Ankstyvosios Anatolijos civilizacijos atradimas

1958 m. britų archeologas Jamesas Mellaartas, tyrinėdamas pietinę Anatolijos dalį, aptiko kalvą, sudarytą iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Vėliau išaiškėjo, kad tai yra geriausiai išsilaikiusi ir gausiausia radiniais neolito laikų gyvenvietė Artimuosiuose Rytuose. Kadangi kalva stūkso prie kalnų grandinės išsišakojimo, ji buvo pavadinta „Šakutės kalva“ (Çayönü).

 

1961 m. Mellaartas, kartu su kolega Ianu Hodderiu, pradėjo kasinėjimus, kurie tęsėsi iki 1965 m. Tyrimai buvo apibendrinti 1993 m. Kalva sudaryta iš 12 neolito laikų miesto lygių. Mieste gyventa nuo 7300 iki 6100 m. pr.m.e., o tai yra 1200 metų be pertrūkio (1). Mieste gyveno vidutiniškai 10000 gyventojų, jis niekada nebuvo sugriautas ar apiplėštas. Tai liudija ir milžiniškas puikiai išsilaikiusių radinių kiekis.

Tačiau ši gyvenvietė nebuvo vienintelė. Kuo toliau į rytus nuo Anatolijos traukė archeologai, tuo senesnių gyvenviečių jie aptikdavo. 990 m. buvo rasta Hallan Çemi, kuri buvo įkurta 10200 m. pr.m.e.!

 

Kad geriau suvoktume tą laikmetį, turime žinoti, kad 11000 m. pr.m.e. Pirėnuose dar buvo piešiami piešiniai urvuose, o 9700 m. pr.m.e. baigėsi Didysis ledynmetis. Senovės Anatolijos civilizacija apima Didžiojo ledynmečio pabaigą (rytinėje dalyje) ir istorijos pradžią (vakaruose). Maždaug 6000 metų laikotarpis tiksliai atitinka neolito amžių, t.y. paskutinę akmens amžiaus dalį, kada žmonės dar patys nesigamino metalinių įrankių, bet jau gyveno sėsliai ir užsiiminėjo žemės ūkiu bei gyvulininkyste.

Neolitas prasidėjo „neolitine revoliucija“. Taigi grįžkime 10000 metų atgal ir pradėkime savo kelionę į praeitį tos revoliucijos židinyje – Çayönü vietovėje.

Socialinė revoliucija

„Neolitinės revoliucijos“ terminą pirmą kartą 1936 m. pavartojo marksistas archeologas Vere Gordonas Childe‘as, norėdamas pabrėžti perėjimą nuo klajojimo-rinkimo prie sėslaus gyvenimo būdo. Terminas suformuluotas panašiai kaip „pramoninė revoliucija“ – gamybinių jėgų revoliucija. Tačiau vėliau išaiškėjo, kad gamybinių jėgų revoliucija virsta ir socialine revoliucija, iš esmės keičiančia visas socialines sąlygas.

Çayönü kultūriniuose sluoksniuose aiškiai galima atsekti skirtingas neolito revoliucijos fazes. Nors čia ir nebuvo sukurti pagrindiniai statybos, žemės ūkio ar gyvulininkystės išradimai, jų atsiradimas stipriai susijęs su tų pačių technikų atsiradimu kitose Anatolijos gyvenvietėse. Žemiausias sluoksnis (8800-8500 m. pr.m.e) atspindi nuolatinį sėslų gyvenimo būdą, besiremiantį rinkimu ir medžiokle. Virš jo esančiame sluoksnyje (apie 8000 m. pr.m.e) jau aptinkame importuotų sėklų. Dar aukščiau (apie 7300 m. pr.m.e) fiksuojame avių atsiradimą. Atsiradus gyvulininkystei, baigtos realizuoti visos trys pirmos neolitinės revoliucijos fazės inovacijos (2).

Tačiau techninis progresas vyksta destruktyvioje, patriarchalinėje, hierarchinėje ir nepaprastai žiaurioje visuomenėje. Šalia gyvenamų namų ir ūkinių pastatų kiekviename minėtame sluoksnyje rytinėje gyvenvietės dalyje stūksojo „specialus pastatas“ – kvadratinis (8x12 m), be langų, įleistas į gyvenvietę ribojančią kalvą. Prieš šią šventyklą buvo maždaug 1500 kv.m. stačiakampė erdvė, apsupta daugiausiai 2 m aukščio monolitais. Visa tai sudarė monumentalų ir bauginantį kompleksą. Šiaurinėje šio komplekso pusėje stovėjo trys dideli aukštuomenės namai su vienodais fasadais. Kiekvienas jų stovėjo ant masyvių tašytų akmenų platformos, jų akmeninės sienos rūpestingai suleistos. Kiekvienas iš šių namų turėjo verandą ir akmeninius laiptus. Šiuose trijuose namuose buvo sukaupti visuomenės turtai – stambūs kristalai, akmeninės skulptūros, kriauklės iš Viduržemio jūros ir Raudonosios jūros, aukštos kokybės importuoti ginklai.

Vakariniame gyvenvietės pakraštyje namai buvo dvigubai mažesni, žymiai prastesnės kokybės, be jokių papildomų privalumų ir pastatyti be jokio standartizuoto plano. Čia buvo rasti tik keli kasdieniam gyvenimui reikalingi įrankiai.

Nelygus gerbūvio paskirstymas akivaizdus žiūrint į architektūrą ir rastus radinius. O darbo priemonių privačią nuosavybę patvirtina išskirtinis radinys. Titnagas ir obsidianas – resursai, reikalingi įrankių gamybai, kurie buvo atgabenami iš toli, naudojantis sudėtinga mainų sistema, buvo rasti tik namuose šalia šventyklos, kur jie buvo sandėliuojami luitais iki 5 kg (turėkite mintyje, kad iš jų pagaminti įrankiai svėrė ne daugiau nei 4 gramus!). Tačiau šiuose namuose nebuvo rasta akmenų skaldymo atliekų. Jokių gamybinės veiklos pėdsakų. Vakarų pusės lūšnynuose padėtis visiškai priešinga. Čia nebuvo rasta nepanaudotų resursų, tačiau gatvės užverstos titnago ir obsidiano skaldymo atliekomis. Taigi buvo maža pasiturinčių, bet nedirbančių žmonių grupė ir didelė žmonių grupė, kuri dirbo, bet beveik nieko neturėjo. Kitaip sakant, čia buvo klasinė visuomenė.

Niūrios šventyklos, urvais įsiraususios į kalvos šlaitą, buvo skirtos palaikyti galią griežtai organizuotoje visuomenėje, ir tam buvo naudojamas atviras teroras – žmonių aukos. Visų kultūrinių sluoksnių šventyklose buvo rasti milžiniški kraujo kiekiai. Sustingę kraujo kristalai dengė rastų durklų ašmenis, altorius ir specialiai tam įrengtus drenažo kanalus. Kraujo pigmento hemoglobino analizė parodė, kad tai žmonių kraujas. Viename šventyklų kambarių rasta daugiau nei 70 žmonių kaukolių ir daugiau nei 400 skirtingų žmonių griaučių dalių. Panaši padėtis buvo ir kitose to laikotarpio Anatolijos gyvenvietėse (3).

Nors kitose pasaulio dalyse klasinė visuomenė ir toliau vystėsi (pvz., Centrinės Amerikos civilizacijose), Anatolijoje reikalai pasisuko visai kitaip. Vieną dieną, prieš 9200 metų, prabangūs Çayönü namai buvo sudeginti ir tai atsitiko taip greit, kad jų savininkai net nespėjo išsinešti savo turtų. Šventykla buvo sugriauta ir sudeginta, išardytos net grindys. Akmeninės kolonos aplink šventyklos aikštę nuverstos, o aukštesnės kolonos dar ir suskaldytos. Iki tol ilgiau nei 1000 metų ypatingai kruopščiai prižiūrėta šventyklos teritorija buvo paversta miesto šiukšlynu. Po trumpo ir chaotiško pereinamojo laikotarpio visi miesto gyvenamieji namai buvo nugriauti. Lūšnynai pranyko, bet visai šalia prabangių namų griuvėsių iškilo naujasis Çayönü. Nauji namai pagal dydį prilygo nugriautiems prabangiems namams. Jie buvo pastatyti pakankamai kokybiškai, pagal vieningus planus ir nebeatspindėjo jokių socialinių skirtumų.

Apibendrinus 1989 metų radinius, kasinėjimų vadovas Mehmetas Özdoğanas jau galėjo atmesti svetimšalių invazijos, karo, maro ar gamtinių katastrofų versijas, ir 1997 m. paskelbė, kad šių pokyčių priežastis turėjo būti socialinis maištas.

Tų tolimų laikų revoliucionieriai ne tik sugebėjo nuversti kruviną ir engiantį tūkstantmetį režimą, bet ir sukūrė savo pačių alternatyvią visuomenę. Galima sakyti, kad 7200 m. pr.m.e. socialinė revoliucija yra neolito komunizmo atsiradimo valanda. Atsiranda egalitarinė, beklasė visuomenė, kurioje vyrai ir moterys yra lygūs. Ji sparčiai plėtėsi į visą Anatoliją, o tuo pačiu metu į Balkanus, ir išsilaikė 3000 metų (4).

 

Toliau nagrinėdami beklasę visuomenę, kalbėsime tik apie Çatalhöyük gyvenvietę. Ne todėl, kad ji yra išimtis (5), o todėl, kad tam geriausiai tinka archeologinis kontekstas.

Kaip jau minėta, čia rasta labai daug puikiai išsilaikiusių daiktų ir pastatų. Nepatvarių medžiagų išsilaikymas išskiria šią gyvenvietę iš visų kitų. Miesto istorijoje buvęs gaisras sterilizavo apačioje esantį sluoksnį beveik 1 m gyliu, tad visos jame buvusios organinės medžiagos suanglėjo. Todėl mes žinome to meto audinių audimo raštus, naudotą maistą, medinius stalo įrankius, medinius baldus, dėžes su jų turiniu ir pan. Dar daugiau, Çatalhöyük žmonės paprastai ant dviejų savo namų sienų piešdavo dokumentuojančius jų gyvenimą piešinius. Mirusiuosius laidodavo po grindimis, su įkapėmis, todėl kiekvieno būsto gyventoją mes žinome asmeniškai, įskaitant ir iš kaulų perskaitomą likimą – mirties amžių, lytį, gimdymų skaičių, ligas, nelaimingus atsitikimus ir pan., o taip pat iš to gaunamus apibendrintus duomenis, tokius kaip kūdikių mirtingumą ar vidutinę gyvenimo trukmę. Nauji metodai leidžia tirti mikroelementus dantyse ir kolageną kauluose, taip galima atsekti, ką žmonės valgė paskutiniais metais prieš mirtį.

Trumpai tariant, apie priešistorinę Çatalhöyük visuomenę mes žinome daugiau nei apie daugelį mums artimesnių civilizacijų. Bet iš ko mes sprendžiame, kad ši visuomenė buvo beklasė?

Iš esmės yra trys su tuo siejami kriterijai, Çatalhöyük atveju – gal net keturi:

1. Architektūra. Klasinėse visuomenėse valdančios klasės gyvenimui ir valdymui naudojama architektūra žymiai skiriasi nuo išnaudojamųjų architektūros ne tik kiekybe (gyvenamu plotu), bet ir kokybe (struktūros). Egipto archeologui niekada nebuvo sunku atskirti faraonų rūmus nuo valstiečių šeimos gyvenamo namo.

2. Įkapės. Pagal įkapių kiekį ir kokybę galima atskirti, kuriai klasei priklauso mirusysis.

3. Apsirūpinimas vartojimo reikmenimis. Čia reikia pastebėti, kad kartais kapuose randami aukštos kokybės vartojimo reikmenys dar nereiškia, kad jų savininkai priklauso skirtingoms klasėms.

Visi šie kriterijai puikiai matomi Çatalhöyük gyvenvietėje ir atitinkamai patvirtina beklasės visuomenės struktūros egzistavimą. Yra ir dar vienas, papildomas kriterijus. Tyrinėjęs rastus griaučius, Lawrence‘as Angelas ieškojo kaulų susidėvėjimo pėdsakų, ir visuose žmonių griaučiuose rado sunkaus fizinio darbo pėdsakų. Jis rašo: „Žmonių skeleto pokyčiai rodo, kad aktyvūs (tai patvirtina namų freskos) Çatalhöyük žmonės už kūrybiškumą ir sąlyginį stabilumą mokėjo kiekvieno žmogaus sunkiu darbu“. Ir priešingai, klasinėse visuomenėse valdytojai paprastai nedirba, taigi valdančiosios klasės narių kaulai neturi fizinio susidėvėjimo požymių.

Beklasė visuomenė

Esminė Çatalhöyük visuomenės struktūros supratimo priemonė yra architektūra. Çatalhöyük namai stovėjo siena prie sienos, be jokių tarpų, taigi kiekvienas namas turėjo savo sienas ir plokščią stogą. Miestas terasomis driekėsi per kalvą ir šioje korinėje struktūroje buvo tik keli vidiniai kiemeliai.

 

Į namus būdavo įmanoma patekti tik einant per kito namo stogą. Ant kiekvieno stogo buvo kopėčios, vedusios ant aukščiau stovinčio namo stogo. Kiekviename stoge buvo pridengta kiaurymė, pro kurią kopėčiomis buvo galima patekti į namo vidų.

Laukinės gamtos apsuptyje Çatalhöyük stogai formavo žmogaus rankomis sukurtą kraštovaizdį, kuris šiuo metu laikomas išskirtiniu kultūriniu pasiekimu. Ant stogų dar buvo saugojimo talpos, dirbtuvės ir ugniavietės. Stogai buvo gamybos, bendravimo erdvė ir nesiskaitė privačia erdve. Akivaizdu, kad čia gyvenimas buvo reguliuojamas daugybe tarpusavio susitarimų. Ne tik dėl maisto transportavimo stogais, bet ir kopėčių, kuriomis buvo leidžiamasi vis žemyn, iki upės. Statybinės medžiagos naujiems pastatams, vanduo, molis kasmetiniam vidinių sienų pertinkavimui – viską reikėjo gabenti kitų šeimų namų stogais. Rasti keli įgriuvę stogai liudija, kad jie nebuvo tobulai stabilūs. Katastrofų buvo galima išvengti tik sudėtingo tarpusavio susitarimų tinklo dėka. Kai kuriuos tokių susitarimų pėdsakus galima aptikti iki šių dienų išlikusiuose ritualuose.

 

Visi namai buvo stačiakampiai. Pietinėje pusėje, ten, kur nuo stogo nusileidžia kopėčios, buvo virtuvė su ugniakuru. Prie šiaurinės ir rytinės sienos iš plytų buvo suręstos platformos, ant kurių buvo galima sėdėti, valgyti ar miegoti. Viena platforma priklausė vienam suaugusiam (galbūt su kūdikiu) arba dviem vaikams. Po šiomis platformomis buvo laidojami mirusieji. Virš jų sienos buvo puošiamos piešiniais ar bareljefais. Stačiakampis plotas tarp virtuvės dalies ir platformų buvo padengtas pintu patiesalu ir naudojamas darbui – kaip ir stogas.

Tiesą sakant, Çatalhöyük buvo tik vienas namas ir 1500 jo kopijų. 1200 metų buvo laikomasi to paties statybos principo. Patalpų interjeras (platformų ir sienų dekoracijos) skyrėsi tik šiek tiek. Tokia architektūra nepaliko vietos socialinei diferenciacijai. Visi namai buvo vienodos kokybės. Reprezentacinės architektūros, tokios kaip šventyklos ar rūmai, išviso nebuvo. Visuose namuose buvo gyvenama. Skirtumas tarp „sakralumo“ ir „pasaulietiškumo“ buvo kuriamas ne per architektūrą, bet kiekviename name buvusia sakraline erdve (platformomis po sienų piešiniais) ir pasaulietine erdve (virtuvės ir darbo zonos). Todėl nebuvo poreikio profesionaliems šventikams, be to, socialinės revoliucijos metu buvo iš esmės sunaikintos šventyklos ir šventikų klanas. Tik keli nereikšmingi keliai vedė į gyvenvietės centrą. Hodderis pradėjo kasinėjimus numanomo reprezentacinio pastato vietoje, bet rado tik pagrindinį šiukšlyną.

 

Egalitarinė visuomenės prigimtis atsispindi skirtingame namo gyvenamos erdvės naudojime. Tai siejasi su šeimos dydžiu. Kiekvienas suaugęs ar du vaikai, jaunesni nei 15 metų, galėjo naudotis atitinkamai 10 ar 12 kv.m. plotu. Šeimos dydis nustatomas pagal platformų skaičių.

Namas galėjo būti naudojamas apie 120 metų, todėl kyla klausimas – kas buvo daroma augant šeimos narių skaičiui. Atsakymą galima rasti žiūrint į namų planus. Kiekvienas namas su trimis platformomis (apie 30 kv.m.) turėjo 1 ar 2 papildomus kambariukus, maždaug 10-12 kv.m. dydžio. Juose buvo laikomos atsargos, bet ne tik. Čia taip pat buvo kraunamos neorganinės atliekos – keramikos šukės, akmenų nuoskilos, tinko gabalai, pelenai iš ugniavietės. Kai atsirasdavo poreikis papildomam gyvenamam plotui, šios atliekos buvo pergabenamos į naujų statybų vietą ir sunaudojamos kito namo pamatams ir grindims, o atsilaisvinęs išvalytas kambarys būdavo prijungiamas prie gyvenamos erdvės. Taigi išaiškėja, kodėl padidintuose namuose nėra mažesnių kambarių. Ir priešingai, jei name likdavo tik vienas gyventojas, gyvenamoji erdvė būdavo sumažinama iki 12 kv.m.

Įdomu tai, kad maksimalus gyvenamas plotas nebuvo naudojamas nuo pat pradžių, bet tik tuomet, kai atsirasdavo poreikis. Jam pranykus, gyvenamoji erdvė vėl būdavo sumažinama. Kai visi namai vienodo dydžio, gali susidaryti lygybės įspūdis, bet jei name gyvena daugiau žmonių, tai vienas gyventojas naudotųsi mažesniu plotu nei namo, kuriame gyvena mažai žmonių, gyventojas. Tai, kad namai buvo pritaikomi prie realių aplinkybių, garantavo, kad kiekvienas žmogus naudojosi 10-12 kv.m. gyvenamu plotu. Çatalhöyük gyvenamieji namai liudija, kad žmonių poreikiai buvo socialiai privalomos gamybos pagrindas. Tai patvirtina ir papildo įkapių, ir griaučių analizė.

 

Individualumas ir lyčių santykiai

Rastos įkapės pabrėžia ne tik socialinę lygybę, nes jos skiriasi labai nežymiai, bet ir individualius skirtumus tarp žmonių. Net to paties namo įkapės yra skirtingos, bet tai iliustruoja žmogiškuosius, o ne klasinius skirtumus.

Mellartas negalėjo patikėti, kad jo rastos visuomenės gerbūvis buvo paskirstomas taip tolygiai. Todėl jis padarė prielaidą, kad kasinėjama teritorija yra šventikų kvartalas, o kažkur miesto apylinkėse turėtų būti neturtingųjų teritorija. Šią prielaidą galima argumentuotai atmesti, ypač po griaučių tyrimų, kuriuos 1971 m. paskelbė Angelas. Jau 1969 metais buvo parodyta, kad rastus gausius radinius žymiai lengviau paaiškinti remiantis neišsisluoksniavusia visuomene. Ankstyvieji Hodderio tyrimai parodė, kad Çatalhöyük visur atrodė toks pat, kaip ir Mellaarto kasinėtoje teritorijoje, o tai reiškia, kad socialiniai skirtumai tarp žmonių nebuvo tokie akivaizdūs kaip klasinėje visuomenėje. Todėl archeologai šią visuomenę apibrėžia kaip egalitarinę arba aptarinėja subtilius skirtumus tarp egalitarinės ir išsisluoksniavusios visuomenės. Šioje diskusijoje apibendrinančius žodžius ištarė Naomi Hamilton: „Skirtumai nebūtinai reiškia struktūrinę nelygybę. Skirstymas pagal amžių, pasiektą statusą, įgūdžiais ir žiniomis besiremiantį socialinį vaidmenį neprieštarauja egalitariniam principui“.

Çatalhöyük kapavietės patvirtina, kad nebuvo socialinio darbo pasidalijimo. Mirusiems įdėdavo įvairius pagrindinės gamybinės veiklos įrankius, visur buvo rasta sėklų. Tačiau taip pat matome, kad buvo ir tam tikra specializacija, priklausanti nuo polinkių kokiai nors kvalifikuotai veiklai ir peržengianti pagrindinės gamybinės veikos ribas, pvz., piešimas ant namų apyvokos reikmenų. Spėjama, kad degdami keramiką Çatalhöyük žmonės atrado, kaip iš vario rūdos išgauti varį. Tai liudija atrastas šlakas.

Yra vienas esminis skirtumas nuo klasinės visuomenės: įkapėse buvo sudėti ne specialiai laidojimui gaminami daiktai, o kasdieniai mirusiojo daiktai, kurie po mirties būdavo paliekami jam. Tai galiojo ir aukštai vertinimo skalėje esantiems daiktams – puikiai padarytiems titnago durklams, darbo įrankiams iš obsidiano, smėliu nušlifuotiems obsidiano veidrodžiams, kurie buvo aukštesnės kokybės nei metaliniai antikos veidrodžiai. Visa tai rasta kapavietėse. Jie liudija tiek skirtingus juos pagaminusių žmonių gebėjimus ir polinkius, tiek pagarbą kitam žmogui, kai po mirties jo daiktai paliekami kapuose, o ne pasisavinami. Šie radiniai paskatino Mellaartą manyti, kad jie taip tobulai galėjo būti pagaminti tik specialistų, ypač todėl, kad nebuvo rasta gamybos atliekų. Todėl kitų kasinėjimų metu buvo kreipiamas ypatingas dėmesys mikroskopinei namų molinių grindų sudėčiai ir šiukšlių krūvoms. Tokiu būdu buvo rasta akmens apdorojimo liekanų. Tai reiškia, kad akmenų apdorojimu užsiiminėjo ne maža specialistų grupė, o kiekvienas namų ūkis ar namų ūkių asociacija, nes sudėtingas gamybos procesas buvo įmanomas tik kolektyvinėmis pastangomis. Įkapių objektai buvo tame name pagaminti ir naudoti daiktai, kurie palaidoti su juos pagaminusiu ir naudojusiu žmogumi. Hodderis daro išvadą, kad „negalime patvirtinti gamybos proceso, kurį totaliai kontroliavo elitas“.

Kaip ir namai, kurie keitėsi kartu su jų gyventojais, šis prisirišimas prie kasdienių daiktų liudija organišką ir gyvybingą visuomenės darną. Tikrai išskirtinis yra faktas, kad moterys įkapėms gaudavo tuos pačius įrankius ir daiktus, kaip ir vyrai (6). Vėlesnėse klasinėse visuomenėse vyrai (iš „vidurinės klasės“) įkapėms gaudavo jų profesiją parodančius daiktus, o moterų įkapėms daugiausiai buvo naudojami papuošalai. Turtingos moterys gaudavo brangius papuošalus, neturtingos – pigius. Tai, kad tos moterys dirbdavo taip pat sunkiai, o dažnai net sunkiau nei vyrai, neatsispindi jų įkapėse. Neolito moterų kapai rodo, kad į jas buvo žiūrima kaip į lygiavertes gamybos proceso dalyves. Tai leidžia daryti išvadą, kad šioje visuomenėje buvo panaikinta priešprieša tarp gamybos ir reprodukcijos. Çatalhöyük yra sienų piešinių, papildančių ir patvirtinančių tokią išvadą. Jie vaizduoja su vaiku šokantį vyrą. Šis motyvas klasinėje visuomenėje nebuvo žinomas iki pat 1300 m. pr.m.e., o ir vėliau pasirodydavo itin retai. Taip pat, priešingai nei manė Mellaartas, su vaikais buvo laidojamos ne tik moterys, bet ir vyrai.

 

Ne tik moterys buvo laidojamos su įrankiais, bet ir vyrai buvo laidojami su papuošalais, ir net su nemažais jų kiekiais (7). Hodderio komandos narė Naomi Hamilton, dirbusi su kapavietėmis ir tyrinėjusi lyčių santykius, abejoja, ar Çatalhöyük atveju apskritai tikslinga kalbėti apie socialinį lytiškumą (nekalbant apie biologinį lytiškumą). Ji linkusi manyti, kad lyties idėja yra susijusi su mūsų laikmečiu ir jo problemomis, o neolito laikų žmonės į vyrus ir moteris nežiūrėjo kaip į priešingybes. Tačiau 1990 m. Hodderis iškėlė mintį, kad neolito visuomenėje lytinis poliariškumas buvo, tik kitos prigimties. Įdomu, kad neseniai padarytos panašios išvados apie paleolito laikotarpį. Elke Heidefrau rašo: „Gali būti, kad diskusija apie lytis šį tą pasako apie mūsų kultūrą. Kultūra, kurioje be galo svarbu žinoti kito žmogaus lytį (pvz., koks pirmas klausimas užduodamas gimus kūdikiui?). Mums, kultūra, kurioje to nėra, atrodo beveik neįmanoma. Todėl tokie atradimai gali atverti naujus horizontus ir praturtinti dabar vykstančias lyčių diskusijas“. Akivaizdu, kad tuo metu dėmesio centre buvo individai – po mirties jų papuošalai nebūdavo atimami priklausomai nuo lyties. Įrankius gamindavo, turėdavo ir naudodavo individai, kurie gaudavo juos ir po mirties, nežiūrint jų lyties.

Hodderis, norėdamas paneigti Çatalhöyük matriarchato versiją, lyčių santykiams paskyrė visą atskirą straipsnį. Žurnale „Scientific America“ jis pateikė įspūdingą lyčių lygybę Çatalhöyük liudijantį faktų rinkinį. Jis tvirtina, kad nebuvo ypatingų skirtumų tarp skirtingų lyčių individų maitinimosi įpročių, svorio ir gyvenimo būdo. Iš kaulų susidėvėjimo galima spręsti, kad vyrai ir moterys dirbo labai panašius darbus. Abi lytys praleisdavo daugmaž vienodai laiko išorėje ir patalpoje, vienodai darbavosi virtuvėje ir įrankių gamyboje. Nėra jokių užuominų apie lyties nulemtą darbo pasidalijimą. Vien iš meno kūrinių galima spėti, kad už namo sienų vyrai daugiau medžiojo, o moterys daugiau rūpinosi žemės ūkiu. Tačiau sienų piešiniai taip pat vaizduoja moteris, kartu su vyrais persekiojančias žvėris. O vienodas laidojimo būdas sutvirtina vyrų ir moterų lygybę net po mirties.

(1) Visi laiko duomenys paimti iš Thissen, 2002 m.

(2) Kitoje gamybinių jėgų revoliucijos fazėje buvo prijaukinta dar daugiau gyvulių, įsisavinta daugiau augalų ir sukurta naujų technologijų, tokių kaip keramikos degimas ar metalų lydimas. Tačiau ši fazė prasidėjo tik po socialinės revoliucijos.

(3) Apie žmonių aukojimą – Hauptmann, 1991 m., Hauptmann 1991/92 m., 22 psl., Zick, 1992 m., apie visuomenės tipą – Özdoğan ir Özdoğan, 1998 m., Rosenberg, 1999 m., Rosenberg ir Redding, 2000 m., Hole, 2000 m.

(4) Apie socialines transformacijas žr. keturis fundamentalius straipsnius – Özdoğan (1994 m., 1997 m., 2000 m. ir 2002 m.). Apie panašią revoliuciją kitoje vietovėje (Göbekli Tepe) žr. paskutinę Schmidt straipsnio dalį (2000 m., 41 psl).

(5) Kalbant apie Europą, žr. Gimbutas 1996 m. 323-349 psl. ir Whittle 1996 m., 69-71 psl., 90-96 psl., 355 psl. Ir 370-371 psl.

(6) Panašu, kad tai galioja visai neolitinei civilizacijai, net Centrinės Europos virvelinės keramikos kultūrai (Nordholz, 2004 m., 124 psl.). Tačiau šis ryšys retai pastebimas.

(7) Prieštaringi Mellaarto argumentai atsirado todėl, kad griaučių lytį jis bandė nustatinėti pagal įkapes (!). Tik po Angelo anatominių skeletų tyrimų, praėjus 6 metams, buvo atskleista tiesa (Hamilton, 1996 m., 245-258 psl.).