Šiuo metu viena iš privalomų pamokų mokykloje yra „dorinis ugdymas“ – tai tikyba arba etika pasirinktinai. Kaip rodo mokinių praktika, pasirinkusiems etiką dažnai kažkodėl sudaromi daug keblesni tvarkaraščiai (nors padėtis gerėja). „Tikybos“, kaip disciplinos, pavadinimas yra labai abstraktus ir gana keistas: per pamokas lyg ir turėtų dėstyti tikybą, bet dažniausiai tiesiog varo vienos religijos – katalikybės – propagandą. Koks gi skirtumas tarp religijos ir tikybos/tikėjimo?

Tikėjimas – tai manymas, kad kažkas, ko įrodymų [dar] nėra, yra tiesa. Tarkime, be rimtų įrodymų pateiktas teiginys „Lietuvoje netrukus įvyks revoliucija“ yra paremtas grynu tikėjimu. Religija – tai trijų pagrindinių elementų – religinio mąstymo, kulto ir organizacijos – visuma. Trumpai pakalbėsiu apie kiekvieną iš šių elementų.

Kas yra religinis mąstymas? Nuo seno žinomos šios religinio mąstymo formos:

1. Magija – tikėjimas, kad gali vykti stebuklai;

2. Fetišizmas – tikėjimas, kad tam tikri daiktai turi ypatingų galių (pvz. kryžius, šventųjų paveikslai);

3. Animizmas, šiandien pakeistas spiritizmu – tikėjimas, kad egzistuoja kitas, „dvasinis lygmuo“, paprastai visiškai neapibrėžtas.

Kas yra religinis kultas? Jis vyksta šiomis formomis:

1. Totemizmas, stabmeldystė (meldimasis daiktui; tikėjimas, kad per jį galima susisiekti su Dievu ar dvasiomis. Pvz., meldimasis kryžiui).

2. Spiritualistinis, abstraktus garbinimas (meldimasis abstrakčiam objektui, praktikuojamas pvz., islamo religijoje).

3. Šamanizmas (tikėjimas, kad tam tikras žmogus turi galių bendrauti su „aukštesniuoju“ pasauliu, pvz., kunigas ar popiežius).

Kokio tipo yra religinės organizacijos? Jas būtų galima skirstyti į tokias rūšis:

1. Lokalinės sektos, smulkiosios religinės organizacijos.

2. Nacionalinės religinės organizacijos (pvz., stačiatikių, kaip krikščionių atšakos, bažnyčia).

3. Pasaulinės religinės organizacijos (turi pasaulinį lyderį ir atstovybes daugelyje valstybių)

Kokia nauda religijų skleidėjams? Visų pirma, kaip įprasta, dvasininkai, pranašai ir šamanai dažnai išgyvena tikinčiųjų materialių aukų sąskaita. Antra, tapę įtakinga masių veikimo jėga, jie įgauna ir tiesioginę valdžią (pvz., Vatikanas ir Maltos ordinas turi po vieną JTO mandatą, t.y. katalikai turi JTO didesnę įtaką nei Lietuvos Respublika). Trečia, įtakingų religijų skleidėjus remia valstybė.

Kokia nauda valstybei iš religinių organizacijų? Religinės organizacijos padeda organizuoti totalitarinę tikinčiųjų kontrolę – religija dažnai kišasi į reikalingiausias arba netgi visas gyvenimo sferas. Ji formuoja moralės ir etikos nuostatas. Religija skatina paklusnumą – visų pirma, tikinama, kad žmogus yra bejėgis prieš aukštesniąsias jėgas, o įtikinus žmogų, jog jis yra hierarchiškai už kažką žemesnis, nesunku praplėsti hierarchijos piramidę. Žmogus pratinamas lenktis prieš kitus tiesiogine to žodžio prasme. Be to, religijų praktikuojamas iracionalizmas bei ilogizmas (aiškinimas, kad protu ar logika neįmanoma visko suvokti) galutinai žlugdo žmogaus gebėjimą kritiškai mąstyti bei stiprina lojalumą valdžiai.

Kuo skiriasi teorijos ir tikėjimai? Kada teorija vadinama moksline? Teorija, klaidingai nei šiandieną bando tai pateikti kai kurie religiniai lyderiai, yra įrodytų teiginių ir išvadų sistema. Kiekviena teorija turi dvi dalis – tiksliąją ir interpretacinę. Teorijos priešybė – hipetozė, tai yra numanomas tam tikro reiškinio paaiškinimas. Hipotezė – numanoma, teorija – įrodyta. Teorema – remiantis tam tikra teorija išvestas teiginys (pvz., Pitagoro bei Vijeto teoremos yra išvestos iš matematikos teorijų). Teorija remiasi stebėjimais bei – kai kada – aksiomomis. Aksioma – neįrodomas teiginys, laikomas teisingu. Skirtingai nuo dogmos (taip pat neįrodomo teiginio, laikomo absoliučia tiesa) aksioma yra priimama tik tada, kai ją patvirtina jos taikymas praktikoje.

Praktinis aksiomos ir dogmos skirtumo pavyzdys – pats matematikos mokslas. Matematikos teorija remiasi tokiomis aksiomomis kaip taškas (objektas, kurio matmenys nesvarbūs), linija (objektas, turintis tik ilgį, bet neturintis pločio) ir t. t. Kadangi taikant matematikos teoriją praktikoje, ji veikia, tai aksiomos laikomos patvirtintomis, kitaip tariant, jos yra aksiomos, o ne dogmos.

Anarchizmo teorija yra teorija, o ne tikėjimas ar religija, nes ji jau nesyk buvo pritaikyta praktikoje (yra daug istorinių pavyzdžių: Islandijos vikingų ir laisvųjų viduramžių miestų bendruomenės, Machno anarchistų federacija, 1939-ųjų Ispanija ir t. t.).

Dogmos – svarbus religijos elementas. Dauguma religijų, pradedant katalikybe, plačiai naudoja dogmas – praktikoje nepatvirtintas ir neįrodomas tiesas, kurios laikomos absoliučiąja tiesa. Šių dogmų laikymasis sudaro religijų pagrindą. Dogmos – tai tokie teiginiai kaip „Dievas yra“, „Žemė – visatos centras“, „Žemė plokščia“ ir pan. Priešingai nei su aksiomomis, be kurių neįmanomos tam tikros praktikoje taikomos teorijos, su dogmomis mokslininkai praktikoje nesusiduria (pvz., skaičiuojant kondensatoriaus talpą ar jėgą, veikiančią pastatą per audrą, fizikai niekada neatsižvelgia į Dievo ar aukštesniųjų galių poveikį).

Šiandieniame pasaulyje „mokslas“ dažnai tapatinamas su absoliučiąja tiesa. Tai daryti palanku religijoms – juk labai lengva pasakyti „tai įrodyta mokslo“ arba „mokslininkai taip teigia“ ir neargumentuoti pateikiamos informacijos. Iš tiesų visi mokslai (matematika, fizika, biologija) yra aksiomų ir teorijų sistema, laikoma teisinga dėl savo pagrindimo praktikoje (bet ne visiško įrodymo). Mokslai atskleidžia tik sąlyginę tiesą, t.y. išvadas, pasiekiamas turint tam tikrus informacinius resursus. Šitaip po truputį artėjama prie absoliučiosios tiesos. Teorijos dažnai keičiamos, modifikuojamos, bet iš esmės to, kam suteikiamas „mokslo“ vardas, pilnai paneigti neįmanoma. Tai, ką žmogus vadina mokslu, galima pagrįsti ir argumentuoti (ko nedaro pastraipos pradžioje minėti asmenys, prisidengdami tiesiog „mokslo“ vardu).

Mokslo apyaušryje Senovės Graikijoje iš pradžių egzistavo vienintelis mokslas – filosofija (gr. „phileo“ – myliu, „sophia“ – išmintis). Tai buvo tiesiog visų egzistuojančių teorijų visuma. Geometrijos progresijos dėsningumu augant mokslinių problemų skaičiui (atsakius į vieną klausimą, iškildavo keli nauji), filosofija suskirstyta į daugybę sričių, tokių kaip fizika, metafizika, matematika, biologija ir t.t.. Šios sritys dabar įsitvirtinusios kaip atskiri mokslai.

Taigi mokslo ir religijos pagrindai absoliučiai priešingi:

 

  

Toks sistemizavimas rodo, jog mokslas (skirtingai, nei teigia patys religinių organizacijų atstovai) sudaro priešpriešą religijai. Mokslinis mąstymas, susidedantis iš logikos, samprotavimo, indukcinių/dedukcinių pažinties metodų, sudaro priešpriešą religiniam dogmatiniam mąstymui. Skepticizmas yra priešingybė dogmatizmui, kritinis mąstymas – dogmatiniam. Dogmatinis religinis mąstymas, pakeisdamas mokslinį ir kritinį, stabdo pažinimą.

Iš esmės moksliškai (t.y. racionaliai ir logiškai) neįmanoma paneigti religinių dogmų, nes jos sukurtos nesiremiant logika ar racionalizmu. Visgi būta bandymų logiškai įrodyti ir Dievo egzistavimą (nors tai su pačia religija mažai susiję). Tą bandė tokie mąstytojai kaip Platonas bei jo sekėjai. Vienas žymiausių „argumentų“ – gamtos „tobulumas“. Šį „argumentą“ rimčiausiai paneigė Ch. Darwino iškelta evoliucijos teorija, kuri paaiškino natūralią „tobulumo“ kilmę. Kiti argumentai, , pvz., Augustino iškelta hipotezė apie „Dievo sampratą žmogaus sąmonėje nuo gimimo“ buvo tokie akivaizdžiai klaidingi, jog juos ginčijo netgi patys teologai.

„Logiškų“ argumentų analizė dažniausiai parodo, jog juose dažniausiai yra loginės argumentacijos klaida, vadinama „įrodymų ratu“ (circulus in demonstrando), t.y. kai argumentas pateikiamas kaip įrodymas, nors yra pagrįstas pačia įrodomąja teze. Vaizdingiau kalbant, tai tas pats, kas matematikoje X-ą išreikšti per X-ą. Šią argumentacijos klaidą galima dažnai įžvelgti ir teiginyje, jog gamta „tobula“, nes jei priimti kaip aksiomą, kad visata neturi pradžios ir pabaigos, o materija – objektyvi realybė (fizikos aksioma, kuri lyg ir nepažįsta Dievo egzistavimo), tai nelogiškumas ir nedialektiškumas (nedėsningumas) joje yra lyg ir neįmanomas, taigi teigti, jog jos „tobulumas“ yra Dievo buvimo įrodymas – nelogiška.

Taigi opozicija ir alternatyva religijai yra mokslas. O kokia alternatyva tikinčiųjų religiniam mąstymui? Tai mokslinis mąstymas. Mokslinis mąstymas – tai kritinis mąstymas, besiremiantis samprotavimo ir pažinimo metodais. Yra ir pažinimo metodologijos – metodų sistemos. Viena radikaliausių alternatyvių religijai metodologijų – XIX amžiuje susiformavęs dialektinis materializmas. Nagrinėjant visatą, jis siūlo priimti šias aksiomas:

2. Visata yra sistema;

3. Visata nuolat vystosi;

4. Visatos vystimasis yra dėsningas;

5. Vystymasis – tai nuolatinis priešybių atsiradimas ir jų eliminavimas;

6. Nagrinėjant objektą, būtina nagrinėti jo vystymąsi.

Leninas dialektinį materializmą vadino „revoliucine pažinimo teorija“, o Marxas rašė, kad „darbininkas – filsofijos materialusis ginklas, dialektinis materializmas – darbininko dvasinis ginklas“ (dvasia čia suvokiama kaip alegorija). Manyta, jog darbininkas, priėmęs šiuos teiginius kaip aksiomas, taps visiškai nepavaldus jokiai tironijai ir išnaudojimui. TSRS laikais ši metodologija, kuri turėtų būti lyg ir tarybinio žmogaus metodologiniu ramsčiu, buvo dėstoma gana paviršutiniškai, savavališkai interpretuojama (dažnai partijos nariai patys buvo religingi, nepripažįstantys jokių „priešybių teorijų“, o metodologiją jie prisimindavo tik tada, kai reikėdavo pasakyti įspūdingą kalbą).

Kaip minėjau, metodologija siūlo aksiomas, o ne dogmas. Šios aksiomos grindžiamos fizikos, chemijos bei biologijos mokslų praktika (suprimityvinus – fizikoje tiriant materiją Dievas nereikalingas, dialektika, t.y. vystymasis ir evoliucija, yra akivaizdi, visatos dėsningumas taip pat stebimas praktikoje).

 

Nagrinėjant žmogaus teisių deklaracijas (visuotinę, prancūzų ir t.t.) ar net LR Konstituciją, galima pastebėti, kad esminės žmogaus laisvės – tai minties, sąžinės ir tikėjimo laisvės. Tarkime, vienas žmogus mano ir tiki, kad ateityje žmonija pasieks labai didelį technologinį progresą ir gyvens darniai, kitas tiki, kad ateityje žmonija susinaikins – niekas negali varžyti jų laisvės taip manyti, tikėti savo spėjimais. Tuo tarpu toje pačioje LR Konstitucija religijos laisvė aprašoma kiek kitokiame kontekste.

Man visada kildavo klausimas – juk religija yra mokslo priešybė, tai kodėl ji dėstoma mokykloje, greta mokslų (tarp kitko, kai religijos pamokas parlamentas bandė „prastumti“ Rusijoje, mokslininkų bendruomenės atstovai viešai teigė, jog pasakos ir mitai yra nagrinėjami per literatūros pamoką)? Kita vertus, kodėl naudojamas toks melas, ir pamokos vadinamos „tikybos“, o ne „katalikybės“? Arba, pavyzdžiui, pilietiškumo pamokos nevadinamos „konservatyvaus smegenų plovimo pamokomis“?