CrimethInc. „Karo dienos, meilės naktys“: K reiškia kapitalizmą (1)
teorija



       CrimethInc. – tai decentralizuotas anarchistų kolektyvas, susidedantis iš daugelio viena nuo kitos nepriklausomų grupelių, susikūręs praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje. Vieni kolektyvo skyriai užsiima leidyba, kiti steigia įrašų kompanijas, treti rengia tarptautinius sąskrydžius ir punk koncertus, kai kurios grupės organizuoja tiesioginio veiksmo akcijas ir įžiebia riaušes. CrimethInc. visų pirma siūlo naują mąstyseną ir gyvenimo būdą, o ne patį organizavimąsi. CrimethInc. neturi griežtos ideologijos, juos vienija „pavojingo gyvenimo būdo” filosofija, kuri apibrėžia radikalią gyvenseną bei pastangas eliminuoti nelygybę ir tironiją kapitalistinėje visuomenėje. Visos grupės ir individai veikia autonomiškai, o kiekvienas organizacijos narys gali prisidengti CrimethInc. vardu, leisdamas savo knygą ar kurdamas plakatą. „Mes keliame mažas revoliucijas, atveriame vartus į naujus pasaulius, kuriuose vagiliavimas, apgaudinėjimas, kariavimas, nuobodulys yra virtę atgyvenomis”, – teigia CrimethInc.


       Nieko keisto, kad CrimethInc. kolektyvas savo aktyvumu išprovokavo net ir korporacinės žiniasklaidos susidomėjimą, jų tekstai neretai cituojami akademinėse publikacijose. Geriausiai žinomi kolektyvo leidiniai yra „Karo dienos, meilės naktys“ („Days Of War, Nights Of Love“), „Nelaimių receptai: Anarchistinė patiekalų knyga“ („Recipes For Disaster: An Anarchist Cookbook“) ir brošiūra „Kova už mūsų gyvenimus“ („Fighting For Our Lives“). Pastaroji buvo išspausdinta net pusės milijono egzempliorių tiražu. „Karo dienos, meilės naktys“ – tai anarchistinis politinių, socialinių ir filosofinių esė rinkinys. Knygoje griežtai kritikuojamas kapitalizmas, valstybė ir masinis vartojimas, vaizdžiai parodoma, kaip šiuolainiame pasaulyje nužmoginamas individas ir menksta pati gyvenimo kokybė. Knyga nesaugoma jokių autorinių teisių, todėl ją platinti galime mes visi.

      
„JUODRAŠTIS“ ir leidykla „Kitos knygos” šią knygą planuoja išleisti 2008 m.


     
K reiškia kapitalizmą

      [Iš pradžių šis straipsnis buvo komikso pavidalu platinamas vadybos magistrams viešuose universitetuose visose Jungtinėse Valstijose. Kai kurios skandalingos jo dalys buvo perspausdintos, tarp kitų leidinių, ir COINTELPRO vadovo 1998 m. leidime, bei Wall Street Journal]

       Apskritai, kas yra kapitalizmas?

       Kapitalizmas. Juk tai kažkas panašaus į demokratiją, ar ne?
(Argi kapitalizmo priešininkai nėra demokratijos priešininkai? Argi mes jų nenugalėjome per Šaltąjį karą?).

       Tikrovėje kapitalizmas ir demokratija yra du labai skirtingi dalykai. Demokratija, iš esmės, yra idėja, kad kiekvienas turėtų pats valdyti savo gyvenimą, kad valdžia būtų padalinta visiems po lygiai, o ne sutelkta mažumos rankose. Kapitalizmas yra kažkas visai kito.

       JAV (ir kitose Vakarų šalyse) esame pripratę girdėti, kad gyvename demokratinėje visuomenėje. Tai tiesa, kad yra valdžia, kuri save vadina demokratiška (nors verta paklausti, ar tikrai kiekvienas mūsų turi lygų balsą, ir ar iš viso kas nors turi balsą šioje miglotoje ir atrofuotoje "atstovaujamojoje demokratijoje"). Tačiau visai kitas klausimas yra, ar demokratinė pati mūsų visuomenė. Valdžia, žinoma, yra tik vienas visuomenės aspektas, ir toli gražu ne pats svarbiausias, kai kalbama apie kasdienį gyvenimą. Bet kokioje atskirai paimtoje visuomenėje ekonominė santvarka turi daug didesnę įtaką kasdieniam gyvenimui negu bet koks teismas ar parlamentas, nes būtent ekonomika apsprendžia, kas visuomenėje valdo žemę, išteklius ir įrankius, ką žmonės turi kasdien daryti, kad išgyventų ir "judėtų pirmyn", pagaliau, kaip šie žmonės bendrauja tarpusavyje ir žvelgia į pasaulį.
Kapitalizmas iš tikrųjų yra viena mažiausiai demokratinių ekonominių santvarkų. "Demokratinėje" ekonomikoje kiekvienas visuomenės narys turėtų turėti lygų balsą sprendžiant išteklių panaudojimą ir darbų atlikimą. Bet kapitalistinėje ekonomikoje, kurioje visi ištekliai - privati nuosavybė, ir dėl jų visi su visais konkuruoja, dauguma išteklių atsiduria kelių žmonių (šiandien skaityk: korporacijų) žinioje. Dabar šie žmonės gali nuspręsti, kaip dirbs visi kiti, nes dauguma tų kitų negali išsiversti be pinigų. Jiems net tenka nulemti fizinį ir psichologinį visuomenės klimatą, nes jie kontroliuoja didesnę dalį žemės ir masinių informavimo priemonių. Geriau įsigilinus, valdo net ir ne jie, nes praradę akylumą ir nustoję triūsti, kad išliktų priekyje visų, jie greitai atsidurtų piramidės apačioje kartu su visais kitais. Tai reiškia, kad kapitalistinėje sistemoje niekas nėra tikrai laisvas: konkurencijos dėsnių dėka visi užima tą pačią padėtį.


       [Kapitalas: turtas (pinigai, nuosavybė ar darbas), kuris gali būti panaudotas dar didesnio turto kaupimui. Pavyzdys: gamyklų savininkai, besipelnijantys parduodami prekes, kurias pagamina darbininkai jų gamyklose, gali įsigyti dar daugiau gamyklų.
       Kapitalizmas: "laisvi prekių ir paslaugų mainai"... Kai tie, kas turi daugiau kapitalo, gali jo sukaupti dar daugiau - turinčių mažiau sąskaita.]

       Kaip veikia kapitalizmas?

       Štai kaip turėtų funkcionuoti laisvoji rinka: žmonės yra laisvi pagal savo pasirinkimą ieškoti laimės, o tie, kurie sunkiausiai dirba ir atneša daugiausia naudos visuomenei, yra apdovanojami didžiausiu turtu. Tačiau šioje sistemoje yra vienas esminis prieštaravimas: iš tikrųjų ji nesuteikia visiems lygių galimybių. Sėkmė "laisvojoje rinkoje" beveik visada priklauso nuo to, kiek turto tu jau turi.

       Kai kapitalas valdomas privačiai, individo galimybė mokytis, dirbti ir užsidirbti yra tiesiogiai priklausoma nuo jau turimo turto kiekio. Čia nepadės kelios stipendijos. Kad pagamintum kažką vertingo, reikia turėti tam tikrų išteklių, o jeigu pats žmogus jų neturi, jis atsiduria tų, kurie turi, malonėje. Tuo tarpu tie, kas jau turi išteklių, gali kaupti daugiau ir daugiau turto, ir, galų gale, didžiausia turto dalis visuomenėje atsiduria tų kelių žmonių rankose. Tokiu būdu visiems kitiems beveik nelieka jokio kapitalo, jie turi nuosavą darbo jėgą, kurią, kad pragyventų, turi parduoti kapitalistams (tiems, kurie kontroliuoja didžiąją gamybos priemonių dalį).

       Tai skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų yra visai paprasta. Korporacija, tokia, kaip Nike, turi marias papildomų pinigų, kad įkurtų naują sportbačių fabriką, nupirktų naujos reklamos ir parduotų dar daugiau sportbačių, taip užsidirbdama dar daugiau pinigų investicijoms. O tu, toks mažas niekutis, turi pinigų tik tam, kad atsidarytum limonado kioską, ir net tokiu atveju, ko gero, bankrutuotum dėl didelės, pripažintos įmonės, pvz., Pepsi, kuri turi daugiau pinigų reklaminėms kampanijoms (tiesa, yra sėkmės istorijų apie žmogelius, kurie sugebėjo nugalėti konkurenciją, bet nesunku suprasti, kodėl tai įvyksta taip retai). Didelė tikimybė, kad, jei tau reikės "užsidirbti pragyvenimui", galų gale įsidarbinsi pas juos. O darbas jų naudai sustiprina jų galią. Nors jie apmoka tavo darbą, gali būti tikras, kad jie neišmoka tau pilnos tavo darbo vertės - taip jie pasidaro pelno. Jeigu dirbi gamykloje ir kasdien pagamini detalių kiekį už 1000 dolerių, tikriausiai tau moka tik kokį 100 ar mažiau per dieną. Tai reiškia, kad kažkas pelnosi iš tavo pastangų; ir kuo ilgiau jie taip daro, tuo daugiau turto ir galimybių jie turi tavo sąskaita.

       Kokią įtaką tai daro vidutiniam žmogeliui?

       Tai reiškia, kad tavo laikas ir kūrybinė energija iš tavęs nuperkami. Baisiausia, kad vienintelis dalykas, kurį gali iškeisti į pragyvenimo šaltinį, yra tavo paties darbas. Esi palaipsniui priverstas parduoti savo gyvenimą vien tam, kad egzistuotum. Galų gale praleidi jį darydamas tai, už ką tau daugiausiai sumokės, o ne tai, ką tikrai nori daryti. Iškeiti savo svajones į atlyginimą, o savo veiksmų laisvę - į materialinę nuosavybę. "Laisvalaikiu" gali atpirkti tai, ką veikei darbo laiku (žinoma, su pelnu darbdaviams); bet niekada negalėsi atpirkti darbe praleisto laiko. Ta gyvenimo dalis dingo, negali jos niekam parodyti, liko tik apmokėtų sąskaitų čekiai. Po kurio laiko pradedi galvoti, kad tavo kūrybiniai gabumai ir darbo jėga yra už tavo valios ribų, nes viską, išskyrus "atsipalaidavimą" (atsigavimą nuo darbo), imi asocijuoti su menkinančiu elgesiu pagal paliepimą, o ne savo norus. Tau nebeateina į galvą mintis elgtis asmenine iniciatyva bei siekti savų tikslų, nebent kalba eitų apie tavo hobį.  

       Taip, yra žmonių, kurie atranda būdų gauti pinigų už tai, ką visada norėjo daryti. Bet kiek tavo pažįstamų, dirbančių žmonių priklauso šiai kategorijai? Tie reti laimingieji pateikiami kaip įrodymas, kad sistema veikia, todėl esame raginami sunkiai sunkiai dirbti, kad vieną dieną irgi taptume tokiais laimingais. Tiesa yra tokia: tiesiog nepakanka laisvų darbo vietų, kad kiekvienas taptų roko žvaigžde ar populiariu komiksų piešėju. Kažkas turi dirbti gamykloje ir štampuoti tuos įrašus bei laikraščius. Jeigu tau nepavyko tapti pasaulinio masto krepšinio žvaigžde ir nusibaigei sportbačių pardavėju prekybos centre, turbūt nepakankamai stengeisi... Taigi pats kaltas, kad nuobodžiauji, ar ne?

       Bet juk ne tavo idėja, kad kiekvienam profesionaliam krepšininkui tenka tūkstantis batų pardavėjų. Vienintelis dalykas, kuriuo gali būti kaltinamas - tai, kad susitaikei su tokių skurdžių galimybių situacija. Užuot lenktyniavę dėl aukščiausio laiptelio korporacijos kopėčiose ar vieno iš milijonų laimingo loterijos bilieto, turėtume pabandyti sugalvoti, kaip padaryti, kad visi galėtų daryti su savo gyvenimais tai, ko nori. Jei tau ir pasisektų atsidurti viršūnėje, tai ką daryti su tūkstančių tūkstančiais tų, kuriems nepavyko: nelaimingi raštininkai, nenusisekę meninikai, apatiškos virėjos ir užsiknisusios viešbučių tarnautojos? Ar tikrai tavo interesams nekenkia gyvenimas pasaulyje, pilname nelaimingų žmonių, kurie niekada neturėjo galimybės nulėkti paskui savo svajones... Kurie galbūt niekada ir nesvajojo?

       Kokias vertybes sukuria kapitalizmas?

       Kaip Jeanette rašo straipsnyje apie produktą ir procesą, kapitalizmo sąlygomis mūsų gyvenimai sukasi apie daiktus, lyg laimę būtų galima atrasti nuosavybėje, o ne laisvuose veiksmuose ir užsiėmimuose. Turtingieji yra turtingi todėl, kad praleidžia daug laiko ir energijos mąstydami, kaip išpešti turto iš kitų žmonių. Tie, kas turi labai mažai, turi praleisti didžią gyvenimo dalį dirbdami, kad pragyventų, ir vienintelė jų turima paguoda sunkiame triūse ir skurde yra tas keletas daiktų, kuriuos jie gali sau leisti nusipirkti - nes jų pačių gyvenimai buvo nupirkti. Tarp šių dviejų socialinių sluoksnių yra vidurinės klasės nariai, nuo gimimo užbombarduoti reklamomis ir kitokia propaganda, skelbiančia, kad laimę, jaunystę, reikšmingumą ir visa kita gyvenime galima gauti per nuosavybę ir statuso simbolius. Jie išmoksta leisti gyvenimus sunkiai dirbdami, kad juos gautų, o ne tam, kad pasinaudotų kokiomis nors kitomis galimybėmis nuotykių ir malonumų paieškose.

       Tokiu būdu kapitalizmas sutelkia visų vertybes į tai, ką jie turi, o ne į tai, ką daro. Jis priverčia juos gyventi nuolatinėje konkurencijoje dėl daiktų, būtinų išgyvenimui ir socialinio statuso įgijimui. Žmonės, ko gero, būtų laimingesni visuomenėje, skatinančioje juos vertinti savo sugebėjimą laisvai elgtis ir daryti tai, ko labiausiai nori. Kad susikurtų tokia visuomenė, reikėtų nustoti lenktyniauti dėl valdžios bei turtų ir pradėti laisviau jais dalintis. Tik tada kiekvienas taps visiškai laisvas pasirinkti tokį gyvenimą, kokio labiausiai nori, nebijodamas išalkti ar tapti visuomenės išguitam.

       "Bet argi konkurencija nepadidina produktyvumo?"

       Taip - tai ir yra problema. "Laisvosios rinkos" ekonomikoje konkurencija ne tik bet kokia kaina skatina produktyvumą, bet ir stiprina jį, nes tie, kurie nesugeba išsilaikyti pirmose eilėse, yra sumindomi. Apie kokią sumokamą kainą mes čia kalbame? Visų pirma, ilgos darbe praleistos valandos: keturiasdešimt, penkiasdešimt, kartais net šešiasdešimt valandų per savaitę pagal viršininkų ir/ar klientų užgaidas bei paliepimus, kol "pirmavimo" lenktynėse peržengiame bet kokias išsekimo ribas. Toliau, maži uždarbiai: dauguma uždirba nepakankamai, kad gautų bent dalį to, ką siūlo visuomenė, nors būtent mūsų triūsas sukuria tas galimybes. Taip yra todėl, kad konkurencijos rinkoje darbuotojai apmokami ne pagal tai, ko jie "nusipelnė" savo darbu - jiems mokamas mažiausias atlygis, kurį gali mokėti darbdavys, kad jie neišeitų ieškoti geresnių atlyginimų. Toks yra pasiūlos ir paklausos "dėsnis". Darbdavys turi taip elgtis, nes jam reikia sukaupti kuo daugiau kapitalo reklamai, įmonės plėtrai ir kitiems konkurencijos atlaikymo būdams. Kitaip jis neilgai išliks darbdaviu, o jo darbuotojai galų gale įsidarbins pas "kompetetingesnį" vadovą.

       Egzistuoja terminas, apibrėžiantis tas ilgas valandas ir nesąžiningus uždarbius, - išnaudojimas. Tačiau tai nėra vienintelė "produktyvumo" kaina, kurią skatina konkurencijos sistema. Darbdaviai turi „karpyti galus“ ir tūkstančiais kitų būdų. Todėl, pavyzdžiui, mūsų darbo aplinka dažnai tampa nesaugi. O jeigu pelno siekimo ir produktyvumo išlaikymo tikslais tenka atlikti ekologiškai destruktyvius veiksmus? Ekonominė sistema, labiausiai vertinanti produktyvumą, nepalieka korporacijoms jokio akstino rūpintis laukine gamta bei gyvūnija, kai vietoj to galima pasipelnyti. Štai kur dingo mūsų girios, štai kur dingo ozono sluoksnis, štai kur dingo šimtai laukinių gyvūnų rūšių. Jie visi sudegė tose žiurkių lenktynėse. Dabar miškų vietoje turime prekybos centrus ir degalines, jau neminint oro užterštumo. Nes turėti prekybos vietas yra svarbiau negu išsaugoti ramybės ir grožio užkampius. Vietoj buivolų ir erelių turime gyvūnus, užrakintus fermose ir paverstus pieno bei mėsos mašinomis... Ir dainuojančius padarėlius animaciniuose filmukuose - vienintelį laukinių gyvūnų atvaizdą, kurį kai kurie iš mūsų pamato per visą gyvenimą. Konkurencinė ekonominė sistema priverčia mus viską, kas laisva ir gražu, pakeisti tuo, kas efektyvu, vienoda, pelninga.  

       Be abejo, tuo neapsiriboja vien tik mūsų šalis ir kultūra. Kapitalizmas ir jo vertybės kaip liga išplito po visą pasaulį. Konkuruojančios įmonės, kad neatsiliktų viena nuo kitos, turi vis plėsti savo rinkas jėga ar įtikinimu. Todėl dabar Egipte gali nusipirkti colos, o Tailande pavalgyti McDonalde. Istorija pateikia daug pavyzdžių, kaip kapitalistinės korporacijos, nesidrovėdamos panaudoti jėgą, brovėsi į svetimas šalis. Šiandien žmonės beveik visuose pasaulio kampuose parduoda savo darbą tarptautinėms korporacijoms, dažnai mažiau nei už dolerį per valandą - vien tam, kad gautų galimybę vaikytis turto ir statuso atvaizdų, kuriais juos erzina tos pačios korporacijos. Jų darbu sukurtas turtas išsiurbiamas iš tų bendruomenių į įmonių kišenes, o mainais unikalios kultūros pakeičiamos standartine vakarietiško vartotojiškumo monokultūra. Be to, žmonės tose šalyse beveik neturi galimybės patys tarpusavyje nekonkuruoti ir nebūti "produktyvūs" – taip, kaip ir jų išnaudotojai. Šitaip visas pasaulis tampa standartizuojamas pagal vieną - kapitalistinę - sistemą... Ir žmonėms darosi sunku net įsivaizduoti, kad gali būti ir kitaip.

       Taigi - kokį produktyvumą sąlygoja konkurencija? Ji skatina vien materialų produktyvumą, t. y. pelną bet kokia kaina. Negauname didesnės kokybės produktų, nes grįždami vėl pirkti, kai sugenda mūsų mašinos ir grotuvai, patenkiname didžiausius gamintojų interesus. Negauname ir produktų, kurių labiausiai reikia mūsų gyvenimui ir laimės siekiui - gauname produktus, kuriuos lengviausia ir pelningiausia parduoti. Gauname kreditines korteles, teleparduotuves, šlamštą elektroniniu paštu, cigaretes, kruopščiai sukurtas su aštuoniais skirtingais priklausomybę sukeliančiais chemikalais. Kad viena įmonė parduotų daugiau nei jos konkurentai, mes galų gale leidžiame savo gyvenimus kurdami, masiškai gamindami ir pirkdami tokius daiktus, kaip šiukšlių maišelius - patogumus, kurie pakelia pragyvenimo lygį iš tikro nepagerindami gyvenimo kokybės. Daug labiau nei geresnių mikserių, video žaidimų ar bulvių traškučių mums reikia gyvenimo prasmės ir malonumo, bet mes taip užsiėmę lenktynėmis, kad neturime laiko apie tai nė susimąstyti.

       Juk mažiau konkuruojančioje visuomenėje vis dar sugebėtume pasigaminti viską, ko reikia, nebūdami priversti gaminti visą tą beprasmišką papildomą šlamštą, kuris šiuo metu užpildo sąvartynus. Ir galbūt galėtume sutelkti pastangas pramokti visų svarbiausio dalyko - žmogiškosios.

       „Tik nesakyk, kad gyvenimas būtų geresnis ir laisvesnis tokioje sistemoje, kaip Tarybų Sąjunga!“

       Ne, žinoma ne. Tarybų Sąjungos ekonomika buvo ne demokratiškesnė už JAV. JAV didžioji dalis kapitalo yra kontroliuojama korporacijų, kurios, savo ruožtu, gali kontroliuoti savo darbuotojų (ir, tam tikra prasme, savo klientų ir visų kitų) gyvenimus. Tarybų Sąjungoje didžioji dalis kapitalo buvo kontroliuojama viena jėga - valdžios jėga, kurios malonėje atsidūrė visi kiti. Ir nors ten nebuvo tokios vidinės konkurencijos, kaip ta, kuri gena Vakarų korporacijas į tokius žiaurius kraštutinumus, sovietų valdžia vis vien siekė konkuruoti su kitomis valstybėmis dėl ekonominės galios ir produktyvumo. Tai metė juos į tokius pat ekonominio destruktyvumo ir darbininkų išnaudojimu kraštutinumus, kurie būdingi Vakarams. Abejose sistemose galima įžvelgti katastrofiškas turto sukaupimo kelių žmonių rankose pasekmes. Dabar reikėtų pabandyti taikyti sistemą, kurioje visi turėtų visuomenės turto dalį ir balsą savo gyvenimo ir darbo sutvarkyme.

       Versta iš:
       CrimethInc. Days of War, Nights of Love. CrimethInc. Books, 2001

       Vertė katiba
       Daugiau katiba vertalų: http://blog.hardcore.lt/katiba


       Skaityti toliau