Pamenu, kada vieną sykį man dar gyvenant Lietuvoje ir lankant vidurinę mokyklą sustreikavo troleibusų vairuotojai, atsisakę tądien dirbti. Koks tuomet buvo to streiko tikslas ir pasekmės, tikrai nebepamenu, bet atsimenu tiek, kad niekas tąsyk nepyko, jog vėlavom į mokyklą (nors tiesa sakant man, jaunai mergaitei, kažin ar tai išvis rūpėjo). Visgi Kaunas juk ne toks ir didelis, tai ir sustojus visuomeniniam transportui beveik visiems įmanoma nusigauti iki reikiamos vietos kad ir pėstute.
Tačiau istorijoje nemaža atvejų, kuomet streikai peraugdavo į riaušes, kai kurie pasibaigdavo nesėkmingai, kiti kaip tik duodavo norimų vaisių: buvo gerinamos žmonių darbo sąlygos, užgimdavo įstatymai, ginantys jų teises ir interesus.
Vienu reikšmingiausių streikų JAV istorijoje buvo 1912-ųjų metų Tekstilės streikas, dar vadinamas „Duonos ir rožių” arba „Trijų kepalų” streiku (angl. „Breabreadd and Roses” or „The Strike for Three Loaves”) Lorenco mieste Masačiusetso valstijoje. Kaip ir daugelio to laikotarpių judėjimų, šiame streike labai aktyviai dalyvavo moterys. Kovos įkarštyje jos skandavo garsųjį šūkį „Mes norime ne tik duonos, bet ir rožių!". Streikui vadovavo sindikalistinė profsąjunga „Pasaulio pramonės darbininkai”.
Lorenco Tekstilės streiką sukėlė imigrantai darbuotojai po to, kai vienos gamyklos savininkas nusprendė sumažinti jiems darbo užmokestį, neseniai įsigaliojus naujam įstatymui, pagal kurį sutrumpėjo darbo savaitė. Streiko nuotaikos greitai išplito po visą miestą, tuojau pat į streikuojančių gretas pasijungė daugiau kaip 20 tūkst. darbuotojų iš įvairių gamyklų. Šis streikas tęsėsi daugiau kaip du mėnesius ir nors pradžioje darbdaviai buvo įsitikinę, kad paprasti imigrantai darbininkai, ypač moterys negalės jų savivaliavimams pasipriešinti, jie tapo nemaloniai nustebinti.
Lorencas (įkurtas 1845 m.) klestėjo, tačiau pagrindinė mieste tekstilės pramonė turėjo savų problemų. 1900-ųjų pradžioje, atradus naujas technologijas, vykstant darbų mechanizacijai, dauguma kvalifikuotų darbuotojų buvo pakeisti į nekvalifikuotus imigrantus darbininkus mašinoms prižiūrėti. Tekstilės pramonėje tuo metu daugiausiai dirbo moterys ir nepilnamečiai vaikai. Darbo tempas tik augo, valandos buvo ilgos, o sąlygos darėsi nepakenčiamos.
Darbuotojai gyveno apleistuose daugiabučiuose namuose, dažnai po kelias šeimas viename bute. Žmonės maitinosi vien duona bei pupelėmis. Vaikų iki 6 metų amžiaus mirtingumas pakilo iki 50%, 36 iš 100 gamyklose dirbusių vyrų ir moterų mirdavo nesulaukę net savo 25-ojo gimtadienio! Gamyklose vyko etniniai pasidalijimai, kvalifikuoto darbo vietas užimdavo JAV gimę anglų, airių ir vokiečių palikuoniai, kuomet kitų tautų imigrantams tekdavo paprasti darbai, jiems neretai tekdavo dirbti apie 60 val. į savaitę.
1912 m. sausio 1-ąją įsigaliojo naujas Masačiusetso įstatymas, kuris reikalavo, kad moterų ir vaikų savaitės darbo valandos būtų sumažintos nuo 56 iki 54. Tačiau darbdaviai, bandydami taupyti savo pačių lėšas, pradėjo tiesiog mažinti darbuotojams užmokestį, o šeimoms tai reiškė kelių kepalų duonos netekimą prie pietų stalo. Everett Cotton Mills – audėjos imigrantės iš Lenkijos – pirmosios ryžosi streikui, per savaitę prie jų prisijungė virš 20-ties tūkst. kitų darbininkų.
Kilo riaušės, įsijungė policija ir valstybinė atsargos kariuomenė, žuvo žmonės, nemažai streiko dalyvių buvo sužeisti ar nuteisti. Tačiau visuotinis dėmesys streikui turėjo savo padarinių, valstybės atstovai buvo priversti priimti įstatymus, pagerinančius darbo sąlygas, uždrausti vaikų darbo jėgos eksploataciją ir užtikrinančius užmokestį už viršvalandinį darbą. Nors iki 1912 m. kovo 12-osios streikuotojų reikalavimai buvo patenkinti, įtampa Lorenco mieste kurį laiką dar išsilaikė itin didelė.
Kaip žinia, minėtame streike dalyvavo ir nemažas būrys lietuvių imigrantų. Mūsų tautos imigracija į Lorencą prasidėjo 1890-aisiais, kuomet lietuviai bėgo nuo Rusijos caro persekiojimų. Iki 1910-ųjų šio miesto apylinkėse gyveno apie 4 tūkstančių Nemuno krašto atstovų. Čia lietuviai įkūrė 2 parapijas, pasistatė savo šalies piliečių klubą, kapines, turėjo didelius ūkius. 1912-aisiais daugelis lietuvių dirbo „Duck Mills" gamykloje ir jie buvo vienų pirmųjų, įsijungusių į streikuojančių tarpą, deja nemažai buvo sumušta riaušių metu, daugelis areštuoti.
„Mano močiutė tapo viena iš streiko dalyvių, kuri taip pat buvo sužeista riaušių metu”, – pasakoja Lorence iki dabar gyvenantis lietuvis Jonas Stundžia, kuris priklauso „Lawrence Historical Commission”, šioje organizacijoje eina lietuvių kultūros vadovo pareigas. „Tai buvo tikrai nelengvas metas mūsų tautiečiams. Aštuonių savaičių streikas tapo išbandymu visiems, oro sąlygos buvo baisios (pasitaikė itin šalta žiema). Tačiau lietuviai iš kitų telkinių – nuo Albertos provincijos Kanadoje iki Pensilvanijos angliakasių – palaikė savo tautiečius, remdami juos finansiškai.”
„Gabijos“ lietuvių draugijos nariai, dalyvavę 1912 m. Tekstilės streike
Lietuviai atliko didelį vaidmenį 1912-ųjų metų Tekstilės streiko metu, aršiai kovodami už savo ir kitų darbininkų teises. 2012-aisiais bus minimos šimtosios šio įvykio metinės. Ta proga Lorenco mieste planuojama pastatyti unikalų, kuris simbolizuotų kovą už darbininkų teises, imigrantų solidarumą. Tai bus pirmasis tokio pobūdžio paminklas visoje Amerikoje. Monumentą sudarys dvi bronzinės plokštės, pirmojoje bus pavaizduota darbininkų masė, plūstanti iš įvairių gamyklų, žygiuojanti Lorenco gatvėmis, einanti pro miesto rotušę, kuri istorinio streiko metu turėjo didelę reikšmę. Antroje plokštėje bus išgraviruotas tekstas, kuris bylos apie paprastų darbininkų kovas praeityje, dabartyje ir ateityje bei aprašyta minėto streiko sėkmė ir reikšmė JAV istorijoje.
Šiam projektui globoti sukurtas 1912-ųjų Tekstilės streiko paminklo statybos komitetas, kuriam priklauso ir minėtas lietuvis Jonas Stundžia. Komiteto nariai siekia tinkamai įamžinti atsidavusius darbininkus, kurie kovojo ir net paaukojo savo gyvybes už visų darbo žmonių gyvenimo sąlygų pagerinimą.
Žinoma, šiam grandioziniam projektui, kaip ir daugeliui panašių iniciatyvų, reikalingos nemažos lėšos. Lietuvių bendruomenė taip pat įsijungė į šį projektą, siekiant prisiminti savo tautiečių vargus ir kovas dėl geresnio gyvenimo praeito šimtmečio pradžioje. Šiemet mes turime galimybę įamžinti jų visų pastangas, išgraviruojant žodžius „Lietuvių bendruomenė” ant minėto monumento – tam turime surinkti 2,500 dolerių. Kiekvieno asmens auka taip pat bus įrašyta paminklo atidengimo proga išleistame buklete. Jei norite prisidėti prie lietuvių vardo išlikimo Amerikos darbo žmonių istorijoje, yra tam puiki proga atsiunčiant savo auką (kurios gali būti nurašytos nuo JAV federalinių mokesčių).
Čekius, išrašytus „Lawrence Community Works/Strikers' Monument” vardu, siųskite Lisai Torrisi adresu 168 Newbury Str., Lawrence, MA 01841 (kairėje pusėje apačioje „memo” vietoje įrašykite „Lithuanian Community”). Iškilus daugiau klausimų arba norint plačiau sužinoti apie šį projektą, malonėkite skambinti 1912-ųjų metų Tekstilės streiko paminklo statybos komiteto nariui Jonui Stundžiai tel. 978-685-4478. Tikėkimės, kad kitąmet istorinio darbininkų streiko Lorence šimtmečio sukakties proga galėsime aplankyti šį kadaise vieną lietuviškiausių Naujosios Anglijos miestų ir pasigrožėti naujuoju paminklu, kuriame bus įrašytas ir lietuvių bendruomenės vardas.
Eugenija Misevičienė
2011 m. lapkritis
