Julius Janonis. Tautininkai ir darbininkai (1916)
teorija

        Julius Janonis (18961917)   žymiausias lietuvių politinės poezijos kūrėjas, poetas kaltintojas. Jo poezija remiasi teze, kad esama socialinė santvarka yra neteisinga ir turi būti pakeista. Eilėraščių kalba konkreti, grubi, dažnai ironiška, priartinta prie žemųjų socialinių sluoksnių suvokimo. Kalbama kumečio ar dažniau miesto proletaro vardu, sukuriami ryškūs, kontrastingi socialinės nelygybės vaizdai. J. Janonis – pirmasis lietuvių poetas urbanistas. Jo miestas – itin ryškių socialinių kontrastų vieta, kur „it kraugerės šmėklos“ kaukia dirbtuvės, šaukiančios niūrias darbininkų minias, kur nesulaukia darbo bedarbiai ir miršta iš bado vaikai.


        Gyvename lietuvių buržuazijos augimo ir lapojimo metu. Ta buržuazija atsirado gana vėlai; ji prakrapštė akis, kai kitų tautų buržuazai jau buvo spėję prisikasti stipriausių apkasų, ir tai ne tik savo šalyse, bet ir Lietuvoje. Tad koks gi inirtimas paėmė mūsų buržuaziją, kada jos pirmos silpnos šaknutės susidūrė su visu svetimtaučių buržuazijos storų šaknių tinklu! Prisisukę šiltų gūžtų Lietuvoj, svetimtaučiai buržuazai ne tik kliudė mūsų buržuazijai prideramai plėtoties, bet ir grėsė visiškai ją nustelbsią. Mūsų buržuaziją laukė vieną dviejų: žūtis arba plėtojimasis kovos keliu. Žūti ji, žinoma, nenorėjo; ji troško plėtoties. Tad jau pirmąją savo gyvenimo dieną mūsų buržuazija stojo į kovą su savo konkurente - nelietuvių buržuazija.

    Ta kova tai ne taip sau kova; ji - kova už būvį, kova "iki galo". Į ją įtrauktos visos tam tinkamos jėgos. Neišvengę mobilizacijos net tokie palyginti baltabilietininkai, kaip mokslas, menas, tikyba. Ir jie ne kas kita, kaip užpuolamieji ir ginamieji ginklai: skelbia, tvirtina tai, ko kova reikalinga.

    Priseina mūsiškei buržuazijai kovoti su nelietuvių buržuazija dėl rinkos, priseina jai masinti pirkikus, - ir buržuazinis mokslas, kaipo ištikimas savo ponios tarnas, skelbia tam tikrą, jai naudingą tautinio savitumo garbinimo teoriją. Dvasia ir kūnu surišti su buržuazija mokslininkai - dažnai net manydami skelbią gryno mokslo paskutinius žodžius, - platina nieko bendro su objektyvia tiesaneturinčią, bet užtat buržuazijai naudingą nuomonę, būk žmoguje brangiausios jo tautinės ypatybės. Pasak tų mokslininkų mokslo abėcė - žmogus tegalįs pilnai apsireikšti tiktai per savo tautą; visi genijai tapę tokiais tik savo tautinio savitumo dėka.

    Išvados aiškios. Pirkit "Birutės" saldainius, Dūdos gelumbes, "Vilijos" žagres, leiskitės išsinaudoti saviemsiems, nes tik tuo keliu eidami būsite tautini - saviti ir pilnai apsireikšite, kitaip - jūs tik pusžmonės.

    Bet gal tokios išvados seka tik pripuolamai? Gal neabejotinos mokslo abėcės prilyginimas kalendorių reklamai, - "tautos turto paslaptis - palaikymas savųjų", - tai tik bereikalingas mūsų mokslininkų užgavimas? Gal jie skelbia tiesą, ir žmogus gali pilnai apsireikšti tiktai per savo tautą? Žiūrėkime gyvenimo, tėmykime, ką jis sako.

    Spinoza, Heinrichas Heinė, Lasalis, Karolis Marksas - visa tai, jei vartoti mūsų mokslininkų pavadinimus, išgamos. Vienok tų išgamų vardai garsūs visame pasaulyje. Ir kažin, kas pilniau apsireiškė ir žmonijai daugiau naudos pateikė: ar tie genialūs išgamos, ar mūsų nykštukai, tautos plokštyje saviti mokslininkai? Bet gal minėtieji asmens mūsų tautini savitumą garbinantiems skaitytojams nežinomi? Priminsime kitus, tokius, apie kuriuos, be abejo, ne kartą krankė kiekviena tautinė Lietuvos varna, pirmiausia - Adomą Mickevičių. Juk jis, jei žiūrėti tautinį savitumą garbintojų akimis, tik išgama, nes pamynė tai, kas pirmiausia kiekvienai tautai savita, būtent kalbą. Tačiau kuone visados, kaip tik reikia pasižmonėti, mūsų "didvyriai" slepiasi už to "išgamos" nugaros. Kodėl šiuo atveju jie taip greitai užmiršta, kad Mickevičius - tai tik nepilnai apsireiškęs žmogus? Kame gi nuosakumas!

    Bet nuosakumo nestinga, tik jis - visai kito plokščio nuosakumas. Mat buržuazija reikalinga reklamos. Tad ji ir įkinko Adomą Mickevičių, kaip ir paprastą komivojažierių, skelbti pasauliui "Lietuvos vardą", platinti žinių apie lietuvių kromininkų firmą, skinti kelią minčių grandiniui: lietuvis Mickevičius pritvėrė genialių eilių ir poemų, lietuviai pramonininkai gamina geriausių saldainių ir žagrių. Tiesa, tie saldainiai gal supelėję, tos žagrės gal niekam netikusios, bet kaip tik netikę daiktai labiausiai ir reklamuojama. Juk ir priežodis sako: gyrūno puodas niekados netaukuotas.

    Bet gal tarp mokslo "abėcės" ir paprastos reklamos sąryšio negalima ieškoti jau vien dėl to, kad kaip tik tautinio savitumo garbintojų vadai yra paprastai ir "grynojo mokslo" ir "grynojo meno" apaštalai ir visomis keturiomis kovoja su visokiais "pigaus agitacinio pobūdžio raštpalaikiais"? Taip, tas taip. Labai gražiai mokama pašnekėti apie "grynąjį" meną, neleistinumą juo naudoties pigiai agitacijai ir... pirštais badoma pigi agitacija tik tada, kada ji kenksminga buržuazijai, o "liuosojo" meno vėliavos kone visuomet plevėsuoja virš buržuazijos reiškėjų eilių.

    Tokia tai mokslo "abėcės", būk žmogus galįs pilnai apsireikšti tiktai per savo tautą, esmė! Ji niekam netikusi, kaip niekam netikusios ir tos išvados, kurioms ji sutverta ir kurias, pamėgdant evangelijos žodžius, galima išreikšti šitaip: "Ieškokite pirmiausia tautinio savitumo,o jau visa kita ingysite savaime".
 
    Todėl juo akyliau darbininkai turi sekti ir aikštėn kelti visokių tautininkų (vis viena, kaip jie nesivadintų: klerikalais, liberalais ar net demokratais) žodžius ir darbus. Tautinė kultūra, tautinis menas, tautinė daila ir visi kiti panašūs obalsiai - tai ne kas kita, kaip tik figos lapelis pridengti negražiems buržuazijos tikslams.
       
    1916 m.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti