Tai vaizdinė medžiaga iš Laisvojo universiteto (LUNI) poleminės diskusijos, kuri vyko 2009 m. gruodžio 20 d. Panevėžyje. Diskusijos „Ką gali anarchizmas“ moderatorius Evaldas Balčiūnas – buvęs maištininkas, renegatas, disciplinos laužytojas, profsąjungų bosas, tarptautinis veikėjas ir elgeta. Įspėjimas: vaikams, teisėsaugos pareigūnams ir neturintiems vaizduotės bei humoro jausmo žmonėms diskusijos turinys gali būti žalingas.

Apibrėžti, kas yra anarchizmas, gana sudėtinga. Mano nuomone, anarchizmo istorija – tai praktiškų bandymų, siekiančių paneigti pinigus, valdžią ir autoritetą, seka. Kiek pamenu, XX a. pradžios rusų anarchistas A. Borovojus yra sakęs, kad liberalizmas yra sotaus žmogaus ideologija, socializmas – alkano, o anarchizmas – prabudusio.

 

Ką darys prabudęs žmogus – paslaptis. Gal taps naujuoju Buda, o gal bėgs į „tašką“ alaus. Aišku tik viena – jis bandys keistis arba keisti. Ką keisti – renkamės patys.

 

 

Anarchizmo istorija pateikia daugybę pavyzdžių, kaip tokie „prabudę” žmonės bandė paneigti ar sugriauti piniginę-prekinę sistemą, autoritetą ar valdžią, tačiau griežtų schemų, kaip tai reikėtų daryti, nesukūrė. Kaip tik tame glūdi visas anarchizmo grožis ir privalumas – sektiną pavyzdį turi išsirinkti pats (beje, galima tą pavyzdį ir susikurti).

 

Panagrinėkime kelis įvairių epochų anarchistų šūkius. Galbūt jie padės sutelkti mintis ir atsakyti į klausimą „Ką gali anarchizmas”.

 

„Grožį į gatves”. Šis šūkis atsirado 1968-aisiais kaip atsakas į jaunystę varžančias puritoniškas elgesio normas. Jo esmė – merginos savo grožiu ir jaunyste išsprogdina vyrų valdomą pasaulį. Man kartais atrodo, kad moterys ir merginos atėjus pavasarius, kokia kita proga, o neretai ir visai be jokios progos nuolat kartoja tas atakas. Taip žiūrint, šį siekį jos atsineša gimdamos, tad 1968-ieji čia niekuo dėti.

 

„Būkim realistai – reikalaukim neįmanomo”. Dar vienas 1968-ųjų šūkis. „Tai neįmanoma” – taip skamba šūvis, nužudantis bet kokią svajonę. Jei žmonijos istorijoje nebūtų buvę maištininkų, išdrįsusių pasipriešinti šiai suaugusių pasaulio logikai, kiek daug mes būtume praradę... Iš tikro realybė tokia, kad ko nors pasiekti galima tik siekiant „neįmanomo”. Todėl tas šūkis labai realistiškas, bet kartu griaunantis pasaulio tvarką, todėl galingiesiems itin nepatogus.

 

 

„Netikėk niekuo, kam virš 15(20)(30)“. Šūkis – senas kaip pasaulis, atspindintis ne tiek kartų konfliktą (kaip bando vaizduoti pagyvenę dėdės), kiek kiekvienos kartos teisę susikurti sau priimtiną (san)tvarką. Be abejo, šią teisę, kaip ir bet kurią kitą, tenka ginti. Deja, istorija rodo, kad reta kuri karta įstengia ją apsiginti. Kita vertus, kiekvienas bandymas duoda savų vaisių.

 

„Maištauti linksma“. Maišto priežastimi dažniausiai tampa nepakenčiama esama padėtis. Bet tai juk ne priežastis maištauti nuobodžiai ar žalojant save. Iš Kauno kilusi anarchistė Emma Goldman yra sakiusi: „Jei negaliu šokti, nedalyvausiu ir jūsų revoliucijoje“ („If I can‘t dance, I don‘t want to be in your revolution“). Tai ne panelės kaprizai, nes šią „panelę“ Amerikos federalinis biuras laikė pavojingiausia šalies moterimi. Tai svarbus principas, teigiantis, kad revoliucija kyla ne dėl vėlesnio gyvenimo, revoliucija yra gyvenimas čia ir dabar. Gyventi, kaip ir maištauti, yra gera ir linksma.

 

„Tu žmogus ar pelė? Priešinkis“. Žmogaus gyvenimą gali apkartinti baimė. Kai žmogus pabando priešintis, netgi jei galimybių pagerinti padėtį nėra daug, jo gyvenimo kokybė ir savijauta iš karto pagerėja. Siekis priešintis bet kokiomis sąlygomis suteikia gyvenimui prasmę ir puošia bet kurio žmogaus gyvenimą. Tai stiprioji anarchizmo pusė.

 

„Nei dievų, nei šeimininkų“. Dviejų didžiausių engėjų – bažnyčios ir kapitalo – neigimas. Valstybė su neva įmanomu „gerojo valdovo” vaidmeniu kol kas dar lieka šešėlyje. Bet du kasdien sutinkami engėjai atmetami be jokių kompromisų. Tai teikia vilčių.

 

„Kas buvo nieks, tas taps viskuo“. Siūlymas apversti žmones išnaudojančią socialinę piramidę. Sena graži svajonė riebius liaudies tarnus nublokšti iš piramidės viršaus į jos apačią. Puiki dieta, gydanti nuo puikybės ir godumo.

 

„Vėjas iš užpakalio nugalės vėją į užpakalį“. Nepadori, sodri, gyvenimiškai teisinga tezė, galinti sugriauti, bet kokio išsilavinusio, logiškai mąstančio ir „padoraus” puritono išvedžiojimus. Su tokiais argumentais joks ponulis nepasiginčys, o jei bus užsispyręs – galima ir pademonstruoti... Beje, visai suprantamas argumentas, nors ir neatitinkantis buržuazinės etikos bei estetikos normų. Kapitalistai kasdien įžeidinėja dirbančiuosius, primesdami skurdą ir nepriteklius, o į dantis už tokius darbus gauna tik retkarčiais...

 

„Kovoje įgysi savo teises“. Kviečiama priešintis, kita vertus, primenama, kad „dovanotas teises” geras dėdė gali ir atsiimti. Panašiai kaip kad su gegužės 1-ąja ir 8-erių valandų darbo diena. Šventinę dieną valdžia nuolat taikosi uždrausti. Aštuonios darbo valandos lyg ir tapo norma, bet darbo dieną vis norima ištempti.

 

„Solidarumas – tai savitarpio pagalba“. Vienas garsiausių anarchistų Piotras Kropotkinas teigė, kad tarpusavio pagalba yra vienas iš svarbiausių principų, reguliuojančių ne tik gamtos, bet ir žmonių gyvenimą. Jo nuomone, tas principas net svarbesnis nei kova už būvį.

 

„Pasidaryk pats“. Aptarus kelis atsitiktinai paimtus anarchistų šūkius bei idėjas, belieka tik pasirinkti sau rūpimą problemą, ir, kaip sakoma, suteikti „visą valdžią vaizduotei” – mėginti ją išspręsti. Galimybės neribotos, bent šimtą problemų pabandę išspręsti anarchistiniais būdais, tikrai žinosite, ką gali anarchizmas...