Nors atmintį apie legendinį suomių medžiotoją Simo Häyhä bando savintis neonaciai, tačiau šio žmogaus istorija gali būti puikus asmeninio pasipriešinimo karinei agresijai pavyzdys. Vienas nušovęs apie 800 šimtus okupantų kareivių, jis labai ryškiai skiriasi nuo Lietuvos pokario „partizanų”, nužudžiusių tūkstančius beginklių savo kaimynų ir pažįstamų.

Smulkutis metro šešiasdešimties Simo Häyhä gimė 1905 m. gruodžio 17 dieną. Gyveno Suomijos-Rusijos pasienyje, ūkininkavo, medžiojo aplinkiniuose miškuose. 1925 m. buvo pašauktas į tarnybą Suomijos kariuomenėje. Grįžęs toliau medžiojo ir augino gyvulius. Medžiotojo įgūdžiai labai pravertė 1939 m. lapkričio 30 d. prasidėjus Sovietų sąjungos – Suomijos karui. Per nepilnas šimtą dienų Simo „sumedžiojo” ne mažiau kaip 505 (tiek taiklių šūvių buvo patvirtinta) žmonių – sovietų kareivių (kai kuriais duomenimis, jis buvo taiklus apie 800 kartų, tik kiti šūviai nebuvo patvirtinti). Už tai buvo pramintas „Baltąja mirtimi”.

Vieni jį laiko didvyriu, kiti fenomenaliu kariu, treti – taikliu medžiotoju. Atrodo, kad pastasis variantas yra arčiausiai tiesos. Paklaustas, kas jam padėjo taip pasižymėti, Simo atsakydavo: „Įgūdžiai ir tinkamas oras”. Oras iš tikro buvo tinkamas – tuo metu spaudė šaltukas nuo 40 iki 20 laipsnių pagal Celsijų.

Simo Häyhä sėkmės paslaptis paprasta. Jis nenaudojo snaiperio šautuvo, nes šis jam būtų buvęs per didelis. Naudojo paprastą rusiško Mosino-Nagano šautuvo M28 suomišką versiją. Nenaudojo ir optikos, nes taikantis reikėtų kiek aukščiau pakelti galvą, be to, optikos stiklai saulėje blyksi, rasoja, dūžta. Mėgiama snaiperio pozicija buvo pusnis. Kad po šūvio nekiltų sniego debesėlių, jis aplink save truputį sutrambuodavo pusnį. Kad neišduotų iš burnos kylantis garas – veidą dengdavo balta kauke ir retsykiais palaižydavo sniego. Tiesa, Simo nebuvo nusistatęs prieš automatinius ginklus – pašaudydavo ir iš suomiško pistoleto kulkosvaidžio KP/-31. Spėjama, kad šiuo ginklu jis sumedžiojo daugiau nei 200 priešo kareivių.

Medžiotojo gudrybės – paprastos, tačiau laimikis – nemenkas. Tiesa, medžiojo ir jį. Jei priešininkai įtardavo, kuriuose plotuose jis medžioja, apšaudydavo artilerija ir kulkosvaidžiais. Medžiojo jį ir sovietų snaiperiai, bet medžioklėje daug lemia pažįstama vietovė.

Po karo suomių valdžia medžiotoją apdovanojo. Iš kapralų jis buvo pakeltas į leitenantus.

Medžiojo jis ir vėliau, tiesa, jau nebe žmones, o briedžius. Sako, buvo labai tylus ir ramus žmogus. Įvairūs ideologai sakytų, kad sovietus jis medžiojo gindamas savo ūkę, savo valstietiškas vertybes. Galbūt. Nors tada iškyla logiškas klausimas, o kodėl gi jis medžiojo briedžius? Juk šis laimikis įvairių šalių politikams neatrodė toks „garbingas”. Paklausti nebėra ko. Simo Häyhä mirė 2002 m. balandžio 1 dieną.

{youtube}jaLfxfpsmtY{/youtube}

Tokia neeilinio medžiotojo istorija. Žmogaus, kuris, naudodamasis „taikiais” medžiotojo įgudžiais, vos ne XIX amžiaus ginklais ir geru oru, prieš 70 metų sugebėjo per dieną sumedžioti po 5-10 savo kraujo brolių.

Parengė Visiems Svetimas