Visa kapitalizmo istorija. Savižudžio direktoriaus prisipažinimas
teorija
      Visa kapitalizmo istorija, visa liberaliųjų idėjų istorija ir kapitalistinių sistemų šalininkų apmąstymai apie laisvę, demokratiją ir žmonių teises yra tokie veidmainiški, kad šitos istorijos net nėra su kuo palyginti. Mongolų orda, kryžiuociai žudė šimtus tūkstančių, bet jie niekada nekalbėjo apie žmogaus teises ir demokratiją – viskas buvo paprasta, žiauru ir atvira. Nei viena pati žiauriausia praeities despotija nežinojo tokio veidmainiškumo. Beribis cinizmas ir neįtikėtinas, istorijoje neturintis analogų žiaurumas, kuris vyksta ir šiomis dienomis, nepraėjo ir negali praeiti be pėdsakų. Kapitalizmo vystymąsi, tai yra visuomeninių santykių sistemos raidą, nukreiptą į prekių gamybą norint jas parduoti arba gauti iš to pelną, lydėjo neįsivaizduojamas žiaurumas. Dažnai kalbama apie hitlerinį žydų genocidą arba apie stalininį genocidą, tačiau niekur neminima, kad anglų prekybinės kompanijos ir kiti europiniai kolonizatoriai XVII-XIX amžiuje nužude kur kas daugiau indėnų, indusų, kinų, afrikiečių ir airių nei Hitleris - žydų. Nužudė juos siekdami pelno.

     Kurdamas holokausto kultą ar smerkdamas stalininį terorą, šiuolaikinis liberalusis-demokratinis kapitalizmas stengiasi nuslėpti ir užmaskuoti nuosavą praeitį. Aišku, ir holokaustas, ir stalininis teroras – tai siaubingi nusikaltimai. Bet mes niekada nesuprasime jų esmės, jų šaknų, jei neatkreipsime dėmesio į pačias industrinės kapitalistinės sistemos ištakas. Prie kapitalizmo ištakų stovėjo ne noras pakelti žmonių gerbūvį, o nepasotinamas valstybės pinigų troškulys, kurie buvo reikalingi ankstyvajame šiuolaikinės epochos etape kaip lėšos karinės mašinos finansavimui. Šitas aparatas pirmąkart istorijoje užmetė biurokratinę kilpą visai visuomenei ir ją smaugdamas iššaukė prekybinio ir finansinio kapitalo vystymąsi. Tokiu būdu pinigai tapo pagrindiniu visuomeniniu motyvu, o darbo abstrakcija – pagrindiniu visuomeniniu reikalavimu, nepriklausančiu nuo realių poreikių.

      Buržuazija išsivystė ne iš taikių pirklių, kurie keliaudavo senaisiais pirklių keliais. Visuomeninį pagrindą sudarė samdomų ordų vadai, kalėjmų ir kolonijų administratoriai, mokesčių rinkėjai, vergų prižiūrėtojai ir kiti galvažudžiai. XVII –XIX a. revuliucijos neturėjo nieko bendro su socialiniu išsilaisvinimu; jos tik pakeitė valdžios požiūrį į susiklosčiusias vidines problemas, išlaisvino visuomenines darbo institucijas nuo pasenusių dinastinių interesų ir atvėrė kelius tolimesniam visuomenės išnaudojimui bei darbininkijos interesų ignoravimui. Būtent šaunioji Prancūzijos revoliucija, paskelbusi darbo įstatymą, tuo pačiu įkūrė naujus darbo namus – kalėjmus, kurie iki tol neatlikdavo tokios funkcijos.

      Anglija, kaip ir Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Belgija, Vokietija ir Italija, dalyvavo kolonijiniame ir eksplotaciniame Afrikos paskirstyme, o iki to – ir vergų prekyboje. Kaip viso to pasekmė Afrikoje buvo sunaikintos ištisos žmonių kartos, o kontinentas - ekonomiškai apiplėštas. Angliškieji, protestantiškieji ir katalikiškieji misionieriai dažnai atlikdavo šnipų funkciją, savo veiksmais atverdami kelią europietiškoms armijoms į kontinento gilumą, tuo pačiu paruošdami dirvą kolonizavimui.

      Šiuolaikinis europinio kolonializmo tyrinėtojas Ericas Hobsbawmas rašė: „Kolonijinė prekyba vergais sukūrė tekstilės pramonę ir toliau tęsė jos palaikymą. XVIII a. ji vystėsi teritorijose, kurios buvo šalia kolonijinių uostų: Bristolio, Glazgo, ir Liverpulio - vieno iš stambiausių vergų prekybos centrų. Kiekvieną jos fazė buvo nežmoniška, nes sparčiai auganti medvilnės prekyba įtakojo ir vergų prekybos vystymąsi. Vergų prekyba ir prekyba medvilne praktiškai visąlaik ėjo kartu, koja kojon. Vergai afrikiečiai buvo perkami vienoje partijoje su Indijos medvilne, bet kai šių prekių srautas nutrūko dėl karo ar revoliucijos Indijoje, Lankšyras atsidūrė ant žūties ribos. Medvilnės plantacija Vest Indijoje, kur būdavo pristatomi vergai, gamindavo didžiulius kiekius medvilnės žaliavos, kuri būdavo pristatoma Britanijos pramonei, o plantatoriai, atsakydami į tai, pirkdavo didžiulius kiekius Mančesterio medvilnės kompanijų akcijų. Visa tai tęsėsi iki to momento, kol Lankšyro medvilnės eksportas nepersikėlė į mišrias afroamerikietiškasias rinkas. Vėliau Lankšyras įnešė svarų indėlį į vergų prekybos išsaugojimą: po 1790-ųjų metų vergų tiekimas iš pietinių Amerikos valstijų ir toliau tęsėsi, nes Lankšyre atsirado nepasotinama ir sparčiai auganti fabrikų paklausa, verčianti tiekti pagrindinę žaliavą - medvilnę.” Iki šiol kapitalizmo ideologai veidmainiškai nutyli, kad pramoninė era, iš kurios vystėsi dabartinė mūsų epocha, buvo ne „išvystyta”, o paskandinta nuosavame kraujyje. Šiandieniniai subrendę demokratai visus šiuos baisius reiškinius linkę užkrauti ant „ikidemokratinio laikmečio” pečių, su kuriuo jie tartum ir nebeturi nieko bendro. Jie nenori pripažinti, kad ankstyvoji šiuolaikinės epochos istorija išdavikiškai apnuogina dabartinės visuomenės esmę. Biurokratinis darbo valdymas ir valstybinis žmonių konroliavimas industrinėse demokratijose niekada negalės paneigti absoliučiai kolonistinių savo ištakų.

      Išjungt viską Nr.3


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti