Kai kas ėmė aiškėti. Iš Maskvos į Simferopolį atėjo įsakymas susidoroti su hipiais. Žinoma, buvo juokinga, kad dėl kelių žmonių, nusprendusių kartu praleisti šiek tiek laiko Kryme, ant kojų buvo sukelta visa milicija. Tardytojas dėl savo neišmanymo buvo įsitikinęs, kad galima būti arba hipiu, arba tikinčiuoju. Ir vienas ir kitas žodis tik apytiksliai apibūdino mano pažiūras.
Žodis „tikintysis“ reiškia tik tai, kad žmogus tiki į Dievą. Aš gi manau, kad reikia ne tik tikėti Dievu, o gyventi su juo. Nenorėjau teisintis slėpdamasis už kokio nors pavadinimo. Taigi kai tardytojas paklausė, ar esu hipis, atsakiau:
– Kai kurie žmonės mane taip vadina.
Jis negalėjo nuslėpti savo piktdžiugos ir tęsė apklausą dar energingiau. Pasipylė nauji grasinimai. Jis ėmė naršyti protokolus apklausų, atliktų iki manęs, ir minėti kažkokį „sambūrį“. Aš nusprendžiau neišsiskirti ir pasidalinti bendru atvažiavusių ir pakliuvusių į miliciją likimu.
– Taip, – pasakiau, – atvykau ne tik apžiūrėti Krymo, bet ir susitikti su draugais.
Tada prasidėjo klausimai: su kuo aš turėjau susitikti, kas tai pasiūlė ir pan. Aš arba tylėjau arba sukau į šoną. Negalėjo būt nė kalbos, kad paminėčiau pavardes.
– Na, pasakok viską, – ragino tardytojas. – Viską papasakosi, ir tuoj paleisim. Ir nenukirpsim.
Suprantama, kaip labai man to norėjosi. Tai buvo išbandymas: norėjau išvengti dviejų mėnesių ligoninėse. Žinoma, teisingausia būtų buvę tiesiog atsisakyti kalbėti ir baigti pokalbį, kad ir kokios pasekmės būtų. Bet pabandžiau sakyti ką nors nekonkretaus:
– Ar tai, kad keli žmonės susitarė susitikti Kryme, be jokių piktų ketinimų, gali būti blogai?
– Tu man neišsisukinėk! Ko... užsinorėjai?!
– Štai tada ir sužinosi ko!
Jis dar grasino kažkokia „šaldymo kamera“, bet manau, kad tai buvo tiesiog gąsdinimas. Tuo tarpu man vėl išdžiuvo burna, ir aš paprašiau vandens, bet jis nedavė. Dar paklausė:
– Ne, – atsakiau, – ir net niekada nebandžiau. Tai prieštarauja mano įsitikinimams, net tabako nė karto nerūkiau.
– Na, tą nesunku patikrinti.
– Tikrinkit, neturiu ko bijoti, sakau tiesą.
Šios temos jis daugiau nelietė, ir viskas prasidėjo nuo pradžių.
– Tai ko jūs čia atvažiavote? – kelintą kartą teiravosi tardytojas.
– Kartoju, tiesiog tam, kad susitiktume, kaip susitinka pažįstami žmonės.
– Na, tada pasakykite jūs, kam gi dar mes norėjome susitikti?
Ir jis visiškai rimtai atsakė:
– Kad surengtumėte demonstraciją.
Čia tai bent! Vadinasi, štai kodėl jie taip sujudo! Vėliau sužinojau, kad Kryme tuo metu buvo kažkoks svarbus asmuo, ir valdžia tikriausiai bijojo, kad mes ta proga ruošiamės surengti kokius nors renginius, arba iš Maskvos tyčia atsiuntė pranešimą, kad čia operatyviau sureaguotų. Žinoma, jokių tokių ketinimų mes nė mintyse neturėjome, ir aš bandžiau įtikinti tardytoją, bet mano įtikinėjimai ne itin veikė.
Vėl nuėjome į viršininko kabinetą. Vėl jis apsiputojęs šaukė. Kaip ir anksčiau, aš nespėdavau gintis.
– Būtų mano valia, aš jus visus sušaudyčiau! – širdo jis.
Vargšas! Kaip jis turėtų mus įsivaizduoti! Kiek jį kankinusio pykčio turėjo jame susikaupti, kad taip kalbėtų! Man iš tikro buvo jo gaila, nors ir bijojau, kad apimtas pykčio priepuolio jis manęs neužpultų. Žiūrėjau į jį su gailesčiu, o jis galbūt dėl to, kad tiesiog pavargo, o gal dėl kitų priežasčių ėmė kalbėti kiek tyliau – taip, kad jau buvo galima kažką suprasti. Jis paklausė, ką mes ruošėmės daryti susitikę.
– O ką gali daryti susitikę draugai? – Atsakiau klausimu. – Taip ir mes. Jokių kitų tikslų neturėjome.
– Bet apie ką jūs galite kalbėtis? Jūs neturite apie ką kalbėtis.
– Na, o jūs, sakysim? Apie ką kalbate su draugais, kai susitinkate?
– Na, mes kultūringai nueitume į restoraną, pasėdėtumėm, – atsakė viršininkas, jau visai nusiraminęs.
– Ir apie ką kalbėtumėtės? – tęsiau aš.
– Apie darbą, apie politiką, apie moteris... O jūs apie ką galite kalbėtis?
– Klystate. Mes galime kalbėtis, pavyzdžiui, apie literatūrą, filosofiją.
– Bet jūs visi veltėdžiai. Tu juk nedirbi!
– Jūs vėl klystate. Nedirbu aš tik... (Pamiršau, kiek laiko aš tada nedirbau. Atrodo, ne ilgiau kaip mėnesį.)
– Reikia dirbti nuolatos! Iš ko tu dabar gyveni?
– To, ką užsidirbau, man visiškai pakanka.
– Kaip tai pakanka? Kaip gali pakakti?!
– Čia nėra nieko keista. Po restoranus nevaikštau, negeriu ir nerūkau. Maistui išleidžiu labai mažai, nes mėsos nevalgau, ir drabužiams, kaip patys suprantate, reikia nedaug.
– Kodėl nevalgai mėsos?
– Nenoriu sukelti skausmo gyvūnams, juk norint valgyti mėsą, kas nors turi užmušti gyvūną.
Viršininkas ėmė tvirtinti, kad reikia daug dirbti, daug uždirbti ir daug išlaidauti. Jeigu noriu gyventi kukliai, tuo pačiu mažai dirbti ir mažai pirkti, tai darau žalą valstybės ekonomikai.
– Taip samprotaujant, – pasakiau aš, – išeina, kad tie, kurie kiekvieną dieną perka degtinę ir prisigeria, yra labai naudingi.
– Reikia žinoti saiką, – atsakė jis, bet toliau savo idėjų neplėtojo.
{youtube}m7oQs6E7Dr4{/youtube}
Pokalbis pasisuko tokia linkme, kad su mano išvaizda negalima vaikščioti po miestą. Pasakiau, kad nematau nieko nepadoraus savo išvaizdoje: koks gi nusikaltimas, kad mano plaukai ir barzda neatitinka įprastų standartų? Dar pasakiau, kad Rygoje taip vaikščioju, ir tai nesukelia jokių ekscesų.
Tada pokalbis pakrypo apie Rygą. Viršininkas pasakė, kad buvo tame mieste.
– Ar jums patiko? – pasidomėjau aš.
– Geras miestas. Bet tokių kaip tu, aš nemačiau. O kavinės labai geros.
– Jūs turbūt ir Domo katedrą aplankėte?
– Jeigu dar būsite Rygoje, būtinai aplankykite. Ten puikūs vargonai. Jūs turbūt girdėjote apie juos.
Kalbėjome dar apie kažką. Po tokio pokalbio tardytojas visai nustojo rėkti ir tapo ramesnis. Paskui jis nuvedė mane į budinčiųjų kambarį ir perdavė prižiūrėtojui. Liepė mane nuvesti pas „Iljinišną“.
Pakeliui pas „Iljinišną“ prižiūrėtojo paklausiau, ką tai reiškia. Jis pasakė, kad kirps. Išsigandau. Buvau labai prisirišęs prie savo užgaidos, kad manęs nekirptų, nes ankščiau niekada nebuvau nukirptas plikai. Tai man asocijavosi su kriminaliniais nusikaltėliais. Turbūt giliai širdyje atsirado pojūtis, kad štai dabar mane padarys kriminaliniu nusikaltėliu. Visgi žinojau, kad sulaikytųjų priėmimo-paskirstymo punktuose jau keli metai kaip nebekerpa. Tą pasakiau mane lydinčiam.
– Jeigu bus utėlių, tada apkirps, – atsakė jis.
Šie žodžiai mane nuramino. Žinojau, kad utėlių negaliu turėti. Paaiškėjo, kad Iljinišna yra priėmimo punkto gydytoja ar felčerė. Ji piktai pasakė, kad mane pasodintų priimamajame.
– Aš neturiu utėlių, – pasakiau jai.
– Sėdėk! Pamatysim, ko ten pas tave yra!
Ji praskleidė mano plaukus ir tuoj pat pareiškė:
– Utėlės ir glindos!
Tai mane papiktino. Ėmiau prieštarauti ir įrodinėti, kad tai neįmanoma. Bet nesėkmingai. Priimamojo durys buvo atvertos į kiemą, kur dirbo keli žmonės. Iljinišna pašaukė vieną sulaikytąją ir, rodydama į mano galvą, griežtai paklausė:
Ta linktelėjo galva.
– Štai taip kirpsi, – pasakė ji ir paėmė žirkles.
Aš dar kartą pabandžiau prieštarauti, bet jau ir pats praradau pasitikėjimą savo teisumu. Nežiūrint to, pakilau nuo kėdės ir pareiškiau, kad taip negalima. Už manęs stovėjęs milicininkas pasodino mane vėl. Iljinišna iškirpo kelis plaukų kuokštus ir numetė į kibirą.
– Štai, knibždėte knibžda! – pasakė ji.
– Kur? Parodykite, aš niekada gyvenime nemačiau utėlių. Parodykite gi kaip jos atrodo!
Žirkles davė kalinei, ir toliau kirpo ji.
Kai trečdalis plaukų jau buvo nukirpta, staiga kažkas įbėgo ir ėmė rėkti.
Iljinišna ėmė teisintis.
– O ką? Viršininkas liepė...
Pasirodo, viso labo mane čia buvo atvedę tik nufotografuoti. Kaip nebūtų keista, nufotografavo ir tokį: barzda dar neliesta ir ant galvos dar kažkas kabo. Galima tik spėlioti, kokia išėjo nuotrauka. Fotografavo kieme, pastatę prie sienos. Tuo metu stengiausi apžiūrėti sulaikytuosius ir įsivaizduoti, kaip man su jais teks gyventi.
Nufotografavę, mane kirpo toliau. Kadangi kirpo paprastomis žirklėmis, ant galvos liko ruožai. Kai visa procedūra buvo baigta, Iljinišna užrašė kažką ant popieriaus lapelio ir davė man pasirašyti. Ten buvo pasakyta, kad mano plaukuose rasta utėlių ir glindų, dėl to atliktas sanitarinis valymas. Pasakiau, kad utėlių neturėjau, bet tuo jau pats nebetikėjau, todėl galų gale pasirašiau.
Po to mane nuvedė koridoriumi. Ant sienos perskaičiau, kad tai pavyzdinis priėmimo-paskirstymo punktas. Prižiūrėtojas atvedė mane prie dušo, liepė nusirengti ir praustis. Mano rūbus jis surišo ir kažkur numetė.
Atsidurti po šilto vandens srovėmis buvo labai gera. Tik neįprasta justi, kad ant galvos nieko nėra. Atrodė, kad štai aš tapau nusikaltėliu. Baigus praustis, man išdavė kalinio rūbus: striukę ir kelnes, kurios buvo labai didelės, ir man vargais negalais pavyko surišti sudėtingą mazgą, kad jos kaip nors laikytųsi. Taip aprengtas aš vėl buvau patalpintas į purviną kamerą, į KPZ (tardymo izoliatorių – E.B), kurioje vis dar sėdėjo du tatuiruotieji.
Kurį laiką jie stebėjosi pamatę mane plikai nukirptą, bet netrukus užsnūdo. O aš svarsčiau savo padėtį. Ir tada įvyko tai, kas kažin ar galėjo įvykti, jei nebūčiau pakliuvęs į tokią padėtį. Aš pasijutau laisvas. Supratau, kad laisvu galima būti ir kalėjime. Nors žinojau tai teoriškai, bet čia pats gyvenimas man įrodė. Tardytojas reikalavo, kad aš išvardinčiau pažįstamus. Bet to padaryti man neleido sąžinė. Galėjau sukelti jiems papildomų nemalonumų. Tegul mane už tai kerpa, tegul laiko priėmimo paskirstymo punkte arba guldo į ligoninę, mano pareiga – elgtis taip, kaip liepia sąžinė. To man negalėjo uždrausti, ir tai mano laisvė. O jei būčiau panorėjęs, kad neapkirptų ir greitai paleistų, ir dėl to neklausęs savo sąžinės, tada kad ir kokiais plaukais ir kokioje laisvėje aš bebūčiau – tai būtų vergija; aš būčiau savo prieraišumo vergas.
Tą minutę man pasidarė labai labai gera. Buvau laimingas. Vaikščiojau po kamerą niūniuodamas kažką džiaugsmingo ir dėkojau Dievui už viską. Paskui mus po vieną vedė paimti pirštų antspaudus arba „groti klavišais“, kaip sakė mano kameros kaimynai. Tai buvo daroma taip: milicininkas ant pirštų tepė tipografinius dažus ir jais darė atspaudus blanke. Galiausiai reikėjo atspausti visą delną ir pasirašyti blanką. Visa tai buvo daroma trimis egzemplioriais. Rankos tapo juodos nuo dažų, ir aš paklausiau, kur jas nusiplauti.
– Vėliau nusiplausi! – paniekinamai atsakė man.
Bet ir vėliau tokios galimybės man nesuteikė. Po kurio laiko mus nuvedė į mašiną, pasodino ant šoninių medinių suolų uždarame kėbule; tardytojas, kuris mane pardė, atsisėdo kabinoje; sargybinis uždarė duris specialiu raktu, atsisėdo ant vienintelės minkštos sėdynės ir mus kažkuriai nuvežė. Ant medinių suolų kratė, būtina buvo už ko nors laikytis.
Iš http://az.lib.ru vertė Evaldas Balčiūnas
