Kalbant apie tarybų raidos ir politinių organizacijų (įskaitant respublikas) patirtį, būtina kalbėti apie Naisaro (est. Naissaar) Tarybų respubliką (jūreivių ir statybininkų tarybų respubliką) ir Kronštato savivaldą 1917–1921 metais bei jų ideologinę genezę, kuri savo archetipine patirtimi siejasi su Ukrainos (Zaporožės) kazokų, chutorų, žydų miestelių ir getų, parapijų savivalda bei su naujos savivaldos kūryba ir praktika porevoliuciniu laikotarpiu, o ne tik su anarchizmo teoretikų kūriniais.
Tai aiškiai rodo vieno ryškiausių revoliucionierių ir Kronštato Revoliucinio komiteto pirmininko Stepano Petričenkos veikla ir raštai. O 1917–1921 metų laikotarpis yra esmingas geneologiniu požiūriu, nes būtent tuo laikotarpiu išryškėjo esminiai prieštaravimai ne tik dėl Rusijos Spalio revoliucijos idealų, kuriuos slepia šūkis „Visa valdžia taryboms!“, bet ir dėl prieštaravimų tarp tarybų tiesioginės savivaldos, t.y. tiesioginės demokratijos, ir partinio atstovaujamojo valdymo.
Svarstant to laikotarpio įvykius svarbūs yra Stepano Petričenkos, Kronštato sukilimo vadovo ir dviejų minėtų savivaldų vadovo, atsiminimai „Tiesa apie Kronštato įvykius“[1], kurie pirmą kartą buvo paskelbti po sukilimo numalšinimo 1921 metais. Petričenka, prieš atvykdamas į Kronštatą, jau turėjo valstybės vadovo patirtį: jis kartu su kitais jūreiviais ir Estijos vietiniais darbininkais buvo sukūręs, ko gero, pirmąją pasaulyje anarchistų valdomą Jūreivių ir statybininkų [2]tarybų respubliką arba Naisaro tarybų respubliką [3].
Šios respublikos vėliava buvo anarchistų sindikalistų simbolis: juodos ir raudonos spalvos audeklas. Ji gyvavo nuo 1917 m. gruodžio iki 1918 m. vasario 26 d. Jos savivalda rėmėsi tarybų veikla, tiesiogine demokratija ir socializmo idealais. Saloje nebuvo ir pusės tūkstančio gyventojų, todėl ši patirtis yra labai vietinė ir trumpa. Tačiau ji nebuvo atsitiktinė Petričenkos ir jo draugų jūreivių anarchistų sindikalistų veikloje.
Puolant kaizerinės Vokietijos kariuomenei, jūreivių anarchistų komandos ir savanoriai kariniais laivais tvarkingai, organizuotai pasitraukė į vienintelę sau ideologiškai artimą vietą – tarybų, o ne komunistų valdomą Kronštatą. Greitai Kronštatas tapo anarchistų sindikalistų idėjų įkvėpta tiesioginės demokratijos savivalda.
Reikia pastebėti, kad dar nuo 1917 metų Vasario (buržuazinės) revoliucijos jūreiviai ir darbininkai šiame mieste įkūrė tarybų savivaldą ir užtikrino tam laikui geriausias, (geresnes nei Petrograde) sveikatos, komunalinių, darbo, saugumo sąlygas. Atvykę iš Naisaro Petričenkos būriai greitai tapo savivaldos lyderiais, o jis pats ėmė vadovauti Revoliuciniam miesto komitetui, o vėliau – ir Kronštato sukilimui.
Tarybos ne tik organizavo Kronštato miesto savivaldą, bet ir oponavo komunistų partijos, jos komisarų savivalei, draudė liaudies priešų šaudymus be teismo ir be įrodymų, bendradarbiavo su kitomis revoliucinėmis partijomis (eserų, socialdemokratų menševikų). Bolševikams pradėjus valdyti tarybas įsakymų būdu per komisarus, pradėjus falsifikuoti rinkimus ir pavertus tarybas bolševikų politinių skyrių padaliniais (tai atitiko Lenino siekį visas tarybas paversti bolševikinėmis, kas iš esmės prasidėjo po Steigiamojo suvažiavimo išvaikymo), jos iš esmės nebeatliko savo funkcijų.
Visa tai leido bolševikams ne tik mobilizuoti darbininkus kovai su revoliucijos priešais ir išorine agresija prieš Rusiją, bet ir uždrausti bet kokią iniciatyvą, savivaldą, laisvus rinkimus.
1921 metais neapsikentę Petrogrado darbininkai pradėjo maištauti, 1921 m. vasario 24 dieną prasidėjo streikai. Vasario 27 d. streikų komitetas paskelbė:
„Būtinai reikia pakeisti visą valdžios politiką. Visų pirma, darbininkai ir valstiečiai turi gauti laisvę. Jie nenori sulig bolševikų dekretais gyventi, jie patys save nori tvarkyti. Draugai, saugokit revoliucionierišką tvarką. Truks laikys, organizuotu keliu reikalaukite:
Paliuosuoti visus areštuotus socialistus ir bepartinius darbininkus!
Panaikinti karo stovį; žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvės visiems dirbantiems.
Laisvų dirbtuvių ir fabrikų komitetų (zavkomų) bei darbininkų organizacijų ir Tarybų atstovų rinkimų.
Sušaukit susirinkimus, siųskit savo atstovus pas valdančius ir būkit pasiryžę savo reikalavimus pravesti.“ [4]
Petričenka [5] ir revoliucinis Kronštato komitetas, atsiliepdamas į Petrogrado darbininkų reikalavimus, 1921 m. kovo 3 dieną paskelbė sprendimą:
„Ryšium su tuo, kad dabartinės tarybos neišreiškia darbininkų ir valstiečių valios, nedelsiant organizuoti tarybų perrinkimus slaptu balsavimu, o prieš rinkimus leisti visiems darbininkams ir valstiečiams vykdyti laisvą priešrinkiminę agitaciją.
1. Reikalauti naujų rinkimų su slaptu balsavimu, nes esamosios Tarybos nenori tenkinti darbininkų ir valstiečių norų. Be to, rinkimų kampanijai pravesti turi būti leista laisva agitacija tarp valstiečių ir darbininkų.
2. Įgyvendinti žodžio ir spaudos laisvę darbininkams, valstiečiams, anarchistams ir kairiosioms socialistinėms partijoms.
3. Užtikrinti susirinkimų laisvę darbininkų profesinėms sąjungoms ir valstiečių organizacijoms.
4. Ne vėliau kaip 1921 metų kovo 10 d. sušaukti nepartinių darbininkų, Raudonosios armijos kareivių, Petrogrado, Kronštato ir Petrogrado provincijos jūrininkų konferenciją.
5. Paliuosuoti visus politinius kalinius – socialistinių partijų narius, darbininkus, valstiečius, kareivius bei jūrininkus, areštuotus už dalyvavimą darbininkų bei valstiečių judėjime.
6. Išrinkti komisiją kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose esantiems apžiūrėti.
7. Uždaryti visus politinius biurus, nes jokia partija neturi turėti specialios privilegijos savoms idėjoms propaguoti arba tokiems tikslams gauti iš valdžios pašalpą. Vietoj jų turėtų būti sudarytos vietose rinktos ir valdžios finansuojamos kultūros komisijos.
8. Tuojau panaikinti visus baudžiamuosius būrius.
9. Užtikrinti visiems darbininkams (išskyrus dirbančius sveikatai kenkiančiose įmonėse) lygų pragyvenimo šaltinį.
10. Panaikinti komunistų kovos būrius ir komunistų sargybinius, stovinčius dirbtuvėse bei fabrikuose. Jeigu tokios sargybos būtinos, kariuomenėje jos turi būti renkamos iš kareivių, fabrikuose – iš darbininkų.
11. Leisti valstiečiams naudotis pilna laisve žemės ūky, duoti jiems teisę laikyti gyvulius su ta sąlyga, kad jie visa galėtų savomis jėgomis padaryti ir jam (ūkininkui) nereikėtų samdyti darbininkų.
12. Paraginti prisidėti prie mūsų nutarimo visus kariuomenės dalinius ir mūsų draugus kariuomenės kursantus.
13. Reikalauti, kad spauda mūsų nutarimus paskelbtų visuomenei.
14. Išrinkti šių nutarimų vykdymą prižiūrinčią kontrolės komisiją.
15. Leisti užsiimti laisva amatininkyste (smulkia ir individualia).“[6]
Neabejotina, kad Petrogrado darbininkų streikų komiteto ir Kronštato revoliucinio komiteto veikla buvo tiesioginis iššūkis V. Lenino ir L. Trockio valdžiai. Tai iš esmės prieštaravo visai bolševikinei diktatūros, prievartos ir priežiūros politikai. Visas baisumas buvo tas, kad šiuos reikalavimus kėlė revoliucinis Petrogrado proletariatas ir Kronštato jūreiviai – Spalio revoliucijos pagrindinė jėga ir simbolis, tie, kurie ne tik neatsisakė šūkio „Visa valdžia taryboms!“, bet ir jį kūrybingai, vadovaudamiesi praktikos patirtimi, įgyvendino.
Prasidėjus bolševikinei juodo šmeižto kompanijai, nukreiptai prieš Kronštato savivaldą, vietos tarybos su Petričenka ir toliau kvietė nepaklusti bolševikams, kovoti prieš komunistų diktatūrą, prieš vienos partijos savivalę, ginti tarybų valdžią ir darbininkų teises. Jis (jie) taip pat pasisakė ir gynė smulkią ir vidutinę nuosavybę, laisvą prekybą, draudė monopolijas, socialiai neorientuoto kapitalo kaupimą ir, atitinkamai, ribojo valstybės įgaliojimus, pasisakė už socialinės gerovės kūrimą.
Bolševikams pradėjus karinį puolimą, Kronštato savivalda ir tarybos parodė išskirtinius organizacinius ir gynybinius karinius gebėjimus. Prieš Kronštato jūreivius ir darbininkus komunistams pasiuntus dešimtis tūkstančių gerai ginkluotų būrių, artileriją, kavaleriją, šie kurį laiką sėkmingai gynėsi, paėmė daug belaisvių, kurių nešaudė, nekankino. Žinoma, jėgos buvo nelygios, o ir atsispirti bolševikų propagandai buvo labai sunku, keli radijo taškai negalėjo atsispirti Lenino įtikinėjimo mašinai.
Komunistams užėmus Kronštatą Petričenka ir jo Revoliucinis komitetas sugebėjo kartu su didele jūreivių ir karių dalimi (virš tūkstančio asmenų) pasitraukti į Suomiją. Komunistai, priešingai anarchistams, visą laiką juodino tarybų respubliką, kaltino nebūtais dalykas, o užėmus Kronštatą masiškai šaudė paimtus į nelaisvę sukilimo dalyvius, o Tarybų savivaldos ir, atitinkamai, Tarybų respublikos idėją sužlugdė pakeisdami ją komunistų partijos diktatūra.
Apibendrindamas Spalio revoliucijos patirtį Petričenka jau po sukilimo rašė:
„Rusijos darbininkai, vykdydami Spalio revoliuciją 1917 metais, tikėjosi visiškai nusimesti jungą ir nukreipė savo viltis į daug žadėjusią komunistų partiją. Tačiau ką nuveikė Lenino, Trockio, Zinovjevo ir kitų vadovaujama komunistų partija per 3 ½ metų? Per tris su puse savo egzistavimo metų komunistai ne išlaisvino, o visiškai pavergė žmogaus asmenybę. Vietoje policinio žandarų monarchizmo jie sukūrė nuolatinę baimę, kad ypatingieji komitetai įkalins įstaigose, kurios savo siaubais lenkia caro režimo žandarų valdymą. Gavome durtuvą, kulką ir grubų riksmą iš ypatingųjų komitetų opričnikų...“ [7]
„Pasakysiu tik, kad garbė ir šlovė Kronštato sukilėliams, gynusiems tikrąją laisvą liaudies išrinktų tarybų valdžią, o ne partijos valdžią, ir visam pasauliui įrodžiusiems – kaip be jokios prievartos, o tik pagal savo pačių sąmoningumą liaudis gali vykdyti kovą Kronštatas brangiai kainavo komunistams. Kronštato žlugimas yra komunistų žlugimas“ [8].
Petričenkos, Naisaro ir Kronštato tarybų savivaldos veikla yra panaši į Nestoro Machno Ukrainoje sukurtos respublikos principus. Ir Petričenka, ir Machno buvo Ukrainos kultūros ugdytiniai, abu įskiepyti Zaporožės kazokų savivaldos atminties [9]. Petričenka augo mokėsi ir pradėjo dirbti Aleksandrovsko mieste, dabartinėje Zaporožėje, kurioje buvo gyva kazokų savivaldos atmintis. Todėl tikėtina, kad jį, kaip ir gausius jo ir Machno pasekėjus, veikė daugiau ne M. Bakunino ar P. Kropotkino anarchizmo ir kooperacijos idealai, o kazokų ir chutorų savivaldos bei saviorganizacijos patirtis, kurią galima lyginti ir su žydų geto ar žydų miestelių savivalda (daugiausiai sietina su vietos rabinų veikla ir rabinų tinkliniu bendradarbiavimu) bei su katalikiškųjų parapijų savivalda, kurią skatino su valstybe nesutampančios katalikų ir protestantų bažnyčios.
Todėl komunitarinė tarybų savivalda yra ne tik ideologijos, bet ir šimtmečių patirties dalykas. Petričenka nebuvo pakankamai išsilavinęs (buvo baigęs tik dvi klases, bet laivyne ilgainiui tapo raštininku, kur galėjo įgyti platesnį išsilavinimą ir buvo, be abejonės, susipažinęs su įvairių partijų pagrindiniais revoliuciniais šūkiais ir tezėmis). Tačiau jo biografinė bei jūreivių atsinešta savivaldos patirtis buvo svarbesnė prielaida išsiskleisti jo ir jo komandos organizaciniams gebėjimams tiek, kad galėjo sudrebinti Lenino kuriamą bolševikų diktatūrą.
Tiesioginės demokratijos užuomazgos slypi komunitarizmo istorijoje, kuri aprėpia daugelį tautų, religijų, bendruomenių. Šis cechinis, agrarinis, religinis, getinis savivaldų pamatas kilo iš modelio, kuriuo stichiškai vadovavosi daugelis darbininkų ir valstiečių, tikėjusių tarybomis ir siekusių tarybų valdžios. Tačiau šis savivaldos principas prieštaravo naujai besiformuojančiam partinio atstovavimo, disciplinos ir užgimstančios naujos nomenklatūros klasės siekiams. Tarybų ir bolševikų kariniai konfliktai ir sekusios represijos iš esmės turi visus ir pilietinio, ir iš dalies klasinio karo požymius. Taigi Rusijos pilietinis karas vyko ne tik su baltųjų gvardija, bet ir su tarybų atstovais. Ši skirtis ypatingai svarbi, kai šiandien kalbame apie šiuolaikinę įvairiausių tarybų ir tiesioginės savivaldos raidą bei jos prieštaravimus partiniams nomenklatūriniams siekiams.
_________________
[1] Степа́н Петриче́нко. Правда о кронштадтских событиях. Прага, 1921.
[2] Statybininkų, tuopabrėžiantsalojestatytofortoirgyvenvietėsdarbininkų įnašą irjų deputatustarybose.
[3] Советская республика матросов и строителей, arba Советская республика Найссаара, arbaNaissaareNõukogudeVabariik.
[4]Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. – Cituojama pagal: www.anarchija.lt/
[5] Petričenko buvo Kronštato Revoliucinio komiteto pirmininkas.
[6]Известия Временного революционного комитета матросов, красноармейцев и рабочих города Кронштадта», № 1, 3 марта 1921 – Cituojamapagal: www.anarchija.lt/
[7]Степан Петриченко, „Правда о кронштадтских событиях“ , Континент: литературный, общественно-политический и религиозный журнал, Nr. 10. Kontinentverlaggmbh, 1976, p. 234.
[8]Степан Петриченко, „Правда о кронштадтских событиях“, p. 234.
[9]Запорiзька Січkaiplaisvų kazokų savivaldosprincipasgyvavoikiXVIIIa. aktyviai, ovėliau – pasyviubūdu.
Gintautas Mažeikis
