Jeigu pasakysiu, kad turi tiesioginį ryšį – bus per stipriai užsimota. Gėjams, siekiantiems įteisinti santuoką, nebūtinai turi rūpėti dviguba pilietybė, ir tikrai ne visi, siekiantys dvigubos pilietybės, yra gėjai, bet ryšį tikriausiai nesunkiai įžvelgia kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus.
Ir lietuviai emigrantai, norintys išlaikyti Lietuvos pilietybę, ir gėjai trokšta to paties – išsaugoti „savo prigimtinę teisę”, t. y. teisę būti savimi. Bent taip jie patys deklaruoja. Tiek vieni, tiek kiti yra diskriminuojami valstybės valdžios institucijų, jiems sukuriamos kliūtys ta teise pasinaudoti. Tiesa, niekas nedraudžia būti nei gėjumi, nei lietuviu. Jiems sakoma – būkit jūs gėjais, niekas jums netrukdo, tik kam jums ta santuoka? Santuoka gali būti tik tarp vyro ir moters. Ir taškas. Tas pats sakoma ir emigrantams, jiems tapus kitos šalies piliečiais – būkit jūs lietuviais, kam jums tas lietuviškas pasas?
Bet jeigu dvigubos pilietybės klausimas nuolat keliamas net iš pačių aukščiausių tribūnų, tai gėjai kol kas tyli kaip pelės po šluota. Nieko keisto – šalyje, kurioje diskriminuojami kitokie, kur visuomenėje ir valstybinėse institucijose toleruojamos rasistinės, homofobinės nuotaikos, ko nors daugiau tikėtis yra sunku. Nėra nė vienos partijos, kuri išdrįstų savo programoje įrašyti, jog sieks lygių teisių gėjams, kad įteisins jų santuokas, pripažins jiems įsivaikinimo galimybę tokiomis pat sąlygomis kaip ir heteroseksualioms poroms.
„Šiuo atveju turime sekti tokios senos europietiškos valstybės kaip Airija pavyzdžiu, kur ir Konstitucijoje labai aiškiai įrašyta, kad šeima sudaroma vyro ir moters santuoka. Tuo visa diskusija ir baigiasi”, – taip „Lietuvos Ryto” debatuose teigė Lietuvos vyriausybės vadovas A. Kubilius. Nežinau tik, ar jis nusišneka, ar meluoja? Visų pirma, Airija nėra jokia sena europietiška valstybė. Airija, 700 metų valdyta britų, nepriklausomybę pasiekė vienu metu su Lietuva – 1918-aisiais.
Antra, diskusija nesibaigia, bent jau Airijoje. Lietuvos valdžiažmogis Nr. 2 nutyli, kad Airijoje prieš metus buvo priimtas įstatymas, kuris įteisino homoseksualių žmonių partnerystę. Nutyli, kad jų parlamente svarstoma galimybė artimiausiu metu įteisinti gėjų santuokas.
Jis aišku nepaminėjo, kad per „Dublin Pride“ į miesto gatves suplūsta šimtai tūkstančių gyventojų (šiais metais 29-tą kartą surengtoje eisenoje žygiavo 30 000 dalyvių, tarp jų ir visų valdančiųjų ir opozicinių partijų atstovai, Nacionalinės mokytojų organizacijos, kitų visuomeninių organizacijų nariai, o pasidžiaugti švente ir išreikšti solidarumą su LGBT bendruomene susirinko 110 000 žiūrovų).
Be abejo, Kubilius, taip mėgstantis pasiremti Airijos pavyzdžiu, nutyli ir tai, kad airiai visais būdais stengiasi pasiekti, kad kuo daugiau airių kilmės žmonių, nesvarbu, kokiame pasaulio kampe jie begyventų, kokios šalies piliečiais bebūtų, taip pat turėtų galimybę išsaugoti ar susigrąžinti Airijos pilietybę.
Lietuvoje, deja, ne tik valdžios atstovams, bet ir daugumai žmonių nerūpi nei emigrantų dvigubos pilietybės siekiai, nei gėjų noras turėti vienodas galimybes visuomenėje, o neretai tokie jų reikalavimai net sutinkami su atvirai demonstruojamu priešiškumu.
Nors, prisipažįstu, asmeniškai man jų siekiai taip pat nėra aktualūs ir neturėtų rūpėti. Man visiškai nesvarbu, kokia pilietybė įrašyta mano pase. Gimti lietuviu nebuvo mano pasirinkimas. Galėčiau būti ir visai be pilietybės, jeigu praktiniais sumetimais nebūtų naudinga pasilaikyti pasą. Todėl galiu suprasti norą tų, kurie, siekdami pragmatinių tikslų, nori turėti du pasus (pvz., USA ir LT/EU) – tai suteiktų jiems daugiau galimybių laisvai keliauti, dirbti, mokytis ar tiesiog gyventi pasirinktoje šalyje be papildomų biurokratinių kliūčių – tokių kaip vizos, leidimai darbui ir pan.
Juokingiausia iš šalies stebint besitęsiančios dvigubos pilietybės bylą yra tai, kad ir aršiausi dvigubos pilietybės šalininkai, ir jos priešininkai savo nuomonei pagrįsti pasitelkia tą pačią nacionalistinę retoriką. Ir vieni, ir kiti pilietybės klausimą bando susieti su tautybe; ir vieni, ir kiti deklaruoja, kad svarbiausia jiems yra valstybė, patriotizmas, tėvynės meilė, tautiškumas, prigimtinė teisė ir pan. Tiesa, dvigubos pilietybės priešininkai Lietuvoje turi, kaip jiems patiems atrodo, „nuginkluojantį” argumentą savo pozicijai apginti. „Jei kils karas su Amerika, kurią pusę palaikysit?“ – klausia jie. Klausimas, beje, keblus, ir emigrantų veikėjai stengiasi jo negirdėti. Tokie Lietuvoje ir emigracijoje gyvenančių nacionalistų tarpusavio pasivaidijimai įdomiausi tuo, kad kartais pralinksmina. Susitars jie ar ne, man asmeniškai jokio skirtumo.
Tas pats ir dėl gėjų santuokų: koks skirtumas – susituoks jie, ar ne? Asmeniškai nepažįstu nė vieno gėjaus, na gal turiu FB draugų tarpe (nesigilinu, nes man žmogaus seksualinė orientacija visiškai nerūpi). Juokaujama, kad santuokos instituciją šiuo metu labiausiai siekia išsaugoti gėjai. Juos aš pavadinčiau senamadiškais tradicionalistais, nes heteroseksualius asmenis, ypač jaunimą, vedybos vis mažiau domina. Koks skirtumas, ar žmonės nuspręs sudaryti partnerystės sutartį, ar civilinę/bažnytinę santuoką, ar tiesiog gyvens kartu? Arba gyvens atskirai susitikdami tik savaitgaliais? Arba gyvens trise? Tai jų asmeninis reikalas – jeigu jie laisvai apsisprendžia, jokia valstybė ir jokia valdžia neturi kištis. Tiesa, gėjams gyventi kartu, mylėti ir mylėtis juk niekas nedraudžia, bet jeigu jie nori meilę su partneriu sutvirtinti tradiciškai, o santuoka jiems padės išspręsti praktinius turto ir palikimo klausimus – kodėl jiems drausti?
Didžiausia neteisybė, kad atimamas pasirinkimas – tuoktis ar ne, turėti vieną pilietybę ar dvi, ar netgi tris pilietybes. Labiausiai siutina tai, kad kažkas kitas, o ne tu pats nusprendi, ko tau reikia, kažkas siūlo, kažkas balsuoja, kažkas priima ar atmeta įstatymą, kažkas vetuoja... Valstybės mašiną aptarnaujantys klerkai kišasi į asmeninio gyvenimo sferą nurodinėdami, kas yra šeima, o kas ne, arba diskriminuodami žmones pagal jiems vieniems suprantamus kriterijus – vieniems suteikiant galimybę turėti dvi pilietybes, o kitiems – ne.
Pasipriešinti jiems galima tik suvienijus jėgas formuojant teigiamą Lietuvos visuomenės požiūrį į mažumas ir kartu kovojant su Lietuvos valstybės biurokratais ir valdžiažmogiais. Būčiau naivus, jei tikėčiau, jog kvietimas vienyti jėgas iš karto sulauks pritarimo iš Lietuvos gėjų bendruomenės ir užsienyje gyvenančių lietuvių organizacijų – tokių kaip Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti (JLPI), JAV lietuvių visuomeninis komitetas „Už dvigubą pilietybę”, Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Bet paklausiu – kas gi geriausiai gali suprasti gėjų siekius, jei ne emigrantai, kurie savo akimis yra matę, kaip kitose šalyse nesitaikstoma su diskriminacija ir kaip toleruojami mažumų atstovai? Kas gi daugiau, jei ne emigrantai, kurie patys jaučiasi skriaudžiami ir ignoruojami Lietuvos valstybės, pasiūlys jiems pagalbą? Esu tikras – parodę solidarumą, jie sulauktų paramos ir iš LGBT bendruomenės Lietuvoje.
2012 09 09
