2010 m. gegužės mėnesį leidykla „Kitos knygos“ išleis aštrią ir kontraversišką Slavojaus Žižeko knygą „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ („Welcome to the Desert of the Real“). Joje Žižekas pastebi Amerikos sąsajas su islamo fundamentalizmo iškilimu ir pažymi, kad 9/11 tragedija paradoksaliai privedė prie kankinimų įteisinimo. Knyga pasirodė 2002 metais, tačiau vėlesni pasaulio įvykiai (karo pieš terorizmą fiasko, Irako okupacija) tik padidino šios knygos įžvalgų vertę.

Per pastarąjį dešimtmetį Slavojus Žižekas tapo vienu originaliausių ir kartu įtakingiausių šiuolaikinių kairiųjų mąstytojų. Jo darbai balansuoja tarp filosofijos, kultūros kritikos, psichoanalizės, politikos bei ideologijos studijų. Aštrūs, kontraversiški, politiškai angažuoti Slavojaus Žižeko tekstai, pasižymintys iš koto verčiančiais minties posūkiais bei radikaliais teiginiais, tapo savotiška šiuolaikinės kairiosios minties klasika.

Knygoje „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ S. Žižekas pabrėžia, kad visos pagrindinės sąvokos, kuriomis mes apibūdiname šiandieninį pasaulio konfliktą – „karas su terorizmu“, „laisvė ir demokratija“, „žmogaus teisės“ ir t.t. – yra klaidingos ir tik užtemdo situacijos suvokimą. Autoriaus nuomone, visa Vakarų visuomenė yra uždaryta ne tik riboto, bet ir klaidingo pasirinkimo „demokratija ar fundamentalizmas“ kalėjime. Todėl tikroji Vakarų problema, S. Žižeko manymu, yra ne „fundamentalizmas“, bet greičiau pati demokratija tarsi vienintelė alternatyva „fundamentalizmui“. Paskelbus karą terorizmui, buvo įvesta „demokratinė nepaprastoji padėtis“, kurios tikslas – neutralizuoti bet kokį radikalų politinį veiksmą kaip kelią iš tokios demokratijos aklavietės.

Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą

 

2002 metų pavasarį JAV galėjai dažnai sutikti žmones, išdidžiai nešiojančius ženklelį su Jungtinių Valstijų ir Izraelio vėliavomis ir užrašu „Vieningai mes laikomės“ (United We Stand). Šis naujas žydams tekęs vaidmuo dabartiniame pasauliniame ideologiniame-politiniame jėgų išsidėstyme – jų privilegijuotas ryšys su Jungtinių Valstijų dominuojamu globaliu kapitalizmu – kupinas baisių pavojų, nes atveria vartus smurtingo antisemitizmo protrūkiams: tai, kad eilės atsitiktinių strateginių politinių sprendimų ir sutapusių aplinkybių dėka Izraelis tapo privilegijuotu JAV partneriu, gali virsti naujo kraujo praliejimo priežastimi.

Todėl visi, kam tikrai rūpi žydų tautybės žmonės, šiandien turi iš visų jėgų stengtis nutraukti šį „natūralų“ ryšį tarp JAV ir Izraelio Valstybės. Kaip jau matėme, per pirmąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą 2002 metų balandžio 21-ą dieną Jeanas-Marie le Penas, kurio antisemitinės pažiūros niekam nėra paslaptis (prisiminkime kad ir jo pastabą, jog Holokaustas tebuvo viso labo nežymi smulkmena Europos istorijoje), pateko į antrą turą kaip vienintelė alternatyva Jacques'ui Chirac'ui – t.y. nugalėjo Lionelį Jospiną ir pademonstravo, kad svarbiausia takoskyra yra nebe tarp Kairės ir Dešinės, bet tarp globalaus „nuosaikios“ postpolitikos lauko ir kraštutinės Dešinės rodomų repolitizacijos pastangų. Argi toks šokiruojantis posūkis nėra nerimą keliantis ženklas kainos, kurią rengiamės sumokėti už postpolitikos Pyro pergalę? Kitaip tariant, privalome nuolat turėti omeny, kad Le Penas Prancūzijoje atstovauja vienintelę rimtą politinę jėgą, kuri, aiškiai priešingai dusinančiam hegemoninės postpolitikos letargui, atkakliai reikalauja radikalios politizacijos, tikros (iškreiptos, bet ne mažiau „gyvos“) politinės aistros. Pauliaus žodžiais sakant, tragedija ta, kad Le Penas, pačia savo atgrasia provokacija, gina Gyvenimą nuo postpolitinės Mirties kaip Paskutiniųjų Žmonių gyvenimo būdo.

Blogiausia, ką galima padaryti su Rugsėjo 11-osios įvykiais, yra paversti juos Absoliučiu Blogiu, vakuumu, kurio negalima paaiškinti ir/ar suprasti dialektiškai. Manyti, kad šie įvykiai lygiavertūs Shoah, yra šventvagystė: Shoah metodiškai vykdė platus valstybės aparačikų (apparatchiks) ir jų parankinių tinklas, kuris, skirtingai nei tie, kurie atakavo PPC bokštus, visai nebuvo linkęs savižudiškai susitaikyti su savo paties mirtimi – kaip parodė Hannah Arendt, jie buvo anonimiški biurokratai, dirbantys savo darbą, ir tai, ką jie darė, jiems neturėjo nieko bendra su jų individualia savivoka. Šis „Blogio banalumas“ nebūdingas teroristų atakoms: nusikaltėliai puikiai suprato savo veiksmų baisybę; ji yra dalis tos fatališkos traukos, kuri pastūmėjo juos tuos veiksmus atlikti. Arba, išsireiškiant truputį kitaip: naciai „žydų klausimo sprendimą“ laikė obsceniška paslaptimi, slėptina nuo publikos akių, tuo tarpu teroristai atvirai demonstravo atlikto veiksmo reginį. Antras skirtumas tas, kad Shoah buvo dalis Europos istorijos; jis nebuvo tiesiogiai susijęs su santykiais tarp musulmonų ir žydų: prisiminkime Sarajevą, kuriame gyveno didžiausia žydų bendruomenė buvusioje Jugoslavijoje ir kuris, be to, buvo pats kosmopolitiškiausias Jugoslavijos miestas, kino ir roko muzikos traukos centras – kodėl? Būtent todėl, kad jame dominavo musulmonai, toleravę žydų bei krikščionių bendruomenes, priešingai krikščionių dominuojamiems dideliems miestams, iš kurių musulmonai ir žydai buvo seniai išvalyti.

Kodėl Pasaulinio Prekybos Centro katastrofa turėtų būti svarbesnė nei, pavyzdžiui, masinės hutų žudynės, kurias sukėlė tutsiai Ruandoje 1994-aisiais? Arba masinis kurdų bombardavimas ir nuodijimas dujomis šiaurės Irake dešimto dešimtmečio pradžioje? Arba Indonezijos karinių pajėgų surengtos masinės žudynės Rytų Timore? Arba... sąrašas šalių, kuriose masinės kančios buvo ir yra nepalyginamai didesnės nei Niujorke, bet kurios neturi laimės būti žiniasklaidos pakylėtos iki kilniausios Absoliutaus Blogio aukos, būtų ilgas, tame ir esmė: jei jau būtinai norime vartoti šitą sąvoką, visi šie atvejai yra „Absoliutūs Blogiai“. Negi turėtume išplėsti draudimą aiškintis ir imti teigti, kad nė vienas iš šių blogių negali ar neturi būti „dialektizuotas“? Ir argi nesame įpareigoti eiti dar toliau: o kaip su siaubingais „individualiais“ nusikaltimais, pradedant sadistinėmis masinėmis Jeffrey‘io Dahmerio žudynėmis, baigiant poelgiu Andrea'ios Yates, šaltakraujiškai paskandinusios penkis savo vaikus? Nejau visuose šiuose veiksmuose nesama kažko realaus/neįmanomo/nepaaiškinamo? Nejau kiekviename iš jų – kaip rašė Schellingas daugiau nei prieš du šimtus metų – nesusiduriame su giliausia laisvos valios pragarme, su nepasveriamu faktu „Padariau tai todėl, kad padariau!“, kuris priešinasi bet kokiam paaiškinimui psichologinėmis, socialinėmis, ideologinėmis ir t. t. priežastimis?

Trumpiau tariant, galbūt šiandieną, mūsų susitaikėliškoje postideologinėje eroje, kuri neįsileidžia jokių pozityvių Absoliutų, vieninteliai teisėti kandidatai į Absoliuto poziciją yra radikaliai blogi veiksmai? Tokį negatyviai-teologinį Holokausto statusą tiksliausiai išreiškia Giorgio Agambeno Aušvitco liekanos (Remnants of Auschwitz), kur jis pateikia tam tikrą ontologinį Aušvico įrodymą, nukreiptą prieš Holokaustą neigiančius revizionistus. Holokausto egzistavimą jis tiesiogiai išveda iš jo „sąvokos“ (kai kurios sampratos, kaip, pavyzdžiui, gyvi-numirėliai „musulmonai“, yra tokios „intensyvios“, kad nebūtų galėję atsirasti be Holokausto fakto) – ar bereikia geresnio įrodymo, už tai, kad kai kuriose šiuolaikinėse kultūros studijose Holokaustas išties iškeliamas iki Daikto, suvokiamo kaip negatyvus Absoliutas? Ir tai daug pasako apie šiandien susiklosčiusią situaciją, kai vienintelis Absoliutas yra didingas/nereprezentuojamas Blogis. Agambenas išskiria keturias modalines kategorijas (galimybė, negalimybė, atsitiktinumas, būtinybė) ir išdėsto jas palei subjektifikacijos-desubjektifikacijos ašį: galimybė (pajėgumas būti) ir atsitiktinumas (pajėgumas nebūti) yra subjektifikacijos operatoriai; o negalimybė (nepajėgumas būti) ir būtinybė (nepajėgumas nebūti) yra desubjektifikacijos operatoriai – Aušvicas yra atvejis, kai abi ašies pusės sutampa:

Aušvicas reprezentuoja istorinį tašką, kuriame šie procesai suyra, pribloškiančią patirtį, kai tai, ko negali būti, priverčiama tapti tikrove. Aušvicas yra negalimybės egzistencija, pats radikaliausias atsitiktinumo neigimas; todėl jis yra absoliuti būtinybė. Aušvico produktas Muselmann (stovyklos „gyvas numirėlis“) yra subjekto katastrofa, subjekto kaip atsitiktinumo vietos ištrynimas ir jo palaikymas kaip egzistuojančios negalimybės.(52)

Taigi, Aušvicas žymi katastrofą, tam tikrą ontologinį trumpą sujungimą: subjektyvumas (atsiverianti atsitiktinumo erdvė, kurioje galimybė svarbiau nei esamybė) suyra į objektyvumą, kuriame daiktai negali nesekti „akla“ būtinybe. Kad taptų aiškiau, apsvarstykime du sąvokos „negalimybė“ aspektus: pirma, negalimybė kaip tiesiog atvirkščia būtinybės pusė („kitaip negalėjo būti“); antra, negalimybė kaip kraštutinė nepamąstoma pačios galimybės riba („tokie siaubingi dalykai negali realiai atsitikti; niekas negali būti toks blogas“) – Aušvice abu aspektai sutampa. Galime tai išreikšti netgi kantiškomis sąvokomis, kaip trumpą sujungimą tarp noumeninio ir fenomeninio lygmens: Muselmann figūroje, gyvame numirėlyje, desubjektyvuotame subjekte, noumeninė (laisvo subjekto) dimensija pasirodo pačioje empirinėje realybėje – Muselmann yra noumeninis Daiktas, tiesiogiai pasirodantis fenomeninėje realybėje; kaip toks, jis liudija tai, ko paliudyti neįmanoma. Agambenas eina toliau ir šitą unikalią Muslemann figūrą interpretuoja kaip nepaneigiamą Aušvico egzistavimo įrodymą:

Išties, postuluokime Aušvicą, tai, ko neįmanoma paliudyti, ir taip pat postuluokime Muselmann kaip absoliučią negalimybę liudyti. Jei liudininkas liudija už Muselmann, jei jam pavyksta išsakyti negalimybę išsakyti – jei taip Muselmann įsteigiamas kaip tikras liudytojas – tai suardomi patys Aušvico neigimo pagrindai. Muselmann atveju, negalimybė liudyti nebėra vien trūkumas. Atvirkščiai, ji tampa reali; ji egzistuoja kaip tokia. Jei išgyvenęs žmogus liudija ne dujų kameras ar Aušvicą, bet Muselmann, jie jis kalba vien remdamasis negalimybe kalbėti, tai jo parodymai yra nepaneigiami. Aušvicas – tai, ko neįmanoma paliudyti – yra absoliučiai ir nepaneigiamai įrodytas (53).

Galime tik žavėtis šiuo rafinuotu teorizavimu: anaiptol neužkirsdamas kelio įrodymams, kad Aušvicas realiai egzistavo, pats faktas, jog tiesiogiai paliudyti Aušvico neįmanoma, demonstruoja jo egzistavimą. Čia, šiame refleksyviame minties posūkyje slypi gerai žinomo ciniško nacių argumento, cituoto Primo Levi‘o ir kitų, fatališkas apsiskaičiavimas: „Tai, ką mes darome žydams, yra toks neįsivaizduojamas siaubas, kad, net jei kas nors išgyvens, jo žodžiais niekas nepatikės – jį paprasčiausiai paskelbs apgaviku arba psichiškai nesveiku!“. Agambeno kontrargumentas: tikrai, kraštutinio Aušvico siaubo paliudyti neįmanoma – tačiau kas, jei pati šita negalimybė įsikūnija išgyvenusiame žmoguje? Jei, pasirodo, esama tokio subjektyvumo kaip Muselmann, subjektyvumo, privesto iki kraštutinio – subyrėjimo į objektyvumą – taško, tai toks desubjektyvuotas subjektyvumas galėjo atsirasti tik Aušvico sąlygomis... Vis dėlto, ši argumentacija, kad ir kokia nepalenkiama savo paprastumu, lieka giliai dviprasmiška: ji palieka nebaigtą užduotį konkrečiai išanalizuoti istorinį Holokausto savitumą. Kitaip tariant, šį argumentą galima perskaityti dviem priešingais būdais – kaip konceptualią tam tikros kraštutinės pozicijos išraišką, kurią, einant toliau, reikėtų aiškinti konkrečia istorine analize; arba, atlikus tam tikrą ideologinį trumpą sujungimą, kaip apriorinės Aušvico fenomeno struktūros įžvalgą, kuri tokią konkrečią nacizmo kaip politinio projekto išskirtinumo analizę, aiškinančią, kodėl jis sukėlė Holokaustą, padarytų nebereikalinga ar bent jau antraeile. Skaitant antruoju būdu, „Aušvicas“ tampa vardu kažko, kas, tam tikra prasme, turėjo įvykti, kieno „esminė galimybė“ buvo įrašyta pačioje Vakarų politinio proceso matricoje – anksčiau ar vėliau, dvi ašies pusės turėjo susidurti.

 

Tai ar Rugsėjo 11-osios įvykiai kaip nors siejasi su tamsiu Dievu, kuris reikalauja žmonių aukų? Taip – ir būtent dėl šios priežasties jie nėra to paties lygmens kaip nacių vykdytas žydų naikinimas. Čia reikėtų sekti Agambenu (54), o ne Lacanu, kuris, kaip žinia, aiškino Holokaustą (nacistinį žydų išnaikinimą) būtent kaip holokaustą senąja žydiška sąvokos reikšme – kaip auką tamsiems dievams, skirtą pasotinti jų baisų jouissance poreikį (55): išnaikinti žydai greičiau jau priklauso tai atmainai, kurią senovės romėnai vadino Homo sacer – tie, kas, nors ir būdami žmonėmis, buvo pašalinti iš žmonių bendruomenės, todėl juos buvo galima nebaudžiamai žudyti – ir, dėl tos pačios priežasties, jų negalima aukoti (nes jie nėra vertinga aukojimo atnaša). (56)

Efektingas PPC bokštų sprogimas nebuvo vien simbolinis aktas (aktas, kurio tikslas – „paskelbti žinią“): visų pirma tai buvo mirtino jouissance sprogimas, perversiškas darymosi didžiojo Kito jouissance instrumentu aktas. Taip, užpuolikų kultūra yra liguista mirties kultūra, kai smurtinėje mirtyje surandamas aukščiausias savo gyvenimo išsipildymas. Problema – ne ką daro „psichiškai nesveiki fanatikai“, bet ką daro už jų pasislėpę „racionalūs strategai“. Karo stratego planuojamose ir vykdomose plataus masto bombardavimo operacijose etinės beprotybės yra kur kas daugiau nei individualiame susisprogdinime puolant priešą. Taip, galutinis išpuolių tikslas buvo ne koks nors slaptas ar akivaizdus ideologinis planas, bet (vėl) įvesti – tikslia hėgeliška sąvokos prasme – absoliutaus negatyvumo dimensiją į mūsų kasdienius gyvenimus: supurtyti uždarą ir saugią mūsų, tikrų nyčiškų Paskutiniųjų Žmonių, kasdienybės tėkmę. Novalis kadaise gerai pastebėjo, kad tai, ko blogas žmogus nekenčia, yra ne gėris – jis tiesiog perdėtai nekenčia blogio (pasaulio, kurį laiko blogu) ir todėl stengiasi žeisti ir naikinti jį kiek tik įmanoma – štai kas yra negerai su „teroristais“. Galbūt nuskambės šventvagiškai, bet PPC atakos tikrai turi kažką bendro su Antigonės poelgiu: abiem atvejais pasikasama po „prekių servisu“, po valdančiu malonumo-realybės principu. Tačiau „dialektiška“ čia būtų ne įtraukti tuos veiksmus į kokį nors platesnį Proto ar Žmonijos Pažangos naratyvą, kuris kaip nors, jei ne atpirktų, tai bent padarytų juos visaapimančio platesnio nuoseklaus naratyvo dalimi, „pervestų“ į „aukštesnę“ raidos stadiją (naivi hėgelizmo mintis); bet priversti mus suabejoti savo pačių nekaltybe, tematizuoti savo pačių (fantazmines libidines) investicijas ir įsitraukimą į juos.

Taigi, užuot Absoliutaus Blogio akivaizdoje jutę sekinančią pagarbią baimę, trukdančią mums mąstyti apie tai, kas vyksta, verčiau prisiminkime, kad yra du fundamentalūs būdai reaguoti į tokius trauminius įvykius, kurie sukelia nepakeliamą nerimą: superego būdas ir veiksmo būdas. Superego būdas yra kaip tik tas aukojimas tamsiems dievams, apie kurį kalba Lacanas: pakartotinis patvirtinimas barbariškos laukinio obsceniško įstatymo prievartos, taip siekiant užpildyti nesamo simbolinio įstatymo spragą. O kaipgi veiksmas? Man viena iš Shoah herojų yra garsi žydų balerina, kurios konclagerio karininkai paprašė jiems pašokti (ypatingo pažeminimo gestas). Užuot atsisakiusi, ji pašoko ir, kol jų dėmesys buvo nukrypęs į ją, greitai čiupo užsižioplinusio sargybinio kulkosvaidį ir, kol buvo nušauta, sėkmingai nužudė daugiau nei tuziną karininkų... Argi jos poelgis neprimena to, ką padarė lėktuvo, sudužusio Pensilvanijoje, keleiviai, kurie, žinodami, kad žus, prasibrovė į lakūno kabiną ir patys sudaužė lėktuvą, išgelbėdami šimtus kitų gyvybių?

Pasak senovės graikų mito, Europa buvo finikiečių princesė, pagrobta ir išprievartauta jaučiu apsimetusio Dzeuso – nenuostabu, kad jos vardas reiškia „niūrioji“. Argi tai ne tikrasis Europos paveikslas? Argi Europa (kaip ideologinė samprata) neatsirado kaip pasekmė, barbarams iš Vakarų du kartus šitaip pagrobus Rytų perlą: pirmiausia romėnai užgrobė ir vulgarizavo graikų mintį; tada, ankstyvaisiais viduramžiais, Vakarų barbarai pasisavino ir vulgarizavo krikščionybę? Ar šiandien nevyksta kažkas panašaus jau trečią kartą? Ar „karas su terorizmu“ nėra pasibjaurėtina finalinė fazė, paskutinis taškas ant i, užbaigiantis ilgą, laipsnišką Amerikos vykdomą ideologinę, politinę ir ekonominę Europos kolonizaciją? Ar Europos vėl eilinį kartą nepagrobė Vakarai – Amerikos civilizacija, diktuojanti šiandien globalius standartus ir, de facto, žvelgianti į Europą kaip į savo provinciją?

Po išpuolių prieš Pasaulio Prekybos Centrą, žiniasklaida išpūtė istoriją, kaip Europos inteligentijos tarpe kyla antiamerikietiškas Schadenfreude, kaip jai trūksta elementarios žmogiškos simpatijos kenčiančiai Amerikai. Tačiau tikroji istorija yra kaip tik priešinga: visiška autonominės europietiškos politinės iniciatyvos stoka. Po Rugsėjo 11-osios, Europa – svarbiausios Europos Sąjungos valstybės – pasuko „besąlygiško kompromiso“ keliu, nusileisdamos JAV spaudimui. Karas Afganistane, planai pulti Iraką, nauji smurto proveržiai Palestinoje: kaskart Europoje būta prislopintų nepasitenkinimo balsų, kėlusių tam tikrus klausimus, ir raginimų ieškoti labiau subalansuotos prieigos; tačiau nebūta jokio formalaus pasipriešinimo, nepateikta jokia kitokio pasaulinės krizės suvokimo perspektyva. Jokia oficiali Europos institucija nesurizikavo draugiškai, bet aiškiai atsiriboti nuo Amerikos pozicijos. Todėl nekeista, kad tie protesto balsai nutilo – jie tiesiogine prasme neturėjo jokių pasekmių, buvo tik tušti gestai, reikalingi tik tam, kad mes, europiečiai, galėtume sau pasakyti: „Matėte, mes protestavome, mes atlikome savo pareigą!“ ir tuo pat metu tyliai remti amerikietiškos politikos fait accompli.

Visiškas fiasko pasiektas Izraeliui įsiveržus į Vakarų Krantą – pati situacija reikalauja naujos politinės iniciatyvos, kuri vienintelė galėtų išvesti iš dabartinės aklavietės. Labiausiai šioje krizėje gniuždo tai, kad nieko negalima padaryti, nors visi supranta, kaip, iš esmės, turėtų atrodyti sprendimas: dvi valstybės, Izraelis ir Palestina; žydų gyvenviečių iškeldinimas iš Vakarų Kranto mainais už visišką Izraelio pripažinimą ir jo saugumą. (Visi, išskyrus Izraelio griežto kurso šalininkus ir jų rėmėjus JAV: 2002-ųjų gegužės pradžioje radijo laidoje Dickas Arney‘us, JAV senato mažumos lyderis, pasisakė už kruopštų Vakarų Kranto „etninį valymą“ – palestiniečius reikia paprasčiausiai priversti pasitraukti... Ar tai nėra ir paskutiniųjų Izraelio karinių veiksmų tikroji slapta darbotvarkė?) Europos pozicija idealiai palanki imtis tokios iniciatyvos – su sąlyga, kad jai pavyks surasti jėgų aiškiai atsiriboti nuo Amerikos hegemonijos. Dabar, kai baigėsi Šaltasis karas, tokiam gestui nebėra jokių rimtų išorinių kliūčių: Europai reikėtų tiesiog sukaupti drąsą ir padaryti tai.

Todėl tikroji politinė-ideologinė Rugsėjo 11-osios katastrofa ištiko būtent Europą: Rugsėjo 11-oji reiškė beprecedentį Amerikos hegemonijos sustiprėjimą visais aspektais. Europa pasidavė tam tikram ideologiniam-politiniam JAV šantažui: „Dabar ant kortos pastatyti nebe įvairūs ekonominiai ar politiniai pasirinkimai, bet pats mūsų išlikimas – kare su terorizmu jūs esate arba su mumis, arba prieš mus“. Štai čia, šiame taške, kai scenon, kaip galutinė legitimacija, įžengia nuoroda į tik išlikimą, susiduriame su gryniausiu politinės ideologijos pavidalu. „Karo su terorizmu“ vardu, mums, europiečiams, tyliai primetama tam tikra pozityvi globalių politinių santykių vizija. Ir jei norime, kad emancipuojantis Europos palikimas išliktų, Rugsėjo 11-osios fiasko turime suprasti kaip paskutinį perspėjimą, kad laikas eina į pabaigą, kad Europa turi veikti greitai ir teigti save kaip autonominę ideologinę, politinę ir ekonominę jėgą, turinčią savų prioritetų. Būtent susivienijusi Europa, o ne Trečiojo Pasaulio pasipriešinimas Amerikos imperializmui, yra vienintelis realus kontrapunktas JAV ir Kinijai kaip dviems pasaulinėms supergalybėms. Kairieji turėtų nesigėdydami pasisavinti šūkį, skelbiantį, kad vieninga Europa yra amerikietiškojo globalizmo atsvara.

O kaip patys niujorkiečiai? Po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios dar ištisus mėnesius Manheteno senamiestyje iki pat 20-osios gatvės jautėsi degančių PPC bokštų kvapas – žmonės prie jo prisirišo, jis ėmė funkcionuoti kaip tai, ką Lacanas būtų pavadinęs Niujorko „sinthome“, koncentruotas subjekto libidinio prisirišimo prie miesto šifras, tad kai jis išnyks, jo bus ilgimasi. Kaip tik tokios detalės liudija tikrą meilę miestui. Ir ši meilė ima kelti problemas tik kai virsta įtariu klausimu, kodėl kiti nepakankamai dalinasi Amerikos skausmu, kaip kad tipiškai daugelis Amerikos liberalų priekaištauja Europos kairiesiems – girdi, šie nepakankamai rodė nuoširdžią užuojautą Rugsėjo 11-osios išpuolių aukoms. Panašiai, europietišką jų politikos kritiką amerikiečiai aiškina pavydu ir frustracija dėl antraeilio vaidmens, Europos negebėjimu susitaikyti su savo ribotomis galimybėmis ir (sąlyginiu) nuosmukiu; tačiau ar ne geriau tiktų priešingas aiškinimas? Argi ne nuostaba, kodėl jie nėra mylimi už tai, ką daro pasauliui, yra pati pagrindinė amerikiečių reakcija (bent jau) nuo Vietnamo karo laikų? Mes tik stengiamės būti geri, padėti kitiems, skleisti taiką ir gerovę, ir pažiūrėkit, ką už tai gauname... Esminės tokių filmų kaip Johno Fordo Searchers (Ieškotojai) ir Michael‘o Scorsese‘ės Taxi Driver (Taksi vairuotojas) įžvalgos vis dar itin aktualios.

Šie skundai remiasi dar giliau slypinčiu neišsakytu priekaištu, kad europiečiai iš tiesų nesižavi Amerikietiška Svajone – tam tikra prasme, šis priekaištas visiškai pagrįstas: Trečiasis Pasaulis negali sukurti pakankamai stipraus pasipriešinimo Amerikietiškos Svajonės ideologijai – dabartinėje situacijoje tą padaryti gali tik Europa. Tikroji opozicija šiandien yra ne tarp Pirmojo ir Trečiojo Pasaulių, bet tarp Pirmojo ir Trečiojo Pasaulių kartu (pasaulinė Amerikos Imperija ir jos kolonijos) prieš likusį Antrąjį Pasaulį (Europą). Kalbėdamas apie Freudą, Adorno pažymi, kad šiuolaikiniame „administruotame pasaulyje“ su jo „represine desublimacija“ mes susiduriame nebe su senąja Id ir jo postūmių represijos logika, bet su perversišku tiesioginiu paktu tarp Superego (socialinis autoritetas) ir Id (neleistini agresyvūs postūmiai), apeinant Ego. Argi ne kažkas struktūriškai panašaus šiandien vyksta politiniame lygmenyje – keistas postmodernaus globalaus kapitalizmo ir premodernių visuomenių paktas tikrosios modernybės sąskaita? Amerikos multikultūralistinei pasaulinei Imperijai nesunku integruoti premodernias vietines tradicijas – svetimkūnis, kurio ji negali efektyviai asimiliuoti, yra europietiška modernybė. Džihadas ir McPasaulis yra dvi tos pačios monetos pusės, Džihadas jau yra McDžihadas.

2002-aisiais iš Kinijos mus pasiekė labai svarbios naujienos apie ten prasidėjusį didelį darbininkų judėjimą ir protestus prieš blogas darbo sąlygas, kurių dėka Kinija sparčiai tampa pasaulyje pirmaujančia gamybos vieta; brutalus valdžios susidorojimas su juo – dar vienas įrodymas (jei dar reikia įrodymų), kad šiandien Kinija yra ideali kapitalistinė valstybė: laisvė kapitalui, o valstybė atlieka visą „juodą darbą“, kontroliuodama darbininkus. Galima teigti, kad Kinija – kylanti 21-ojo amžiaus supergalybė – įkūnija naują nuožmaus kapitalizmo atmainą: nepaisoma ekologinių pasekmių, nepaisoma darbininkų teisių, viskas pajungta nuožmiam impulsui plėtotis ir tapti nauja supergalybe. Didysis klausimas: ką kinai darys su biogenetine revoliucija? Matyt, galime drąsiai lažintis, kad jie nesuks sau galvos dėl mūsų „vakarietiškų“ moralinių prietarų ir išlygų ir imsis nežabotų genetinių manipuliacijų augalais, gyvūnais ir žmonėmis. Biogenetinės technologijos plėtojasi ir yra sąlyginai nebrangios (šioje srityje jau toli pažengė Kuba), tad ar ateityje jų neperims daugelis Trečiojo Pasaulio šalių? (Nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad – bent kol kas – Kinija neabejotinai yra ta supervalstybė, kurios imperialistinių intervencijų, bandymų išplėsti savo įtaką ir kontroliuoti kaimynus lygis yra akivaizdžiai pats žemiausias).

Įtampą tarp Amerikos ir Europos galima įžvelgti netgi politinės Kairės (to, kas iš jos dar liko) dinamikoje: „amerikonizacija“ čia prisidengia požiūriu, jog Kairė turėtų pilnai remti globalizacijos procesus, deteritorizuojantį vėlyvojo kapitalizmo daugį... Michaelis Hardtas ir Negri‘s skiria du būdus pasipriešinti globaliai kapitalistinei Imperijai: arba „protekcionistinis“ raginimas sugrįžti prie stiprios Nacionalinės Valstybės, arba išskleidimas dar lankstesnių daugio formų. Analizuodamas antiglobalistų susitikimą Porto Alegre, Hardtas pabrėžia ten pastebėtą naują politinės erdvės logiką: tai buvo jau nebe senoji binarinė „mes prieš juos“ logika, leninine dvasia kviečianti laikytis tvirtos vienos partijos linijos, bet įvairių politinių veiksnių ir pozicijų koegzistavimas toje pačioje platformoje, nežiūrint jų ideologinių ir programinių akcentų nesuderinamumo (pradedant „konservatyvių“ fermerių ir ekologų nuogąstavimais dėl jų vietinės tradicijos ir tėvonijos likimo, baigiant žmogaus teises akcentuojančiomis grupėmis ir imigrantų interesų atstovais, šalininkais globalaus mobilumo).

Regis, būtent nūdienė opozicija globaliam kapitalui tarsi veidrodis atvirkščiai atspindi Deleuze‘o teiginį, kad kapitalistinei dinamikai būdingas vidinis antagonizmas (galinga deteritorizacijos mašina gamina naujus reteritorizacijos pavidalus): nūdienis pasipriešinimas kapitalizmui reprodukuoja tą patį antagonizmą; raginimai ginti tam tikras (kultūrines, etnines) tapatybes nuo joms grasinančios globalios dinamikos skamba kartu su reikalavimais daugiau globalaus mobilumo (pasisakymais prieš naujus kapitalizmo primestus barjerus, visų pirma prieš laisvo individų judėjimo ribojimus). Tai ar tiesa, kad šios tendencijos (šios lignes de fuite, kaip pasakytų Deleuze‘as) gali koegzistuoti neantagonistiniu būdu, kaip to paties globalinio pasipriešinimo tinklo dalys? Kyla pagunda atsakyti taikant Laclau atitikimų grandinės sampratą: žinoma, ši daugio logika veikia – nes mes vis dar susiduriame su pasipriešinimu. Tačiau kas atsitiks, kai „perimsime valdžią“ – jei tai išties yra šių judėjimų troškimas ir ketinimas? Kaip atrodytų „daugis valdžioje“? Tokios pat situacijos būta paskutiniais žlungančio Realiai-Egzistuojančio-Socializmo metais, kai opozicijoje be antagonizmo koegzistavo daugybė ideologinių-politinių tendencijų, nuo liberalių žmogaus teisių gynimo grupių iki „liberalių“ į verslą orientuotų grupių, konservatyvių religinių grupių ir kairiųjų darbininkų reikalavimų. Šis daugis puikiai veikė tol, kol visus vienijo opozicija „jiems“, Partijos hegemonijai; kai tik jie patys atsidūrė valdžioje, žaidimas baigėsi... Be to, ar valstybė šiandien tikrai nyksta (ir ją keičia išgirtoji liberali „dereguliacija“)? Argi, atvirkščiai, „kova su teroru“ nėra stipriausias valstybės vis dar išsaugotos reikšmės teigimas? Argi prieš mūsų akis nevyksta neregėto masto visų (represinio ir ideologinių) valstybės aparatų mobilizacija?

Šie valstybės aparatai yra lemtingas išvirkščiosios globalizacijos pusės veiksnys. Neseniai Europos Sąjunga priėmė nerimą keliantį sprendimą, kurio beveik niekas nepastebėjo: ketinama įkurti visos Europos sienų policijos pajėgas, kurios užtikrintų Sąjungos teritorijos uždarumą ir taip užkirstų kelią imigrantų antplūdžiui. Štai ką reiškia globalizacija: statymą naujų sienų, saugančių klestinčią Europą nuo imigrantų srauto. Čia norisi atgaivinti seną marksistinę „humanistinę“ opoziciją tarp „santykių tarp daiktų“ ir „santykių tarp žmonių“: plačiai išliaupsintoje laisvoje apytakoje, kurią atvėrė globalus kapitalizmas, laisvai cirkuliuoja „daiktai“ (prekės), tuo tarpu „žmonių“ cirkuliacija vis labiau kontroliuojama. Šis naujasis išsivysčiusio pasaulio rasizmas tam tikra prasme yra kur kas brutalesnis nei ankstesnieji, mat jo implicitinė legitimacija yra ne natūralistinė („natūralus“ išsivysčiusių Vakarų pranašumas) ir nebe kultūralistinė (mes Vakaruose taip pat norime išsaugoti savo kultūrinę tapatybę), bet begėdis ekonominis egotizmas – svarbiausia takoskyra yra tarp tų, kurie priklauso (sąlyginės) ekonominės gerovės sferai, ir tų, kurie į ją neįsileidžiami. Už šių apsaugos priemonių slypi paprastas supratimas, kad dabartinis vėlyvojo kapitalizmo klestėjimo modelis negali būti universalizuotas – šį supratimą prieš daugiau nei pusę šimtmečio tiesiai šviesiai išdėstė Gerorge‘as Kennanas:

Mes [JAV] turime 50 procentų pasaulinio turto ir tik 6,3 procentus žmonių populiacijos. Todėl artimiausioje ateityje mūsų užduotis yra... išlaikyti šį skirtumą. Kad tai padarytume, privalome atsikratyti visų sentimentų... ir liautis galvoti apie žmogaus teises, gyvenimo lygio kėlimą ir demokratizaciją.(57)

 

O liūdniausia tai, kad, šiuo atžvilgiu, egzistuoja tylus Kapitalo ir (to, kas lieka iš) darbininkų klasių susitarimas – beje, darbininkų klasės jautresnės savo santykinių privilegijų išsaugojimui, nei didžiosios korporacijos. Tad tokia yra universalių žmogaus teisių diskurso tiesa: Siena, skirianti tuos, kuriuos dengia Žmogaus Teisių skėtis, nuo tų, kurie yra išstumti iš po jo saugančio skliauto. Bet kokia nuoroda į universalias žmogaus teisės kaip „nebaigtą projektą“, kuris ilgainiui ims galioti visiems, čia tėra tuščia ideologinė chimera – ir ar mes, vakariečiai, susidūrę su šiuo prospektu, turime kokią nors teisę smerkti išstumtuosius, kai jie griebiasi bet kokių priemonių, įskaitant terorą, kad pasipriešintų savo išstūmimui?

Čia mes galime išbandyti, kiek rimtai žiūrime į Derrida-Levino svetingumo ir atvirumo Kitam temą: vėlgi, ši tema reiškia svetingumą imigrantams (arba palestiniečiams Izraelyje) arba nereiškia nieko. Gali pasirodyti, kad Izraelis tik reaguoja į palestiniečių teroristų atakas; tačiau tai, kas dedasi po šiuo veiksmų ir atoveiksmių ciklu, yra ne niekas, ne status quo, bet nuolatinė tyli izraeliečių ekspansija į okupuotas teritorijas – kolonizacija vis progresuoja ir netgi dabar, 2002-ųjų pavasarį, po galingo sprogimo, kai, pasak Izraelio, iškilo grėsmė pačiai jo egzistencijai, pradėta statyti 30 naujų gyvenviečių Vakarų Krante. Netgi vyriausybės vadovu tapus Barakui, kuris tariamai siūlė palestiniečiams didžiausias galimas nuolaidas, naujų gyvenviečių statyba tęsta greičiau nei valdant ankstesnei Netanyahu vyriausybei. Ši nuolatinė ekspansija (kuri aiškiai siekia negrįžtamai pakeisti padėtį, kad visiškas Izraelio pasitraukimas iš Vakarų Kranto taptų neįmanomu) ir yra tas pagrindinis faktas, į kurį reaguoja palestiniečių teroras – tas tylus nuolatinis murmesys, tai, kas vyksta, kas tęsiasi, kai, didžiosios žiniasklaidos požiūriu, „nevyksta nieko“. (Ir nepamirškime, kad teroras – sprogimai civilių prisigrūdusiose vietose – yra senas antikolonijinio pasipriešinimo ginklas, naudotas dar alžyriečių ir kitų, įskaitant pačius žydus, kai šie priešinosi Palestiną okupavusiems britams penkto dešimtmečio pabaigoje).

Todėl nieko keista, kad, tarsi atliepdamas Europos Sąjungai, 2002-ųjų birželį Izraelis irgi pradėjo statyti apsauginę Sieną priešais Vakarų Kranto arabų gyvenvietes. Kai teroristai vis dažniau aprašomi virusinės infekcijos terminais kaip nematomų bakterijų ataka, dera prisiminti, kad žydų prilyginimas „bakterijoms“, puolančioms sveiką socialinį kūną, yra vienas iš klasikinių antisemitizmo topoi. Gal tada nematomas fundamentalistas teroristas yra paskutinis Amžino Žydo įsikūnijimas? Gal mūsų dienų pranešimai apie slaptus musulmono fundamentalisto planus sunaikinti Vakarus yra nauja liūdnai pagarsėjusių Siono protokolų versija? Gal nūdienė „kova su teroru“ žymi paradoksalų momentą, kai žydai sionistai patys persimetė į antisemitų gretas? Gal tai aukščiausia kaina už Žydiškos Valstybės įkūrimą?

Visas šias neraminančias strategijas grindžia faktas, kad demokratija (įtvirtinta liberali-demokratinė parlamentinė sistema) nebėra „gyva“ Pauliaus prasme: tragiška tai, kad vienintelė rimta politinė jėga, kuri šiandien „gyva“, yra naujoji populistinė Dešinė. Ar, žaisdami demokratinį žaidimą, liepiantį palikti galios vietą tuščią, priimti spragą tarp šios vietos ir mūsų, užimančių ją (o tai yra kaip tik kastracijos tarpas), mes – demokratai – nesame „fideliai kastrai“, ištikimi kastracijai? Liberalaus-demokratinio centro pagrindinė funkcija (neskaitant anemiško ekonominio administravimo) yra užtikrinti, kad politikoje nieko iš tikrųjų nevyktų: liberali demokratija yra pavyzdinė ne-Įvykio partija. Skiriamoji riba vis labiau eina tarp „Tegyvuoja... Le Penas, Haideris, Berlusconis!“ ir „Mirtis... tokiam pat [Death to... the same]!“, gyvybės/mirties opoziciją atitinkamai paskirstant tarp abiejų polių. Arba, kalbant Nietzsche‘s sąvokomis (kaip jas interpretavo Deleuze‘as): šiandien populistinė Dešinė veikia, diktuoja tempą, apibrėžia politinės kovos problematiką, o liberalusis centras yra viso labo „reaktyvi jėga“: galiausiai jis apsiriboja reagavimu į populistinės Dešinės iniciatyvas – arba radikaliai jiems prieštaraudamas iš impotentės Kairės pozicijų, arba išversdamas jų pasisakymus į priimtiną liberalią kalbą („atmesdami populistinę neapykantą imigrantams, turime pripažinti, kad jie kalba apie dalykus, kurie iš tikrųjų jaudina žmones, tad mes turime perimti šią problemą ir kartu imtis ir imigracijos, ir nusikaltimų prevencijos priemonių...“).

Radikalaus politinio Veiksmo kaip kelio iš šios demokratijos aklavietės samprata, žinoma, negali neišprovokuoti iš anksto numatytos liberalų reakcijos. Tipiška kritika taikosi į Veiksmo, kaip radikalaus proveržio, tariamai „absoliutų“ pobūdį, kuris neleidžia aiškiai atskirti iš tiesų „etinio“ veiksmo nuo, tarkime, nacių baisybių: argi Veiksmas nėra visuomet įsmigęs į konkretų sociosimbolinį kontekstą? Atsakymas į šią kritiką aiškus: žinoma, Veiksmas visada yra specifinė intervencija socio-simboliniame kontekste; priklausomai nuo šio konteksto, tas pats gestas gali būti Veiksmas, o gali būti tik juokinga tuščia poza (tarkime, viešas etinis pareiškimas, paskelbtas po laiko, drąsią intervenciją paverčia bereikšmiu gestu). Tad kur čia slypi nesusipratimas? Kam šita kritika? Lakaniškos Veiksmo sampratos kritikus neramina kažkas kita: išties, Veiksmas visada turi konkretų kontekstą – tačiau tai nereiškia, kad kontekstas jį nulemia visiškai. Veiksmas visuomet numato radikalią riziką, kurią Derrida, sekdamas Kierkegaardu, vadino sprendimo beprotybe: tai žingsnis į atvirą erdvę, be jokių garantijų dėl galutinio rezultato – kodėl? Nes Veiksmas retro-aktyviai pakeičia pačias koordinates, į kurias jis įsiveržia. Štai šio garantijos nebuvimo kritikai negali pernešti: jie nori Veiksmo be rizikos – ne be empirinių rizikų, bet be daug radikalesnės „transcendentinės rizikos“, kad Veiksmas ne tik šiaip nepavyks, bet iš esmės nesigaus. Trumpiau tariant, perfrazavus Robespierre‘ą, tie, kas nepritaria „absoliučiam Veiksmui“, iš tikrųjų nepritaria Veiksmui kaip tokiam, jie nori šiaip Veiksmo be Veiksmo [an Act without the Act]. Tuo jie homologiški „demokratiškiems“ oportunistams, kurie, kaip juos 1917 metų rudenį apibūdino Leninas, nori „demokratiškai įteisintos“ revoliucijos, tarsi pirma derėtų surengi referendumą ir tik po to, turint aiškią daugumos paramą, užimi valdžią...

Čia pasimato, kad tikrasis Veiksmas negali tilpti demokratijos (suprantamos kaip pozityvi valdžios legitimavimo laisvais rinkimais sistema) ribose. Veiksmas nutinka kritinėje situacijoje, kai reikia surizikuoti ir veikti be jokios legitimacijos, įsitraukti į paskališkas lažybas, kad Veiksmas pats sukurs sąlygas savo retro-aktyviai „demokratinei“ legitimacijai. Tarkime, kai 1940 metais, palaužus Prancūziją, de Gaulle‘is ragino tęsti kovą su vokiečiais, jo gestas nebuvo „demokratiškai įteisintas“ (tuo metu didžioji dauguma prancūzų vienareikšmiškai rėmė maršalą Petain‘ą; Jacquesas Duclos, garsus prancūzų komunistas, rašė, kad, jei 1940-ųjų rudenį Prancūzijoje būtų vykę „laisvi rinkimai“, Petain‘as būtų surinkęs bent 90 procentų balsų). Vis dėlto, nežiūrint šios „demokratinio įteisinimo“ stokos, tiesa buvo de Gaulle‘io pusėje, ir jis tikrai kalbėjo Prancūzijos, prancūzų „kaip tokių“ vardu. Tuo pačiu galime atsakyti ir į didžiausią demokratinį priekaištą: absoliutus (nurodantis pats į save) veiksmas nepasiduoda jokiai išorinei kontrolei, kuri užkirstų kelią bauginantiems ekscesams – autoreferentiškai galima įteisinti bet ką. Atsakymas aiškus: kaip parodo 1940-ųjų Prancūzijos pavyzdys (vienas iš daugelio), pati demokratija negali pateikti tokios garantijos; nėra jokių garantijų, kad nenutiks ekscesas – riziką reikia prisiimti, tai dalis paties politinio lauko.

Ir, galbūt, galutinis „karo su terorizmu“, to, ką tenka pavadinti „demokratinės nepaprastosios padėties“ primetimu tikslas yra neutralizuoti tokio Veiksmo sąlygas. Pasak seno marksistinio topos, išorinis priešas padeda nukreipti dėmesį nuo tikrojo įtampų šaltinio, nuo vidinio sistemos antagonizmo – prisiminkime tipišką antisemitizmo aiškinimą, esą į Žydo, to išorinio įsibrovėlio į mūsų socialinį kūną, figūrą perkeliama šio kūno harmoniją draskančių antagonizmų priežastis. Tačiau esama ir priešingos ideologinės operacijos, kai ieškoma netikrų vidinių nesėkmės priežasčių. 1940-aisiais, kai Petainas tapo Prancūzijos vadovu, jis aiškino Prancūzijos pralaimėjimą kaip ilgo prancūzų valstybės degeneracijos proceso, sukelto liberalios-žydiškos įtakos, rezultatą; taigi, pasak Petaino, Prancūzijos pralaimėjimas buvo blogis, išėjęs į gera, sukrečiantis ir skausmingas nuosavo silpnumo priminimas ir, tokiu būdu, proga atstatyti prancūzų galybę ant sveiko pagrindo. Argi panašus motyvas nesikartoja dažnoje konservatyvioje kritikoje, išsakomoje nūdienos vartotojiškų ir perdėm liberalių Vakarų visuomenių atžvilgiu? Tikroji grėsmė ateina ne iš išorės, ne iš fundamentalisto Kito, bet iš vidaus – dėl visko kaltas mūsų abejingumas ir moralinis silpnumas, aiškių vertybių ir tvirtų įsipareigojimų netektis, pasišventimo ir pasiaukojimo stoka... Nieko nuostabaus, kad pirmoji Jerry‘io Falwello ir Pato Robertsono reakcija į Rugsėjo 11-osios įvykius buvo, kad JAV gavo tai, ko nusipelnė. O kas, jei lygiai tokia pačia logika remiasi „karas su teroru“? Kas, jei tikrasis šio “karo“ tikslas esame mes patys, mūsų pačių ideologinė mobilizacija prieš Veiksmo grėsmę? Kas, jei „teroristų išpuolis“, kad ir koks „realus“ ir bauginantis bebūtų, galų gale yra šio Veiksmo, supurtančio mūsų liberalų-demokratinį konsensusą, metaforinis pakaitalas?

(52) Giorgio Agamben, Remnants of Auschwitz, New York: Zone Books, 1999, p. 148.

(54) Žr. Agamben, Homo Sacer.

(55) Jacques Lacan, The Four Fundamental Concepts of Psycho-Analysis, New York: Norton 1979, p. 253.

(56) Kodėl tada sąvoka „holokaustas“, būdama netinkamas žodis, tapo tokia populiari tiek žydų, tiek ne žydų tarpe? Ji sušvelnina trauminę žydų naikinimo šerdį vaizduodama jį kaip (perversiškai, bet ne mažiau galutinai) prasmingą aukojimo operaciją: geriau jau būti brangiu paaukotu objektu, nei beverčiu Homo sacer, kurio mirtis nieko nereiškia... 2000-aisiais Izraelyje būta didelio skandalo, kurį sukėlė vieno ortodoksų vyriausiojo rabino teiginys, kad šeši milijonai žydų, kuriuos nužudė naciai, nebuvo nekalti: esą jų žudynės buvo pagrįsta bausmė; jie turėję nusikalsti Dievo išdavyste... Ši keista istorija dar kartą parodo, kaip mums sunku priimti didžiausios katastrofos beprasmybę.

(57) George Kennan, 1948, cit. iš John Pilger, The Rulers Of the World, London and New York: Verso, 2002, p. 98.

Iš anglų kalbos vertė Edgaras Klivis ir Nida Vasiliauskaitė

Versta iš: Slavoj Žižek. Welcome to the Desert of the Real. New York, London: Verso, 2002.