Richardas Wagneris buvo ne tik genialus muzikas (autorius pragarsėjusių operų: „Tanhoizeris", „Lohengrinas“, „Tristanas ir Izolda“, „Nibelungų žiedas”, „Parsifalis” ir kt.), bet ir revoliucionierius, dalyvavęs 1848 m. revoliucijoje. Po revoliucijos turėjo bėgti iš Vokietijos. R. Wagnerio tekstas „Die Revolution” buvo paskelbtas 1849 m. balandžio 8 d. jo bičiulio Augusto Röckelio leistame žurnale „Volksblätter”.
    

     1932 m. žurnalas „Kultūra” publikavo J. L. išverstą šio kūrinio ištrauką.

     Richard Wagner. Revoliucija
    

     Aš – amžinos Jaunystės paslaptis, ne­mirštamas gyvenimo atnaujintojas. Kur manęs nėr, ten mirtis viešpatauja. Aš – paguoda, aš – viltis, aš – visų engia­mųjų svajonė. Aš naikinu viską, bet iš uo­los, kur mano smūgis krinta, trykšta naujo gyvenimo šaltinis. Aš ateinu jus varžančių gradinių sudaužyti, išvaduoti jus iš mirties glėbio, įlieti į jūsų gyslas naują gyvenimą.

     Visa, kas gyva, privalo išnykti. Toks jau amžinas gyvenimo dėsnis, ir aš, visa griaunantis, pildau tą įstatymą, kad galėčiau sukurti naują gyvenimą. Aš iš pagrindų pertvarkysiu visą santvarką, kurioje jūs gyvenate, kadangi ji yra viso pikto priežastis. Jos žiedas – nelaimė, jos vaisius – nusikaltimas. Varpa prinoko, ir aš – pjovėjas.

     Aš išvaduosiu milijonus iš atskirų žmonių valdžios, paleisiu gyvus iš mirusių vergijos, išplėšiu dvasią iš prie­spaudos nagų. Į šipulius sudaužysiu aš šio pasaulio galingųjų galybę, aš panaikinsiu privatinę nuosavybę. Tegu kiekvieno laisva valia duoda žmonijai kryptį, tegu kiekvie­nas atsiima tiek, kiek jojo jėgos reikalin­gos, nes laisvas žmogus – šventas ir nieko nėra aukštesnio ir galingesnio už jį.

     Aš išgriausiu dabartinę santvarką, kuri skirsto žmoniją j atskiras kariaujančias tautas, į silpnus ir galingus, į privilegijuotus ir beteisius, į turtingus ir beturčius, nes visa tai yra žmonijos nelaimė. Aš išgriausiu santvarką, kurioje milijonai vergauja žmonių saujelei, o ta saujelė ver­gauja savo pačios valdžiai ir turtams. Aš išgriausiu santvarką, kurioje darbą atsky­rė nuo linksmumo; darbą padarė našta, o linksmumą – yda; kurioje vieni kenčia dėl neturto, kiti – dėl pertekliaus ir praban­gos.

     Aš išgriausiu santvarką, kurioje žmo­nijos jėgos eina mirusiems tarnauti, kurioje dalis žmonijos tik tinginiauja arba bevaisišką darbą tedirba, kurioje tūkstan­čiai jaunų, gabių žmonių priversti paau­koti savo brangiausią amžiaus dalį karo tarnybai, valdininko darbui arba prekybinei spekuliacijai ir piktadarystei, – pa­aukoti šlykštiems dabarties gyvenimo ramsčiams palaikyti ir apsaugoti tuo metu, kai kita pusė didžiausiu įtempimu ir nepakeliamomis aukomis neša visos tos be­gėdiškos santvarkos naštą.

     Aš sugriausiu net patį prisiminimą, pačius pėdsakus tos beprotiškos santvarkos, sudarytos iš prievartos, veidmainystės ir nusikaltimų, kuri be gurkšnio šviežio oro, be spindulio tikro linksmumo yra uždaryta savo pačios dvo­kiančioj atmosferoj.

     Sukilkit, pasaulio tautos, sukilk ir tu, paniekintas ir vargų prislėgtas žmogau! Taip pat ir jūs, rūpestingai mėginę paslėpti po nykstančiais blizgučiais praban­gos galutinį dabarties dvasios susmukimą, – sukilkit! Visi paskui mane, viena links­ma minia, nes aš nedarau skirtumo tarpe tų, kurie seka mane. Žemėje gyvena tik dvi žmonijos dalys: viena, kuri eina paskui mane, kita – kuri kovoja su manimi. Pir­mąją aš nuvesiu į laimės šalį, o antrąją sutriuškinsiu į pelenus. Mat, aš – Revo­liucija – atnaujinimo ir kūrybos dvasia. Aš jėga, kuri viską mato, viską apima, viską gaivina, viską laimina.

     Vertė J. L.    

     Kultūra 1932 m., Nr. 2

     Visas tekstas vok, ir angl.: http://www.trell.org/wagner/revolu.html