Primityvios visuomenės yra visuomenės be valstybės. Šis faktais besiremiantis teiginys, nors ir būdamas visiškai tikslus, slepia vertybinį požiūrį, kuris sukelia abejonių politine antropologija kaip rimtu mokslu. Tiesą sakant, šis teiginys tarytum tvirtina, kad primityvioms visuomenėms kažko trūksta – trūksta valstybės, kuri jiems būtina kaip ir bet kuriai kitai visuomenei, pvz., mūsų. Manoma, kad tokios visuomenės yra „neužbaigtos“. Jos yra neva ne visai tikros. Jos necivilizuotos. Jų egzistencija slenka kenčiant dėl skausmingo trūkumo – valstybės, kurios, kad ir kaip besistengtų, jiems niekaip nepavyksta sukurti.

Nežinau, ar aiškiai pasakiau, bet ši mintis ryškiai matoma keliautojų kronikose ir tyrinėtojų darbuose – visuomenė neįmanoma be valstybės, valstybė yra kiekvienos visuomenės tikslas. Tokiame požiūryje galima įžvelgti dažniau nesąmoningą ir todėl dar stipriau įsitvirtinusį etnocentrinį šališkumą. Jo betarpiškas, gaivališkas pasireiškimas, nors ir ne geriausiai žinomas, bet gerai pažįstamas. Tiesą sakant, kiekvienas iš mūsų nešioja savyje tikėjimą, kad visuomenė egzistuoja dėl valstybės. Kaip gi tada mes galime žiūrėti į primityvių visuomenių egzistavimą, jei ne kaip į visuotinės istorijos broką, anachronistinius tolimų vietovių reliktus, kurie visur kitur jau pranyko?

Čia galime įžvelgti kitą etnocentrizmo pusę – visuotinį įsitikinimą, kad istorija yra vystymasis viena kryptimi, kad kiekviena visuomenė yra pasmerkta įžengti į istoriją ir lipti pakopomis nuo barbarybės iki civilizacijos. „Visi civilizuoti žmonės kažkada buvo barbarai“, – rašė Ravnalis. Bet akivaizdi evoliucija dar nepateisina doktrinos, kuri tampriai susieja civilizacijos būklę su valstybe, pastarąją apibūdindama kaip visų visuomenių būtiną galutinį rezultatą. Galima būtų paklausti, o kodėl gi išliko tie paskutiniai primityvūs žmonės?

Iš tikro, už visų tų modernių požiūrių slypi tas pats senas evoliucionizmas. Subtiliau atrodantis, kai naudojama ne filosofijos, o antropologijos kalba, ir todėl atsiduriantis tame pačiame lygmenyje su kitomis mokslinėmis kategorijomis. Jau buvo sakyta, kad archaiškos visuomenės beveik visada vertinamos negatyviai, remiantis jų trūkumais – tai visuomenės be valstybės, visuomenės be rašto, visuomenės be istorijos.

Jos įvertinamos ir ekonominiu požiūriu – tai visuomenės su išgyvenimo ekonomika (arba bazinių poreikių ekonomika – subsistence economy). Jei čia turima galvoje, kad šios primityvios visuomenės nežino rinkos ekonomikos, kurioje sukuriami pridėtinę vertę turintys produktai, tai tuo nepasakoma nieko. Nusiteikiama ieškoti trūkumų, o tam kaip atsparos taškas pasitelkiamas mūsų pasaulis. Visuomenės be valstybės, be rašto, be istorijos yra ir visuomenės be rinkos. Sveikas protas sako – kas iš tos rinkos, jei nėra perteklinės produkcijos? Išgyvenimo ekonomikos sąvoka savyje slepia neišsakytą prielaidą, kad primityvios visuomenės negamina pridėtinės vertės dėl to, kad jos, įsitraukusios į būtino pragyventi minimumo gamybą, tiesiog nesugeba to daryti. Taip kuriamas laiko patikrintas ir nuolatos naudojamas laukinių skurdo įvaizdis. Siekiant paaiškinti, kodėl primityvios visuomenės nesugeba atitrūkti nuo „iš rankų į burną“ gyvenimo būdo, nuo nesibaigiančių kelionių ieškant maisto, sakoma, kad jos yra techniškai atsilikusios ir technologiškai nevisavertės.

Kaip yra iš tikrųjų? Jei techniką mes suprantame kaip procedūras, kurias žmonės atlieka ne tam, kad sutramdytų gamtos jėgas (tai taikoma tik mūsų pasauliui ir jo beprotiškam Dekarto projektui, kurio pasekmes ekologijai dar tik pradedame suvokti), o tam, kad sukurtų mūsų poreikius atitinkančią ir su jais susietą natūralią aplinką, tai tada nebėra prasmės kalbėti apie primityvių visuomenių techninį atsilikimą. Jie demonstruoja sugebėjimus patenkinti savo poreikius lygiai taip pat, kaip ir tuo besididžiuojančios industrinės ir technologinės visuomenės. Tai reiškia, kad kiekviena žmonių grupė esant reikalui sugeba minimaliai dominuoti jų gyvenamoje aplinkoje. Iki šiol dar nežinoma nė viena visuomenė, kuri būtų užėmusi neproporcingai didelę erdvę, išskyrus jėgos ir prievartos atvejus. Tokios visuomenės arba išnyko, arba pakeitė gyvenamąją vietą. Eskimų ar australų kultūrose stulbina jų taikomų technologijų įvairovė, kūrybingumas ir subtili kokybė, jų išradimų galia ir efektyvumas, akivaizdžiai matomas jų naudotuose įrankiuose. Maža to, užtenka kiek pasidairyti po etnografijos muziejų, kad pamatytume kasdien naudotų daiktų kokybę. Kiekvienas paprastas įrankis paverstas meno kūriniu.

Vadinasi, techninėje srityje nėra hierarchijos, negali būti pažengusių ar atsilikusių technologijų. Vienintelis visuomenės apsirūpinimo technologijomis matas yra tai, kaip ji sugeba patenkinti savo poreikius konkrečioje aplinkoje. Žvelgiant iš šio požiūrio taško, nepanašu, kad primityvios visuomenės nesugebėjo apsirūpinti priemonėmis, reikalingomis šiam tikslui pasiekti. Žinoma, jų techninių inovacijų jėga skleidžiasi ilgais laikotarpiais. Nieko negaunama tuojau pat, viskam reikia kantraus stebėjimo ir tyrinėjimų, ilgų bandymų ir klaidų laikotarpių, sėkmių ir nesėkmių. Priešistoriniai laikai atskleidžia tuos tūkstantmečius, kurių reikėjo paleolito laikų žmogui, kol grubūs dviašmeniai durklai buvo pakeisti į aštrius vienašmenius peilius. Kita vertus. galima pastebėti, kad gyvulių prijaukinimas ir žemdirbystės atsiradimas įvyko beveik tuo pačiu metu ir Amerikoje, ir Senajame pasaulyje. Tai mus verčia pripažinti, kad Amerikos indėnai jokiu būdu nebuvo atsilikę, greičiau priešingai, jie gerokai pirmavo atsirinkdami augalus iš daugybės jiems žinomų naudingų augalų.

Trumpai stabtelėkime prie tų pražūtingų interesų, kurie paskatino indėnus domėtis metaliniais įrankiais. Tai tiesiogiai siejasi su primityvių visuomenių ekonomika, bet ne taip, kaip mes galbūt mąstome. Manoma, kad šios visuomenės buvo įstumtos į išgyvenimo ekonomiką dėl savo technologinio atsilikimo. Ką tik matėme, kad šis argumentas neparemtas nei logika, nei faktais. Neparemtas logika, nes nėra visuotino standarto, skirto technologijos „intensyvumui“ matuoti. Vienos visuomenės techninės visumos negalima tiesiogiai lyginti su kitos visuomenės technine visuma. Neįmanoma vertinti lyginant automatą ir lanką. Tačiau, tiesą sakant, nei archeologija, nei etnografija, nei botanika neįrodo ir primityvių technologijų naudojimo efektyvumo ar ekonominės naudos. Nors primityvios visuomenės ir remiasi išgyvenimo ekonomika, tačiau jose nėra „know-how“ technologijų poreikio. Todėl kyla rimtas klausimas: ar tikrai šių visuomenių ekonomika yra išgyvenimo ekonomika? Jei žodžiams suteikiame tam tikrą prasmę ir jei išgyvenimo ekonomikos nesuvokiame nekalbėdami apie pridėtinę vertę ir rinką, tai tik patvirtiname, kad tokia ekonomika leidžia visuomenei minimaliai išgyventi, patvirtiname, kad tokia visuomenė visus savo gamybinius pajėgumus sunaudoja minimaliam savo narių aprūpinimui.

 

Guayaki genties indėnai

Tokiame požiūryje slypi išankstinė nuostata, kuri itin glaudžiai susijusi su prieštaringa, bet gana populiaria idėja, kad necivilizuotumas yra tas pats, kas tinginystė. Nors prasčiokiškoje mūsų kultūros kalboje yra posakis „dirbti kaip negrui“, bet Pietų Amerikoje žinomas ir kitas – „tingus kaip indėnas“. Tačiau negali būti ir taip, ir anaip kartu. Arba primityvios visuomenės (Amerikos ar kitų žemynų) žmogus gyvena išgyvenimo ekonomikoje ir daugumą savo laiko skiria maisto ieškojimui, arba jis negyvena išgyvenimo ekonomikoje ir todėl gali leisti sau ilgas laisvalaikio valandas hamake pūsdamas dūmą.

Būtent tai ir suformavo dviprasmiškus bei nepalankius pirmųjų europiečių, susidūrusių su Brazilijos indėnais, įspūdžius. Jie nesugebėjo slėpti savo nepritarimo matydami augalotus, sveikata trykštančius vyrus, teikiančius pirmenybę moteriškiems aprėdams ir plunksnų papuošalams, o ne triūsui savo daržuose. Akivaizdu, kad tie žmonės tyčia nekreipė dėmesio į faktą, kad kasdienę duoną reikia užsidirbti savo prakaitu. Taip nieko nebus, sakė jie. Taip ilgai nesitęsė – netrukus indėnai buvo pristatyti prie darbo, nuo kurio tiesiog mirdavo.

Faktai liudija, kad Vakarų civilizacijos skverbimąsi sąlygojo dvi aksiomos. Pirmoji tvirtina, kad tikros visuomenės sukuriamos tik sukūrus valstybę. Antroji iškelia kategorišką normą –žmogus privalo dirbti.

Indėnai skyrė santykinai mažai savo laiko tam, ką mes vadiname darbu. Tačiau dėl to jie nemirė iš bado. To meto kronikose vieningai kalbama apie puikią suaugusių išvaizdą, gerą daugumos vaikų sveikatą ir gausų bei įvairų maistą. Taigi išgyvenimo ekonomika indėnų gentyse jokiu būdu nereiškė nerimastingo nuolatinio maisto ieškojimo. Iš to seka, kad išgyvenimo ekonomiką reikėtų sieti su ribotu laiku, skiriamu gamybinei veiklai.

Kaip pavyzdį paimkime žemės ūkiu užsiimančią Pietų Amerikos Tupi-Guarani gentį, kurios dykinėjimas kėlė tiek susierzinimo prancūzams ir portugalams. Šių indėnų ekonominis gyvenimas visų pirma rėmėsi žemės ūkiu ir tik po to medžiokle, žūkle ir rinkimu. Žemės plotas buvo naudojamas 4-6 metus, vėliau apleidžiamas dėl dirvos išeikvojimo arba, kas yra panašiau, dėl sunkiai išnaikinamų parazitinių augalų invazijos į dirbamą plotą. Sunkiausia vyrų darbo dalis buvo reikalingo žemės ploto išvalymas naudojant „iškirsk ir sudegink“ techniką. Tam buvo naudojami akmeniniai kirviai. Šis darbas buvo atliekamas pasibaigus lietaus sezonui ir trukdavo maždaug du mėnesius. Beveik visa kita žemės ūkio veikla – sodinimas, ravėjimas, derliaus nuėmimas – buvo moterų atsakomybė. Štai jums laiminga išvada: vyrai (pusė populiacijos) dirbdavo du mėnesius kas keturi metai! Likusį laiką jie skirdavo veiklai, kuri buvo laikoma ne darbu, o malonumu – medžioklei, žvejybai, pramogavimui, girtuokliavimui ir pagaliau – jų taip aistringai mėgstamam kariavimui.

Šie kokybiniai ir impresionistiniai pastebėjimai patvirtinami šiandienos tyrimų. Kai kurie tyrimai dar vyksta. Siekiant tikslių išvadų, matuojamas išgyvenimo ekonomikos visuomenių laikas, praleistas dirbant. Gauti skaičiai atskleidžia, kad tiek Kalahario dykumos nomadai medžiotojai, tiek sėslieji Amerikos žemdirbiai įprastiniam darbui kasdien vidutiniškai skirdavo mažiau nei keturias valandas. Lizotas, kelis metus gyvenęs kartu su Yanomani indėnais iš Venesuelos Amazonės regiono, chronometriškai nustatė, kad suaugęs žmogus kasdien dirba kiek daugiau nei tris valandas. Nors lankydamasis pas Paragvajaus miškuose gyvenančius nomadus medžiotojus Guayaki aš ir nematavau taip tiksliai, bet galiu patvirtinti, kad šie indėnai, vyrai ir moterys, mažiausiai pusdienį praleisdavo visiškai nieko neveikdami, nes medžioklė ir rinkimas (ir tai ne kasdien) trukdavo apytikriai nuo 6 iki 11 valandos. Panašūs tyrimai kitose išlikusiose primityviose gentyse greičiausiai duos panašius rezultatus.

Tokiu būdu mes gerokai atitolstame nuo to varganumo, kuris gaubia išgyvenimo ekonomikos idėją. Primityviose visuomenėse žmogus ne tik neprisirišęs prie laukinių gyvūnų, o tai reikštų nuolatinę išgyvenimo priemonių paiešką, bet ir skiria tam labai mažai laiko. Tai reiškia, kad primityvios visuomenės, jei tik nori, gali skirti visą laiką savo materialinių gėrybių gamybos didinimui. Tada remdamiesi sveiku protu galėtume paklausti: o kurių galų tokioje visuomenėje gyvenančiam žmogui reikėtų dirbti siekiant pagaminti daugiau, jei trys ar keturios ramaus darbo valandos padengia visus poreikius? Kas jam iš to? Kam būtų naudojama sukaupta pridėtinė vertė?

Žmogus dirba daugiau negu reikia jo poreikiams patenkinti tik tada, kai yra verčiamas jėga. Kaip tik tokios jėgos ir nėra primityviame pasaulyje, tokios išorinės jėgos trūkumas galbūt net apibrėžia primityvios visuomenės prigimtį. Išgyvenimo ekonomikos terminas tinka primityvios visuomenės ekonominės organizacijos apibrėžimui ne tuo atveju, kai ji naudojamas siekiant atspindėti ne iš būtinybės kylančius trūkumus ir iš to atsirandančius tos visuomenės bei technologijos neįgalumą, o priešingai – kaip beprasmio pertekliaus atmetimas ir nusistatymas gaminti tik tiek, kiek reikia. Ir ne daugiau. Maža to, įdėmesnis žvilgsnis į situaciją atskleidžia, kad primityviose visuomenėse, tiesą sakant, yra kuriama ir pridėtinė vertė. Užauginamų augalų kiekis (kukurūzų, tabako ir pan.) visada viršija kiekį, reikalingą grupės išgyvenimui, ir ši perteklinė produkcija gaunama dirbant įprastą darbo laiką. Ta be papildomo darbo gaunama pridėtinė vertė sunaudojama vadinamaisiais politiniais sumetimais – švenčių metu, sulaukus daugiau svečių iš išorės ir pan.

 

Metalinio kirvio privalumai prieš akmeninį kirvį akivaizdūs. Su metaliniu kirviu per tą patį laiko tarpą, ko gero, galima nuveikti 10 kartų daugiau darbų nei su akmeniniu. Arba padaryti tą patį darbą 10 kartų greičiau. Kai indėnai įvertino baltaodžių kirvių galimybes, jie panoro jų ne tam, kad pagamintų 10 kartų daugiau, bet tam, kad pagamintų tiek pat, tik 10 kartų greičiau. Tačiau atsitiko visiškai priešingai, nes kartu su kirviais atėjo ir prievarta, galia, jėga, kuri užgriuvo tuos „laukinius“ ir įnešė chaosą į  primityvaus indėno pasaulį.

Lizotas, kalbėdamas apie Yanomani gentį, sako, kad primityvios visuomenės charakterizuojamos darbo atmetimu: „Yanomani panieka darbui ir jų nesidomėjimas technologiniu progresu nekelia jokių abejonių“. M. Sahlinas žaismingai apibendrina, kad tai buvo pirmos laisvalaikio visuomenės, pirmos pasiturinčios visuomenės.

Jei ekonominės antropologijos kaip nepriklausomo mokslo taikymas primityvioms visuomenėms ir turi kokią prasmę, tai ji neatsiranda vien iš kruopštaus tokių visuomenių ekonominio gyvenimo tyrinėjimo. Tokiu būdu nepavyks ištrūkti iš apibrėžimo, nusakančio neautonominius primityvaus socialinio gyvenimo parametrus, etnologijos. Ekonominė antropologija pateisinama tik tada, kai „totalaus socialinio fakto“ aspektas pateikiamas kaip autonominė sritis: kai dingsta darbo atmetimas, kai kaupimas pakeičia laisvalaikį, kitaip tariant, kai socialiniame kūne pasireiškia aukščiau minėtos išorinės jėgos. Ta jėga, be kurios „laukiniai“ niekada neatsisakytų savo laisvalaikio, ta jėga, kuri griauna civilizuotą visuomenę lygiai taip pat, kaip ir primityvią visuomenę, yra prievartos jėga. Tai yra politinė jėga. Tačiau ekonominė antropologija yra neįgali bet kuriuo atveju. Tam tikra prasme ji praranda savo objektą būtent tuo momentu, kai manosi jį suradusi. Ekonomika tampa politine ekonomika.

Primityvios visuomenės žmogui gamybos laikas yra tiksliai žinomas, apibrėžiamas baziniais poreikiais ir suvokiamas kaip energijos poreikiai. Produkcija reikalinga tik prarastos energijos atstatymui. Kitaip tariant, gyvenama pagal gamtą (visada, išskyrus socialinę gamybą produktų, suvartojamų švenčių metu), kuri nustato ir apibrėžia laiko kiekį, reikalingą reprodukcijai. Tai reiškia: kai tik poreikiai visiškai patenkinami, niekas negali primityvios visuomenės priversti gaminti daugiau, t.y. skirti laiką darbui be jokios tinkamos priežasties, kai tuo metu galima dykinėti, žaisti, kariauti ar švęsti.

Kokiomis sąlygomis keičiasi santykis primityvaus žmogaus požiūris į gamybinę veiklą? Kokiomis sąlygomis veiklos tikslas galėtų būti kitas nei prarastos energijos atgaminimas? Čia priartėjame prie klausimo apie susvetimėjusio darbo kilmę.

Primityvioje visuomenėje, kuri iš esmės yra egalitarinė, žmogus kontroliuoja savo veiklą. Jis daro tą, ką nori daryti. Net ir tuo atveju, kai mainai veikia kaip tarpininkas tarp jo ir jo pagaminto produkto. Viskas keičiasi, kai gamybinė veikla nukrypsta nuo jos pradinio tikslo – kai vietoje to, kad gamintų tik sau, primityvus žmogus gamina ir kitiems, be mainų ir be tarpusavio sąveikos. Kai egalitariniai mainų dėsniai nebesugeba įtvirtinti visuomenės „civilinio kodekso“, kai gamybinė veikla skiriama patenkinti kitų poreikius, kai mainų dėsnis sukuria sąlygas skolų terorui, galima pradėti kalbėti apie darbą. Tiesą sakant, čia ir atsiranda skirtumas tarp Amazonės laukinio ir inkų imperijos indėno. Pirmasis gamina, kad išgyventų pats. Antrasis papildomai dirba tam, kad galėtų gyventi kiti. Kad galėtų gyventi tie, kurie nedirba. Ponai, kurie jam liepia: „Turi gražinti skolą, turi nuolatos atidavinėti mums skolas“.

Kai primityvioje visuomenėje ekonomika tampa atskira sritimi, kai veikla tampa susvetimėjusiu, apskaitomu darbu, nusavinamu kito žmogaus, kuris mėgausis to darbo vaisiais, tada ateina laikas, kai visuomenė padalinama į valdančiuosius ir valdomuosius, ponus ir vargšus. Nuo to laiko visuomenė nebesugeba atsikratyti to, kas jai pražūtinga, – galios ir pagarbos galiai. Svarbiausias visuomenės pasidalijimas, kuris yra visų kitų pasidalijimų priežastis, tame tarpe ir darbo pasidalijimo, yra nauja hierarchinė tvarka tarp apačių ir viršūnės. Tai ir yra didžioji atskirtis tarp tų, kurie turi galią (karinę ar religinę) ir tų, prieš kuriuos ta galia naudojama. Politiniai galios santykiai yra ekonominio išnaudojimo santykių pagrindas. Ekonominis susvetimėjimas atsiranda iš politinio susvetimėjimo, darbas – iš galios, ekonomika – iš politikos, klasės – iš valstybės atsiradimo.

 

_______________

Pierre Clastres (1934–1977) – prancūzų antropologas ir etnografas, labiausiai žinomas savo tyrinėjimais, kuriuos atliko apsigyvenęs Guayaki gentyje Paragvajuje. Žinomiausiame savo darbe „Visuomenė prieš valstybę“ (La Société contre l'État, 1974), P. Clastres kritikuoja tiek evoliucionistų idėją apie valstybinę santvarką, laikomą neišvengiamu visuomenės vystymosi rezultatu, tiek ir Rousseau mintis apie žmogaus prigimties pozityvumą.

Iš www.primitivism.com vertė RB