darbininku_tarybos       Atsiliepdamas į prašymą įvertinti Spalio revoliucijos pobūdį, Johnas Maynardas Keynesas – vienas iš išmintingiausių kapitalo teorijos specialistų, išsakė nuomonę, kad 1917 metai pasižymėjo „Katastrofos partijos“ pergale.

 

       Visgi daugeliui revoliucionierių, dalyvavusių kuriant tarptautinį komunistinį judėjimą, paprastas ir vienareikšmiškas reikalavimas „Visa valdžia – taryboms!“ atrodė kaip naujas klasinės politikos etapas, pagaliau galintis įveikti karo ir išdavysčių siaubą. Vienas iš jų, poetas Hermannas Gorteras, apibūdino Leniną kaip „pasaulinio proletariato avangardo priešakinį kovotoją“, o apie pačias Tarybas rašė taip: „Pasaulio proletariatas darbininkų tarybose rado savo organizaciją ir centralizaciją, revoliucijos ir socialistinės visuomenės formą bei išraišką“.

 

Daugeliui žmonių, priklausančių kraštutiniam kairiajam politinės minties sparnui, Gorteras ir jo kolega Antonas Pannekoekas įsiminė tada, kai buvo paminėti Lenino veikale „Vaikiška „kairumo“ liga komunizme“. 1917 m. jie abu buvo žymūs tarptautinio revoliucinio judėjimo veikėjai. Jų nuomone, socialdemokratų partijų ir profsąjungų įsitraukimas į I-ąjį pasaulinį karą parodė ne tik moralinį Antrojo internacionalo vadų nuosmukį, bet ir organizacinių formų, pastūmėjusių „svorio centrą nuo masių prie vadų“, netinkamumą (Gorter). Senųjų laikų šakinėms profsąjungoms jie priešpastatė fabrikų, gamyklų komitetus ir tarybas; partinei socialdemokratų formai – „naujo tipo“ politinis avangardą, atsidavusį dirbančiųjų saviorganizavimosi reikalui. Taip gimė tarybų komunizmas (council communism).

 

Didesnėje Vakarų Europos dalyje ir ypač Vokietijoje tos pažiūros itin išplito 1917-1923 metais. 1919 metų pabaigoje už parlamentarizmo ir senųjų profsąjungų neigimą iš Vokietijos komunistų partijos (Spartako sąjungos) pašalinti kairieji komunistai suformavo naują partiją – „Vokietijos komunistinę darbininkų partiją“ (Kommunistische Arbeiterpartei Deutschlands, KAPD), savo kovingumu ir įtaka trumpam nustelbusią savo „oficialiąją“ konkurentę. Per organizacijų darbo vietose tinklą – Visuotinę Vokietijos darbininkų sąjungą (Allgemeine Arbeiter Union Deutschlands, AAUD) – kairieji komunistai pajėgė pasiekti didelę Vokietijos darbininkų klasės dalį, ypač strategiškai svarbiuose Ruro ir Bremeno regionuose.

 

marksistines_tendencijos

Marksistinės kryptys (rekomenduojama pasididinti)

 

Skaldymasis į frakcijas, nesibaigianti polemika su bolševikinės vadovybės dauguma ir įsisiūbavusios varžybos su komunistų partija bei prie jos prisijungusiais kairiaisiais socialdemokratais po 1921 m susilpnino kairiųjų komunistų pozicijas. Galbūt svarbiausias nesutarimų KAPD partijos viduje buvo partijos prigimties klausimas. Vieni, susitelkę apie Otto Rühle, tvirtino, kad „revoliucija – ne partijos reikalas“. Jų nuomone, partija yra iš buržuazijos paveldėta forma, tad KAPD turi ištirpti naujose organizacijose, sukurtose darbo vietose, virsti adekvačiu proletariato įrankiu. Kiti, orientavęsi į Vokietijos komunistų partiją (Kommunistische Partei Deutschlands, KPD), – priešingai, skelbė „puolimo teoriją“, anot kurios, kadrinė partija („tvirta kaip plienas, skaidri kaip stiklas“) turi vesti proletariatą ir rodyti jam pavyzdį. Pastarųjų rezultatai, kaip parodė 1921 m. pradžioje žlugęs „kovo puolimas“, nebuvo itin sėkmingi.

 

3-ojo dešimtmečio pradžioje, kai pasidarė aišku, kad iš Tarybų liko tik pavadinimas, o Kominternas buvo pajungtas Maskvos užsienio politikai, kairieji komunistai nutraukė ryšius su bolševikais. Nuo 1923 m. santykinai aprimęs klasinis konfliktas Europoje sumažino jų populiarumą masėse. Likę vieni, kairieji komunistai ėmė neskubėdami svarstyti tolesnės plėtros kelius. Kurdami vieną pirmųjų valstybinio kapitalizmo teorijų, jie padarė išvadą, kad bolševizmas buvo paskutinių „Europos didžiųjų buržuazinių revoliucijų“ produktas.

 

Kaip ir O. Rühle, daugelis ėmė abejoti partinės formos tinkamumu komunistinei politikai, gindami požiūrį, kad revoliucinės grupės turi užsiimti tik darbininkų klasės iniciatyvos ir savarankiškumo puoselėjimu. Spontaniški sukilusių masių veiksmai sukurs savas organizacijas, ir jos, kilusios iš pačios visuomenės gyvenimo, pajėgs pakeisti esamą santvarką.

 

4-ajame dešimtmetyje darbininkų tarybų komunistai diskutavo vos keliuose nedideliuose, bet aktyviuose leidiniuose. Galbūt žymiausi jų buvo „Tarptautinės tarybų žinios“ („International Council Correspondence“), vėliau –„Gyvasis marksizmas“ („Living Marxism“), kuriame bendradarbiavo Rühle, Pannekoekas ir Karlas Korschas. Nors pagrindinė šių leidinių veikla – teorija ir politinė analizė – buvo itin vertinga, darbininkų tarybų komunistų izoliacija tęsėsi ir kitą dešimtmetį. Suprantama, kad šaltojo karo atmosfera buvo dar slogesnė tiems, kurie besivaržančiuose blokuose matė tik skirtingas buržuazinio imperializmo formas.

 

Kaip ir kitos senojo komunistinio judėjimo srovės, darbininkų tarybų komunizmas buvo iš naujo atrastas 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose. Nepatraukusi leninistinių grupių dėmesio, ši srovė smarkiai paveikė libertarinius kairiuosius 1968-aisiais. Bet netgi šiuo atveju jos plėtra vyko per kitas grupes ir mąstytojus – situacionistus, „Socializmo arba barbarizmo“ grupę, Johnsono-Foresto srovę, t.y. visais tais, kurie ankščiau nutraukė ryšius su leninizmu ir ėmė bendrauti su 6-ajame dešimtmetyje išlikusiais tarybų komunistais. Kai kuriais atvejais pasitarnavo giminystės ryšiai, pavyzdžiui, Noamą Chomsky su radikalia politika supažindino dėdė iš Niujorko – darbininkų tarybų komunistas.

 

Daugeliu atveju libertarinė kairiųjų interpretacija įgaudavo tarybų komunizmo formą, šlovinančią tiesioginę tarybų demokratiją ir tuo pačiu supaprastinančią kovą už beklasę visuomenę iki darbininkų savivaldos projekto (galima prisiminti ilgus 8-ojo dešimtmečio debatus britų žurnale „Solidarumas“ („Solidarity“). Atsakydama į tai, naujoji ultrakairiųjų mąstytojų karta teigė, kad „socializmas – tai ne kapitalo valdymo būdas, kad ir koks demokratiškas jis būtų, o visiškas jo sunaikinimas“.

 

Žinoma, yra už ką kritikuoti ir pačius darbininkų tarybų komunistus. Polemika vyksta ir šiandien, priklausomai nuo to, kiek aktualios tarybų komunizmo idėjos. Viena iš priežasčių, trukdžiusių ginti darbininkų judėjimo nepriklausomybę tiek nuo kapitalo, tiek nuo apsišaukėlių gelbėtojų, buvo užstrigusios praeityje darbininkų klasės sampratos. Tarybų komunizmo sekėjai neprisitaikė prie naujų darbininkų klasės realijų, pavyzdžiui, rasiniais ir lyties klausimais. Nors, žinoma, nuo šių trūkumų kenčia ir kiti kairieji.

 

Tačiau jų nuolatinis rėmimasis darbininkų saviorganizacija kaip klasinės politikos ašimi, vis dar itin aktualus. Per pastaruosius septyniasdešimt metų revoliucinių darbininkų tarybos nuolat atsirasdavo įtemptais klasių kovos momentais: nuo Vengrijos iki Čilės, nuo Lenkijos iki Irano.

 

german_revolution

 

Apie tarybų komunizmą (council communism) galima pasiskaityti:


Jean Barrot and Francois Martin (1974). Eclipse and Re-emergence of the Communist Movement. Black and Red, Detroit.

Gabriella Bonacchi (1976). The Council Communists between the New Deal and Fascism, Telos 30, Winter.

John Gerber (1989). Anton Pannekoek and the Socialism of Workers' Self-Emancipation, 1873-1960. Kluwer Academic Publishers, Dordrecht.

Russell Jacoby (1981). Dialectic of Defeat – Contours of Western Marxism. Cambridge University Press, Cambridge.

Douglas Kellner (ed) (1977). Karl Korsch: Revolutionary Theory. University of Texas Press, Austin.

Paul Mattick (1978) Anti-Bolshevik Communism. Merlin Press, London.

Paul Mattick (1971) Marx and Keynes: The Limits of the Mixed Economy. Merlin Press, London.

Anton Pannekoek (1951) 'Workers' Councils', in Root & Branch (ed.) (1975) Root & Branch: The Rise of the Workers' Movements. Fawcett Crest, Greenwich.

Rene Riesel (1969/1981) 'Preliminaries on the Councils and Councilist Organisation', Internationale Situationniste 12, now in Ken Knabb (ed.) Situationist International Anthology. Bureau of Public Secrets, Berkeley.

Otto Rühle (1924/1974) From the Bourgeois to the Proletarian Revolution. Socialist Reproduction, Glasgow.

Mark Shipway (1987) 'Council Communism', in John Crump and Maximilien Rubel (eds.) Non-Market Socialism in the Nineteenth and Twentieth Centuries. Macmillan, London.

Mark Shipway (1988) Anti-Parliamentary Communism. The Movement for Workers' Councils in Britain, 1917-1945. Macmillan, London. A detailed history of the British council communist groups led by Sylvia Pankhurst and Guy Aldred.

Steve Wright (1980) 'Left Communism in Australia', Thesis Eleven 1.

 

www.marxists.org vertė E.B.

2011 03 20