Apie laisvę kalbėti gana sudėtinga, nes pati laisvės sąvoka yra pernelyg tuščia, ji labiau būdinga daoizmui. 1992 metais mes mieste surengėme anarchistinę demonstraciją, kurios vienas iš lozungų skelbė „Anarchija yra tada, kai nėra laisvės“. Šis šūkis gana paradoksalus. Omenyje turėjome štai ką. Jei nėra valdžios, vadinasi, yra laisvė nuo valdžios. Tai yra laisvė „nuo ko nors“, o ne laisvė daryti ką nori, kaip dažniausiai žmonės supranta anarchiją.

Jie ją supranta klaidingai. Kai kalbu apie laisvę, visada stengiuosi išsiaiškinti, nuo ko yra išsilaisvinama. Laisvės sąvoką vartoju labiau negatyvia prasme, nes nelabai suprantu, ką reiškia laisvė „kam nors“, pavyzdžiui, laisvė patenkinti savo norus. Juk labai dažnai vieni žmonės tenkina savo norus kitų žmonių sąskaita ir lipa per jų galvas. Mano nuomone, su tokiais žmonėmis reikia elgtis itin griežtai ir duoti jiems ryžtingą atkirtį.

Taigi laisvė yra išsilaisvinimas nuo valdžios, nuo prievartos, nuo vieno žmogaus viršenybės prieš kitą. Tokia samprata man svarbi iš principo. Kovoje už tokią laisvę turbūt ir slypi mano gyvenimo prasmė.