Ravacholio vardą anarchistai žino, nors ir ne itin gerai. Koks nors „Sniego žmogus“ Jeffas Monsonas (imtynininkas, kovų meistras – vert. past.) kur kas žinomesnis. Sudėtinga tapti plačiųjų masių dievuku žmogui, kuris užsidirbdavo pragyvenimui plėšdamas kapus ir plikomis rankomis smaugdamas devyniasdešimtmečius senukus, kad pasiimtų jų santaupas.
Anarchistai jį daugiau prisimena iš eilutės ikirevoliuciniame „Anarchistų marše“: „Į komunos dejonę, Ravacholio kvietimą...“. Vadinasi, prieš šimtą metų jį dėl kažko vertino, juk toje siauram rate žinomoje dainoje Kropotkino ir Bakunino neminėjo, o Ravacholį, štai, paminėjo.
Nenuostabu. Kaip nebūtų keista, praėjusio amžiaus jauinimą po juodomis anarchizmo vėliavomis traukė ne tiek Kropotkino etika, kiek to šiurpoko prancūzo vaizdinys, kuris ir tapo ilegalizmo – labiausiai apšmeižtos anarchizmo srovės – pradininku.
Nors pats Ravacholis iki pat savo audringo gyvenimo pabaigos (turbūt niekas nenustebs, jei pasakysime, kad gyvenimą jis baigė giljotinoje) apie jokį ilegalizmą nežinojo. Kaip įprasta proletariato šventųjų gyvenimuose, François Claudius Koënigsteinas gimė neturtingoje darbininkų šeimoje. Koënigsteinu jis buvo labai trumpai – iki to meto, kol jų nemenkos (būsimas anarchizmo simbolis turėjo kelias seseris ir mažą brolį) šeimos nepaliko tėvas, tuo pačiu pasmerkdamas ją nuolatiniam badui. Maitintoju tapo mažasis François, kuris taip supyko ant tėvo už išdavystę, kad visam laikui atsisakė jo pavardės. Ravachol – jo motinos pavardė, su kuria jis ir įžengė į istoriją.
Antrosios XIX amžiaus pusės Europa nebuvo geriausia vieta šešiolikmečiui berniukui, kuriam reikia išmaitinti pulką giminaičių. Bado mirtis – tai ne ypatingas įvykis, o įprastas įrašas gydytojų dokumentuose. Bet Ravacholis stengėsi: uždarbiavo kaip dažytojo mokinys, grojo ryla, kol nesuvokė, kad yra didelė kategorija žmonių, kurie turi daugybę jiems visiškai nereikalingų pinigų. Tai mirę žmonės. Turčius visais laikais laidodavo su jų turtingumo atributais. Tolimais pagonių laikais į tą kategoriją patekdavo mirusiojo vergai ir gyvūnai, o vystantis prekiniams ir piniginiams santykiams, gedintys giminaičiai ėmė apsiriboti papuošalais bei apdovanojimais, kuriais mirusysis puikavosi gyvendamas.
Su šiuo kvailu pagonišku prietaru ir ėmė kovoti jaunasis François, jau pažinęs visą jį supančios visuomenės niekingumą ir prietaringumą. Be to, tokia kova leido pataisyti sudėtingą Ravacholių šeimos finansinę padėtį. Nebuvo vengiama ir laidotuvių paskubinimo varianto – paslaptingasis paliegusių (bet turtingų) senukų žudikas tapo baisia Šiaurės Prancūzijos miestų legenda.
Atrodytų, prieš mus iškyla herojus, labai tinkantis holivudiniam trileriui (augo be tėvo, sunki vaikystė, deviantinis elgesys ir laiminga pabaiga giljotinoje), bet tikrai ne didvyris tūkstančiams jaunuolių užsidegusiais žvilgsniais. Bet Ravacholio toks linksmas gyvenimas netenkino. Nežiūrint į visą elgesio keistumą, jo kriminaliniai polinkiai buvo ne sielos polėkis, o būdas išgyventi. Pajamų perteklių Ravacholis leido ne kavinėse, kuriose išpopuliarėjo kankanas, o atiduodavo anarchistinėms organizacijoms.
Tuo metu Kropotkinas ir Reclusas buvo dar ne amžinai gyvi klasikai, o aktyvūs jauno ir aktyviai besireiškiančio politinio judėjimo dalyviai. Tad pinigų nebuvo per daug. François Ravacholis taip ir būtų likęs vienu iš anarchistinių ekspropriatorių (nors ir labai išradingu), jeigu ne įvykiai Fourmies ir Clichy.
Apie kovą už 8-ių valandų darbo dieną parašytos knygos, Haymarketo kankinių ir gegužės 1-osios šventės istorija irgi gerai žinoma. Kitas reikalas, kad daugelis mano, jog po Čikagos įvykių prasidėjo ramus ir bekraujis „aštuonių valandų“ žygis per visą planetą. Ne, panašūs susidūrimai dar ilgai drebino pasaulį, tiesiog amerikiečių vaikinai šiame reikale pasižymėjo pirmieji. O Prancūzijoje įvyko skerdynės Fourmies ir į jas panašūs įvykiai Clichy miestelyje.
Įvykiai šiuose mažuose miesteliuose buvo kasdieniški iki žiovulio. 1891 metų gegužės 1 dieną į gatves išėjo darbininkai ir pareikalavo sutrumpinti darbo dieną išsaugant atlyginimą. Pasirodė policija ir ėmė šaudyti į darbininkus – kai kas mirė, kai kas buvo išsiųstas į tolimas egzotiškas šalis, kur daug laukinių beždžionių (prancūzų katorga buvo Pietų Amerikoje). Žodžiu, nenumaldoma klasių kovos kasdienybė. Clichy ypatybė buvo ta, kad policininkus apginklavo „Lebel“ revolveriais,
kad išbandytų jų kovines savybes, kitaip tariant, darbininkus ėjo specialiai žudyti eksperimentiniais tikslais. Čia į istorijos sceną ir įžengė Ravacholis, visur vertinęs kūrybišką požiūrį.
Pasiruošti kerštui už sušaudytus darbininkus Ravacholiui prireikė beveik metų. Įgyvendinti savo sumanymą jis ėmėsi tik kitų metų – 1892-ųjų – kovą. Tai buvo labai neramus pavasaris – visą mėnesį Paryžių draskė sprogimai. Kas savaitę padarydamas pertrauką, pašėlęs galas paeiliui sprogdino juristų, prikišusių nagus prie teismo proceso prieš Clichy demonstrantus, namus, o tuo pačiu smogė ir respublikos gvardijos kareivinėms (tai ne policijos padalinys, kaip rašo kai kurie autoriai, o amerikiečių nacionalinės gvardijos analogas). Įdomu, kad nuo sprogimų niekas nežuvo.
Pagavo jį greitai – kaip gi kitaip, juk Ravacholis buvo vienas pirmųjų teroristų, suvokęs viešumo, kaip neatsiejamos teroristinės veiklos dalies, reikšmę, ir todėl didelės konspiracijos nesiekė (griežtai vertinant, anoniminis teroras praktiškai beprasmiškas, jis tinka tik gyventojų įbauginimui, todėl jo dažniausiai griebiasi valdžios struktūros).
Ravacholis gyveno pilnakraujį gyvenimą, nebodamas, kad jo žymes buvo atspausdinę visi Prancūzijos laikraščiai, o policija masiškai areštuodavo visus, ką galėjo įtarti prisidėjus prie sprogimų. Ravacholis gi toliau bendravo su bendraminčiais, tarp kurių pakako provokatorių, dalino interviu laikraštininkams, todėl labai nustebo, kai vienoje iš Paryžiaus kavinių jam užlaužė rankas už nugaros ir po nosimi pakišo policijos ženkliuką. Kavinę, beje, susprogdino praėjus kelioms dienoms po jo arešto.
Netrukus buvo surengtas teismas – jau po mėnesio Ravacholį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Bet vasarą įvyko dar vienas teismas, kuriame jį apkaltino trimis žmogžudystėmis. Ravacholis prisipažino tik dėl vienos, bet ir dėl jos tardymo įkalčiai buvo skylėti. Visgi teismas sutiko su kaltinimo puse ir 1892 metų gruodžio 11 dieną François Claudius Ravacholis, anarchistas, plėšikas ir revoliucionierius buvo nužudytas giljotina, kurią šimtas metų iki to, Prancūzijai padovanojo Revoliucija.
Anot legendos, jo paskutiniai žodžiai buvo „Tegyvuoja anarchija!“. Iš tikro Ravacholis riktelėjo ne tokią efektingą, bet turiningesnę frazę: „Tegyvuoja socialinė revoliucija!“. Prieš mirtį, spalio mėnesį jam sukako 33 metai. Dar gana religingai Prancūzijai tai buvo gana simboliška.
Nuo Ravacholio ir prasidėjo ilegalizmo, ypatingos anarchizmo krypties, formavimasis. Jis pats nepaliko jokios kūrybos, išskyrus kalbas teisme. Tai viena iš ilegalizmo ypatybių. Daugumą jo postulatų suformulavo ne barzdoti teoretikai storose knygose, o niūrūs vaikinai, rėždami paskutines savo kalbas įdėmiai besiklausantiems prisiekusiesiems.
Būtent Ravacholis suformulavo pamatinį ilegalizmo principą. Tai individualus kerštas, kaip anarchisto ir revoliucionieriaus veiklos pagrindas. Trumpai individualaus keršto teorijos turinį galima išdėstyti viena fraze: „Kaip jūs mums, taip ir mes jums“. Panašiai savo įsitikinimus dėstė ir Ravacholis. Vėliau ilegalizmas ir individualaus keršto teorija įgaus rimtą teorinį pagrindą ir savo ideologus. Tačiau visa ilegalizmo ideologija kilo iš Ravacholio kalbų teisme, kaip ir visa rusų literatūra iš Gogolio „Milinės“.
{youtube}CU84hLf7snw{/youtube}
Vienišiaus revoliucija
– Jeigu visi vargstantys jėga pasiims viską, ko jiems reikia, ir nelauks malonės iš abejingos visuomenės, tai bus kur kas teisingiau, nei išsaugoti esamą socialinę santvarką, grasinančią kiekvieno gyvybei.
Kai Ravacholis rašė šiuos žodžius, jis nė neįsivaizdavo, kokį efektą jie sukels Europos visuomenei. Juo labiau kad teisme pasakyti šios kalbos jam neleido – teisėjas paprasčiausiai atsiribojo nuo eilinės „anarchistinės propagandos“. Bet pakliuvęs į spaudos rankas, popieriaus lapelis, kuriame Ravacholis, niekada nedirbęs literatūrinio darbo, aistraingai papasakojo apie savo požiūrį į pasaulį, greitai tapo prieinamas visuomenei. O netekdamas galvos Ravacholis padarė tai, ko negalėjo niekas padaryti jau kokius dvidešimt metų – gerai įspyrė sustabarėjusiam Prancūzijos ir visos Europos anarchistiniam judėjimui.
Sutriuškinus Paryžiaus Komuną ir pradėjus represijas, Europos anarchistai pamažu degradavo. Kartas nuo karto rinkdavosi antiautoritarinis kongresas Saint-Imiere, Šveicarijoje. Tačiau jis neturėjo jokios įtakos politiniam gyvenimui vien dėl to, kad pagrindinis narystės principas buvo priešiškumas Marxo Internacionalui (nusibaigus pastarajam, aniautoritarai iš Saint-Imiero sėkmingai išsilakstė į pačias įvairiausias puses, nuo nykštukinių teroristinių grupių iki reformistinių socialdemokratinių partijų).
Vykdavo demonstracijos su juodomis vėliavomis, pradėti leisti pirmieji legalūs anarchistiniai laikraščiai. Tačiau anarchizmas, kaip politinė realybė, o ne kaip kabinetinė teorija ir mažų grupelių ideologija, gyvavo tik už Europos ribų. Amerikoje anarchistai iškovojo aštuonerių valandų darbo dieną, Rusijoje „Narodnaja volia“ susprogdino carą. O Europoje judėjimas susidėjo iš paskirų grupelių po penkis-dešimt žmonių, kurie rinkosi kavinėse ir svarstė tarp anarchistų madingą „propagandos veiksmu“ koncepciją. Tiesa, toliau svarstymų nebūdavo nužengiama.
Judėjimas pamažu grimzdo į marazmą, tokį gilų, kad apie slaptą 35-ių Prancūzijos anarchizmo intelektualinių lyderių susirinkimą (dalyvavo ir Kropotkinas su Reclusu), kuriame buvo svarstoma anarchistinio komunizmo sukūrimo taktika, mes žinome iš policijos ataskaitos kopijos. T. y., kažkuris iš pačių autoritetingiausių Prancūzijos anarchistų nuėjo į artimiausią tarpuvartę ir paskundė, kaip prancūzų anarchistai ruošiasi kurti anarchiją.
Provokatorių įtaką Prancūzijos anarchistų gyvenime matome ir iš to fakto, jog vienas pirmųjų legalių Prancūzijos anarchistų laikraščių buvo leidžiamas už pinigus, kuriuos per fiktyvius asmenis skirdavo policijos departamentas. Tuometiniai kovotojai su ekstremizmu protingai nusprendė kontroliuoti anarchistus finansiškai, jei jau negalima visų jų uždaryti į kalėjimus.
Ir štai tada netikėtai išnyra veiklus žmogus, šalia kurio net profesionalūs ekspropriatoriai atrodo lyg beviltiški nevykėliai. Būtent tada anarchizmas ėmė formuotis kaip tiesioginio, radikalaus veiksmo judėjimas. Juk tuo metu pačioje anarchizmo ideologijoje nieko ekstremalaus nebuvo. Valstybės sunaikinimo ir visuomenės saviorganizavimosi koncepcija neragino tiesioginiams veiksmams, netgi jei ją propagavo toks aršus maištininkas kaip Bakuninas. Bakunino maištas buvo vieno žmogaus sukilimas. Ravacholis pavertė individualų sukilimą srautiniu. Jie suteikė idėjai metodą.
– Tegul kiekvienas padės sau pats? O ką daryti tam, kuris neteko darbo, nors alkanavo ir dirbdamas? Viskas, ką jis gali sau leisti, – mirti iš bado, ir tada visuomenė tars kelis dievobaimingus žodžius greta jo lavono. Vietoj tokio likimo aš verčiau tapčiau kontrabandininku, pinigų padirbinėtoju ir žmogžudžiu.
Ištarus šiuos žodžius, ramus buržua miegas pasibaigė. Taip, buržua bijojo revoliucijos. Taip, jie žinojo, kuo jiems gali baigtis proletariato pergalė. Bet tai buvo rytdienos grėsmė, kurios galima išvengti, galima su ja kovoti provokacijomis, represijomis ir papirkinėjimu. Čia ir dabar – savo guolyje, gatvėje, restorane – buržuazijai niekas negrėsė. Ravacholis ir tie, kas sekė paskui jį, padarė tai ramybei galą. Nusikaltimas liko nusikaltimu tik juridiškai. Pasirodė, kad visuomenės akyse jis gali virsti nuopelnu. Pasirodė, kad tie, kurie jau nebegali gyventi kapitalizmo sąlygomis, turi išeitį.
Iš „Samizdato“ žurnalo vertė E.B.
