Meinhof Ulrike „Drezdenas”
teorija

       Esė „Drezdenas“, 1965 m. išspausdinta žurnale „konkret“, yra mažne vienintelis U.Meinhof tekstas, kurį šiais visuotiniais reakcijos, tamsuoliškumo ir prisitaikėliškumo laikais išdrįsta cituoti terorizmo baubu prigąsdinti britų istorikai, amerikiečių sociologai ir vokiečių politikai. Tai vienintelis žurnalistės – daugelio nuomone, geriausios pokario Vokietijos laikais – tekstas, kurį galima rasti internete.

        Prieš dvidešimt metų, naktį iš 1945 metų vasario 13 į 14, naktį iš antradienio, paskutinės Užgavėnių dienos, į trečiadienį, Pelenų dieną, buvo surengtas pats didžiausias per II Pasaulinio karo istoriją sąjungininkų oro antskrydis Vokietijoje: Drezdeno ataka. Per 14 valandų miestą subombardavo tris kartus. Pirmasis smūgis tęsėsi nuo 22 valandos 13 minučių iki 22 valandos 21 minutės. Nuskridę anglų bombonešiai apačioje paliko ugnies jūrą, kurios atšvaitai nakties danguje buvo matomi už 80 kilometrų. Antrasis smūgis užtruko nuo 1 valandos 30 minučių iki 1 valandos 50 minučių. Drezdeno gaisrą bombonešių pilotai galėjo stebėti iš 300 kilometrų atstumo. Kitą priešpietę, nuo 12 valandos 12 minučių iki 12 valandos 23 minučių amerikiečių bombonešių armados surengė trečiąjį antskrydį.

       Drezdeno liepsnose žuvo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių. Anglas Davidas Irvingas savo knygoje „Drezdeno žūtis“ rašė: „Pirmą kartą karų istorijoje oro antskrydis buvo toks siaubingai niokojantis, kad visiems žuvusiems palaidoti neužteko nesužeistų gyvųjų“.

       Drezdenas turėjo 630 tūkstančių nuolatinių gyventojų. Tačiau tuo metu, kai jis buvo sugriautas, prieglobsčio šiame mieste ieškojo daugiau nei milijonas žmonių – įvairiais duomenimis nuo 1,2 iki 1,4 milijono. Pabėgėliai iš Silezijos, Pomeranijos ir Rytų Prūsijos, evakuotieji iš Berlyno ir Reino krašto, ešelonai su vaikais, karo belaisviais ir svetimšaliais darbininkais. Drezdenas buvo sužeistų ir sveikstančių kareivių dislokacijos vieta. Drezdenas neturėjo karinių įmonių, tai buvo nesaugomas miestas – be priešlėktuvinės gynybos. Visa Vokietija šventai tikėjo, kad Drezdeno niekas nebombarduos. Sklido gandai: Anglija tikrai nelies Drezdeno, jei nebus užpultas Oksfordas. Arba: po karo sąjungininkai paskelbs Drezdeną naująja sostine, todėl jo šiukštu negriaus. Sklido daugybė panašių gandų, tačiau svarbiausia, jog niekas net neįsivaizdavo, kad gali būti subombarduotas miestas, kuriame kiekvieną dieną atsidarydavo naujos ligoninės ir slaugos centrai, miestas, į kurį kas dieną plūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių, daugiausia moterys ir vaikai.

       Įdomiausia kariniu požiūriu atrodė Drezdeno geležinkelio stotis – didžiulis prekių ir karinių dalinių perdislokavimo punktas. Tačiau trijų antskrydžių metu, kai ant miesto pirmiausia numetė fugasines bombas – kad sugriūtų stogai ir išbyrėtų langai, kad palėpės ir butai liktų neapsaugoti nuo vėlesnės padegamųjų bombų bangos, kai viskas buvo taip velniškai tiksliai suplanuota, ši stotis beveik nenukentėjo. Kai po kelių dienų reikėjo išvežti kalnus lavonų, geležinkelio bėgiai jau buvo suremontuoti. O pats Drezdenas degė septynias dienas ir aštuonias naktis.

       Antskrydyje dalyvavusiems anglų kareiviams tiesos niekas nepasakė. Juos tikino: jūsų flotilė puola generalinį reguliariosios kariuomenės štabą Drezdene. Sakė, kad Drezdenas – svarbus tiekimo centras, aprūpinantis Rytų frontą. Sakė: jūsų taikinys – gestapo būstinė miesto centre, svarbus šaudmenų fabrikas, didelė nuodingųjų dujų gamykla.

       Jau 1943 metais britų visuomenė reiškė protestus prieš civilių Vokietijos gyventojų bombardavimą. Pasisakė Čičesterio vyskupas, Kenterberio arkivyskupas, Škotijos bažnyčių tarybos prezidentas. Tačiau jiems ir kartu britų parlamento deputatams leiboristams buvo atsakyta, kad teiginiai apie įsakymus bombarduoti gyvenamuosius kvartalus, o ne karinius centrus neturi jokio pagrindo. Sero Winstono Churchillio vadovaujamai vyriausybei net iki karo pabaigos, iki 1945-ųjų kovo pavyko išlaikyti paslaptyje, kad britų bombonešių antskrydžiai virš taikių Vokietijos miestų buvo realūs, sąmoningi ir kruopščiai suplanuoti. Drezdenas tapo tokios politikos viršūne. Antrojo Pasaulinio karo baigtis buvo nulemta Stalingrade, o po dvejų metų Drezdenas virto griuvėsiais ir pelenais. Drezdeno bombardavimo metu sovietų kariuomenė stovėjo prie Oderio ir Neisės, o Vakarų frontas driekėsi Reino vaga. Po metų, 1946 metų vasario 13 dieną vyriausiasis britų Royal Air Force vadas seras Arthuras Harris, davęs įsakymą pulti Drezdeną, Southemptone įsėdo į lėktuvą, kad paliktų šalį, kuri daugiau nebenorėjo pripažinti jo nuopelnų. Vokietijos gyventojams sužinojus tiesą apie Aušvicą, Anglijos gyventojai sužinojo tiesą apie Drezdeną. Nusikaltimo vykdytojai neteko šlovės vainikų, kuriuos buvo pažadeję vyriausybininkai. Neteko ir čia, ir tenai.

       Drezdenas parodė, kad karas prieš Hitlerį išsigimė į karą už tai, prieš ką jis turėjo kovoti: už barbarystę ir nežmoniškumą, kuriems nėra jokių pateisinimų.

       Jeigu reikėtų įrodymo, kad jokių teisingų karų nebūna, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Jeigu reikėtų įrodymo, kad gynyba neišvengiamai virsta agresija, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Jeigu reikėtų įrodymo, kad kariaujančios vyriausybės nusikaltėliškai išnaudoja savo liaudį, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Tas faktas, kad prie sero Winstono Churchillio katafalko nebuvo prikabintas lapelis su užrašu „Drezdenas“, kelia įtarimus, jog šis nusikaltimas bus visiems laikams klaidingai priskirtas liaudžiai, kuri pati buvo apgavystės auka. Tai toks pat apgaulingas triukas, kokį naudoja ir federalinė Vokietijos valdžia, netaikydama senaties termino žudynėms nacizmo laikais. Kas nekaltina konkrečių žmogžudžių, tas kaltina visą liaudį.


         Iš vokiečių k. vertė Darius Pocevičius
         Versta iš: Ulrike Marie Meinhof „Die Würde des Menschen ist antastbar“. Aufsätze und Polemiken. Berlin: Wagenbach, 1986.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti