Tikriausiai visiems mums yra kilęs klausimas: kas yra blogai, o kas yra gerai? Atsakymas į šį sunkų klausimą gali nulemti ne tik mūsų kaip individų, bet ir viso pasaulio likimą. Būtent todėl svarbu aiškintis, kaip ir kodėl atsiranda tai, ką vadiname moraliniu žinojimu. Šioje temoje apžvelgsiu kelias man neįtinkančias etines teorijas, pateiksiu savo kritiką jų atžvilgiu bei mano siūlomą alternatyvą, kaip atsakymą į amžinąjį etikos klausimą.
Dažnai girdžiu sakant, jog mes turime laikytis valstybės įstatymų, gerbti juos ir jų laikytis, bet man iš karto kyla klausimas: o kas, jei įstatymas yra nukreiptas prieš mano asmeninį interesą? Pvz., juk mes tikriausiai negerbtume įstatymo, kuris baudžia už homoseksualius santykius. Jei įstatymas skelbtų man mirtį – aš paskelbčiau mirtį jam.
Šiandien idealia valstybe laikoma ta, kurioje laikomasi įstatymo, kur teisės viršenybė yra įtvirtinta tiek formaliai, tiek praktikoje, tad jokia savivalė nėra galima. Tačiau problema ta, kad pats įstatymų kūrimas yra savivalė, vykdoma parlamento (141 seimo nario), o ne nuleidžiama iš dangaus. Valstybės suverenitetas priklauso seimui, kuris gali nevaržomai keisti įstatymus bei konstituciją ir formuoti užsienio politiką (ignoruoti ES federacijos teisę). Vienintelis nepriklausomybės ir laisvės laimėjimas, kurį pasiekė Lietuvos žmonės, – rinktis savo oligarchiją iš kelių reklamai daugiausiai išleidžiančių partijų (suprask – tų, kurios turi daug pinigų) ir po to spjaudytis iš pykčio dėl oligarchų priimamų įstatymų bei jų nuolaidžiavimo monopolijoms („Lietuvos dujoms“, „Lietuvos paštui“, „Lietuvos policijai“, „Regitrai“ ir t. t.).
Struktūra, apibrėžiama kaip teritorinė prievartos monopolija, negali kovoti su monopolijomis savęs nesunaikindama. Oligarchija negali kovoti su oligarchija savęs nenaikindama. Netgi tiesioginės demokratijos atveju susidurtume su savotiška tironija – daugumos tironija, nes sprendimus priimtų ta pati dauguma, o ne mažuma. Nieko neišspręstų ir tariamas valstybės panaikinimas a.k.a. teisinės konkurencijos įvedimas, nes valdžia liktų, bet būtų decentralizuota ir lokali. Kartais artimas žmogus, mušantis tave su lazda, yra daug bjauresnis, negu tas, kuris net nėra tavęs matęs. Pati privati nuosavybė ir jos garbinimas jau yra žingsnis valstybės link, nes žmogus, kurio nuosavybė yra Vilnius, mažai kuo skiriasi nuo karaliaus, jei iš viso kuo nors skiriasi (gali imti mokesčius – „nuomą“, jei nepatinka, gali persikelti pas kitą karalių ir t. t.). Ochlokratijos įvedimas situacijos negelbėtų, nes susidurtume su lokalizuotos daugumos tironija ir komunitariniu ostrakizmu. Valia siekti galios ir valdžia yra nenugalima.
Reikia pripažinti, kad šita filosofinė ideologija padarė milžinišką įtaką klasikiniu liberalizmu grįstos „atviros visuomenės“ susiformavimui. Buvo sukurta teisinio pozityvizmo sistema, iškėlusi „žalos principą“, „malonumo principą“ ir pagaliau – „didžiausią gėrį didžiausiam žmonių skaičiui“, kaip pagrindinę savo aksiomą. Individualistinė šios teorijos atmaina dar kažkiek pateisinama, nes ji nebando visiems įpiršti konkrečią „tikro“ malonumo ir „tikros“ gerovės sampratą, bet vis tiek smerktina dėl bandymo pasiekti savotiškos apatijos būseną ir „laimę“. Nietzsche tokius žmonės vadino „paskutiniais žmonėmis“, nes jiems viskas labai gerai, jie pasiekė laimę ir nieko nenori keisti, savo gyvenime nenori siekti jokių didžių tikslų.
Dar didesniu blogiu laikau kolektyvistinį utilitarizmą, kuris skelbiasi žinąs, kaip susumuoti daugumos gerovę ir ją pasiekti. Aš tuo tarpu sakau, kad tai neįmanoma, nes žmonių interesai skiriasi dėl atskirų perspektyvų egzistavimo, todėl A interesai gali tiesiogiai kirstis su B interesais. Pabaigoje tai vis tiek įsivyrautų minios moralė ir imtų dominuoti daugumos požiūris į laimę. Utilitarizmas yra viena iš šlykščiausių ideologijų. Panašios koncepcijos randamos ir Aristotelio eudaimonistinėje tradicijoje, bei Platono filosofijoje (tobuloje Gėrio idėjoje). Pvz., garsusis klasikinis liberalas ir utilitaristas Jeremy Benthamas sukūrė tobulos disciplinarinės institucijos modelį – Panoptikoną, kalėjimą, kuriame kaliniai galėtų būtų stebimi jiems tiksliai nežinant, kas juos stebi ir kada tas daroma.
Stebintis, koreguojantis ir normalizuojantis žvilgsnis buvo vienas iš aukščiausių humanizmo idealų. Kaip nebūtų keista, bet žmogaus teisės (humanistinė deontologija) buvo pasaulinis utilitarizmo triumfas prieš socialinį neteisingumą ir žmonių kančias, įteisinantis neatsiejamas, prigimtines ir universalias žmogaus teises kaip tarptautinę pozityviąją teisę. Šitos nekvestionuojamos dogmos tapo pagrindiniu normalaus subjekto konstravimo įrankiu, kuriomis galima pateisinti iš esmės bet ką, nes žmogaus teisių turinys gali keistis priklausomai nuo valdžios.
3. Deontologija, dieviškieji įsakymai ir natūralistinė teisė
Čia būtų geriausia pradėti nuo sekuliarių šios tradicijos teoretikų, kaip Immanuelis Kantas, Murray‘us Rothbardas bei Stefanas Molyneuxas. Jų mąstymas atrodo maždaug taip. Jei žmogaus teisės yra visų žmonių teisės, tai jos turi būti taikomos be jokių išimčių, o tai reiškia, kad žmogus negali turėti teisės valdyti kitą žmogų, nes tokiu atveju viena žmonių grupė įgaus išskirtines teises lyginant su kitomis grupėmis, o tai prieštaraus moraliniam universalumui (žmogaus teisėms). Visų žmonių valdžia visiems žmonėms yra neįmanoma, todėl šitą variantą atmetame. Mums belieka padaryti išvadą, kad kiekvienas žmogus turi teisę į save, o tai reiškia, kad valdžia yra nepateisinama.
Jeigu kas nors pasiūlytų žmonių žudymą kaip universalią moralę, Kanto pusbroliai atrėžtų, kad tokiu būdu norima, kad visi turėtų teisę tave užmušti. Kas su tuo sutiks? Taigi moralė yra objektyvi, natūrali ir šventa. Ups, tik kelios problemos: 1) Neaišku, kas konkrečiai yra valdžia, o kas nėra; 2) Kas be valdžios sugebės įvykdyti šitas taisykles? 3) Ar nėra utopiška manyti, kad visi žmones visame pasaulyje kada nors vadovausis vienodomis taisyklėmis ir ar tai nepaneigia paties universalumo realistiškumo? 4) Kodėl moralė turi būti universali ir išstumta iš asmeninės srities? Galėčiau uždavinėti klausimą po klausimo ir neišgirsčiau įtikinamų atsakymų.
Dar vienas juokingas dalykas dėl kantizmo. Pvz., garsus libertaras Stefanas Molyneuxas savo metodologijoje („Universally Preferable Behaviour“) aiškina, kad žmogus vienu metu negali turėti vienas kitam prieštaraujančių nuostatų, nes tai būtų nelogiška, pvz., A. „Žudyti gerai ir galima“ ir B. „Žudyti blogai ir negalima“. Tada jis automatiškai pašalina pirmąjį pasiūlymą kaip nesuderinamą su antruoju, pats nesuvokdamas, kad jis jau iš anksto pasinaudojo prielaida, kad žudyti nėra gerai. Dar vienas įdomus absurdas deontologijoje pasireiškia tuo, kad taisyklės arba pareigos negali turėti išimčių. Pvz., jei negalima žudyti, tai negalima žudyti jokiomis aplinkybėmis. Tačiau realybėje visiškai įmanomas toks variantas: galima žudyti A atveju, bet negalima žudyti B atveju.
Taip pat reikia prisiminti, kad deontologams bent jau formaliai nusispjauti į jų aksiomų vykdymo pasekmes, o tai mane šiek tiek šiurpina. Senovės stoicizmas šitą doktriną buvo ištobulinęs iki jos loginės baigties – apatijos viskam. Senovės skeptikams pironistams ir stoikams ataraksijos būsena buvo pagrindinis tikslas. Tai ramybė, sprendimo trūkumas, atsiribojimas nuo savęs, nuo savo aistrų ir emocijų, plaukimas pasroviui, susitaikymas su natūraliąja tvarka... Stoikams Dievas, arba Logos, yra kūrybinė pirminė galia, pirmoji visos būties priežastis. Jis yra ta tvarka, kurioje glūdi visų daiktų protingosios egzistavimo priežastys. Visuotinė tvarka ir dėsnis, metanaratyvas.
Papasakosiu, ką apie moralę manau aš. Pirmiausia pasakysiu jums, kad moralė nėra objektyvi, nes į ją žvelgiame iš skirtingų perspektyvų, taip atsiranda begalinis perspektyvizmas. Moraliniai objektai (gėrio ir blogio priešprieša) egzistuoja tik mūsų galvose, jie nėra fiziniai (empiriniai fenomenai), kuriuos galime pamatyti. Tiesą sakant, pats empirinis fenomenalizmas yra tik viena iš galimų perspektyvų. Iš savo kelio pašalinę absoliuto idėją, mes galime patys apibrėžti savo egzistenciją ir suteikti šiam gyvenimui autentišką, egoistiškai išreikštą prasmę. Žmogus nesugeba pilnai atsiriboti nuo savęs ir pasinerti į altruizmą, todėl jo valioje yra jis pats. Nėra esminio ir transcendentinio tavęs, tu pats kuri save kaip meno kūrinį. Aistringas tikėjimas gyvenimu yra tas pojūtis, kuris paženklina mus dionisiškumu ir Nietzsche's Zaratustros antspaudu.
Mes esame tie, kurie peržengia ribas ir eina didvyrišku transgresijos keliu, tai yra sunkiausia našta, kokią tik galima patirti. Mes spjauname į taisykles ir į viską, kas laikoma stabiliu ir imunitetą kritikai turinčiu subjektu. Pasinaudodami dekonstrukcijos ir geneologijos metodais demaskuojame Vakarų metafizikos skurdumą, pvz., binarinių opozicijų cikliškumą. Tam, kad suprastume, kas yra gerai, reikia žinoti, kas yra blogai, o tam, kad suprastume, kas yra blogai, reikia žinoti, kas yra gerai. Bet koks bandymas priešintis binarinei opozicijai iš karto pakliūva į binarinės opozicijos cikliškumo spąstus ir yra sutriuškinamas begaliniu regresu, nes bet koks ženklas veda prie kito ženklo, ir taip iki begalybės.
Hierarchinės struktūros tarp Gėrio ir Blogio apvertimas sukelia prasmės destabilizavimą, decentralizavimą bei Kito išsivadavimą iš buržuazinės visuomenės kalėjimo. Demarkacijos problema tarp gėrio/blogio, mokslo/pseudomokslo (falsifikavimo ir verifikacijos kriterijai patys nėra empiriškai patikrinami, todėl nėra moksliški ir tuo pačiu absoliučiai beprasmiai) niekada negalės būti objektyviai išspręsta, todėl belieka pasinerti į normalaus subjekto, kaip socialinės konstrukto dekonstrukciją ir istorinę kontekstualizaciją, parodant valios siekti galios įtaką žinojimui ir diskursui.
Kontrkultūrinė revoliucija, galinti pasireikšti homoseksualių santykių, androginijos, sadomazochizmo, pederastijos, zooseksualumo, incesto ir apsvaigimo propagavimu, yra ta jėga, kuri būtina buržuazinės visuomenės hierarchinių struktūrų pamatų sudrebinimui. Šeima, kaip pagrindinė ir fundamentali valstybės ląstelė, turi būti išformuota ir pakeista Kitu: komunomis, poliamorija ir pan. Intoksikacija kaip vitališkumo ir kaifo šventė pakeis sustabarėjusį status quo. Mikrorevoliucijos, grynosios valios siektos galios pasireiškimai leis mums pašalinti trukdžius savikūrybai ir įneš vitališkumo – tikslo paties savaime!
N.B. Portalas a.lt viešina įvairius poleminius straipsnius, kuriuose išdėstyta nuomonė nebūtinai sutampa su politinėmis, etinėmis ar estetinėmis a.lt redkolegijos pažiūromis.
