Geda Lietuvai        Pažįstu vieną milijonierių, kategoriškai atsisakantį dalyti labdarą žmonėms. Jis skirią ją tik šunims. Vilniuje reziduojančio Austrijos ambasadoriaus H.B.Kollerio ir jo žmonos dr. Gudrun su keliais Seimo nariais Seime organizuojamas „Visuomeninis judėjimas dėl gyvūnų gerovės Lietuvoje“ kaip tik yra reakcija į kankinamus ir sadistiškai žudomus šunis Lietuvos miestuose ir kaimuose.

 

Tūlas pasipiktins, sakydamas, kad Lietuvoje yra žmonių neturinčių ką valgyti. Bet norėčiau paklausti ar galima būti tik daliniu humanistu? Pakarti šunį, užjausti vaiką, bet ne nusibodusią jo motiną?

 

Galima tokį rūpestį ne tik žmonėmis, o ir vargšais gyvūnėliais įvardyti kaip „Šliaužiančios liberalizmo diktatūros“ manifestacija. Anot mūsų buvusio liberalo filosofo V. Radžvilo. Ar mano šūkį „Tegyvuoja Lietuvos šunų, etninių mažumų, seksualinių mažumų, vaikų ir žmonų teisės!“ jis priskirtų tam pačiam šliaužiančiam liberalizmo baubui?

 

Įdomu, kaip klasifikuoja gerbiamas filosofas neonacius, atsiprašau, tautininkus - patriotus, šaukiančius „Lietuva lietuviams!“? Tik etniniams lietuviams? Jiems su Kazimiero Uokos, bet, pasak premjero, ne su TS-LKD partijos viešu pritarimu, su gražia policijos palyda buvo leista šliaužti Vilniaus gatvėmis nuo Sereikiškių parko, pro Katedrą A.Mickevičiaus gatve link žydų kapinių (gėjų paradui Vilniaus savivaldybė pavasarį leido „eiti“ tik 150 metrų).

 

Beje, apie A.Mickevičių: savo poemoje „Ponas Tadas“, rašyta lenkų kalba, poetas taip atsiliepia apie Lietuvos gyventojus: „O tos šalies gyventojai/ geriausi bičiuliai mūs, draugai ištikimiausi/ Ir mūsų sąjungininkai lig šiolei/Tai motinos, kaimynai, gentys, broliai“. Tie kaimynai ir gentys yra niekas kita kaip žydai, lenkai, rusai. Argi K.Uoka, R.Ozolas šito nežino? Kas bus, kai sužinos skinai? Tikriausiai išnešios gatvę po kauliuką.

 

Blogai su šunimis Lietuvoje. Net prezidentė jų negina. Negina ir ne lietuvių kilmės lietuvių teisių. Nepasisakė taip pat drąsiai, kaip ir Norvegijos ambasadorius S.Gilas per Seime vykusiame Seimo Žmogaus teisių komiteto, Žmogaus teisių stebėjimo instituto, Šiaurės šalių ambasadų ir Šiaurės šalių Ministrų Tarybos informacijos biuro Vilniuje organizuotoje konferencijoje.

 

Ambasadorius buvo šokiruotas fakto, jog 53 Seimo nariai pasirašė protestą prieš būsimas gėjų eitynes Vilniuje. Šokiruotas, kad nė vienas Seimo narys nesureagavo į neonacių eitynes, skanduojant jau minėtam šūkiui.

 

Kaip ir jau bent šeši užsienio ambasadoriai, taip ir ponas S.Gilas net kelis kartus, lyg pasitikrindamas, ar aš nejuokauju, klausė, ar nors vienas iš trijų valstybės atstovų nepasisakė viešai prieš „tautininkų“ eitynes ir minėtus Seimo narius.

 

Pasisakė. Lietuvos ministras pirmininkas A. Kubilius. Per Lietuvos radiją. Jis pagaliau pasakė, kad negerai, kad skinai taip šaukė, bet šiaip, Lietuva tokia pat tolerantiška, kaip ir Skandinavija (!).

 

Ir tikrai, Skandinavijoje visko pasitaiko, bet šunų niekas nekankina. Ten žmonės tolerantiški šunims. O neonacių paradui atsaką duoda antinacistinė maždaug dvidešimt kartų didesnė demonstracija. Kuriai Stokholmo savivaldybė žygiuoti nedraudžia. Prieš gėjų eitynes neprotestuoja nei Bažnyčia, nei riksdagų nariai. Jiems leista eiti visomis pavyzdžiui, Stokholmo, gatvėmis. Jų eitynės tapo miesto švente.

 

Nuo to Švedijoje gimstamumas ne tik kad nesumažėjo, bet yra aukščiausiais Europoje. Ten pat gyvena du milijonai imigrantų, kuriuos vadina naujai atvykusiais. Švedų kalba ir kultūra taip pat nenukentėjo. Nemokėdamas švedų kalbos, išvis negausi normalaus darbo. Švedijos integracijos ir lygių teisių ministrė yra Burundyje gimusi Nyamko Sabuni. Kada ministru Lietuvoje taps ne vietos lietuvis?

 

Su vaikų teisėmis irgi ne koks reikalas. „Savaitės be patyčių“ organizatorių informacija apie patyčių mąstą Lietuvoje pritrenkia. Beveik kas antras vaikas mokyklose patiria patyčias. Kiek vaikų patiria seksualinį išnaudojimą?

 

Apie pedofilus ir su jais, kaip su vėjo malūnais besikaunančiais prokurorais ir teisėjais, jau prirašyti kilometrai. Celibatu nukankintų katalikų kunigų ir pedofilais tapusių kunigų siautėjimu net Vatikane jau niekas nesistebi. Vaikų auklėjimas lazdomis, rankomis ar kojomis, psichologinė prievarta „tradicinėje šeimoje“ taip pat įprastas, kaip žiemą sniegas.

 

Ir čia „šliaužiančiai liberalizmo diktatūrai“ su pagarbos vaikui ir vienas kitam pedagogika nei Bažnyčia, nei valdančioji koalicija „tradicinės šeimos“ teritorijos neužleis. Šūkis yra „amžinos vertybės“. Čia tikriausiai tos, dar nuo XVI amžiaus apie vaikų auklėjimą: „Ir su meile, ir su „beržine koše“, bet ne iš pykčio“. Tas‚ „ne iš pykčio“ mokyklose virsta vaikų teroru prieš vaikus.

 

Na, o su žmonų teisėmis tai jau visai ne kokie reikalai. Ypač lovoje. Nejuokauju. Lietuvos vyras dar neišmoko meno patenkinti save patenkinant savo antrą pusę. Be pagarbos moteriai tai neįmanoma. Tai antrai pusei pareiškus pretenzijas vyrui, nesugebėjusiam jos patenkinti, tas vyras išvadins ją kekše.

 

Be seksualinės revoliucijos lovoje matysime tikrą demokratiją, lygias teises ir pagarbą žmonai kaip savo ausis. Joms ir toliau bus mokoma 15 proc. mažiau už tą patį darbą kaip vyro. (Statistikos departamentas, 2009 m.).

 

Nesuprantu, kaip vyras gali leisti darbdaviui, tai yra kitam vyrui išnaudoti savo nuosavą žmoną? Kurios, ieškant darbo, ir toliau klaus, ar ji turi mažų vaikų. Vyrų niekas to neklausia. Ir tas vyras vis šauks dirbančiai namuose jo meiluže, vaikų prižiūrėtoja, valytoja, virėja savo antrai pusei: „Tu nieko nedirbi“. Ko jam taip nesakyti, jeigu ir valstybė tą patį sako, nes dirbančios namuose žmonos apie pensiją gali tik susapnuoti. Kalbos apie vyrų ir moterų lygias teises tapo įsisąmonintu politikų žargonu. Tik tiek. Nes smurtas prieš žmoną namuose vis dar madoje ir „tradicinės šeimos vidaus reikalas“. Policija tik gali pabarti.

 

Baimei (laisvei, laisvam apsisprendimui, asmeninei atsakomybei, asmeniniam pasirinkimui) pasidavė filosofai R. Ozolas - garbinantis apartheidinę ir izoliacionistinę politiką ir filosofiją. A.Juozaitis tapo visišku ksenofobu, įtikėjusiu Lietuvai gresiančia Apokalipse iš imigrantų, ES ar marsiečių rankų.

 

Nors ta „apokalipsė“ iš tiesų yra masinis nedarbas, emigracija, psichologinė prievarta tarpusavyje šeimoje ir darbo rinkoje. Jeigu savo nuosavo šešėlio bijantiems bus perleista iniciatyva, jeigu leisime jiems visiškai užsidaryti nuo mums ranką ištiesusio pasaulio, mes be jokių abejonių greičiausiu keliu pasuksime į dvasinį susinaikinimą.

 

Belieka apgailestauti, kad žodžio ir minties elitas nubildėjo į primityvių fašistuojančių marginalų K.Uokos ir P.Gražulio lygį ir glėbį. Argi jie nesupranta, kad stodami jų pusėn, jie ne tik suteikia idėjinį ir ideologinį legitimumą minties liumpenui, vieną negražią dieną griebsiančius juos pačius už gerklės? Kitaip nebūna. Jie atveria kelią ne šliaužiančiai, bet besiveržiančiai visais frontais reakcijos ir autoritarizmo diktatūrai.

 

Diskusija apie šiandienos Lietuvos identitetą, jos vietą pasaulyje yra ir galima, ir būtina. Bet be fobijų, be politinių spekuliacijų ir priešų paieškų. Gerbiant ir šunų, ir vaikų, ir žmonų teises.

 

lrytas.lt, 2010 03 26