Kartą gyveno Gauja. Valdžia ją praminė banditų gauja, nes jis kiek galėdama gynė nuo Valdžios savo Laisvę. Taip ir prilipo jai šis pavadinimas, prie kurio priprato ir pati Gauja. Vis geriau nei kokia nors „armija“ arba „būrys“.

Gauja gyveno laisvai, nes Laisvė buvo jos gyvenimo prasmė. Ji gyveno miške ir buvo iki dantų apsiginklavusi, kad duotų atkirtį visiems, kurie tik kėsinosi į jos Laisvę. O tokių tarp „Valstybės gynėjų“ buvo labai daug – nuo nekaltų senukų, besiilginčių „tvirtos rankos“, iki ištikimų Valstybės šunų: baudėjų ir specialiosios policijos. Savo ruožtu visus juos gynė šlykštūs Valstybės įstatymai. Štai toks užburtas ratas.

Gaujos negynė niekas. Ji pati naudojosi šventa savigynos teise ir rengė labiausiai pavojingų Valdžios įstaigų antpuolius. Likviduodama Valdžios būstines, ji apsirūpindavo viskuo, ko jai prireikdavo.

Tačiau vieną gražią dieną Gaujai pabodo gyventi miške, ir ji užėmė Miestą, kuriame likvidavo visą Valdžią. Absoliučiai visą. Miestiečiai nuėjo miegoti būdami Valstybės piliečiais, o pabudo jau paprastais žmonėmis.

Gyventojai, įpratę prie to, kad Valdžia yra užimama, o ne likviduojama, ėmė baimingai laukti žaibiškų įsakymų, potvarkių, dekretų, mokesčių ir kitokių nelaimių, kurios visą laiką krisdavo ant jų galvos.

Tačiau laikas bėgo, o Gauja miestiečiams nesirodė. Ji gyveno vienoje iš buvusių Valdžios įstaigų, ir tiek. Tokio neaiškumo iškankinti ir nusivylę žmonės pasiuntė savo vyresniuosius pas Gaują. Šie paklausė, kaip gyventojams reiktų elgtis ir kokių įsakymų laukti.

– Ogi kaip norite, taip ir gyvenkite, senoliai! Juk Valdžios nebeliko! – pasigirdo linksmas atsakymas. – Juk dabar jūs laisvi! Nebėra jokių įstaigų, valdininkų, policijos, mokesčių, armijos ir visų kitų prievolių. Nebėra valstybės išlaikytinių ant jūsų sprando, nebėra nelemtų įstatymų, kurie paversdavo jus Valstybės vergais. Nuo šiol jūs – laisvi žmonės!

– Kaipgi taip!? – sunerimo senoliai. – O kas gi bus, jei kuris nors iš mūsų užsinorės pasigviešti svetimą turtą, sužaloti savo artimui sveikatą arba atimti gyvybę?

– Čia jo reikalas. Tik jūs neužmirškite, kad turite šventą prigimtinę teisę ginti savo turtą, sveikatą, savo pačių ir savo artimųjų gyvybes. O gal pamiršti šią teisę jus privertė Valstybė, pasiskelbusi jūsų gynėja? Bet jus ginti jai ne itin pavykdavo. Ne, brolyčiai, gintis reikia patiems. Viską daryti patiems. Tada prievartautojams pasidarys labai striuka. Va taip.

Ilgai dar senoliai su Gauja kalbėjosi. Bet taip ir išėjo – apstulbę ir išsigandę. O grįžę sukvietė miesto gyventojus ir papasakojo apie viską, ką su Gauja aptarė. Baisiai sunerimo žmonės – kaipgi mes be Valdžios? Kas gi leis įstatymus ir kontroliuos jų vykdymą? O kaipgi Valstybė, kuriai nuo mažų dienų buvome mokomi ištikimai tarnauti? Kaipgi be viršininkų? Kas gi nuspręs, kaip reikia gyventi ir į kokią šviesią ateitį žengti?

Ir nusprendė miesto gyventojai, kad tokių patyčių daugiau kęsti nebegalima. Kad norint ramiai gyventi, būtinai reikia turėti Valdžią su visais jos įstatymais, teismais, armijomis ir kitokiais bizūnais. Žodžiu, nusprendė, kad jų banda be piemens negali. Nepanoro žmonės tapti paprastais žmonėmis, užsinorėjo likti klusniais piliečiais!

Pasiuntė piliečiai du pasiuntinius – vieną pas komunistus, kitą pas demokratus – kad šie išgelbėtų Miestą nuo Gaujos „savivalės“ ir „prievartos“. Vienas pasiuntinys prašė, kad būtų grąžinta „darbininkų“ Valdžia, kitas – kad būtų grąžinta „žmonių“ Valdžia. Ir abu maldavo kuo daugiau kareivių bei policijos.

Kitą rytą Gauja tyliai paliko Miestą. Miestas jai pasirodė ankštas, tvankus ir niūrus. Ji patraukė ten, kur didesnės erdvės ir grynesnis oras. Kartu su ja išėjo ir nedidelis miestiečių būrelis. Ir, žinoma, Laisvė.

Prabudę piliečiai pastebėjo, kad Gaujos nebėra. Apie ją priminė tik gatvėse palikti juodos spalvos plakatai su užrašais: „Laisvės mums negali niekas nei paskelbti, nei padovanoti, nei užkariauti. Laisvė užgimsta mūsų pačių sielose, bręsta mūsų pačių protuose ir tampa mūsų pačių gyvenimu.“

O Mieste tęsėsi įprastas gyvenimėlis. Komunistai palengva kovojo su demokratais, o demokratai palengva bandė nugalėti komunistus. Piliečiai išsijuosę varžėsi, kas bus lojalesnis valdžiai, tvarkingai mokėjo mokesčius bei baudas ir traukdami linksmas dainas tarnavo kariuomenėje. Pagal seną paprotį visi švelniai keiksnojo valdžią užsidarę savo virtuvėse.

Ir tik būrelis tėvų nuolat stumdėsi Valdžios koridoriuose, atkakliai prašydami valdininkų, kad šie grąžintų namo jų vaikus, kadaise pasprukusius kartu su Gauja.

Iš vanarchy.narod.ru vertė dp

2010 01 12