Pagrindinės nuostatos
Filosofinė anarchizmo teorija teigia, kad valstybės yra prievartinės, o kadangi prievarta iš esmės yra blogas dalykas, tai ir valstybės yra blogos iš prigimties. Valstybės kaip blogybė gali ir turi būti panaikintos, pakeičiant jas savanoriškomis asociacijomis. Kadangi demokratija gali būti labiausiai siektina šių asociacijų valdymo forma, ji taip pat galėtų būti vyraujanti anarchistinės visuomenės valdymo forma. Tačiau anarchistinių pažiūrų demokratija negali pateisinti valstybės. Net jeigu ir prievarta būtų gryno demokratinio proceso padarinys, ji būtinai liktų esminė ir neišvengiama blogybė; todėl net ir valstybė, valdoma demokratiškai, yra blogybė. Būdama bloga demokratinė valstybė – kaip ir bet kuri kita valstybė – neturi jokio pateisinamo pagrindo reikalauti lojalumo, paramos ar netgi reikalauti įsipareigojimo paklusti jos įstatymams.
Demokratijos įgyvendinimas valstybėje neišvengiamai susiduria su prievarta. Bet jeigu prievarta yra bloga iš esmės, – o dauguma žmonių sutinka, kad ji yra tokia, – iškyla klausimas, ar demokratinis procesas gali padaryti ją gera ?
Netgi iš paties žodžio: an + archos (be valdovo), iškyla, kad valstybė, būdama prievartinio pobūdžio, yra netoleruotina ir todėl turi būti visiškai pakeista savanoriškomis asociacijomis, grindžiamomis nuolatiniu sutikimu.
Yra išskiriamos keturios prielaidos, kurios kaip tik ir parodo demokratijos ir anarchijos nesutapimus:
1. Nė vienas nėra įpareigotas remti blogą valstybę ir jai paklusti. Šią idėją Vakaruose išplatino krikščionys, kurią vėliau ir perėmė anarchistai. Apie XVIII a. įsigalėjo toks įsitikinimas, kad santvarkos ir žmogaus sukurti įstatymai būtų teisėti ir priimtini, jie neturi pažeisti „aukštesnių įstatymų”, nustatytų gamtos ir prigimtinių teisių. Tiek amerikiečių, tiek prancūzų revoliucijos padėjo įsigalėti idėjai, kad liaudis turi prigimtinę teisę nuversti despotišką valdžią. XX a. nuolatinis totalitarinių režimų vykdomas teroras, jų žiaurumas ir prievarta, kadaise diskutuotiną prielaidą pavertė beveik neginčytinu teiginiu. Demokratai, liberalai, konservatoriai, radikalai ir kiti sutinka su teiginiu, kad joks asmuo neįpareigotas remti blogą valstybę ar jai paklusti.
2. Visos valstybės yra prievartinės. Prievarta yra pagrindinis šiuolaikinės valstybės elementas. Juk šalia lemtingų bruožų, skiriančių valstybę nuo kitokių asociacijų, yra jos kompetencija taikyti prievartą asmenims, pažeidusiems jos nustatytas taisykles ar įstatymus, sankcijas. Šios sankcijos, nors ir nepakankamos priversti kiekvieną, galintį pasirinkti nepaklusimą įstatymui, prievarta taikomos nubausti tiems ir kurie yra sulaikyti bei nuteisti. Kaip ir kiekviena valstybė, demokratinė valstybė naudoja prievartą, kad įgyvendintų demokratiškai priimtus įstatymus, jeigu tai reikalinga.
3. Prievarta iš esmės bloga. Prievarta paprastai reiškia, kad kažkas priverčiamas paklusti reikalavimui, rimtai grasinant padaryti fizinę ar emocinę žalą tiems, kurie atsisako paklusti. Kad grasinimas būtų rimtas, paprastai jis turi būti įvykdytas prieš daugelį tų, kurie iš tikrųjų atsisako paklusti. Jeigu prievartos grėsmė duoda rezultatus ir žmonės priverčiami paklusti jiems nepriimtiniems įstatymams, iš priverstųjų asmenų yra atimama jų laisvė, – netgi jų apsisprendimo laisvė, – o kartu jiems gali būti padaryti ir kitokia nepataisoma žala. Jeigu ir prievarta neatbaido ir nepaklusnus asmuo yra baudžiamas, bausmė paprastai pasireiškia stipria fizine kančia, įkalinimu ar blogesniu pavidalu. Tvirtinti, kad tokie padariniai yra geri savaime ar net neutralūs, būtų akivaizdžiai klaidinga.
4. Visuomenė be valstybės yra reali visuomenės su valstybe alternatyva. Tokioje visuomenėje autonomiški individai ir griežtos savanoriškos organizacijos atlieka visus veiksmus, reikalingus geram gyvenimui. Anarchistai priešinasi visiems hierarchijos ir prievartos pavidalams ne tik valstybėje, bet ir kiekvienoje kitoje asociacijoje.
Galima suformuluoti keletą apibendrinančių teiginių, išplaukiančių iš šių prielaidų:
§ Kadangi visos valstybės yra neišvengiamai prievartinės, jos visos neišvengiamai blogos.
§ Kadangi visos valstybės yra neišvengiamai blogos, niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti.
§ Kadangi visos valstybės blogos, kadangi niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti, ir kadangi visuomenė be valstybės yra reali alternatyva, visos valstybės turi būti panaikintos.
Nors anarchistinė demokratijos kritika yra neįtikinanti, reikia pripažinti ir jos stipriąsias puses. Kai kurios jos prielaidos yra plačiai pripažįstamos, taip pat ir demokratijos šalininkų. Anarchizmas primena, kad, kaip socialinės kontrolės forma, įstatyminė prievarta daugumoje visuomenių yra dažniausiai marginalinė, o demokratinėje santvarkoje – visada. Anarchistinė kritika kreipia dėmesį į svarbias ir dažnai pusiau paslėptas teorijos ir praktikos implikacijas. Demokratinis procesas, pritaikytas valstybinei valdžiai, gali sumažinti, bet negali visiškai pašalinti valstybinės prievartos. Viešpataujant vienbalsiškumui, demokratinis valdymas gali – o ir praktiškai taip daro – pareikalauti prievartos tiems, kurie kitaip nepaklustų. Anarchistinė kritika taip pat primena, kad sunku, o praktiškai ir neįmanoma, valdyti visiems pritariant. Juk tikras pritarimas turėtų būti nenutrūkstamas. Bet jokia valstybė niekada nepasiekia visiško nuolatinio pritarimo.
Taigi anarchistinė kritika sako, kad visos valstybės buvo, yra ir turbūt visada bus netobulos. Geriausios valstybės egzistuoja ne Platono tobulųjų formų, o geriausių pasiekiamų dalykų karalystėje. Ir anarchizmas suteikia kriterijų įvertinti valstybėms geriausių pasiekiamų dalykų karalystėje. Tvirtindamas, kad visos valstybės yra vienodai ir absoliučiai blogos, anarchizmas yra ne tiek politinė filosofija, kiek moralinė doktrina, pagal kurią visuomenės gali būti vertinamos kaip santykinai geros ar blogos tokiu mastu, kokiu jos maksimizuoja pritarimą ir minimizuoja prievartą. O priėjus ribą, tobuloje visuomenėje, prievartos nebeliktų ir sprendimams pritartų visi.
Iš referato „Ar demokratija visada geriausias valdymo būdas“
http://m.mokslai.lt/referatai, 2009 12 16
