurių pagrindinis tikslas ne valdžios troškimas, bet priespaudos panaikinimas. Pradedant atviru maištu ir baigiant kova už darbo procesų, švietimo ir sveikatos apsaugos lygių galimybių kontrolę, visa tai yra skirtingos kreatyviosios valdžios kovos formos, turinčios vieną ir tą patį tikslą – užkirsti kelią nežmoniškumui ir atgaivinti žmogiškąjį orumą.
Nors dažniausiai ši kova nėra lygi, ji nėra beviltiška. Čia visų pirma reiktų pastebėti tam tikrą instrumentaliosios valdžios paradoksą. Neigdama kreatyviasias jėgas, ji vis tik yra nuo jų priklausoma. Galingieji, kurių kreatyvumas pasireiškia sugebėjime nurodinėti kitiems, ką jie turi padaryti, yra tiesiogiai priklausomi nuo šių paklusnumo ar priešiškumo. Visa priespaudos istorija gali būti suprasta, kaip galingųjų bandymas išsilaisvinti iš bejėgių priklausomybės. Perėjimas nuo feodalizmo prie kapitalizmo negali būti suprastas vien tik kaip nužemintųjų tarnų kova norint nusikratyti ponų jungo. Tuo pačiu tai ponų kova prieš savo tarnus, kurios metu jų valdžia buvo iškeista į pinigus ir į kaptalą. Tokį patį šsilaisvinimo aktą nuo darbininkų priklausomybės galima įžvelgti mašinų įvedime ar masyviame produktyvaus kapitalo pavertime pinigais, kas ypač būdinga ir šių dienų kapitalizmui.
Ortodoksinės marksistinės teorijos ieškojo tikrumo revoliucijoje. Tačiau manydami, kad komunizmas yra ta sistema, kuri pakeis pasaulį į gerąją pusę, jie skaudžiai klydo. Tai susiję su tuo, kad norint sukurti visuomenę, paremtą savivaldos principais, nesama jokių garantijų. Tikrumas gali būti rastas tik veikimo būtinume žmogiškoje būtyje. Todėl senojo supratimo mirtis yra tam tikras išsilaisvinimas. Dėl šių priežasčių J. Holloway’us mano, kad revoliucija negali būti suprasta kaip atsakymas. Ji gali būti tik kaip klausimas ir kaip ieškojimas, siekiantis realizuoti žmogaus savigarbą šiame pasaulyje.
NoS
Išjunk viską, Nr. 1
