Irena Karmonaitė. RADIKALIOJI IR NEORADIKALIOJI KRIMINOLOGIJA
teorija

         Radikaliosios koncepcijos atsiradimą kriminologijos moksle teoriškai pagrindė K. Marksas ir F. Engelsas, kurių teigimu pagrindinė visuomenės vystimosi jėga – jos pagrindinių klasių – išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova. Žmogus visų pirma siekia patenkinti savo materialinius poreikius. Jų patenkinimas reikalauja konkrečios veiklos, kuri užtikrintų materialinių dalykų įsigijimą ir turėjimą. Tokia vieno žmogaus veikla gali būti „pavojinga“ kitam, nes kitas taip pat siekia panašių tikslų, o tai gali atvesti į susidūrimą ir konfliktą.

         Kiekvienas stengiasi turėti kuo daugiau turto, be to, stengiasi, kad šis turėjimas būtų užtikrintas. Turėtojas (buržua) paskelbia, kad tai, ką jis turi, yra jo. Labiausiai išnaudojama klasė (proletarai) dėl to nedžiūgauja. Tokiu būdu, prieštaringą situaciją privatinė nuosavybė paverčia priešiška situacija – atsiranda išnaudojimo santykiai – t. y. turtinės priklausomybės ir pavaldumo santykiai su pasiturinčiaisiais. Klasiniai visuomenės santykiai yra išnaudotojų ir išnaudojamųjų santykiai. Jų prieštaravimai, arba klasių kova, yra visuomenės raidos variklis. Jeigu visuomenėje vyrauja viena klasė, tokioje visuomenėje valstybės prievartos aparatas yra tik įrankis engiamosios klasės paklusnumui pasiekti, viešpataujančios klasės valiai vykdyti, jos tikslams ir uždaviniams reikšti bei įgyvendinti.


         Buržuazijos ideologai sakė, kad viskas taip ir turėtų būti: turto turi tie, kurie ne tik protingiausi, bet ir išradingiausi, drąsiausi, pagaliau – laimingiausi. Jie gyvena, jie dirba, jie kaupia ne tik sau, su jais turtėja ir visuomenė, jie veda visuomenę į naują ateitį, ir ji neišvengiamai turi eiti per kai kurių skurdą ir nelaimes, kol bendras lygis pakils taip, kad ir skurdo riba nebus tokia baisi.

         Tačiau naujaisiais amžiais visą laiką buvo ir tokių žmonių (radikaliosios ir neoradikaliosios kriminologijos atstovų), kurie manė, kad privati nuosavybė, individualizmas, nors ir yra žmonių gyvenimo gerinimo priemonės, turi egzistuoti tam tikrų normų rėmuose, kad nepavirstų akivaizdžiu blogiu kitiems.

         Radikaliosios kriminologijos atstovai manė, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks ir nusikalstamumo priežastys. Neoradikaliosios kriminologijos teoretikai kritikavo visuomenės negeroves, matė jose nusikalstamumo priežastis. Jie naudojo naujus metodus, bandė naujau įrodinėti nusikalstamumo priežastis. Tačiau jų teorijose, palyginus su radikaliąja kriminologija, iš esmės nieko naujo nebuvo.

         Nors šiuo metu radikalioji ir neoradikalioji kriminologija ir neteko savo reikšmės, tačiau idėja, kad visuomenės raida – tai išnaudojančiosios ir išnaudojamosios klasių kovos išdava, ir kad būtent tuo galima paaiškinti tai, kas vyksta visuomenėje, vis dar kelia susidomėjimą.

          RADIKALIOJI IR NEORADIKALIOJI KRIMINOLOGIJA 

          Radikaliosios kriminologijos pagrindinės idėjos ir atstovai

          Darbininkų judėjimo pradininkais laikomi K. Marksas (1818-1883) ir F. Engelsas (1820-1895), kurie modeliuodami visuomenę, atitinkančią žmonių brolybės ir teisingumo idealus, nemažai dėmesio skyrė kovos su nusikalstamumu klausimams. K. Marksas, būdamas 23 m., įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, ir F. Engelsas, būdamas 25 m., parašęs fundamentalų tiriamojo pobūdžio darbą „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“, praturtino kriminologijos mokslą radikaliosios koncepcijos poveikiu nusikalstamumui.

         Šių teoretikų išskirtinėmis savybėmis laikytina:
         1. makrolygis jų gvildenamoms priemonėms (t. y. šių priemonių realizavimas numatomas vienu metu eilėje valstybių arba net visose pasaulio šalyse);
         2. poveikio nusikalstamumui pagrindas – revoliucinės reformos (t. y. pirmas etapas visuomeninės sistemos pertvarkymų ir tobulinimų, turėtų tapti vyraujančiųjų jėgų, kurios negalėjo ir nenorėjo imtis efektyvių priemonių nusikalstamumui sumažinti, nušalinimas nuo valstybinės valdžios).

         Mokslinio komunizmo teorijos pradininkai kaip pavyzdį pateikdavo visuomeninių santykių schemas pirmykštėje bendruomenėje, kur nusikalstamumo lygis buvo ypatingai žemas (toks žemas, kad nereikėjo steigti specialiųjų tarnybų kovai su šiuo fenomenu). Teoretikai bandė tuo pačiu pagrindu sumodeliuoti ateities visuomenę, kurioje viešpatautų socialinė lygybė, iki minimumo sumažėtų įvairūs prieštaravimai, be to, nekiltų valstybinės prievartos būtinybė (nusikalstamumas išnyktų be specialiųjų policijos priemonių).

         K. Marksas ir F. Engelsas pakankamai išsamiai ir objektyviai išanalizavo nusikalstamumo priežastis kapitalistiniame pasaulyje. Prie svarbiausių nusikalstamumo faktorių jie priskyrė: socialinę nelygybę, darbininkų išnaudojimą, kurio esminiais padariniais laikoma: bedarbystė, didelis skurdas ir vargingumas, žemas išsimokslinimo lygis ir blogas auklėjimas darbininkų aplinkoje.

         1847 m. gruodžio mėn. Briuselyje Vokiečių darbininkų bendruomenėje K. Marksas perskaitė eilę paskaitų, kurios vėliau publikuojant pavadintos „Samdomas darbas ir kapitalas“. Šiame darbe K. Marksas atskleidė socialinės nelygybės esmę.

         F. Engelsas savo knygoje „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ gvildeno socialinio „visų prieš visus“ karo koncepciją, kurios esmė – kapitalistinė visuomenė, pagrįsta negailestingu viens kito išnaudojimu. F. Engelsas teigė, kad socialinis karas „visų prieš visus“ skelbiamas viešai. „<...>kiekvienas žiūri į kitą žmogų tik kaip į išnaudojimo objektą, kiekvienas išnaudoja žmones, iš to seka, kad stipresnis žlugdo silpnesnį ir, kad grupelė stipresnių, t. y. kapitalistų, pasisavina sau viską, o masei silpnųjų, t. y. vargšams, vos užtenka pragyvenimui“ [1, p. 41].

         Skurdas palaipsniui pamina moralės draudimus ir žmogus ryžtasi viskam. Kadangi proletarai neturi nuosavybės, tai jiems privačios nuosavybės neliečiamybės principas neegzistuoja. Buržua atimdamas iš proletaro pinigus tuo pačiu paverčia jį bedieviu. Ir, kai skurdas proletarui tampa visai nepakeliamu, kai jis negali patenkinti pačių svarbiausių gyvybinių poreikių, tuomet dar labiau ignoruojamos ir niekinamos visuomeninės tvarkos normos.

         Vargas ir skurdas suteikia darbininkui galimybę pasirinkti:
         1. lėtai mirti iš bado;
         2. baigti gyvenimą savižudybe;
         3. imti tai, ko jam reikia, kur tik įmanoma, kitaip tariant – vogti.

         F. Engelso teigimu, nereiktų stebėtis tuo, kad dauguma teikia pirmenybę vagiliavimui nei kitoms dviems pasirinkimo alternatyvoms.

         Toje pačioje knygoje F. Engelsas parodo kaip tam tikros žmonių gyvenimo sąlygos (sunkus darbas ir mažas darbo užmokestis) sukuria tipines elgesio schemas, pvz., žmogus grįžta iš darbo pavargęs į nejaukų, niūrų, atšiaurų ir purviną savo būstą. Jam reikia prasiblaškyti, atrasti savyje tai, dėl ko vertėtų dirbti, kas palengvintų kitą sunkaus darbo dieną ir šie darbininko poreikiai patenkinami smuklėje. Šiuo pavyzdžiu F. Engelsas paaiškina visuomenės vargingiausių sluoksnių girtuoklystės, taip pat nusikalstamumo, susijusio su alkoholio vartojimu, ištakas.

         Tyrėjas nustatė, kad darbininkai nuolat yra sudirgusioje, nervinėje būsenoje, kuri apsunkina savikontrolę. Nusikalstamumui (be girtavimo ir lėtinių susirgimų) įtaką daro ir darbininkų priklausomybė nuo įvairių atsitiktinumų bei negalėjimas pagerinti savo padėties. Bedarbystė neigiamai veikia ne tik bedarbių psichiką, bet ir dirbančiųjų, kurie nuolat jaučia jos grėsmę.

         Išsamūs socialiniai-psichologiniai bedarbystės poveikio nusikalstamumui tyrimai buvo viena iš stambiausių gairių kriminologinėje analizėje, aiškinant nusikalstamumo priežastis. Vėlesniems šio reiškinio tyrinėjimams Vakaruose paskirta daugybė monografijų, kurios patvirtino F. Engelso išvadų teisingumą.

         Kitas darbininkų amoralumo šaltinis yra priverčiamasis jų darbo pobūdis. F. Engelsas rašė, kad jei laisvanoriška gamybinė veikla yra aukščiausiasis iš žinomų pasitenkinimų, tai darbas per prievartą – pati žiauriausia, labiausiai žeminanti kančia.

         Knygoje „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ pateikiamas urbanizacijos procesų objektyvus vertinimas: dideli miestai sukuria sąlygas blogio vystimuisi. Būtent tokiuose miestuose tikint nebaudžiamumu vystosi nusikalstamumas, o dykinėjimas laikomas pasiturėjimo pavyzdžiu.

         F. Engelsas su skaudžia ironija pabrėžia, kad mokyklinė sistema praktiškai nedaro jokios tramdomosios įtakos nusikalstamumui. Dėl valdančiosios klasės godumo, išsimokslinimo lygis ir auklėjimas švietimo įstaigose yra primityvus. Anglų buržuazija prilyginama bukapročiams egoistams, kurie nesistengia, savo pačių labui ir apsaugai, įdiegti šiuolaikinių moralinių nuostatų darbininkams.

         Taigi darbininkai, su kuriais elgiamasi kaip su gyvuliais arba iš tiesų su jais supanašėja, arba slepia savo žmogiškojo orumo, pripažinimo jausmus neapykantoje.

         Remdamasis sociologine analize teoretikas padaro išvadą, kad netgi sukūrus atitinkamas gyvenimo sąlygas nusikaltimų neišvengtume, nes nusikaltimais pasireiškia vis didėjanti nepagarba socialinei tvarkai, t. y. jeigu priežastys, kurios demoralizuoja darbuotoją veikia stipriau, labiau koncentruotu pavidalu negu įprastai, tai jis neišvengiamai tampa nusikaltėliu.

         F. Engelsas atlikęs optimalaus derinio kiekybinę ir kokybinę analizę teigė, kad žmonėms suteikiant sąlygas, kurios tinka tik gyvuliams laikyti, jiems nieko daugiau nelieka tik sukilti arba iš tiesų tapti gyvuliais.

         „Pirmasis tokio sukilimo pavidalas pasireiškė nusikaltimu. Darbininkas gyveno varge ir skurde, matė, kad kitiems žmonėms gyventi yra geriau, nei jam. Jis nesuprato, kodėl būtent jis, pasitarnaujantis visuomenei labiau, negu turtingas veltėdis, turi kęsti tokius nepriteklius. Tuomet jo poreikiai nugalėdavo, įveikdavo tradicinę pagarbą nuosavybei ir jis pradėdavo vogti“ [1, p. 44]. Radikaliosios kriminologijos teoretikas pastebėjo, kad vystantis pramonei auga ir nusikalstamumas, t. y. tarp šių reiškinių egzistuoja priežastinis ryšys.

         Tuo tarpu K. Marksas analizuodamas padėtį Jungtinėje Karalystėje pažymėjo, kad augant visuomenės pajamoms didėja elgetų skaičius, o nusikalstamumo didėjimo tempai greitesni už gyventojų skaičiaus augimo tempus. Prieita išvados, kad tokiu būdu didžioji dauguma gyventojų kriminalizuojasi (nusikalsta) ir perspektyvoje visa visuomenė gali būti sukomplektuota iš nusikaltėlių. Mąstytojas padaro išvadą, kuri yra visos marksistinės koncepcijos poveikio nusikalstamumui pagrindas, t. y. ydingos socialinės sistemos keitimas tinkama.

         K. Marksas veikale „Mirties bausmė“ remdamasis statistiniais duomenimis pabrėžia, kad mirties bausmė ne tik neduoda teigiamo efekto, bet ir sąlygoja priešišką elgesį, t. y. patys žiauriausi nusikaltimai įvykdomi neužilgo nuo nusikaltėlių egzekucijos.

         Pagal F. Engelsą, šiuolaikinė visuomenė sąlygojanti atskiro individo patekimą tarp kitų priešiškai nusiteikusių žmonių, tokiu būdu priveda prie socialinio „visų prieš visus“ karo, kuris atskiriems žmonėms, ypač neišsimokslinusiems, neišvengiamai įgauna šiurkštų, smurtinį, barbarišką pavidalą – nusikaltimo pavidalą. Tam, kad atsiribotų nuo nusikaltimų, nuo viešų smurtinių aktų, visuomenei reikalingas plataus ir sudėtingo administracinio bei teisminio aparato įsteigimas, kuris grindžiamas beribiais žmoniškaisiais ištekliais. Autorius formuoja ir vieną globaliųjų poveikio nusikalstamumui krypčių. Teigiama, kad nusikalstamumas, susijęs su nuosavybe, pats savaime pradės nykti tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas gaus viską, kas yra būtina fiziniams ir dvasiniams poreikiams patenkinti, kurioje neliks socialinės nelygybės.

         Radikaliosios kriminologijos šalininkai pasiūlė socialinės įtampos ir prieštaravimų pašalinimo
etodą, kuris turėjo padėti kovoti su nusikalstamumu. Marksistai išaukštino socialinę taiką, įrodinėdami, kad tokiu būdu sunaikins nusikalstamumo ištakas. Tačiau pasiekti socialinę taiką nėra jau taip paprasta. 


         2. Neoradikalioji kriminologija
 
         1960-1970 m. Vakarų civilizacija išgyveno rimčiausią krizę, kurią itin pagilino nesėkmingas JAV karas Vietname ir socialistinės sandraugos šalių ideologinio poveikio sustiprėjimas. Visa tai sąlygojo idėjų, pagrįstų revoliuciniais pokyčiais buržuazinėse socialinėse sistemose, populiarumą.

         Revoliucinės idėjos atsispindėjo ir moksle apie nusikalstamumą. Tuo metu marksizmas tapo ypač populiarus Vakaruose. Jis įtakojo ir radikalių požiūrių, susijusių su nusikalstamumo aiškinimu, atsiradimą. Daugumai jaunų (taip pat ir vyresnio amžiaus) mokslininkų pasirodė priimtini radikalūs požiūriai, kuriais nesigilinama į smulkias problemas, o vienu ūpu atsikratoma blogybių.

         Marksizmo iškelta pokyčių politinėje ir ekonominėje visuomeninėje sistemoje būtinybės nuostata kaip vienintelė veiksminga priemonė nusikalstamumui slopinti tapo daugelio naujų radikaliųjų teorijų politine baze. Kriminologai-radikalai (G. Blochas; D. Geitsas; D. Kongeris; V. Milleris; R. Kuinni ir kiti) teigė, kad nusikalsta praktiškai visi visuomenės nariai, tačiau baudžiamojon atsakomybėn patraukiami tik labiausiai neturtingi ir nuskriausti. Tokiu būdu darytina išvada, kad praktikuojami poveikio nusikalstamumui metodai nėra teisėti.

         Iki 1973 m. neoradikalioji kriminologinė kryptis visiškai susiformavo. Šiuo atžvilgiu svarbiausiu įvykiu laikomas J. Teiloro, P. Valtono ir Dž. Jango knygos „Naujoji kriminologija“ pasirodymas. Po dviejų metų tie patys autoriai išleido monografiją pavadinimu „Kritinė kriminologija“.

         „1970 m. pradžioje amerikiečių tyrinėtojai Germanas ir Julija Švendingeriai, Antonis Plattas įsteigė Radikaliųjų kriminologų sąjungą ir sukūrė periodinį leidinį, kuris buvo skirtas radikaliųjų kriminologinių požiūrių propagandai. Neoradikalieji kriminologai manė, kad būtina atsiriboti nuo konformistinės kriminologijos, kuri palaikė valdančiųjų politikų gretas“ [2, p. 421]. Jie siūlė pinigus, skirtus kriminologiniams tyrimams, išdalinti vargšams, kuriems jų reikia labiau.

         Neoradikalai padarė nemažai drąsių, originalių ir įdomių išvadų, demaskuojančių socialinės nelygybės buržuazinėje visuomenėje įvairius aspektus. Pavyzdžiui, R. Kuinni atskleisdamas pagrindinį kapitalizmo prieštaravimą tarp darbo ir kapitalo, pažymėjo, kad stambių savininkų klasė pasinaudoja savo viešpatavimu kaip visuomenės valdymo instrumentu. Klasinės kovos rėmuose valdančioji klasė kriminalizuoja bet kokį elgesį, kuris prieštarauja jos interesams.

         Nusikaltimai piliečių atžvilgiu, neteisėta valdančiųjų veikla nekvalifikuojama kaip nusikalstama, kadangi kapitalistai turi pakankamą valdžią, reikalingą tam, kad užkirstų kelią savo pačių kriminalizavimui. Egzistuoja daugybė tokių nusikaltimų ekonominėje, valdymo, kontrolės ir socialinio aprūpinimo sferoje, kurie nenustatyti baudžiamuosiuose kodeksuose ir nesudaro nusikaltimo sudėties, pvz., oro ir vandens užteršimas, mokesčių vengimas, pirkėjų apgaulė, korupcija ir piktnaudžiavimas politine valdžia.

         Vokiečių mokslininko H. Haferkampo nuomone, kriminologinė justicija sukurta ne tam, kad sumažintų nusikalstamumo lygį, o tam, kad jį valdytų glaudžiame kontekste su nusikalstamomis grupėmis, kad kontroliuotų tuos, kurių padaromi nusikaltimai nereikšmingi.

         A. Plattas iškėlė klausimą: kaip visuomenė turi elgtis, norėdama sulaikyti žmones nuo nusikalstamų veikų padarymo? Atsakydamas į šį klausimą mokslininkas akcentavo geresnių gyvenimo sąlygų sudarymą ir pabrėžė, kad tokioms sąlygoms sudaryti trūksta deklaracijų, įtvirtinančių teises. T. y. būtinas realus teisių suteikimas: žmonių aprūpinimas tinkamu būstu, maistu, asmens savigarbos ir apsisprendimo teisių įtvirtinimas.

         Neoradikaliųjų teorijų ideologinis pagrindas buvo nevienalytis. Dalis neoradikaliųjų teorijų nebesuvedė pagrindinių nusikalstamumo priežasčių į egzistuojančią privatinę nuosavybę ir socialinę nelygybę. „Pvz., R. Kuinni linko link marksistinės kriminologijos, kai tuo tarpu D. Daunsas ir P. Rokas manė, kad tradicinio marksizmo rėmuose nusikalstamumo problemų nepavyks išspręsti“ [2, p. 423]. Tačiau juos vienijo kritinis požiūris į realią socialinę sistemą.

         Neoradikalai gilinosi ir į tas socialinio gyvenimo sritis, į kurias kiti mokslininkai stengėsi nesikišti, kadangi tai prieštaravo nusistovėjusioms tradicijoms, neapsimokėjo materialiai arba net buvo pavojinga. Jie atkreipė visuomenės dėmesį į daugelį šiuolaikinės visuomenės negatyvių socialinių reiškinių. Kartu tai buvo ne tik žodinės idėjos, bet ir jų pritaikymas praktikoje: kapitalistinėse šalyse pradėtos iškėlinėti baudžiamosios bylos stambių prekybininkų ir aukštas pareigas užimančių politikų atžvilgiu (keliose valstybėse buvo nuteisti net prezidentai, JAV prezidentas R. Niksonas už įstatymo pažeidimą nušalintas nuo valdžios, teismo proceso išvengė tik dėl to, kad savo įpėdinio Dž. Fordo buvo pasigailėtas). Praktiškai visose šalyse prasidėjo kovos su korupcija kampanijos. Daugelyje valstybių iš esmės pakeista įstatymų leidyba, priimti įstatymai skirti kovai su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Įstatymų leidėjai į baudžiamuosius kodeksus įtraukė naujas nusikaltimų sudėtis. Teisėsaugos atstovai tapo lojalesniais žemesniųjų visuomenės sluoksnių atstovams.

         R. Klarkas, buvęs jūrų pėstininku, vėliau tapęs administracinės prezidento Džonsono justicijos ministru, palaikė daugumą neoradikalių idėjų. 1970 m. išleido knygą „Nusikalstamumas JAV“, kuri vaizdavo jį ne tik kaip sąžiningą politiką, bet ir kaip žymų teoretiką. Remdamasis savo ilga poveikio nusikalstamumui patirtimi, R. Klarkas prieina prie išvados, kad prievartos pagalba išspręsti nusikalstamumo problemų nepavyks. Pradėdamas nuo nusikaltėlio asmenybės analizės, jis pereina prie rimtų socialinių problemų. Jo teigimu, dauguma sunkiai nusikaltusių žmonių nepasižymi sveika psichika. Tie, kurie gyveno arba dirbo kalėjimuose tarp pavojingiausių nusikaltėlių žino, kad beveik visiems jiems reikalinga psichologinė pagalba ir medikamentai stabilizuojantys emocijas. Protinis atsilikimas neatsiranda savaime, jį sukelia blogos sąlygos nėštumo metu, badas, medicininės pagalbos trūkumas, smurtas prieš vaikus ir nėščias moteris, alkoholio ir narkotikų vartojimas moterų ir mažamečių tarpe. R. Klarko knyga turėjo milžinišką visuomeninį rezonansą ir padarė didelę įtaką socialinių reformų procesams Vakarų visuomenėje.

         Ne mažiau kritiška buvo ir prezidento Kovos su nusikalstamumu komisijos nario E. Šuro knyga „Mūsų nusikalstama visuomenė“, kurioje nurodomi amerikiečių gyvenimo būdo kriminologiniai pagrindai:

         1. amerikiečių visuomenė linkusi nusikalsti, nes ji sudaryta iš nelygiateisių piliečių;
         2. amerikiečių visuomenė linkusi nusikalsti, nes ji dalyvauja masiniuose prievartos veiksmuose užsienyje;
         3. amerikiečių visuomenė linkusi nusikalsti, kadangi jos kultūrinėse vertybėse yra elementų, skatinančių nusikalstamumą;
         4. amerikiečių visuomenė linkusi nusikalsti, nes ji vadovaujasi nerealiais ir neveiksmingais principais, analizuodama nusikalstamumo problemas.

 

         Reziumuojant paminėtina, kad radikaliosios kriminologijos šalininkai siekė kriminologinius tyrimus pateikti objektyviau ir teisingiau, nepriklausomai nuo valdančiųjų grupių pasipriešinimo. Nors neoradikalai pradėjo mažiau dėmesio skirti valstybinių struktūrų praktiniams klausimams, tai jų tyrimų aktualumo nesumenkino.

         IŠVADOS


         Radikaliosios ir neoradikaliosios kriminologijos atstovai manė, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks ir nusikalstamumo priežastys. Šių teoretikų išskirtinėmis savybėmis laikytina: makrolygis jų gvildenamoms priemonėms (t. y. šių priemonių realizavimas numatomas vienu metu eilėje valstybių arba net visose pasaulio šalyse); poveikio nusikalstamumui pagrindas – revoliucinės reformos. K. Marksas ir F. Engelsas pakankamai išsamiai ir objektyviai išanalizavo nusikalstamumo priežastis kapitalistiniame pasaulyje. Prie svarbiausių nusikalstamumo faktorių jie priskyrė: socialinę nelygybę, darbininkų išnaudojimą, kurio esminiais padariniais laikoma: bedarbystė, didelis skurdas ir vargingumas, žemas išsimokslinimo lygis ir blogas auklėjimas darbininkų aplinkoje. Kriminologai-radikalai teigė, kad nusikalsta praktiškai visi visuomenės nariai, tačiau baudžiamojon atsakomybėn patraukiami tik labiausiai neturtingi ir nuskriausti.

         Pagal F. Engelsą, šiuolaikinė visuomenė sąlygojanti atskiro individo patekimą tarp kitų priešiškai nusiteikusių žmonių, tokiu būdu priveda prie socialinio „visų prieš visus“ karo, kuris atskiriems žmonėms, ypač neišsimokslinusiems, neišvengiamai įgauna šiurkštų, smurtinį, barbarišką pavidalą – nusikaltimo pavidalą. Teigiama, kad nusikalstamumas, susijęs su nuosavybe, pats savaime pradės nykti tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas gaus viską, kas yra būtina fiziniams ir dvasiniams poreikiams patenkinti, kurioje neliks socialinės nelygybės. Išsamūs socialiniai-psichologiniai bedarbystės poveikio nusikalstamumui tyrimai buvo viena iš stambiausių gairių kriminologinėje analizėje, aiškinant nusikalstamumo priežastis. Vėlesniems šio reiškinio tyrinėjimams Vakaruose paskirta daugybė monografijų, kurios patvirtino F. Engelso išvadų teisingumą.

         Neoradikalieji kriminologai manė, kad būtina atsiriboti nuo konformistinės kriminologijos, kuri palaikė valdančiųjų politikų gretas. Pažymėtina, kad neoradikaliųjų teorijų ideologinis pagrindas buvo nevienalytis. Dalis neoradikaliųjų teorijų nebesuvedė pagrindinių nusikalstamumo priežasčių į egzistuojančią privatinę nuosavybę ir socialinę nelygybę. Neoradikalai gilinosi ir į tas socialinio gyvenimo sritis, į kurias kiti mokslininkai stengėsi nesikišti, kadangi tai prieštaravo nusistovėjusioms tradicijoms, neapsimokėjo materialiai arba net buvo nesaugu. Jie atkreipė visuomenės dėmesį į daugelį šiuolaikinės visuomenės negatyvių socialinių reiškinių. Kartu tai buvo ne tik žodinės idėjos, bet ir jų pritaikymas praktikoje.

          LTU Kriminologijos katedra, 2004 m.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti