Pradėsiu nuo neseno dokumento, kurį užtikau rinkdamas duomenis apie Lietuvos laisvės armiją (LLA) – Antrojo pasaulinio karo metais susikūrusią organizaciją, kurią dabarties istorikai bando vaizduoti kaip antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje organizatorę.
2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 „Dėl pulkininko laipsnio suteikimo kariams savanoriams” Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus suteikė pulkininkų laipsnius trims „ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams ir prieškario Lietuvos kariuomenės kariams“: Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui (po mirties), Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui (po mirties) ir Vyčio apygardos vadui Jonui Krištaponiui (po mirties). Po 5-erių metų prezidentas apsižiūrėjo, kad supainiojo vieno iš jų vardą ir 2007 m. sausio 5 d. dekretu Nr. 1K-849 klaidą ištaisė – Joną Krištaponį pakeitė Juozu Krikštaponiu (Krištaponiu).
Dėl antisovietinio pasipriešinimo ginčų kaip ir nebūtų – didelė dalis LLA kovotojų didvyriškai kovojo su okupantais ir žuvo toje kovoje. O štai dėl antinacinio – kyla abejonių. Vien jau dėl LLA požiūrio į žydų žudynes. Štai kad ir žinomas, bet nutylimas faktas, pateikiamas A. Bubnio straipsnyje „Lietuvos kunigai žydų gelbėtojai“: „Vokiečių okupacijos pabaigoje, 1944 m. vasarą, vysk. V.Borisevičius savo iniciatyva susitiko su Lietuvos laisvės armijos (LLA) partizanais ir prašė jų nepersekioti tų žmonių, kurie gelbėjo žydus, ir pačių išgelbėtų žydų. Dalis LLA narių šiuos asmenis laikė sovietų šalininkais ir ketino su jais susidoroti.“
Ypatingai neramina kai kurių LLA veikėjų biografijos. Kad ir šie trys neseniai iškepti pulkininkai – Antanas Baltūsis-Žvejas, Vincas Kaulinis-Miškinis ir Juozas Krikštaponis (Krištaponis). Visi jie – žinomi nacių kolaborantai. Visi trys yra prisidėję prie žydų genocido ir karo nusikaltimų.
Antanas Baltūsis-Žvejas
Antanas Baltūsis-Žvejas (g. 1915) pokariu užėmė aukštas LLA pareigas. Nuo 1946 m. birželio 4 d. iki 1948 m. vasario 2 d. jis buvo Tauro apygardos vadas, o nuo 1947 m. sausio 15 d. iki 1948 m. vasario 2 d. – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas. Tuo tarpu karo metais A. Baltūsis-Žvejas vadovavo lietuvių policininkams, saugojusiems Maidaneko koncentracijos stovyklą, kurioje buvo nužudyta ir numarinta daugiau nei 79 tūkstančių žmonių. Istorikas Mindaugas Pocius knygoje „Kita mėnulio pusė“ rašo: „Negalima nutylėti fakto, kad Antanas Baltūsis-Žvejas įtariamas prisidėjęs prie genocido. 1943 m. A. Baltūsis ėjo 252-ojo policijos bataliono, saugojusio Maidaneko koncentracijos stovyklą, kuopos vado pareigas.“ (280 p.).
Pokario metais būsimasis pulkininkas tiesiogiai prisidėto ir prie civilių žudynių. „BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas ir Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas komunistų šeimų žudymą laikė natūralia ir priimtina priemone. [...] 1947 m. A. Baltūsis įsakė rinktinių vadams, jeigu prasidėtų trėmimas, „už kiekvieną išvežtą lietuvį ir šeimą sunaikinti ne mažiau kaip vieno bolševiko šeimą, sunaikinti visus šeimos narius“. Jis nurodė: „jei bus įmanoma – visus pakarti nešaudant“. (M. Pocius „Kita mėnulio pusė“, 279-280 p.).
A. Baltūsis-Žvejas išleido ir įsakymų, kuriuos būtų galima priskirti etninio valymo kategorijai. 1947 m. jis įsakė įvykdyti baudžiamąją operaciją prieš Vilkaviškio aps. Pilviškių valsčiaus Opšrūtų kaimo gyventojus, tarp kurių gyveno ir 1941 m. iš Suvalkų krašto perkeltos rusų šeimos. 1947 m. spalį Opšrūtų kaimo gyventojai gavo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadovybės kreipimąsi „Lietuva tik lietuviams“, kuriame buvo rašoma: „Lietuvių tautos engėjai, rusiškai, bolševikiški kolonistai-kacapai, mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo svetimtaučiams, taip pat ir jums. [...] Mes reikalaujame, kad vieno mėnesio laikotarpyje kuo skubiau išsinešdintumėte iš Lietuvos. Tos šeimos, kurios nepaklausys šio reikalavimo, bus sunaikintos, nežiūrint lyties ir amžiaus skirtumo.“ („Laisvės kovų archyvas“, Kaunas, 1998, t. 23, p. 138). Naktį iš 1947 m. lapkričio 15 į 16 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinė įvykdė savo grasinimus. „Represinės operacijos metu rinktinės būriai nužudė 31 kolonistą ir 13 sužeidė. Iš viso nukentėjo 9 šeimos, gyvenusios 8 sodybose, iš kurių 3 sudegė. Puolimo metu buvo nukauti arba žuvo 8 vyrai, 9 moterys ir 14 mažamečių bei nepilnamečių vaikų. Sužaloti 2 vyrai ir 10 vaikų. Šeši žmonių lavonai sudegė.“ (M. Pocius „Kita mėnulio pusė“, p. 298).
Taigi kyla klausimas – kaip žmogus, karo metu tiesiogiai dalyvavęs hitlerininkų vykdytame žmonių naikinime, o pokario metu pats įsakinėjęs naikinti civilius Lietuvos gyventojus, galėtų būti valdžios pagerbtas ir pulkininko laipsniu įvertintas antinacinio pasipriešinimo dalyvis? Nors savo kolegoms, ginkluoto pasipriešinimo dalyviams, jo veiksmai abejonių nekėlė. Kaip rašo oficiozinis tinklapis genocid.lt: „Po mirties A. Baltūsio-Žvejo nuopelnus įvertino jau Lietuvos partizanai. 1950 m. birželio 1 d. jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).“
Vincas Kaulinis-Miškinis
Vincas Kaulinis (g. 1912) baigė Utenos gimnaziją, 1937 m. baigė policijos mokyklą, dirbo policijos vachmistru. 1941 m. dalyvavo birželio sukilime, nuo 1944 m. tapo partizanu Miškiniu, buvo būrio vadas. 1946 m. rugpjūčio 25 d. paskirtas Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadu, nuo 1947 m. birželio – Vytauto apygardos vadas, 1949 m. kovo 24 d. žuvo apsuptyje. 1997 m. (po mirties) Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui pripažintas kario savanorio statusas, 1999 m. jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas, 2002 m. – pulkininko laipsnis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad V. Kaulinio-Miškinio biografija itin garbinga, tačiau joje dažnai praleidžiamas vienas faktas. 1941 m. vasarą Lietuvą okupavus naciams, policijos vachmistras padarė stulbinamą karjeros šuolį ir tapo Vilniaus rajono policijos viršininku. Šiose aukštose pareigose jis buvo iki pat okupacijos pabaigos.
Kuo užsiėmė policija okupuotoje Lietuvoje, o ypač – Vilniaus krašte? Policija vykdė okupacinės valdžios nurodymus – gaudė žydus ir perduodavo jos vokiečių saugumui, gaudė žmones priverstiniams darbams Vokietijoje, ieškojo mobilizacijas boikotuojančių vyrų ir dezertyrų, išieškodavo žemės ūkio duokles. Vilniaus krašte jiems teko papildomas darbas – malšinti antinacistinį pogrindį.
Deja, apie V. Kaulinio, kitaip nei apie jo kolegos – Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardos vadovo Aleksandro Lileikio, veiklą duomenų praktiškai nėra. Žinoma tik tiek, kad jam priskirtoje teritorijoje buvo masiškai žudomi Lietuvos gyventojai. Štai valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus portale pateikiamos kelios tuo metu Vilniaus rajone nužudytų žmonių kapavietės: Panerių miškas, 1941-1944 m. nužudyta per 100 000 gyventojų; Vėliučionių miškas, 1941 09 22 nužudyta 1159 gyventojų; Nemenčinės miškas, 1941-1944 m. nužudyta ir palaidota apie 25 000 žydų tautybės gyventojų ir Sovietų sąjungos karo belaisvių; Didžiųjų Karklėnų kaimas, 1941 rugsėjo-lapkričio mėn. nužudyta ir palaidota apie 10.000 gyventojų; Nemežėlės kaimas, 1943 birželio mėn. nužudyta ir palaidota apie 300 gyventojų; Naujanerių kaimas, 1941 09 24 nužudyti ir palaidoti 1760 gyventojai.
Žudyta tūkstančiais. Nors patys Vilniaus rajono policininkai gal ir nežudė, jų darbas buvo prižiūrėti, kad aukoms nepavyktų pasišalinti iš skerdyklos. Ar V. Kaulinis dalyvavo bent vieno konkretaus žmogaus nužudyme, neaišku. Tą reiktų išsiaiškinti prieš apdovanojant kryžiais ir suteikiant karinius laipsnius.
Juozas Krikštaponis (Krištaponis)
Trečias V. Adamkaus dekreto herojus Juozas Krikštaponis (g. 1912) – irgi spalvinga asmenybė. LR prezidento Antano Smetonos sesers sūnus 1934 m. baigė Karo mokyklą, tarnavo jaun. karininku. 1938 m. perkeltas į Karo mokyklą, paskirtas būrio vadu. 1940 m. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo Šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Kilus Vokietijos–SSRS karui, dezertyravo ir atvyko į Vilnių. Savaitę pratarnavo Vilniaus įgulos 2-ajame apsaugos pulke. 1941 m. rugpjūčio 1 d. tapo Kauno komendantūros 2-ojo Tautinio darbo apsaugos (TDA) bataliono 2-osios kuopos vadu.
Gen. št. majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamas 2-asis lietuvių policijos (TDA) batalionas (nuo 1942 m. vasario 15 d. – 12-asis batalionas), kuriame tarnavo J. Krikštaponis, iš karto pagarsėjo žiauriomis masinėmis žudynėmis už Lietuvos ribų. 1941 m. spalio pradžioje batalionas gavo vokiečių rezervinės policijos bataliono majoro F. Lechthalerio įsakymą „išvalyti Minsko, Borisovo ir Slucko sritis nuo ten užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų“.
Štai ką apie 2-ojo bataliono darbus rašo daktaras A. Bubnys:
„1941 m. spalio 6 d. A. Impulevičiaus batalionas, kurio sudėtyje buvo 23 karininkai ir 464 puskarininkiai bei eiliniai, išvyko į Minską. [...] Yra žinomos šios 2-ojo bataliono kartu su vokiečių gestapininkais ir baltarusių policininkais įvykdytos žudynės. 1941 m. spalio 8 d. 2-ojo bataliono kareiviai Minsko srities Dukoros miestelyje sušaudė 617 žydų. 1941 m. spalio 10-11 dienomis Minsko srities Rudensko miestelyje bataliono kareiviai sušaudė 188 civilius asmenis. 1941 m. spalio 14 d. Minsko srities Smylovičių miestelyje batalionas sušaudė 1300 civilius asmenis (dauguma aukų – žydai). 1941 m. spalio 15-16 ir 18 dienomis Minske sušaudė 1775 žydus ir komunistus.
Žudynėms paprastai vadovaudavo vokiečių karininkai, o šaudydavo 2-ojo bataliono policininkai. Absoliuti aukų dauguma buvo žydai, be to, buvo šaudomi komunistai, sovietų valdžios aktyvistai, partizanai bei jų rėmėjai ir sovietų karo belaisviai.
1941 m. spalio 21 d. Minsko srities Kaidanovo mieste bataliono 1-osios kuopos (vadas ltn. Z. Kemzūra) kareiviai sušaudė apie 1000 žydų ir komunistų. 1941 m. spalio 28-29 dienomis Slucke batalionas nužudė apie 5000 žydų. Šiomis žudynėmis pasibaisėjo net Slucko apygardos komisaras Hinrichas Carlas. Savo 1941 m. spalio 30 d. rašte vokiečių generaliniam komisarui Minske jis rašė: „[...] Kai dėl akcijos vykdymo būdų, tai, labai apgailestaudamas, turiu pripažinti, kad jie buvo beveik tolygūs sadizmui. Akcijos metu pats miestas atrodė siaubingai. Neapsakomai žiauriai vokiečių policijos pareigūnai, o ypač lietuvių partizanai, iš namų varė žydus, jų tarpe ir baltarusius, ir grūdo į vieną vietą. Visur mieste poškėjo šūviai, o kai kuriose gatvėse atsirado ištisos sušaudytų žydų lavonų krūvos. [...] Prašau išpildyti tik vieną mano pageidavimą: ateityje būtinai apsaugokite mane nuo šio policijos bataliono!“
Yra žinių, jog 1941 m. rudenį 2-asis batalionas Baltarusijoje kartu su vokiečiais sušaudė apie 46 tūkstančius žmonių (tarp jų apie 9000 sovietų karo belaisvių) ir pakorė 12 sovietinio pogrindžio dalyvių. Absoliuti aukų dauguma buvo žydai.“
Vėliau J. Krikštaponis buvo perkeltas į 252-E batalioną, o 1942 m. rugsėjo 30 d. iš jo paleistas į atsargą. Nuo 1943 m. – Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. rugpjūčio mėn. paskirtas 2-ojo LLA rajono (Taujėnų, iš dalies ir Deltuvos valsčių) vadu. 1944 m. gruodžio mėn. iš 1-ojo ir 2-ojo LLA rajonų įkūrus Vyčio apygardą, paskirtas apygardos vadu. Žuvo 1945 01 12 Užulėnio miške per NKVD divizijos karinę operaciją. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). 2002 m. spalio 31 d. LR Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Taigi karo metais šis pulkininkas vadovavo A. Impulevičiaus bataliono, nužudžiusio dešimtis tūkstančių žmonių Baltarusijoje, kuopai. Įdomu, kaip turėtų jaustis aukų artimieji, kad ir atsitiktinai papuolę į J. Krikštaponio vardu pavadintą aikštę Ukmergėje? Ir kokio apibūdinimo nusipelno šalis, atvirai garbinanti nacistinius žudikus? Tai retoriniai klausimai, bet į juos anksčiau ar vėliau reikės atsakyti.
Evaldas Balčiūnas
Antifa.lt
2011 04 09
