1968 metų vasario 28 dieną, įgyvendinant indo Šri Aurobindo ir jo dvasinės bendražygės Miros Alfassa idėją, tradicinių Indijos kaimelių apsuptyje įsikūrė ateities miestas Aurovilis. Iškilmėse dalyvavo apie 5000 žmonių iš 124 šalių, kurių kiekvienas atsivežė po žiupsnelį gimtosios žemės, kad miesto įkūrimo proga žmonių vienybės vardan sumaišytų ją urnoje kartu su kitų atvykusiųjų atvežta žeme. Kuo pasižymi gyvenimas ateities mieste? Visų pirma, čia gyvenantys žmonės neužsiima politika, bet kokios religijos skleidimas taip pat netoleruojamas, skatinamas dvasinis tobulėjimas. Manoma, kad Dievas yra vienas, o religijos yra konfliktų priežastis.
Nėra privačios nuosavybės. Nė vienas čia gyvenančiųjų nėra savo namo savininkas – visi gyvena namuose, kurie priklauso miesto valdybai. Nevartojami alkoholis bei narkotikai. Skatinami įvairūs tiriamieji darbai tiek materialinėje, tiek ir dvasinėje sferoje. Stengiamasi sujungti vakarietiškos kultūros pasiekimus su Rytų kultūros vertybėmis. Aurovilio projektą parėmė Jungtinių Tautų organizacija Unesco kartu su Indijos vyriausybe. Kas keleri metai Unesco skiria finansinę paramą besivystančiam miestui.
Aurovilio įsikūrimo pradžioje jame apsigyveno 300 žmonių. Dabar jame gyvena daugiau nei 2000 žmonių. Jeigu lygintume šio miesto augimo tempus su įprastinėmis miestų augimo tendencijomis, jie galėtų atrodyti maži. Bet šio miesto negalima lyginti su kitais tradiciniais miestais - jo augimas vyksta pagal kitokius dėsnius.
Kokių tautybių žmonės gyvena Aurovilyje?
Kaip ir reikėtų tikėtis, didžiausią gyventojų dalį – daugiau nei pusę tūkstančio - sudaro indai, maždaug dvigubai mažiau gyvena prancūzų. Vokiečių tik šiek tiek mažiau negu prancūzų. Mažiau negu po šimtą gyventojų atstovauja tokioms šalims kaip Italija, Olandija, JAV, Šveicarija, Didžioji Britanija, Ispanija, Belgija, Australija, Kanada, Ukraina, Švedija, Brazilija. Iš buvusios Tarybų Sąjungos tautybių daugiausia yra ukrainiečių. Po kelis žmones gyvena iš Lietuvos, Estijos.
Nors Aurovilyje gyvena apie keturiasdešimt tautybių žmonių, bet pagrindinėmis kalbomis kol kas laikomos keturios - sanskrito, tamilų, prancūzų ir anglų kalbos. Šio miesto įkūrėjai pageidavo, kad viena pagrindinių kalbų būtų sanskritas. Sanskritas, manoma, Dievo kalba. Tai kalba, kuri vystėsi ne natūralios atrankos būdu, o buvo tobulinama tūkstančius metų. Išsaugojęs savo grynumą sanskritas davė pradžią daugeliui vėliau atsiradusių kalbų Indijoje. Pasauliui nėra žinomas kitas koks nors panašus atvejis kalbų istorijoje. Toks sanskrito kalbos reikšmingumas paaiškinamas šios kalbos gilumu. Beje, prisimenu, kad prieš daugelį metų (dar buvusioje Tarybų Sąjungoje) mokslininkai rado labai įdomių sąsajų tarp sanskrito ir lietuvių kalbos. Labai didelė dalis abiejų kalbų žodžių turi bendras šaknis.
Bent viena iš minėtų keturių kalbų šneka visi Aurovilio gyventojai, dauguma jų moka kelias kalbas. Kiekviena kalba kuo nors pasižymi: tamilų kalba pasižymi išraiškingumu, prancūzų kalba - tikslumu, anglų kalba – lankstumu, sanskritas – gilumu. Nepaisant to, Aurovillio įkūrėja numatė, kad greičiausiai šiame „kalbų katile“ gims nauja kalba.
Kokio tipo žmonės čia gyvena?
Tai įvairūs žmonės, tarp jų ir nusivylusieji gyvenimu Vakarų šalyse. Anot vieno brito, apsigyvenusio Aurovilyje, nors Vakaruose žmonės ir dirba sau, tačiau kokių nors gilesnių jausmų neišgyvena. Visai kitaip yra čia, Aurovilyje. Viskas, kas čia daroma, daroma su meile ir turi gilią prasmę – tarnauja visiems, ateičiai. Stebina štai kas: Aurovilyje gyvenantys žmonės yra įsitikinę, kad jie dalyvauja projekte, kuris yra nepaprastai svarbus pasauliui, nors dauguma pasaulio gyventojų niekada nėra apie jį nieko girdėję. Aurovilis buvo įkurtas pagal kūrėjų sumanymą, bet vietiniai gyventojai tvirtai įsitikinę, kad jokio kūrėjų kulto nėra. Jeigu toks būtų, Unesco organizacija projekto neremtų. Galima tik pavydėti Aurovilio žmonėms, kurie ne tik kalba, koks turėtų būti pasaulis, bet ir kuria jį.
Gyvenimas Aurovilyje nėra suvaržytas daugybe taisyklių - skatinamas laisvas miesto vystymasis. Aurovilis yra tiltas, jungiantis praeitį su ateitimi. Tai vieta, kur atliekami įvairiausi materialaus ir dvasinio pasaulio tyrimai, kur mokomasi visą gyvenimą. Aurovilyje eksperimentuojama ieškant būdų panaudoti saulės, vėjo ir biologinės kilmės dujų energijas.
Yra sudarytas miesto augimo planas iki 2025 metų. Planuojama, kad čia gyvens apie 50000 žmonių. Kai buvo pradėta statyti miestą, jame buvo dykvietė. Bet dabar ši kadaise nederlinga žemė išradingos drėkinimo sistemos dėka pavirto oaze. Tiesa, kai kurie statybų objektai įstrigę, pavyzdžiui, milžiniškas sferos pavidalo meditacijos kambarys miesto centre, vadinamas Matrimandir, tebėra nebaigtas.
Keletas žodžių apie ateities miesto įkūrėjus
Pats Šri Aurobindo yra ryški asmenybė, poetas, žymiausius savo kūrinius rašęs anglų kalba. Gimęs Kalkutoje, jaunystėje dalyvavo Indijos nepriklausomybės judėjime. Tėvas išsiuntė jį į Angliją, kad įgytų vakarietišką išsilavinimą – Šri Aurobindo baigė Kembridžo universitetą. Grįžęs į tėvynę, pasinėrė į išsivaduojamąjį judėjimą. Vėliau britai jį suėmė, o vėl tapęs laisvas, vis labiau tolo nuo politikos, kurią pakeitė jogos praktika. Persikėlė į prancūzų okupuotą anklavą pietinėje Indijoje, kad britai negalėtų jo suimti ir paskyrė gyvenimą meditacijai bei dvasinėms studijoms. Jį supo dvasinė bendruomenė, kurioje jis sutiko Alfassa, vėliau tapusią jo „dvasiniu kompanionu“.
Šri Aurobindo bendražygė Mira Alfassa, kitaip dar vadinama Motina, buvo viena keisčiausių dvasinių lyderių Indijoje. Gimė 1878 metais Paryžiuje egiptietės ir turko šeimoje. Ji tvirtino, kad vaikystėje išgyvenusi dieviškas vizijas, viena kurių buvo „pasaulinės harmonijos atsiradimas, žmonių vienybės supratimas ir idealios visuomenės sukūrimas“. Kai 1950 metais Šri Aurobindo mirė, ji dėjo visas pastangas įkurti pasaulio miestą, kol pagaliau 1968 metais ši jos svajonė išsipildė.
Aurovilis kviečia visus geros valios žmones
Gyventojų skaičius Aurovilyje auga lėtai. Kadangi kritinis žmonių skaičius jau įleido šaknis ir užsiima įvairia veikla, tikimasi, kad Aurovilis taps traukos centru visoms šalims ateityje. Be to, įvairiose šalyse jau dabar įsteigti centrai, supažindinantys tų šalių gyventojus su šiuo nepaprastu miestu. Šiuo metu kiekvieną dieną miestą aplanko virš tūkstančio turistų. Sekmadieniais ir švenčių metu čia apsilanko iki 2000 žmonių.
Galima būtų nekreipti dėmesio į tokią keistą septintojo dešimtmečio išdaigą, bet nepaprastas čia gyvenančių žmonių optimizmas verčia susimąstyti. Jiems Aurovilis yra tebesitęsiantis sėkmės periodas. O gal tai evoliucijos laboratorija? Pagal miesto įkūrėjo Šri Aurobindo skelbiamą mokymą, žmogaus evoliucija dar nepasibaigė – žmogus turi galimybių tapti žymiai galingesnis.
1954 m. rugpjūtį Mira Alfassa užrašė viziją, kuri vėliau tapo miesto įkūrimo manifestu:
Svajonė
Žemėje turėtų būti vieta, į kurią nei viena tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo nuosavybę, kurioje visi geros valios žmonės, vedami nuoširdžių siekių, gyventų laisvai kaip pasaulio piliečiai, paklusdami vienai vieninteliai valdžiai - Aukščiausiajai Tiesai. Tai bus taikos, santarvės bei harmonijos miestas, kuriame visi žmogaus kovos instinktai bus panaudojami tam, kad nugalėti visas jo kančių bei bėdų priežastis, kad peržengti per savo silpnybes bei tamsumą, kad įveikti savo ribotumą bei netobulumus. Tai bus vieta, kurioje dvasiniai poreikiai bei rūpinimasis pažanga bus svarbesni nei norų bei aistrų patenkinimas, malonumų paieška, bei materialiniai džiaugsmai. Šioje vietoje vaikai galės visapusiškai augti ir vystytis, neprarasdami ryšio su siela. Išsilavinimas bus suteikiamas ne tam, kad išlaikyti egzaminus, gauti sertifikatus bei geras pareigas, bet tam kad praturtinti egzistuojančius gabumus ir išvystyti naujus. Vietoje titulų bei pareigų čia bus suteikiama galimybė dirbti bei organizuoti. Kiekvieno žmogaus materialiniais poreikiais bus atitinkamai pasirūpinta, o intelektualinių, moralinių, bei dvasinių poreikių pranašumas atras išraišką visuotinėje organizacijoje: ne didinant malonumų bei valdžios rūšis, bet pasiskirstant pereigas bei atsakomybę. Visiems vienodai bus suteikta galimybė atrasti grožį visose jo meniškose formose: dailėje, skulptūroje, muzikoje, literatūroje. Niekas netrukdys dalyvauti šiame džiaugsmingame procese bei neribos jokios socialinės ar finansinės galimybės, nes šioje idealioje vietoje pinigai nebebus aukščiausioji valdžia. Asmeninės vertybės turės daug didesnę svarbą nei materialinė gerovė ar socialinė pozicija. Darbas nebus tik būdas užsidirbti pragyvenimui, bet kelias išreikšti save bei išvystyti savo gabumus ir galimybes, tuo pačiu skiriant jį visos bendruomenės labui. Savo ruožtu bendruomenė pasirūpins kiekvieno asmens pragyvenimu bei suteiks sferą veiklai. Trumpai, tai bus vieta, kurioje santykiai tarp žmonių, paprastai pagrįsti kova bei konkurencija, bus grindžiami siekimu atlikti darbą gerai, bendradarbiavimu bei tikrai broliškais santykiais.
Žinoma, žemė kol kas nėra pasiruošusi tokio idealo įgyvendinimui, nes žmonija dar neįgijo pakankamai žinių kad jį suprasti bei priimti, o taip pat dar neturi pakankamai sąmoningų galių, kurios yra reikalingos tokio idealo įgyvendinimui. Todėl aš jį pavadinau Svajone.
Ir vis dėlto ši svajonė yra jau pakeliui, kad taptų realybe...
Motina
Daugiau apie Aurovilį:
Oficiali Aurovilio svetainė
Praktinė informacija lietuviškai
Pagal „Londono žinias” parengė dp
Nors Aurovilyje gyvena apie keturiasdešimt tautybių žmonių, bet pagrindinėmis kalbomis kol kas laikomos keturios - sanskrito, tamilų, prancūzų ir anglų kalbos. Šio miesto įkūrėjai pageidavo, kad viena pagrindinių kalbų būtų sanskritas. Sanskritas, manoma, Dievo kalba. Tai kalba, kuri vystėsi ne natūralios atrankos būdu, o buvo tobulinama tūkstančius metų. Išsaugojęs savo grynumą sanskritas davė pradžią daugeliui vėliau atsiradusių kalbų Indijoje. Pasauliui nėra žinomas kitas koks nors panašus atvejis kalbų istorijoje. Toks sanskrito kalbos reikšmingumas paaiškinamas šios kalbos gilumu. Beje, prisimenu, kad prieš daugelį metų (dar buvusioje Tarybų Sąjungoje) mokslininkai rado labai įdomių sąsajų tarp sanskrito ir lietuvių kalbos. Labai didelė dalis abiejų kalbų žodžių turi bendras šaknis.
Bent viena iš minėtų keturių kalbų šneka visi Aurovilio gyventojai, dauguma jų moka kelias kalbas. Kiekviena kalba kuo nors pasižymi: tamilų kalba pasižymi išraiškingumu, prancūzų kalba - tikslumu, anglų kalba – lankstumu, sanskritas – gilumu. Nepaisant to, Aurovillio įkūrėja numatė, kad greičiausiai šiame „kalbų katile“ gims nauja kalba.
Kokio tipo žmonės čia gyvena?
Tai įvairūs žmonės, tarp jų ir nusivylusieji gyvenimu Vakarų šalyse. Anot vieno brito, apsigyvenusio Aurovilyje, nors Vakaruose žmonės ir dirba sau, tačiau kokių nors gilesnių jausmų neišgyvena. Visai kitaip yra čia, Aurovilyje. Viskas, kas čia daroma, daroma su meile ir turi gilią prasmę – tarnauja visiems, ateičiai. Stebina štai kas: Aurovilyje gyvenantys žmonės yra įsitikinę, kad jie dalyvauja projekte, kuris yra nepaprastai svarbus pasauliui, nors dauguma pasaulio gyventojų niekada nėra apie jį nieko girdėję. Aurovilis buvo įkurtas pagal kūrėjų sumanymą, bet vietiniai gyventojai tvirtai įsitikinę, kad jokio kūrėjų kulto nėra. Jeigu toks būtų, Unesco organizacija projekto neremtų. Galima tik pavydėti Aurovilio žmonėms, kurie ne tik kalba, koks turėtų būti pasaulis, bet ir kuria jį. Gyvenimas Aurovilyje nėra suvaržytas daugybe taisyklių - skatinamas laisvas miesto vystymasis. Aurovilis yra tiltas, jungiantis praeitį su ateitimi. Tai vieta, kur atliekami įvairiausi materialaus ir dvasinio pasaulio tyrimai, kur mokomasi visą gyvenimą. Aurovilyje eksperimentuojama ieškant būdų panaudoti saulės, vėjo ir biologinės kilmės dujų energijas.
Yra sudarytas miesto augimo planas iki 2025 metų. Planuojama, kad čia gyvens apie 50000 žmonių. Kai buvo pradėta statyti miestą, jame buvo dykvietė. Bet dabar ši kadaise nederlinga žemė išradingos drėkinimo sistemos dėka pavirto oaze. Tiesa, kai kurie statybų objektai įstrigę, pavyzdžiui, milžiniškas sferos pavidalo meditacijos kambarys miesto centre, vadinamas Matrimandir, tebėra nebaigtas.
Keletas žodžių apie ateities miesto įkūrėjus
Pats Šri Aurobindo yra ryški asmenybė, poetas, žymiausius savo kūrinius rašęs anglų kalba. Gimęs Kalkutoje, jaunystėje dalyvavo Indijos nepriklausomybės judėjime. Tėvas išsiuntė jį į Angliją, kad įgytų vakarietišką išsilavinimą – Šri Aurobindo baigė Kembridžo universitetą. Grįžęs į tėvynę, pasinėrė į išsivaduojamąjį judėjimą. Vėliau britai jį suėmė, o vėl tapęs laisvas, vis labiau tolo nuo politikos, kurią pakeitė jogos praktika. Persikėlė į prancūzų okupuotą anklavą pietinėje Indijoje, kad britai negalėtų jo suimti ir paskyrė gyvenimą meditacijai bei dvasinėms studijoms. Jį supo dvasinė bendruomenė, kurioje jis sutiko Alfassa, vėliau tapusią jo „dvasiniu kompanionu“. Šri Aurobindo bendražygė Mira Alfassa, kitaip dar vadinama Motina, buvo viena keisčiausių dvasinių lyderių Indijoje. Gimė 1878 metais Paryžiuje egiptietės ir turko šeimoje. Ji tvirtino, kad vaikystėje išgyvenusi dieviškas vizijas, viena kurių buvo „pasaulinės harmonijos atsiradimas, žmonių vienybės supratimas ir idealios visuomenės sukūrimas“. Kai 1950 metais Šri Aurobindo mirė, ji dėjo visas pastangas įkurti pasaulio miestą, kol pagaliau 1968 metais ši jos svajonė išsipildė. Aurovilis kviečia visus geros valios žmones
Gyventojų skaičius Aurovilyje auga lėtai. Kadangi kritinis žmonių skaičius jau įleido šaknis ir užsiima įvairia veikla, tikimasi, kad Aurovilis taps traukos centru visoms šalims ateityje. Be to, įvairiose šalyse jau dabar įsteigti centrai, supažindinantys tų šalių gyventojus su šiuo nepaprastu miestu. Šiuo metu kiekvieną dieną miestą aplanko virš tūkstančio turistų. Sekmadieniais ir švenčių metu čia apsilanko iki 2000 žmonių.
Galima būtų nekreipti dėmesio į tokią keistą septintojo dešimtmečio išdaigą, bet nepaprastas čia gyvenančių žmonių optimizmas verčia susimąstyti. Jiems Aurovilis yra tebesitęsiantis sėkmės periodas. O gal tai evoliucijos laboratorija? Pagal miesto įkūrėjo Šri Aurobindo skelbiamą mokymą, žmogaus evoliucija dar nepasibaigė – žmogus turi galimybių tapti žymiai galingesnis.
1954 m. rugpjūtį Mira Alfassa užrašė viziją, kuri vėliau tapo miesto įkūrimo manifestu:
Svajonė
Žemėje turėtų būti vieta, į kurią nei viena tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo nuosavybę, kurioje visi geros valios žmonės, vedami nuoširdžių siekių, gyventų laisvai kaip pasaulio piliečiai, paklusdami vienai vieninteliai valdžiai - Aukščiausiajai Tiesai. Tai bus taikos, santarvės bei harmonijos miestas, kuriame visi žmogaus kovos instinktai bus panaudojami tam, kad nugalėti visas jo kančių bei bėdų priežastis, kad peržengti per savo silpnybes bei tamsumą, kad įveikti savo ribotumą bei netobulumus. Tai bus vieta, kurioje dvasiniai poreikiai bei rūpinimasis pažanga bus svarbesni nei norų bei aistrų patenkinimas, malonumų paieška, bei materialiniai džiaugsmai. Šioje vietoje vaikai galės visapusiškai augti ir vystytis, neprarasdami ryšio su siela. Išsilavinimas bus suteikiamas ne tam, kad išlaikyti egzaminus, gauti sertifikatus bei geras pareigas, bet tam kad praturtinti egzistuojančius gabumus ir išvystyti naujus. Vietoje titulų bei pareigų čia bus suteikiama galimybė dirbti bei organizuoti. Kiekvieno žmogaus materialiniais poreikiais bus atitinkamai pasirūpinta, o intelektualinių, moralinių, bei dvasinių poreikių pranašumas atras išraišką visuotinėje organizacijoje: ne didinant malonumų bei valdžios rūšis, bet pasiskirstant pereigas bei atsakomybę. Visiems vienodai bus suteikta galimybė atrasti grožį visose jo meniškose formose: dailėje, skulptūroje, muzikoje, literatūroje. Niekas netrukdys dalyvauti šiame džiaugsmingame procese bei neribos jokios socialinės ar finansinės galimybės, nes šioje idealioje vietoje pinigai nebebus aukščiausioji valdžia. Asmeninės vertybės turės daug didesnę svarbą nei materialinė gerovė ar socialinė pozicija. Darbas nebus tik būdas užsidirbti pragyvenimui, bet kelias išreikšti save bei išvystyti savo gabumus ir galimybes, tuo pačiu skiriant jį visos bendruomenės labui. Savo ruožtu bendruomenė pasirūpins kiekvieno asmens pragyvenimu bei suteiks sferą veiklai. Trumpai, tai bus vieta, kurioje santykiai tarp žmonių, paprastai pagrįsti kova bei konkurencija, bus grindžiami siekimu atlikti darbą gerai, bendradarbiavimu bei tikrai broliškais santykiais.Žinoma, žemė kol kas nėra pasiruošusi tokio idealo įgyvendinimui, nes žmonija dar neįgijo pakankamai žinių kad jį suprasti bei priimti, o taip pat dar neturi pakankamai sąmoningų galių, kurios yra reikalingos tokio idealo įgyvendinimui. Todėl aš jį pavadinau Svajone.
Ir vis dėlto ši svajonė yra jau pakeliui, kad taptų realybe...
Motina
Daugiau apie Aurovilį:
Oficiali Aurovilio svetainė
Praktinė informacija lietuviškai
Pagal „Londono žinias” parengė dp
