Neprašyti globėjai

Tuo laiku, kuomet Lietuvos darbo žmonės nešė sunkų karo jungą, kentėjo žandarų priespaudą ir negalėjo liuosai reikšti savo valios, įsikūrė taip vadinamoji Lietuvos Taryba. Ji susidarė laiminant kruvinam kaizeriui Vilgelmui. Vokiečių imperia­listai turėjo Lietuvoje vienintelį tikslą – apiplėšti ir pavergti Lietuvos darbo žmones. Bet atvirai prieš pasaulį jie negalėjo pasirodyti su savo tik­slais.

Vilgelmo tarnams svarbu buvo pridengi ti­kruosius savo norus apgaulinga skraiste. Reikėjo sutverti kreivą Lietuvos gyventojų atstovybę, kuri būtų pa­klusni Berlyno valdovams. Jos pašaukimas buvo parodyti pasauliui, kad Lietuva pati savo likimą sprendžia, kuomet iš tikrųjų Vilgelmas vykino savo užgrobimo tikslus, nepripažindamas jokio apsispren­dimo. Tokia Lietuvos Tarybos atsiradimo prasmė.

Taryboje susitelkė visi tie, kurie nejautė atsa­komybės už savo veikimą prieš plačiuosius Lietuvos darbo sluoksnius. Kiekvienam aišku, kad ti­kras darbo žmonių atstovas negali dalyvauti dar­bininkų ir darbo ūkininkų atstovybės falsifikavime bei jų valios iškreipime. Taryboje susuko sau gultą visokie nusigyvenę „socialistai“ ir „demokratai“, visokie pažangininkai ir santarininkai, kurie visuomet buvo menka saujelė ir kurie neturėjo ir ne­turės nieko bendra su plačiaisiais Lietuvos darbo sluoksniais.

Tarybininkų darbai užtektinai žinomi. Bet kad geriau pažinus tuos Lietuvos „nepriklausomybės“ karžygius, reikia žvilgterėti kiek atgal. Kanaunin­kas Alšauskis, Martynas Yčas ir jų kompanionai – tai seni mūsų pažįstami. Ne kas kitas, kaip kun. Alšauskis buvo didžiausias rusų žandarmerijos bičiulis; ne kas kitas, kaip kun. Dambrauskis viešai skelbė savo raštuose, kad lietuviai yra rusų caro kampininkai ir tokiais visuomet turi palikti; kas kitas, kaip kun. Laukaitis gyrėsi iš Dūmos sakyklos, kad jie (suprask: Lietuvos kunigai) pa­dėjo caro budeliams 1905-1906 metais malšinti „krakmolą“, t. y. Lietuvos darbo žmones; ne kas kitas, kaip Martynas Yčas lauke Lietuvai išgelbėjimo iš caro Nikalojaus rankų, laimino jų ginklą ir lietuvių vardu prižadėjo, kad lietuviai eis į karą, kaipo į šventą karą. Visi tie asmenys yra dabar arba Lie­tuvos „ministeriai“ arba „pasiuntiniai“, arba ki­taip „kovoja“ už Lietuvos laisvę: garbina Tarybą ir renka jai pasitikėjimo rastus.

Panašių asmenų darbai negalėjo pasidaryti kitoniški, kuomet jie susėdo Taryboje. Tiesa, dabar jie nebevadina savęs caro kampininkais, jie pasis­kelbė kovotojais už „laisvą, nepriklausomą Lietuvą“, bet mes žinome, kaip jie kovojo. Jie slankiojo po Vilgelmo tarnų priemenes ir maldavo Vilgelmo ma­lonės. Jų prašymas buvo išpildytas. Po to, kaip jie prižadėjo prijungti Lietuvą prie Vokietijos „amži­nais“ ryšiais ir padaryti jos pardavimo sutartis (konvencijas), Vilgelmas paskelbė popierinę Lietuvos nepriklausomybę. Jie džiaugusi ta nepriklauso­mybe ir dargi pasikvietė Lietuvai karalių. Tikrieji kovotojai už Lietuvos laisvę gerai jautė, ką reiš­kia tokia nepriklausomybe; nepriklausomais parodė Vilgelmo žandarai ir jų sėbrai kunigai, kurie buvo pasiryžę apsiausti juodais klerikalizmo spar­nais visą viešąjį gyvenimą ir išdavinėjo policijai visus tuos, kas drįso prieštarauti klebonui.

Bet griuvo klerikalizmo ir buržuazijos rams­čiai – pirma Nikalojaus, o paskui Vilgelmo sostas. Nebėra nei rusų, nei vokiečių žandarmerijos, o sa­vosios jie neįstengia sudaryti – per daug jau jie pasirodė negabūs ir atitolę nuo tikrojo Lietuvos pa­mato – darbo žmonių. Ir štai jie sumanė paieškoti sau ramsčio pas anglų, fransų bei amerikiečių imperialistus ir paremti „laisvą, nepriklausomą Lietuvą“ jeigu ne Vilgelmo, tai sąjungininkų dur­tuvais. Ką tai reiškia?

Lietuvos darbininkai ir darbo ūkininkai gerai pažino, kas tai yra okupacija (krašto užėmimas). Geležinis režimas ir rekvizicijos, arba, paprastai kalbant, priespauda ir plėšimas – tokie yra vaisiai, kuriuos neša kiekviena okupacija. Mūsų darbinin­kai, bežemiai ir mažažemiai ūkininkai per trejus engimo ir bado metus užtektinai pažino okupaci­jos jungą ir mokės teisingai įkainuoti naują tarybininkų žygį.

Bet kvietimas iš svetur kariuomenės reiškia ne tik okupaciją su visais jos baisumais. Tai dar vienas prirodymas, kad tarybininkai nepasitiki pla­čiaisiais Lietuvos sluoksniais, kad jie stato savo politiką ne ant Lietuvos darbo žmonių pasitikėji­mo, kurio jie neturi vilties įgyti, bet ant ginkluo­tos pajėgos išsvetur, nukreiptos prieš savuosius žmones. Lenkijos, Ukrainos ir kitų šalių politikai gerai ar blogai bando pasiremti ant savo krašto pajėgų, bet mūsų Tarybos kelias eina pro Vilgelmą, Urachą, caro generolą Kondratavičių irsąjunginin­kų durtuvus. Taip tatai kovojama už „laisvą, nepriklausomą Lietuvą“. Bet tegu žino visi nepra­šyti Lietuvos darbo žmonių globėjai, kad ant svetimo durtuvo jie nepasėdės. Aklos pajėgos gadynė praėjo. Visi, kas bando ir bandys pastatyti naują Lietuvos gyvenimą prieš jos darbo žmonių valią, bus nušluoti nuo gyvenimo paviršiaus.

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 2. 1918 m. gruodžio 21 d., Vilnius.

Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija (LRSLP) susikūrė 1918 m. gegužės mėn. Vilniuje, kai nuo 1917 m. Peterburge įkurtos Lietuvos socialistų liaudininkų partijos atsiskyrė kairieji veikėjai. Šios partijos programa buvo artima Rusijos kairiesiems eserams (socialistams revoliucionieriams), tačiau turėjo ir daug nacionalinių ypatumų – ji pasisakė už visišką savivaldą ir ragino Lietuvoje kurti demokratiškai išrinktas vietines tarybas, kurios būtų nepriklausomos nuo bet kokios užsienio įtakos. Pagrindiniai LRSLP veikėjai – dr. Mykolas Januškevičius, Albinas Iešmanta, rašytojas Butkų Juzė (J. Butkus), Vaclovas Bielskis, Vladas Karosa, Antanas Sugintas. Apie 1922 m. prie partijos veiklos smarkiai prisidėjo rašytojas Kazys Boruta. 

Beveik visą laiką partija veikė nelegaliai, jai pavyko legalizuotis tik 1926 m. antrojoje pusėje. Nepaisant to, 1923–1926 m. legaliai veikė jos įkurta jaunimo organizacija „Draugas“. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija leido laikraščius „Kovos vėliava“ (1918-1919 m.), „Draugas“ (1920-1924; 1926 m.), „Kovos kelias“ (1926 m.), „Socialistas liaudininkas“ (1926 m.). 1927 m. balandžio mėn. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija persitvarkė į Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą. 

1918-1919 m. išėjo keturi laikraščio „Kovos vėliava“ numeriai. Deja, pirmasis šio laikraščio numeris greičiausiai neišliko – jo nėra jokiuose Lietuvos archyvuose. Tačiau ir iš likusių trijų numerių galima susidaryti bendrą vaizdą, kaip Lietuvos revoliuciniai socialistai kovojo prieš Rusijos bolševikų-komisarų norą vietoj darbo žmo­nių Tarybų valdžios Lietuvoje įvesti komisarų patvaldišką biurokratinę tvarką ir prieš kaizeriui parsidavusią Lietuvos Tarybą, norinčią „amžinais“ ryšiais prijungti Lietuvą prie Vokietijos.

a.lt, 2010 m. vasario 16 d.

Taip pat skaitykite: Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų laikraštis „Kovos vėliava“ (1918-1919) – prieš bolševikų ir tautininkų diktatūrą