Anarchija, toks socialinis žmonių bendra­vimas, kuriame nėra jokios vieningos viešosios galios (valdžios), pajėgiančios tvar­kyti šio bendravimo santykius savo impe­ratyviniais (sprendžiamais) įstatymais. Šia prasme A. sąvoka yra priešinga valstybės sąvokai, nes valstybėje kaip tik yra tokia vieninga viešoji galia (valdžia). Tad socia­linis bendravimas gali būti valstybinis arba anarchinis.

A. nenumato būtinai chaoso ar­ba visuotinės visų žmonių ir kiekvieno žmo­gaus kovos su visais ir kiekvienu žmogumi („bellum omnium contra omnes“). Ji numa­to tiktai visišką teisinę visų bendravimo dalyvių lygybę, be jų suskirstymo į val­dančiuosius ir valdomuosius; socialinio bendravimo principu A. šalininkai laiko laisvą sutarti, susitarimą, kurio pagrindą sudaro žmonių reikalų solidarumas ir to solidaru­mo jautimas; vadinasi, taikinga A. galima ten, kur viešpatauja tokia santvarka, kurioje visi su savo reikalais pareina nuo kiekvie­no su jo reikalais ir kiekvienas nuo visų ir kur visi tą pareinamumą supranta ir pri­ima. Šiaip, kur to solidarumo arba jo jauti­mo nėra, A. turi reikštis karu ir kompromi­so taika, kurie pakeičia vienas kitą. Ypatin­ga socialinės A. koncepcija, arba forma, yra ta, kur socialinio bendravimo dalyviai (sub­jektai) yra ne atskiri individai, bet sociali­niai junginiai (socialinės grupės ir sociali­nės korporacijos). Šie junginiai per tam tikrus organus palaiko tarp savęs kontaktą ir daro sutartis.

Socialinės A. idėja yra ypač gyva socialis­tiniame judėjime, ypačiai revoliuciniame jo sparne. Šio judėjimo doktrina laiko valsty­bę su charakteringu jos valdančiųjų ir val­domųjų suskirstymu bei valdžia („imperium“) klasinio suskirstymo padariniu, o klasinį suskirstymą išveda iš tam tikro ūkio režimo, pagrįsto privatine nuosavybe gamybos įrankiams. Tad ji siekia turtų socializacijos ir tuo pačiu klasinio suskirstymo panaikinimo. Dvi ryškiausios jos srovės bū­simosios anarchinės visuomenės pagrindu ima arba profesinius sindikatus, arba vietosbendruomenes (šios srovės tai revoliucinis sindikalizmas (ž.) ir moderninis komuniz­mas).

Žmogaus civilizacijos istorijoje žymiausią anarchinio socialinio bendravimo pavyzdį sudaro viduramžiai Vakarų Europoje, kur, žuvus Romos imperijai, įsigalėjo A. Tiesa, valstybinė idėja nežuvo ir per visus viduramžius reiškėsi pastangomis nugalėti A. ir sutvarkyti socialinį bendravimą valdžios imperiumu. Šios pastangos ėjo dviem ke­liais: a) vieningos pasaulinės Romos impe­rijos atstatymo darbu ir b) vietos galingų­jų, pasivadinusių karaliais, kunigaikščiais, hercogais ir t.t., darbu, siekiančiu užval­dyti socialinį vietos bendravimą savo įsa­kymais.

Romos katalikų bažnyčia, kuriai pavyko išlaikyti Vakarų Europos civilizacijos vieningumas ir vieninga tarptautinė va­karų Europos visuomenė („krikščionija“), palaikė valstybinės kūrybos pastangas, nors tam tikru atžvilgiu jos valstybinė idėja bu­vo priešinga klasinei ir vėliau laimėjusiai suvereniteto valstybės sąvokai ir todėl ga­lingas bažnyčios vaidmuo šiame procese ne­sutapdavo su valstybės rekonstrukcijos ke­liais (bažnyčios mokslu, valstybės valdžia turėjo būti tarnybinė Dievo įsakymų ir baž­nyčios atžvilgiu; ji negalėjo pati savo so­cialinės funkcijos nustatyti, bet turėjo ją nustatyti ir vykdyti bažnyčios nurodymais).

Nepaisant valstybinės kūrybos pastangų, per visus viduramžius socialinio bendra­vimo santykiai buvo tvarkomi ne įsakymu ir pasidavimu (valstybinis imperiumo prin­cipas), bet derybomis, sutartimis bei kom­promisais, taip įvairių socialinių junginių tarp savęs, taip ir tarp tų socialinių jungi­nių ir grupių — bendruomenių, korporaci­jų, luomų iš vienos ir besikuriančios val­stybės valdovų iš kitos pusės. Laimėjo val­stybinė srovė, atstovaujama vietos valdovų, kuriu, priešaky šiame   darbe stovėjo ypač Prancūzijos karaliai. Tas laimėjimas ir buvo užfiksuotas suvereniteto („la souverainitė“), arba valdžios suverenumo, sąvoka ir įsiga­lėjusia valstybine absoliutinės monarchijos forma. Tiktai Anglijoje ir Šveicarijoje val­stybinės idėjos laimėjimas pasireiškė kito­kiomis sąvokomis ir valdžios konstrukcijos formomis.

Iš Vakarų Europos pergyventos socialinės viduramžių anarchijos yra vėliau kilusios kai kurios idėjos, kuriomis XVII ir XVIII a. mokslas pasinaudojo demokratinei valstybės koncepcijai (ž.) sukurti. Ypač šios kilmės buvo įgimtųjų žmogaus ir piliečio teisių, vi­suomenės sutarties, kaip teisinio valstybės titulo, ir bendrosios valios, kaip vienintelio valdžios imperiumo (įstatymo) šaltinio, idė­jos. Šiomis idėjomis, nors jos demokratijoje pergyveno tam tikrą evoliuciją, yra pa­grįstos tokios dabartinės demokratinės val­stybės viešosios teisės institucijos, kaip vadinamosios viešosios subjektyvinės asmens teisės, rašytoji nelanksti konstitucija ir vi­suotinis ir lygus balsavimas.

Tačiau ir mū­sų gadynėje, kada viešpatauja valstybinė socialinio bendravimo forma, A. nėra visiš­kai išnykusi. Ypač yra viena plati sociali­nio bendravimo sritis, kurios santvarka yra tipiškai anarchinė, tai tarptautinis arba tarpvalstybinis socialinis bendravimas. Ši aukš­čiausiojo laipsnio, valstybių visuomenė, ku­rios nariais ir socialinių santykių subjektais yra kaip tik pačios valstybės, iki šiol palie­kama anarchijos būklėje. Ji nežino jokio aukščiausio imperiumo. Mes čia ir randame visus A. požymius: karus, kompromiso tai­ką, laisvas sutartis ir konvencijas. Tiesa, ir šioje srityje yra reiškinių, rodančių tendenci­ją nustatyti pastovią tarpvalstybinę san­tvarką, bet, be tam tikrų kelių valstybių junginių, sutvarkytų aiškiu valstybiniu fe­deraciniu principu (Vokiečių federacija, U. S. A., Šveicarijos kantonų federacija, SSSR, nors ne visur federacija čia yra nuo­saki, ypač Vokiečių Reiche ir SSSR), arba kitokių, kad ir ne federacinių, bet aiškiai valstybinių blokų, kaip Didž. Britanijos dominionų imperija, tarpvalstybinių santykių visumoje griežtai viešpatauja A.

Tautų są­junga su nuolatiniu tarptautinio teisingumo tribunolu Haagoje, yra tiktai konfederaci­ja, laisva valstybių draugija, kuri sutarties ir kompromiso principo valstybiniu impe­riumo principu nepakeičia. Nors dalyva­vimas draugijoje daro jos teisinių organų nutarimus daugiau ar mažiau privalomus, bet pats dalyvavimas yra sutartinis, anarchinis, nesudarąs priverstinio įjungimo (inkorporacijos).                              

 Anarchizmas, mokslas, nepripažįstąs jokios  valdžios ir kovojąs su tokia visuomenės santvarka, kuri remiasi valdžia; A. ypač kovoja su valstybe. A. nori sukurti vi­suomenės santvarką be valdžios. A. suda­rytas iš dviejų elementų: a) negatyviai kri­tiško, t. y. neigiančio valstybę, teisę, nuo­savybę, kapitalizmą ir t. t., ir b) pozityviai konstruktyviško, t. y. norinčio sukurti nau­ją santvarką federalizmo, antiautoritetiškumo, socialinio teisingumo ir laisvės pagrin­dais.   

A. istorija. Pirmasis pasivadino „anarchistu” Pierre Joseph Proudhon, gyvenęs XIX a. Didž. Prancūzijos revoliu­cijos metu anarchistais vadino kraštutinius revoliucininkus. Pati A.idėja sena. Sena­jame ir N. įstatyme yra anarchistiškų min­čių. Senovės graikuose į anarchistus bu­vo panašūs sofistai, kurie įstatymus vadino gamtos tironais, epikuriečiai ir Zenonas su stoikų mokykla (342— 270 pr. Kr.), kuris norėjo sukurti nevalstybišką visuomenę, neigdamas valstybę, nuo­savybę, pinigus ir t.t. Viduramžiais Amalrichas iš Benos buvo sukūręs mis­tiško pobūdžio A.; verčiamas savo vyresnybės atšaukė savo mokslą; jo mintis pa­sisavino įvairios sektos, pvz., „laisvosios dvasios broliai”, „adomitai” ir kt.

Vėliau XV a. čekas Petras Chelčicky A. mok­slą remia ne mistika, bet evangelija ir pro­tu, įrodinėdamas, kad krikščionybė nepri­pažįstanti prievartos ir valdžios, ir todėl tikras krikščionis negalįs būti nei karys, nei valdovas, o tik amatininkas ar ūkinin­kas. Šituos principus pasisavino sektantai, k.a.: menonitai, kvakeriai, štundistai. Pirmasis sukūrė A. teoriją William Godwin, kuris buvo griežtas vals­tybės, teisės ir nuosavybės priešininkas.

Dabartinio A. skiriamos trys srovės: 1) in­dividualistinis A., 2) tolstoizmas ir 3) ko­munistinis A. Dar yra teoretikų ir grupių, kurios jungia įvairių srovių principus (Gustav Landauer, Pierre Ramus ir kt.).

Indi­vidualistinio A. tėvu laikomas Mak­sas Stirner, o jo idėjų skleidėju buvo škotas, gyvenęs Vokietijoj, Jonas Enrikas Mackay. Individualistinis A. vieninteliu gy­venimo subjektu ir objektu laiko gyvą žmogų, todėl ir rūpinasi jo interesais ir laisve. Valstybę, varžančią žmogaus lais­vę, neigia. Šios srovės atstovai: R. Tucker, Joshua Warren, Stephan Pearl Andrews ir kt.

To1stoizmo tėvas rusų ra­šytojas Levas Tolstoj. Savo mokslą remia Kristaus ir jo sekėjų, ypač Chelčickio mokslu. Jo manymu, didžiausia blogy­bė esanti prievarta, kuri gerų vaisių neduo­danti. Valstybės pagrindas prievarta (ka­riuomenė, policija), todėl tolstoininkai atsi­sako tarnauti kariuomenėje. Žymiausi at­stovai: V. Čertkov, Biriukov, iš dalies Bulgakov.  

Komunistinio A. gausingiau­sia srovė. Jo ir socializmo bendri protėviai: R. Owen, Ch. Fourier ir H. Sain-Simon. Iš jų mokslų kom. A. pasisavino: l) tiesioginį veiksmą ūkio srityje, 2) laisvą federalistišką gamintojų ir vartotojų jungi­mąsi ir 3) ūkišką nepolitišką visuomenės sutvarkymą. Kom. A. išaugo iš kolektyvistinio, kurio galva buvo Bakunin. Pa­gal šios srovės mokslą socialinė revoliucija turinti panaikinti valdžią, nuosavybę, kaip pavergimo ir ekspluatacijos priemones. Ši grupė iš pradžių vadinosi federalistine, vė­liau priešvalstybine arba priešautoritarine. Priešų buvo apšaukti anarchistais, bet vė­liau ir patys šį vardą priėmė. Internacio­nalo vadovybė—Marks, Engels kovojo su Bakunino grupe, ir 1872 Haagos kongrese Bakunino grupė buvo iš internacionalo pašalinta. Tada susidarė du internacionalai: marksistiškas ir anarchistiškas. A. internacionalo centras liko Švei­carijoj. Kongresai vyko St. Inniere (1872), Genevoje (1873), Briuselyje (1874), Berne (1876), Vevierse (1877), Londone (1881) ir Amsterdame (1907). 1876 anarchistai savo kolektyvinį šūkį: „kiekvienam visą jo dar­bo vaisių”, kaip neteisingą, pakeitė šūkiu: „kiekvienas pagal savo jėgas, kiekvienam pagal jo reikalus”. Kom. A. žymiausi teoreti­kai: Petras Krapotkin, geografas Elisėe Rečius, Enrico Malatesta, John Most ir kt. Vidaus politikoje ši srovė antiparlamentariška, t. y. nei aktyviai nei pasyviai nedalyvauja parlamente, bet rengiasi revo­liucijos keliu paimti į savo rankas gamy­bos įmones ir priemones, o paskui sukurti laisvą federalistišką gamintojų ir vartotojų susijungimą.                                      

Lietuvoje 1905—1907 revoliucijos metu Kaune, Vilniuje, Gardine, Balstogėje veikė atskiros grupės jaunuolių, anarchistais-komunistais pasivadinusių ir rengusių eilę pa­sikėsinimų prieš atskirų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą; jų tarpe žymią dalį su­darydavo paprasti plėšikai ar slapti Rusijos policijos agentai. Suvalkų gub. kaime buvo susidariusi ir kaimiečių „Giltinė”, su­organizuota ginkluotai kovai su rusų val­džia, bet J. Kunickio ir Pr. Paršaičio vedama virto neva anarchistiška orga­nizacija, kuri besivertė plėšikavimu savo narių naudai.

Lietuviškoji enciklopedija (pirmoji lietuviškoji enciklopedija), 1931–33 metai. T. 1: A–Atskalūnas.

Pastaba: Lietuviškoji enciklopedija buvo leista autoritarinio A. Smetonos režimo metais, todėl joje pateiktą informaciją reikia vertinti itin kritiškai. Pirmasis „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomas išleistas 1931–1933 m. „Spaudos fondo“ leidykloje. Iki 1941 m. išleisti 9 šios enciklopedijos tomai (iki J raidės), X tomas neužbaigtas. IX tome yra Adolfui Hitleriui skirtas straipsnelis, užimantis pusę puslapio, tačiau enciklopedijos pabaigoje yra specialus keturių puslapių priedas, šlovinantis Hitlerį ir jo režimą.