Rolandas Silentium: Fašizmas
teorija

         1. Fašizmas, kaip kiekviena tvirta politinė koncepcija, yra veiksmas ir mintis; veiksmas, kuriame imanentiškai yra doktrina, ir doktrina, kuri, kildinama iš istorinių jėgų sukurtos sistemos, pasilieka jose įjungta ir veikia iš jų vidaus.

         3. Fašizmas nori aktyvaus ir visa savo energija atsiduodančio veikimui žmogaus. Jis nori matyti jį vyriškai sąmoningą dėl esančių sunkumų ir pasiruošusį juos sutikti. Fašizmas supranta gyvenimą kaip kovą, manydamas, kad žmogui priklauso užsikariauti tokį gyvenimą, kuris yra tikrai to vertas, sukuriant, pirmiausia, pačiam savy įrankį (fizinį, moralinį, intelektualinį) tokio gyvenimo statybai. Tas taikoma tiek atskiram asmeniui, tiek tautai, tiek ir visai žmonijai.


         7. Fašistui viskas yra valstybėje ir niekas neegzistuoja, ir juo labiau neturi vertės, žmogiškos ar dvasinės, už valstybės ribų. Šia prasme fašizmas yra totalitarus,o fašistinė valstybė – visų pirma vertybių sintezė ir vienetas – interpretuoja, plėtoja ir stiprina visą tautos gyvenimą.

         13. Fašizmas, apskritai imant, yra ne tiktai įstatymų kūrėjas ir institutų steigėjas, bet yra auklėtojas ir dvasinio gyvenimo žadintojas. Jis nori perdirbti ne žmogaus gyvenimo formas, bet turinį, patį žmogų, būdą, tikėjimą. Šiam tikslui jis nori drausmės ir autoriteto, pasiekiančio pačios sielos gelmes ir ten neginčijamai dominuojančio. Todėl ir jo ženklas yra liktorių ryšulys, - vienybės, jėgos ir teisingumo simbolis.

         Taip itališkąjį fašizmą apibūdino pats Benitas Musolinis. O kas gi tasai fašizmas yra iš tikrųjų? Kaip ir kodėl jis atsirado? Kas jam suteikė tokią jėgą ir kodėl jis įgijo tokį šiurpų pavidalą?

         Prisiminkime istoriją. Fašizmas atsirado antrajame mūsų amžiaus dešimtmetyje, po Pirmojo pasaulinio karo. Karas buvo sunkus kapitalistinės sistemos išbandymas. Ne tik laisvosios konkurencijos sistema, bet ir privačios monopolijos vis mažiau begalėjo patenkinti kariaujančių šalių poreikius. Pradėta taikyti valstybinio monopolistinio ūkininkavimo metodus, ėmė rastis valstybinis monopolistinis kapitalizmas. Politinė kapitalizmo sistema, atsiradusi laisvosios konkurencijos laikotarpiu, nebetiko ekonomikai reguliuoti. Buržuazinė demokratija, parlamentinė jos sistema dažnai nebepajėgdavo susidoroti su naujomis problemomis. Monopolijų įsigalėjimas, didėjanti jų galybė dar iki karo kėlė plačiųjų sluoksnių pasipriešinimą; karo sunkumai, nepakeliama našta užgulę liaudies mases, dar labiau pasipriešinimą suaktyvino. Senieji buržuazijos veiklos metodai ir čia pasirodė esą nepakankamai efektyvūs. Politinio kapitalizmo sistemoje vyko poslinkiai. Įvairiose šalyse minėtos tendencijos reiškėsi nevienodai ir dėl daugelio aplinkybių jų raida buvo skirtinga. Italijoje, vėliau Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse, šios tendencijos besivystydamos nulėmė fašizmo atsiradimą.


         Italija - pirmoji fašistinė valstybė

         Karo nualintoje Italijoje šiuo atžvilgiu susiklostė labai sudėtinga situacija. Revoliucinis masių protestas vietomis tapdavo itin ryžtingas. Tačiau politiniai šio judėjimo vadovai buvo nusiteikę reformistiškai. Darbininkų klasė nebuvo vieninga. Šiomis sąlygomis buvo akivaizdu, kad buržuazija nebesugeba susidoroti su savo visuomenės "valdovo" vaidmeniu. Dažna vyriausybių kaita bene ryškiausiai bylojo apie politinės krizės mastą.

         Karo ir pokario laikotarpiu susiformavo specifinės problemos, kurios tokiomis aplinkybėmis tapo labai dramatiškos. Atsirado didžiuliai būriai bedarbių, taip pat demobilizuotų karininkų, nuskurdusių, iš esmės likusių be amato, be verslo. Karo demoralizuoti, nematydami jokių perspektyvų, praradę idealus, jie blaškėsi, nežinodami, kur išlieti savo pagiežą, neapykantą. Źis nepasitenkinimas, demoralizacija buvo palanki politiniam avantiūristui, buvusiam solialistų partijos nariui, pašalintam iš jos 1914 m., Benitui Musoliniui. 1919 m. pradžioje Milane iš įvairių grupių jam vadovaujant buvo įkurta "Fascio di kombatimento" ("Kovos sąjunga"). Taip atsirado pirmoji fašistinė partija.

         Ideologija, kurią skelbė fašistai, jei galima vadinti ideologija įvairiausių pažiūrų kratinį, buvo ultrademagoginė. Ypatinga vieta joje teko nacionalizmui. Karas sukėlė labai stiprią nacionalistinio patriotizmo bangą. Tad nacionalizmas tapo tuo ideologiniu įrankiu, kuriuo fašistai siekė laimėti masių simpatijas. Save jie vaizdavo Romos imperijos tradicijų tęsėjais, norinčiais atkurti buvusią didybę. Šią giminystę turėjo vaizdžiai pabrėžti visa jų simbolika, pasiskolinta iš senovės Romos: į virbų ryšulį įkirstas kirvukas, kuriuo būdavo apginkluoti liktoriai, aukščiausių Romos pareigų garbės sargybiniai; svastika kryžius stačiu kampu užlenktais galais, buvęs Romoje vienu metu pirmųjų krikščionių ženklu; pakeltos rankos gestas. Vėliau svastiką bei rankos gestą iš Italijos fašistų perėmė ir hitlerininkai.

         Neapykantą darbininkų revoliucinei kovai fašistai grindė nacionalistiniais argumentais: esą toji kova skaldanti naciją ir tuo silpninanti jos galybę. Kovai prieš darbininkų judėjimą fašistai organizavo ginkluotas gaujas, kurių nariai vilkėjo juodus marškinius; jie buvo pavadinti "juodmarškiniais" (kaip vėliau hitlerininkų smogikai pagal savo uniformą "rudmarškiniais"). "Juodmarškiniai" griebėsi žiauriausių metodų, terorizuodami darbininkų organizacijas, kartais net ištisus miestus, kankindami ir žudydami nepaklusniuosius. Iki 1922 m. spalio mėnesio, kai fašistai užgrobė valdžią, kovodami prieš jų gaujas žuvo per 6 tūkstančius žmonių, kurių dauguma buvo komunistai.

         Fašistų programoje buvo gausu ir socialinės demagogijos. Jie ragino kovoti prieš "šlykščiąją buržuaziją ir nacijos eksploatatorius", reikalavo panaikinti bankus ir biržas, nustatyti darbo užmokesčio minimumą, padidinti invalidų bei senų žmonių pensijas ir t. t. Atmosferoje be prošvaistės šis judėjimas daugeliui pasirodė esąs išganymas. Jo šalininkų gausėjo. Žinoma, jei ne palanki politinė konjektūra, fašizmas būtų susilaukęs kitų panašių sąjūdžių likimo švystelėjęs meteoru, čia pat būtų ir sudegęs. Bet šiuo atveju atsitiko kitaip. Į fašistus palankų dėmesį atkreipė buržuazijos veikėjai, neišsigandę antikapitalistinės Musolinio frazeologijos. "Nors fašistų programa iš pradžių savo tonu bei turiniu buvo "revoliucinga", rašo žymus Italijos fašizmo tyrinėtojas P. Alatris, visgi tai neapgavo įžvalgiausių politinių stebėtojų, taip pat tų plutokratinių visuomenės sluoksnių, kurie niekada nesipriešino fašizmui, o, atvirkščiai, labai greit ėmė jį remti, (...) nuo pat pradžios niekas rimtai netikėjo fašizmo kairumu, pastarąjį vertindami kaip gudrybę, turinčią apgauti mases". Fašistams buvo lemta atlikti tai, ko neįstengė tradicinės buržuazinės partijos, susidoroti su bręstančia revoliucija, sustabdyti masių judėjimą ir pritaikyti politinę sistemą naujoms sąlygoms. "Fašizmui "pasisekė" ta prasme, kad jis pasirodė tinkama kandidatūra kaip tik tam vaidmeniui, kuriam šiuo momentu nebuvo kito aktoriaus".

         Kai 1922 m., pakankamai sustiprėję (beje, ir apsivalę nuo pernelyg "revoliucingų" šūkių), 50 tūkstančių ginkluotų Musolinio "juodmarškinių" po savo kongreso Neapolyje suorganizavo vadinamąjį "žygį į Romą", grupė stambių pramonininkų bei bankininkų nusiuntė telegramą karaliui, reikalaudami perduoti valdžią Musoliniui. 1922 m. spalio 30 d. Musolinis, karaliaus Viktoro Emanuelio III pavestas, suformavo fašistinę vyriausybę. Taip atsirado pirmoji fašistų diktatūra.


         Hitlerinis fašizmo variantas

         Dera priminti ir vokiškojo fašizmo istoriją, juolab kad kaip tik čia jis įgavo kraštutinį pavidalą ir ypač ryškiai pademonstravo savo nežmogišką prigimtį. 1919 m. Hitleris, tarnavęs armijoje Miunchene, gavo savo šefo, reichsvero kapitono E. Remo užduotį pasidomėti politine grupe, kuri vadinosi "Vokietijos darbo partija". Netrukus jis buvo priimtas į partiją, tapo jos lyderiu, grupė pasivadino NSDAP (Nazional Sozialistische Deutsche Arbaiterpartei), t. y. Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija). Savo socialiniu vaidmeniu ir veiklos metodais ji daug kuo priminė Italijos fašistus. Terorą bei žudynes nacistai taip pat padarė svarbiausiu kovos su revoliuciniu darbininkų judėjimu metodu. Daugelį metų iki fašistinės diktatūros įvedimo "rudmarškiniai" smogikai, vadovaujami minėtojo Remo, tapusiu antruoju po Hitlerio asmeniu NSDAP, terorizavo šalį beatodairiškai naikindami savo priešininkus ir stengdamiesi visus įbauginti. Kaip ir Italijos, Vokietijos fašistai labai stengėsi laimėti masių, pirmiausia smulkiosios buržuazijos, simpatijas ir taip įsigyti kuo daugiau šalininkų. Ypač jie spekuliavo Vokietijai, pralaimėjusiai imperialistinį karą, Versalio taikos sutarties įvestais apribojimais ugdydami kraštutinį nacionalizmą, šovinizmą, teoriškai jį "argumentuodami" rasizmo teorija. Nacistai skelbė zoologinį antisemitizmą, o užgrobę valdžią ėmė vykdyti žydų tautybės žmonių naikinimo politiką, genocidą, pasiekusį tragizmo viršūnę Antrojo pasaulinio karo metais. Daug vietos hitlerininkų propagandoje teko ir socialinei demagogijai rėksmingai, nenuosekliai, prieštaringai, bet užtat pritaikytai daugelio sluoksnių, kurie jautėsi nuskriausti, skirtingiems skoniams. Nacistai sukūrė ištisą manipuliavimo masėmis sistemą, plačiai paremtą prekybinės reklamos patyrimu. Atėję į valdžią, jie pirmąjį kartą įkūrė specialią, vadovaujamą Gebelso Propagandos ministeriją.

         Gaudami didelę finansinę stambiųjų monopolijų paramą, nacistai sugebėjo efektyviai rengti Vokietijos parlamento (reichstagą) rinkimines kompanijas. 1930 m. rugsėjo mėn. jie laimėjo 6,4 mln. balsų – 8 kartus daugiau negu 1928 m., o 1932 m. liepos mėnesį 13,8 mln. balsų. Po to hitlerininkų įtaka sumažėjo 1932 m. mėnesį rinkimuose jie surinko 11,7 mln. balsų. Šiuo dramatišku momentu lemiamą paramą nacistams suteikė sunerimę dėl mažėjančios savo įtakos monopolininkai. Kaip ir Italijoje, jie padarė didelį spaudimą valstybės galvai nusenusiam prezidentui Hindeburgui. Šiam feldmaršalui nepatiko tik jefreitoriaus laipsnį teužsitarnavęs Hitleris, tačiau po du mėnesius trukusių derybų ir užkulisinių intrigų jis 1933 sausio mėn. 30 d. paskyrė Hitlerį reichskancleriu. Vokietijoje laimėjo fašizmas.

         Taigi fašizmas istorijoje reiškėsi trimis pavidalais: kaip politinė idėja, politinis judėjimas ir valdžios sistema. Pirmuoju pavidalu fašizmas pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis, tarp jų ir intelektualiniais pasiūlymais arba tiesiog kaip informacija. Antruoju pavidalu fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių ir tapo jų legalaus arba nelegalaus politinio gyvenimo elementu. Susiformavusios politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas įgijo Italijoje ir Vokietijoje, kur jo šalininkai paėmė valdžią. Greta fašizmo teorijos ten atsiskleidė ir jo praktika, pagrįsta B. Musolinio, A. Hitlerio, Dž. Džentilės, A. Rozenbergo, J. Gebelso ir kitų fašizmo politikų ir ideologų darbais.

         Fašizmas rėmėsi A. Šopenhauerio ir F. Nyčės iracionalumo filosofija "gyvenimas" kontroliuoja protą, o ne protas gyvenimą; didžiuosius istorijos žygdarbius atliko ne protas, bet herojiška valia; tautas išsaugoja ne mąstymas, o bandos instinktas, į kraują įaugusi rasinė intuicija. Demokratiniai laisvės ir lygybės idealai, pilietinės ir politinės laisvės tai atgyvenusio filosofinio racionalizmo liekanos. Nuvertinęs protą, iracionalizmas iškėlė tautos ir genijaus (arba vado) kultą. Nors šie reiškiniai logiškai prieštaravo vienas kitam, tačiau emociškai buvo suderinami. Ypač fašizmui buvo artimi F. Nyčės postulatai:
         - Vietoj lygybės vidinio pranašumo pripažinimas, vietoj demokratijos narsiųjų ir stipriųjų aristokratija, vietoj krikščioniškojo nusižeminimo ir žmoniškumo tvirtumas ir išdidumas.
         - Masė engia asmenybes (antžmogius), neleidžia joms pasireikšti, todėl visuomenės nelygybė yra būtina.
         - Antžmogiai gali naudoti prievartą savo tauriems tikslams pasiekti.

         B. Musolinis ir A. Hitleris niekada neprieštaravo savo kaip antžmogių įvaizdžiams, ir, priešingai, abu nuoširdžiai reiškė panieką masėms, kurioms jie vadovavo. Nacionalsocialistų visuomenės ir politikos teoriją sudarė trys elementai: 1) masė, 2) valdantysis elitas, 3) vadas. Vado veiksmais abejoti negalima, jis yra atsakingas už viską. “Vadas nėra nei mokslininkas, nei teoretikas. Tai psichologas praktikas ir organizatorius. Jis privalo psichologinėmis priemonėmis ir metodais manipuliuoti žmonėmis, juos sutelkti ir panaudoti savo tikslams. Padėti jam privalo elitas.”

         Vokiškojo fašizmo puoselėtas savo tautos išaukštinimas ir išskirtinumas iš kitų tautų formavo antihumanišką rasės (arijų arba nordinės rasės) ir ją palaikančią "gyvenamosios erdvės" (Lebensraum), arba geopolitikos, teorijas. Rasės teorijos ištakos glūdėjo O. Špenglerio filosofijoje. Špenglerio supratimu, istorija atspindi "kultūros sferų" kovą, kurioms atstovauja "baltoji" ir "spalvotosios" rasės. Tai skatino padaryti išvadą, kad Vokietijos istorinė misija yra apginti Europos civilacijos sienas nuo Azijos ir spalvotųjų rasių. Hitlerinėje Vokietijoje rasės teorija buvo perdėm pseudomokslinė. Ji mažai rėmėsi moksliniais genetikos ar rasės, kaip biologinio reiškinio, tyrimais. Faktiškai ji pirmiausia buvo nukreipta prieš žydus ir prieš kitas tautas čigonus, slavus ir kt. A. Hitleris teigė, kad susimaišius dviems rasėms, aukštesnioji rasė degraduoja, todėl būtina vokiečių rasę išgryninti. A. Hitleris rases skirstė į tris tipus: 1) kultūrą kurianti arijų rasė (vokiečių arba germaniškos kilmės), 2) kultūrą skleidžianti rasė (šiam rasės tipui priskirta daugelis pasaulio tautų), kuri privalo aptarnauti arijų rasę, 3) kultūrą naikinanti rasė žydai (šis rasės tipas privalo būti sunaikintas).

         Rasės teoriją išplėtojo oficialus nacionalsocializmo filosofas A. Rozenbergas. Visa pasaulio istorija, pasak jo, turi būti perrašyta ir interpretuojama rasių kovos požiūriu. Istorijos variklis kultūrą kuriančios rasės ir visų žemesniųjų rasių kova. A. Rozenbergas manė, kad kurianti arijų rasė paplito šiaurėje, migravo į Egiptą, Indiją, Persiją, Graikiją ir Romą ir sukūrė visas šias senovės civilizacijas. Tačiau šios kultūros sunyko, nes arijai susikryžmino su žemesnėmis rasėmis. Teutoniškoji arijų rasės atšaka įsitraukė į ilgą kovą prieš "rasinį chaosą". Arijų priešybė yra parazitinė žydų antirasė, sukūrusi marksizmą ir demokratiją, kapitalizmą ir finansus, intelektualizmą, meilės ir nuolankumo idealus. Ir pats Jėzus buvo arijas, bet krikščionybė apskritai buvo sugadinta žydų.

         Praktinis rasės teorijos poveikis fašistų politikai buvo trejopas. P i r m a, ji stimuliavo vokiečių tautos prieaugį (skatino valstybės subsidijuojamas vedybas ir gausias šeimas bei nesantuokinių vaikų gimdymą). Remiantis gyventojų pertekliumi, Vokietijoje buvo grindžiama teritorinės ekspansijos politika į kaimyninius kraštus. A n t r a, rasės teorija sukūrė 1933 m. eugeninius įstatymus, kurie tariamai siekė užkirsti kelią paveldimoms ligoms, bet praktiškai tai buvo žmonių, turinčių fizinę ar psichinę negalę išnaikinimo politika. T r e č i a, ši teorija lėmė antižydiškus 1935 ir 1938 m. įstatymus. Jais vokiečių santuokos su asmenimis, turinčiais ketvirtadalį (arba daugiau) žydiško kraujo, buvo paskelbtos neteisėtomis, žydų nuosavybė buvo eksproprijuojama, jie prarado piliečių statusą, buvo šalinami iš darbo, o vėliau pradėtas atviras žydų genocidas (holokaustas). Per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta apie 6 mln. žydų, iš jų apie 200 tūkst. Lietuvoje. Rasinė teorija padėjo sustiprinti fašizmą. Antisemitizmas įgalino visą neapykantą nukreipti į komunizmą, į žydiško marksizmo baimę (K. Marksas taip pat buvo žydas). „Mes privalome matyti, kad rusų bolševizmas – tai dvidešimtojo amžiaus žydų mėginimas pasiekti pasaulinį viešpatavimą... O žydas eis toliau savo lemties keliu, kol prieš jį nestos titaniškoje kovoje kita jėga ir nepasiųs pas Liuciferį to, kuris kyla šturmuoti dangų“.

         Dirbančiųjų pasipiktinimas darbdaviais (buržuazija) virto neapykanta žydiškajam kapitalizmui. Šiuo aspektu rasinė teorija buvo ne tik puikus psichologinis metodas suvienyti vokiečių visuomenę prieš bendrą priešą žydus, bet ir solidus konfiskuoto žydų turto atlygis fašistų partijai ir jos rėmėjams. Rasinė teorija taip pat buvo puikus ideologinis pagrindas A. Hitlerio rengiamai imperialistinei ekspansijai į Rytus slavų tautų sąskaita, nes rusų, lenkų, čekų ir kitos slavų tautos rasės požiūriu buvo pripažintos antrarūšėmis. Lietuvių tauta taip pat buvo antrarūšė rasė, nors pakylėta aukščiau negu slavų tautos. Estus ir latvius vokiečiai buvo vertino geriau negu lietuvius. Rasinė teorija taip pat buvo siejama su pangermanizmu, kuriuo buvo siekiama pagrįsti Vokietijos išskirtinimą tarp Vakarų Europos valstybių. Daugeliui jų buvo skirtas Vokietijos satelitų vaidmuo.

         Rasinę teoriją papildė "gyvybinės erdvės", arba geopolitikos, teorija. Nacistai geopolitiką padarė veiksmingu propagandos įrankiu, kuriuo siekė vokiečiams įdiegti siekį valdyti ne tik kaimynines valstybes ar Europą, bet ir dominuoti visame pasaulyje (A. Hitlerio "tūkstantmetis didysis reichas", B. Musolinio "viduržemio imperija"). Trumpai tariant, geopolitikos teorija reiškė politinį viešpatavimą, įgyjamą karine jėga. Ši teorija numatė tai, kad pasaulis turėtų būti padalytas į kelias didžiulias kontrolės sferas (pagal Dž. Monro (Monroe) doktriną). Pavyzdžiui, Amerikos žemyną gali kontroliuoti JAV, bet ji neturi kištis į Vokietijos interesų sferą. Suprantama, Vokietijai pirmiausia privalėjo priklausyti Europa, o vėliau ir kitos pasaulio dalys. Pagal geopolitikos koncepciją santykiai tarp šių sferų ar regionų gali būti palaikomi tik jėgos politika (karine jėga). Bet kokios tarptautinės sutartys tik laikinas kompromisas, kol pasikeis jėgų pusiausvyra. Tai ryškiai pademonstravo 1939 m. Vokietijos ir SSRS pasirašytos sutartys, kurias po kelių metų fašistinė Vokietija šiurkščiai sulaužė užpuolusi SSRS. Todėl, geopolitikos koncepcijos teigimu, tarptautinė teisė ateityje turėtų išnykti. Nebus lygių tautų arba mažumų teisių. Teisine prasme tautiškumas išnyks kartu su internacionalizmu. Todėl, nors nacionalsocializmas rėmėsi vokiečių tautiniais jausmais, iš esmės geopolitikos teorija numatė pasaulinę organizaciją arba imperiją, kurioje tautiškumas nebuvo svarbiausias dalykas.

         Fašizmo ideologija pagrindė totalitarinės valstybės sandarą ir jos egzistavimo būdą. Fašistinė vyriausybė buvo ne tik neatsakinga savo tautai (teisiniu požiūriu ), bet ėmė kontroliuoti ir reglamentuoti visas viešas (valstybines, visuomenines) ir privačias žmonių gyvenimo sferas. Fašistų partija yra svarbiausia valstybinio aparato grandis, kitos politinės partijos draudžiamos, pilietinės teisės ir laisvės negalioja. Partijos vadas yra valstybės ir tautos vadas, visaip remiamas ir skatinamas vado kultas. Pasak fašizmo, politinė demokratija yra degeneracijos (išsigimimo ) forma, kurią iš dalies lemia industrializacija, iš dalies intelektualizmas (racionalizmas), silpninantis valios jėgą. Fašistiniam režimui būdinga kraštutinės prievartos formos prieš kitaip mąstančius. Vienas iš fašizmo užsienio politikos postulatų yra tas, kad tarptautinė santvarka turi būti imperializmas, kurį prievarta kontroliuoja viešpataujanti tauta. Kalbėdami apie vidaus politiką, fašistai žadėjo stabilizuoti ekonomiką, panaikinti nedarbą ir daugeliui sudaryti geras gyvenimo sąlygas. To vėliau buvo siekiama centralizuojant ūkį ir militarizuojant valstybę.

         Fašizmą skatino ir revanšistinės idėjos. A. Hitleris pasisavino ir pagilino tuo metu paplitusią koncepciją, jog Vokietiją, esančią ant pergalės slenksčio, išdavė 1918 m. "lapkričio nusikaltėliai", t. y. socialdemokratai ir kt., sudarę paliaubas su priešais. Buvo padaryta paprasta politinė išvada: jei demokratinė sistema bus nuversta, Vokietija taps didinga ir galinga.

         Fašizmas sutrypia demokratiją, parlamentarizmą, visiškai nepaiso teisėtumo, asmens laisvių. Fašizmui būdingas didžiausios valdžios sukoncentravimas vieno asmens arba nedidelės grupelės rankose, "stipri valdžia", vykdomosios valdžios iškėlimas, fiurerio, vadizmo kultas, siekimas reglamentuoti, unifikuoti visą visuomenės, o galiausiai ir asmeninį gyvenimą. Senos visuomenės neigimas, o naujos kūrimas, žmogaus tarnavimas valstybei, tautos idėja, šovinizmas, ekspancionizmas, militarizmas taip pat fašizmo bruožai. Rasizmas, antisemitizmas ir revanšizmas būdinga daugiau nacistams. Visa tai bendri fašizmo bruožai, kurie pasireiškė visose fašistinio režimo šalyse. Tačiau kiekvienu atveju šie bruožai gali įgyti skirtingas formas.

         Kai kurių fašizmo idėjų pasekėjų prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ir Lietuvoje (A. Voldemaras, A. Smetona ir kt.). A. Smetona ne kartą viešai rėmėsi itališkojo fašizmo postulatais apie vieningą tautą ir tautos vadą. "Italai turi savo marmuro, vokiečiai savo geležies, o mes savo smėlio, savo molio ir akmens... Ir mūsų stilius tegali būti tautiškai lietuviškas", kalbėjo A. Smetona 1933 m. Tautininkų sąjungos suvažiavime. Lietuvių tauta buvo suprantama kaip vienalytis organizmas, kuriame negali būti prieštaringų nuomonių ar veiksmų. Buvo manoma, kad parlamentinės demokratijos pagimdytas visuomenės nuolatinis politinis nesutarimas silpnina jauną Lietuvos valstybę, lietuvių tautą ir jos nepriklausomybę.

         Po 1926 m. valstybinio perversmo Lietuvoje Italijos pavyzdžiu buvo diegiamas A. Smetonos, kaip "Tautos vado", įvaizdis, oficialiai uždrausta politinių partijų veikla, veikė politinė cenzūra, buvo skatinamas korporacijų kūrimasis ir kt. Tačiau griežtų represijų prieš kitaip mąstančius (išskyrus komunistus) autoritarinis A. Smetonos režimas nesiėmė. Atvirkščiai, buvo remiamos tautinės mažumos, neoficialiai leidžiama veikti politinėms partijoms ir organizacijoms. Prieškario Lietuvoje fašizmas netapo oficialia valstybės ideologija . Itališkojo fašizmo kopijavimas buvo to laikotarpio būdingas politinis reiškinys. Tokių pavyzdžių buvo gana daug Vakarų Europoje: Vengrijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir kt. Tai nebuvo fašistinės valstybės, tačiau jos, atsisakiusios demokratinio vystymosi kelio, kopijavo klasikines fašistines valstybes, propagavo tautinę vienybę, aukštino vado kultą. Ypač šis politinis reiškinys buvo būdingas ką tik nepriklausomybę atgavusioms ar išsikovojusioms valstybėms. Pastarosioms šalims tai turėjo ir teigiamos įtakos, nes dirbtinis tautinės savimonės ugdymas stiprino jaunas nacionalines valstybes.

         Mūsų laikais kelia grėsmę jau ne fašizmo galia, bet galimybė jam atgimti susiklosčius tokioms politinėms aplinkybėms, kuriomis mažos fašistinės grupuotės įstengtų, kaip kadaise, tapti masinėmis organizacijomis, pajėgiomis užgrobti valdžią. W. T. Kuleszos žodžiais, "šia prasme fašizmas iki šiol pavojingas visoms pažangos jėgoms ir yra savotiškas mūsų laikų dešiniųjų politinis rezervas. Jo pagrindiniai principai atkartoja klasikinio fašizmo ideologų, pirmiausia Benito Musolinio (Benito Mussolini) ir Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler), teiginius".

         rolandas-silentium.blogspot.com