Kasdienybė turi tokį esminį bruožą: ji nesileidžia nutveriama. Ji pasprunka. Ji nereikšminga, tame nereikšmingume nėra tiesos, nėra realybės, bet galbūt tai – visų reikšmių erdvė... iš čia kyla visa paslaptinga kasdienės tiesos jėga ir svoris. – Maurice Blanchot (1987: 14/20),
Klasikinis 1968-ųjų šūkis „po grindiniu – pliažas” buvo nuoroda į tai, kad anapus industrinių technologijų ir kasdieninės pilkumos dar galėjai aptikti aistringo geismo kunkuliuojančiam gyvenimui, galima buvo aptikti aliuzijų į kai ką gilesnio. Nesinorėtų atsisakyti to smalsumo ir džiaugsmo „atradus“ kažką brangaus, nebent tai – tokia pati emocija, kuri nuo septintojo dešimtmečio buvo nuolatos pasitelkiama įžiebiant naujas prekybininkų kampanijas, jų sukurptas šventes ir kuriant begales kitų suprekinimo idėjų.
Svarbiausia yra ne ignoruoti prekes ir jų fetišus, jų mirguliuojančias, nuolat bandomas paneigti bendrojo ekvivalento išraiškas, bet greičiau nukreipti žvilgsnį į nuobodulio persunktą eiseną, atkreipti dėmesį į tą, kuris vaikšto lėtai – jam nėra ko greitinti žingsnį. Tai yra, reikia rimčiau vertinti nuolatinį tylų karą, vykstantį ceche (arba kitoje darbo vietoje), kai slapta imama vengti darbo ir dominavimo – ne atviro pasipriešinimo forma, bet vos pavelkant kojas, su apsimestine pagarba vadovams ar apsimestiniu kvailumu. Kaip sako Antonas Pannekoekas: „Kiekviena parduotuvė, kiekviena įmonė netgi neaštrių konfliktų metu yra nuolatinio tylaus karo, amžinos kovos, spaudimo ir jo atoveiksmio arena“ (2005: 8). Užuot kreipus per daug dėmesio į spektaklį ir spektaklines pasipriešinimo formas (taip rizikuojama pulti į konsumeristinę kritiką), čia akcentuojamas produktyvumas, kuris panaudojamas pačiam visuomenės kūrimui.
Kasdamiesi gilyn, bet pradėdami nuo pabaigos, keistai susiduriame su kasdienybės revoliucija, Kodėl revoliucija ir kodėl kasdienybė? Sekant situacionistų ir giminingų mąstymo srovių (ypač Raoulio Vaneigemo) idėjomis, bandoma atsisakyti ypatingai dramatiškų, akivaizdžių pokyčių akimirkų fetišizavimo. Tai nereiškia, kad tos akimirkos yra visiškai nesvarbios, ypač tokiu atveju, jei jos padeda kauptis naujiems ir mitologiniams vaizdiniams; bet greičiau bandoma išvengti tendencijos suvesti į tas ypatingas akimirkas visą daug platesnį socialinių pokyčių procesą. Tai reiškia, kad radikali politika ir socialinė transformacija vyksta daug platesnėje ir pasklidusioje socialinėje terpėje, kurią žymi kovos ciklų materializacija ir kondensavimasis – šiuo atveju išorinis kovos vaizdas ir sąmoningumas ne toks svarbus. Istorijos suspaudimas pasitarnauja kaip filmų epizodai, bet tai nėra esminė politinė transformacija. Kaip teigia Huey‘us P. Newtonas (2002), vieną akimirką revoliuciniame procese palaikius ištisu procesu, rizikuojama pulti į buržuazinio mąstymo mistifikacijas. Galiausiai, jei laukiama tam tikro modelio atsiradimo akimirkos, ir jei ta magiška akimirka niekad neateina, kyla grėsmė nuvertinti ilgus procesus ir neramumus – jie laikomi nerevoliuciniais, kadangi jiems pritrūko tos fetišizuojamos akimirkos. Išsipildymo.
Revoliucijų ir jų kasdieniškumo, judėjimo, kylančio visoje socialinėje erdvėje, beveik neįmanoma aprašyti, jei ant nuolatos vykstančių procesų neužmetamas dangtis. Būtent toks kasdieniškumas, kurį Blanchot vadino nereikšmingumu, sprunka nuo reikšmingumo, tuo pat metu tapdamas visų prasmių šaltiniu. Būtent šis paradoksas neleido nurimti paskutiniųjų keturiasdešimties metų radikaliajam mąstymui. Tai aiškiai galima pamatyti Michelio De Certeau veikaluose – jis kasdienybę suvokia ne kaip pamatą ar talpyklą, bet greičiau kaip daugiaformes, išradingas ir užsispyrėliškas pasipriešinimo taktikas, kurios neišsitenka savo vietose. Kasdieninio gyvenimo taktika galios sferoje ir anapus jos pasižymi „tam tikru racionalumu ir vaizduote“ – tai radikalios politikos etapai (1984: xxii).
Užuot puoselėję plačius tyrimo užmojus, pažvelkime į paprasčiausius prasmės objektus ir pradėkime viską nuo čia. Kas gali būti paprasčiau? Tačiau net pradėti nuo paprasčiausių dalykų nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, kas yra autonomija, saviorganizacija, kokia yra vaizduotės mašinų suformuotos ir įkvėptos kompozicijos esmė? Problemiška yra tai, kad abi sąvokas sunku užčiuopti. Abi sąvokos turi ilgas ir sudėtingas istorijas. Kaip pažymi George‘as Caffentzis, kai radikalioje kairėje naudojama autonomijos sąvoka, omenyje turimi šie dalykai:
(1) Dirbančiųjų sugebėjimas peržengti „kapitalo dėsnius“ ir savo, kaip priklausomų kintamųjų, vaidmenis pridėtinės vertės gamybos mechanizme.
(2) Italijos neparlamentinės kairės bandymai „ištrūkti anapus kontrakto“ į „teritoriją“ (jie patys susimažino nuomos kainas, sąskaitas elektrai, transportui)
(3) Feministės, teigiančios, kad moterys turi daryti politinius sprendimus atskirai nuo vyrų organizacijų
(4) Skvoterių judėjimo Europoje (ypač Berlyne) politika, kur visiškai atsisakoma derybų su miesto valdžia ir kitomis tradicinėmis „kairiosiomis“ profsąjungomis bei partijomis
(5) Hakimo Bey’aus „Laikinųjų autonominių zonų” politika ir su ja susijusios tokių grupių, kaip „Atsiimk gatves“ akcijos.
(6) Negri autonomijos samprata knygoje „Marxas anapus Marxo“– tai save vertinančios dirbančiųjų klasės galia naudoti algą ne savo darbo funkcijų reprodukcijai.
(7) Harry‘io Cleaverio „autonominio marksizmo” samprata (2006a)
Šiame tekste autonomija plačiai siejama su tokiomis kovos ir politikos formomis, kurių nesąlygoja oficialios kairės institucijos (profsąjungos, politinės partijos ir t.t.) Kitaip tariant, tai – neparlamentinė (extraparliamentary) politika; tai – atsisakymas, kad kovoms tarpininkautų institucijos – juk atstovavimas ir tarpininkavimas dažnai tampa pirmuoju žingsniu į šių kovų rekuperaciją. Jei prisiminsime Wolfio Landstreicherio aprašymą, autonominė saviorganizacija išsiskiria nehierarchiniu organizavimusi, horizontaliu bendravimu bei santykiais ir individo autonomijos santykio su kolektyvu būtinybe. Landstreicheriui svarbus pastarasis dalykas (kitokiu atveju valstybės ir korporacijos taip pat galėtų vadintis tam tikromis autonomijomis). Radikalioje politikoje kyla svarbių debatų apie tai, kaip galima kurti individualią ir kolektyvinę autonomiją, kokios priemonės padėtų sukurti tokias erdves, kur tokie santykiai taptų realūs. Landstreicherio manymu, „autonominė saviorganizacija yra bendrų kovų plėtra, pagrįsta tarpusavio ryšiais, duodanti kiek įmanoma daugiau naudos kiekvienam įsijungusiam asmeniui.” (n.d.: 3).
Svarbu kritiškai mąstyti apie autonomiją ir kvietimus ją realizuoti. Kaip mums protingai primena Davidas Knightsas ir Hughas Willmottas, kvietimas tapti autonomišku gali turėti tamsiąją pusę, ypač tada, kai nekreipiamas dėmesys į tos autonomijos pobūdį ir iškilimą. Pavyzdžiui, autonomija gali funkcionuoti kaip kvestionuotinų subjektų savidisciplina. Kaip jie teigia, pati autonomija nereiškia ir net nėra užuomina į dvasinę būseną, kuri egzistuoja pasaulyje; greičiau tai „būdas prisodrinti pasaulį ypatinga prasme (arba prasmėmis), kurios mus orientuoja į socialinį pasaulį.” (2002: 60). Štai kodėl yra svarbus kompozicijos ir komponavimosi procesas: šiuo atveju verta pamiršti tas egzistuojančias autonomijos formas, kuriomis naudojasi apsišvietęs subjektas – tai buvo paveldėta iš liberalaus politinio diskurso.
Autonomija greičiau yra ne kažkas nuosavo individui, bet tarpusavio santykių kūrimas, tai – socialumas ir atvirumas kitam, sukuriamas kooperatyvių santykių dėka. Asmenys kuria santykius kylant autonomijai, ji nepriklauso izoliuotam individui dar iki susitikimo su kitu. Teigimas, kad egzistuoja individuali ar kolektyvinė autonomija, gali turėti daug reikšmės jos iškilimui. Autonomija yra svarbesnė tarpusavio pavidalų ir socialinės erdvės kūrimui, o ne išankstiniam jos apibrėžimui.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į Randy Martino įžvalgas apie tai, kad autonomiją suvokus kaip privilegijuotą „pirmąją priežastį“, gali atsirasti kliūčių iš to kylančių veiksmų ir socialinių antagonizmų suvokimui. Martinas nurodo į politiką, pagrįstą bendradarbiavimo formavimusi ir iškilimu – tai labai susiję su čia aptariamomis atviresnėmis klasinės kompozicijos formomis.
Koks aš (self) slypi šiuose (saviorganizacijos) apibrėžimuose, iš kur jis ateina? Ar mes kalbame apie atskirą, autonomišką individą ar tam tikrą kolektyvą? O gal mes kalbame apie ypatingą, subjektyvų aš, atsirandantį per platesnio socialinio kolektyvumo formavimąsi ir jo palaikymą ir su tais dalykais susijusį? Kokie yra su tuo susiję procesai? Ar tie santykiai, kuriuos užmezgame kurdami įvairius savuosius „aš“, nėra darbo forma? Ar reikia tyrinėti būtent šiuos klausimus ir apklausas, net jei nuo pat pradžių pripažįstame, kad šio klausimo gylis yra beveik neišsemiamas – socialiniai judėjimai, kaip jiems būdinga, gudriai išsisuks nuo mūsų klausimų, sukurdami naujas formas, kuriose tie patys klausimai bus pateikiami kitame kontekste.
Bet turbūt svarbiausias ir labiausiai viską komplikuojantis elementas yra brūkšnelis angliškoje žodžio „saviorganizacija“ versijoje (self-organization). Tas brūkšnelis ne tik jungia du žodžius, bet ir pakeičia sujungtus elementus: jie yra susijungę, bet tuo pačiu ir atskiri. Jų atskirumas tampa vienybe, tačiau tapdami tokiais pat, jie tampa skirtingais. Kaip sako Michelle Fine, brūkšnelio dėka savęs ir kito pažinimas „kartu atskiria ir jungia mūsų asmenines tapatybes su mūsų sukurtais kitais. (1994: 70). Galima pusiau juokais teigti, kad žodis savi-organizacija – tai grafinė iliustracija to, kaip santykio ir susijungimo metu, tačiau taip pat ir atskirai nuo organizavimosi formų evoliucijos atsiranda ir evoliucionuoja „Aš“. Tai – procesas, kuris vienija, jungia, keičia ir atskiria įvairius įsijungusius socialinius elementus: socialinio antagonizmo gramatiką atspindi ir įklampina gramatinis žymėjimas.
Mūsų užduotis – ne bandyti išreikšti ir perduoti žinias apie įvairias kovos formas – visada esama kažko neperteikiamo, kai bandoma išreikšti atskirą patirtį, ir tai verčia visus planus niekais. Nesistengiu skaidriai atstovauti tokių kovų ar perduoti apie jas žinių, tai reikštų iš anksto susikūrusio subjektyvumo ir metodų adaptavimą kitoms situacijoms – o juk vienų naudojamos procedūros ir metodai kitoje situacijoje neveikia. Sekant Colectivo Situaciones idėjomis apie kovingą tyrinėjimą, labiau norėtųsi aptikti rezonansinius įvairių projektų ir organizavimosi formų modelius:
Kovingas tyrinėjimas ne tiek atstovauja ir teikia žinias apie kovas, bet yra naudingas plečiant eksperimentus ir tyrinėjant tam tikrose situacijose aptinkamus kompozicijų pavidalus, arba pasitarnauja įvairiems projektams ieškant sąveikos, kolektyvinės savivertės (valorization) ir kūrybinio suderinamumo: Kovingas tyrinėjimas neatsisako ryžto kurti ateitį ir ieškoti jėgos (potencia) dabartyje... kovingo tyrinėjimo triūsas susijęs su naujo suvokimo kūrimu, nauju darbo stiliumi, siekiant „užkurti“ ir suteikti jėgos (potenciar) naujiems socialiniams elementams. (2005: 68).
Bet tai – ne tik žvilgsnis į dabar egzistuojančias alternatyvines darbo organizavimosi ir maišto formas, bet ir į istorinius ir ankstesnius pavyzdžius, dalį to, ką Sergio Bologna vadino kurmių paderme arba kolektyviniu Marxo senųjų kurmių telkimusi, kai buvo organizuojamasi renkantis ne pasididžiavimą savo darbu, bet vengiant ir atsisakant darbo. Istoriniai pavyzdžiai – tai ne kažkas užfiksuoto, kas egzistuoja anapus ir yra skirta vien studijoms, bet greičiau istorija kaip gyvoji atmintis, rezonuojanti ir išsiliejanti per dabartyje egzistuojančias organizavimosi formas.
Galime kalbėti apie tokius atvejus, kaip autonominį marksizmą ir jo organizavimąsi Italijoje, Pasaulio Pramonės Darbininkus (JAV veikianti profsąjunga – KP), tarybų komunizmą (ne sovietinį – tarybų komunizmą, pagrįstą darbininkų organizavimusi ir jungimusi į tarybas, propagavo vokiečių ir olandų komunistai ir anarchistai po Pirmojo pasaulinio karo – KP) ir darbinbinkų partijas, nukreiptas prieš darbą, situacionistų pastangas ir 1968-ųjų gegužės įvykius, traukiniais be bilietų keliaujančius valkatas ir migruojančią darbo jėgą, vieningai su siurrealistais besistengiančią išlaisvinti tai, kas žavinga ir materializuoti vaizduotės jėgą kasdienybėje. Nors esama artimo ryšio tarp savivaldos darbe ir atsisakymo dirbti, šios kovos, kaip galima įsivaizduoti, atstovauja prieštaringoms, nesuderinamoms pozicijoms. Bet daugeliu atveju tokioms kovoms bendri bandymai organizuotis ir siekti politinių pokyčių. Savivalda ir atsisakymas dirbti nebūtinai prieštarauja vienas kitam – greičiau yra taip, kad atsisakymas dirbti atveria naujus kelius ir galimybes pradėti pačiam kontroliuoti gyvenimą ir darbą, tuo tarpu savivalda tampa potencialia galimybe vis labiau atsisakyti darbo.
Atradus rezonansą ir saitus tarp egzistuojančių kūrybinio maištingumo formų ir bandant rasti naujus būdus organizuoti turiningų žinių ir ankstesnių kovų patirties paveldą, tų kovų sluoksniai ir struktūros išjudina įvairias erdves, laikotarpius ir judėjimus, kurie tęsia maištą dabartyje. Tas maišto akimirkas, dažnai atskirtas laiko ir erdvės visgi jungia jų tarpusavio rezonansas, kai ištisi judėjimai siekia pribaigti išnaudojimą. Rezonuojantys ryšiai nereiškia, kad šios skirtingos, įvairios proveržių akimirkos reiškia tą patį, kad jas galima suspausti į viena. Kaip teigia Antonio Negri, „nėra jokios linijinės tąsos – tik daugybę skirtingų požiūrių [turintys žmonės], kurie turi būti įtikinėjami kiekvienu lemiamu antagonizmo momentu, kiekviename mūsų pristatymo šuolyje, kiekviename tyrinėjimo ritmo judesyje. (1991: 13). Skaidant kasdienybę ir bandant kurti kažką kita kuriama mozaika, kur išryškėja nutrūkstančios sprukimo linijos (lines of flight), kuriamas maišto ir džiaugsmo archipelagas.
Taigi iš ko turėtų būti nukaldinti sąvokų instrumentai, kurių prireiks tuo pačiu ritmu atlikinėjant tyrimą ir ieškant autonominės saviorganizacijos formos, atitinkančios dabartinius socialinius ir ekonominius pokyčius? Sąvokos, kurių kūrimas, atradimas ir nuaudimas, kaip sako Deleuze ir Guattari, yra filosofijos užduotis, iš savo elementų, kaip iš fragmentiškų visumų, sudaro kombinacijas ir jų įvairovę. Autonominė saviorganizacija – tiek įvairios jos praktikos, tiek idėjos – tai tapsmo istorija, kurią labiau nusako ne vietos ypatybės, bet intensyvios įsikūnijusios išraiškos koordinatės. Sąvoka yra „būsimo įvykio kontūras, forma, žvaigždynas” (1994: 32-33).
Saviorganizacija tampa pagrindiniu tašku, per kurį srovena vibruojanti energija ir išreiškiami dirbančiųjų klasės troškimai. Sąvokas įkūnija ir įkvepia „conceptual personae“ (D&G žodyne – ne autoritetas, bet labiau draugas, padedantis tau susikurti savo sąvokas ir gyvenimo strategijas – KP), kurie „parodo minties zonas“(1994: 64). Kad šiems svarstymams rastume tinkamus instrumentus, reikia atrasti paspirties ir galimybių kurti naujas praktikos ir organizavimosi formas, atpažįstamas kaip autonomija ir saviorganizacija, ir įvertinti tai, ar jos tebeformuoja tas praktikas, kurių dėka jos atsirado.
Vertė Kasparas Pocius
raudonajuoda.blogspot.com, 2010 01 19
