Vygantas Vareikis: Antisemitizmas tarpukario Lietuvoje
teorija

      Moderniojo antisemitizmo formavimasis XIX amžiuje

      Iš natūralinio ūkio, atstovaujamo lietuvio žemdirbio ir prekybinės finansinės veiklos, atstovaujamo žydo (o finansinai-prekybiniai sandėriai valstiečiui atrodė nešvarūs) priešpriešos kilo nepagarba žydams ir nelaikymas jų vertingais žmonėmis. XIX amžiuje Europoje stiprėjo gamtos ir žemės kultas, skiriantis žemdirbius ir nežemdirbius. Vokiečių žurnalistas Otto Glagau viename Vienos laikraštyje rašė, jog „visi žydai ir žydiškos kilmės asmenys yra užsigimę žemdirbystės priešininkai“.


      Europoje populiarėjo kvietimai natura semper sibi consona (natūralios tvarkos būvio) – grįžti į gamtą, į prigimtinę natūralią būseną, priešpastatant ją urbanistinei liberaliai („žydiškai“) kultūrai. Lietuvių publicistikoje taip pat kartais sutinkamas žydo-blogybės tapatinimas (veikiau nesąmoningas) su miestu – 1885 metais „Aušros“ korespondentas ragino varyti „žydų skarmalius“ iš kaimų į miestus, nors į miestus, o ten kaip Dievas padės".

      Lietuvių požiūris į žydus buvo antropologams pažįstamas „savo ir svetimo“ – kitos tikybos, kito regiono, kitos socialinės grupės, kitos tautybės atstovo, kas jis bebūtų-žydas, vokietis, rusas ar lenkas – išskyrimas tokiu būdu pasiekiant išorinio pasaulio klasifikaciją. Ypatybė yra tik ta, kad žydai nuo lietuvių skyrėsi beveik visais savas-svetimas klasifikacijos požymiais – lingvistiniu antropologoniu (rasiniu), religiniu, paprotiniu, klasiniu-profesiniu etc. Jie buvo kitaip apsirengę ir kitaip atrodė. Tad egzistavo ypač stipri religinė-kultūrinė alienacija.

      Lietuvoje, skirtingai nuo Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos, maskilimų skleidžiamos moderniosios idėjos nerado platesnio atgarsio dėl litvakų ortodoksijos, kuri atmetė pozityvizmą nes šis reikalavo sekuliarinio požiūrio į gyvenimą ir vedė į asimiliaciją bei, anot ortodoksų, „atsisakymą nuo Toros“. Maskilimų Vokietijoje principas – „žydai namuose, vokiečiai gatvėje“, Lietuvoje nesutiko atsako dėl segregacinių caro įsakų, draudusių žydams užsiiminėti žemdirbyste ir gyventi kaimuose ir tokiu būdu sociališkai atskyrusių tautas, liaudiškojo antisemitizmo, stiprios katalikybės ir judaizmo alienacijos ir potraukio lietuvių kultūrai nebuvimo. Rusų, lenkų ar vokiečių literatūroje ar filosofijoje skelbiamos pasaulio pertvarkymo/pagerinimo idėjos galėjo traukti žydų jaunuolius ir skatinti asimiliaciją, bet valstietiška lietuvių kultūra objektyviai buvo orientuota ne į platesnį europietiškąjį, o į siauresnį nacionalistinį turinį. Litvakų egzistencija štetlyje buvo saviizoliacinė, getas neleido žydams sueiti gilesnius kontaktus su nežydais.

      Kai žydų neoortodoksai Vengrijoje akultūracijos procesui priešpastatė būtinybę „sugrįžti prie šaknų“ – naudoti žydiškus vardus, žydų kalbą ir rengtis pagal žydiškas tradicijas, Lietuvos žydų tarpe tokio klausimo nekilo – čia žydas turėjo žydišką vardą, rengėsi kaip žydas ir atrodė kaip žydas.

      Holokausto metu lietuviams buvo nesunku atpažinti žydą, tad lietuvių atsakomybės klausimas nėra tik „aukos ir budelio“ santykio aiškinimas. Skirtingai nuo olandų ar prancūzų, lietuviai dėl gero antropologinio žydų pažinimo, buvo morališkai labiau įpareigoti – jie galėjo įduoti žydą arba jį išgelbėti.


      „Vagiančios vapsvos darbščių bičių būryje“

      Ekonominio antisemitizmo, kuris ne tik kūrė antižydiškus stereotipus, bet ir fiksavo realų žydų dominavimą prekyboje ir amatuose šaknys buvo panašios į ekonominį antisemitizmą Vidurio Europoje. XIX a. antroje pusėje, Austrijoje, Vengrijoje, Vokietijoje Gründer periodo metu išaugusios bankų, kurių savininkais buvo ir daug žydų, palūkanos sukėlė masinį valstiečių ūkių bankrotą. Šis spekuliacinis bumas, krizės ir staigus finansinių bendrovių žlugimas buvo vaizduojamas kaip „žydų, besipelnančių iš žmonių nuskurdimo sąmokslas“. Vengrų antisemitai XIX a. 7 dešimtmetyje teigė, jog žydai tarsi „parazitai įsiveržę į vengrų tautos kūną yra „nacijos griovėjai“. Žydai, praturtėję dėl „neproduktyvios“ darbščių bičių būryje".

      Po 1861 metų baudžiavos panaikinimo Lietuvoje valstiečiai galėjo vykti į miestus ir užsiimti prekyba ir amatais, profesijomis , kuriose dominavo žydai. Todėl modernusis antisemitizmas Lietuvoje pastebimas kapitalizmo gimimo, modernizacijos ir tautinio atgimimo laikotarpyje „Aušros“ ir „Varpo“ leidinių skelbiamose idėjose. 1885 m. „Aušros“ korespondentas rašo, jog žydų "skarmaliai" tupi ant mūsų ūkininko sprando ir lobsta iš jo prakaito. Visose smulkiosios ekonomikos sferose (karčiamoje, parduotuvėje) ir miesteliuose vien tik žydai, kurie laiko "mūsų gojų savo naguose". Žymus lietuvių visuomenės veikėjas ir pramoninkas Petras Vileišis 1886 metais išleido poleminę knygutę, nukreiptą prieš žydų ekonominį svorį Lietuvoje. „Lietuvos ūkininko“ kalendoriuje buvo spausdinami straipsniai, kviečiantys lietuvius aktyviau dalyvauti komercinėje veikloje ir amatuose.

      Moderniojo antisemitizmo požymius atitinka lietuvių tautinio atgimimo lyderio Vinco Kudirkos, kuris buvo įtakotas lenkų tautinių demokratų kvietimo pirkti pas savus ideologijos, publicistika. Anot Kudirkos, žydai yra tarsi „vorai, teisiantys savo tinklą“, „erkės ant svieto kūno“. Vinco Kudirkos pasipiktinimas žydais neapsiribojo vien tik ekonominiu antisemitizmu. Jo retorikoje randame ir rasinio antisemitizmo motyvų ir „žydo-amžino krikščionių (arijų) priešo“ bei „žydo-kenkėjo“ – „semitiškos hidros“ įvaizdį.

      Kita vertus, Kudirka siejo žydus su masonieriška sąmokslo teorija. Cituodamas prancūzų antisemitą E. Drumontą ir volens nolens kartodamas F. Dostojevskio mintis, jis rašė, jog žydas integruosis į visuomenę tik tada, kai jam tai bus naudinga ir jeigu taip lieps žydijos (masonerijos) paslaptys, jog išsilavinimas ir mokslas negali priversti žydo tapti naudingu visuomenės nariu, nes „nuo žydo ir aukščiausias mokslas nenuvalo purvų, pritinkančių žemiausiems žydijos laipsniams <...> Jeigu nenori apsidergti, neprileisk prie savęs žydo; jeigu nenori apdergti savo draugiją, neprileisk prie jos žydo!“

      Kudirkos, kaip ir kitų publicistų, antisemitizmas nebuvo pagrįstas tikru žydų ir jų kultūros pažinimu, o tik kasdienės jų buities stebėjimu. Žydų skurdas, jį lydintis purvas bei nešvara krito į akis ir tapo vienu svarbiausiu šią bendruomenę charakterizuojančiu elementu. „Purvino ir nešvaraus žydo“ įvaizdis sutinkamas beveik visų rašančių apie žydus darbuose. M. Valančius rašė, kad „didžių miestų žydelkos, nors ir pasipuošusios, tačiau visuomet dvokia it kiaulės“. V. Kudirka gi rašė, jog „žydai yra vieni nešvariausių, nevalyviausių sutvėrimų. Kiekvienas žydas aplipęs purvais, suskretęs, nušašęs, apsileidęs vabalais ir t.t. Ne be reikalo lietuviai sako ant žydo: smarvė, parkas“. Higieninis švarumas, anot racionalisto Kudirkos, veikia žmogaus dvasią – „nešvarus apsileidęs žmogus, kuris nesibjauri šlykščiais dalykais, greičiau nepasibjaurės ir piktą padaryti.“


      Antisemitizmas tarpukario Lietuvoje

      Pirmasis etapas: „Izraelio žemė tremtyje“?

      Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos žydai patyrė caro valdžios persekiojimus – didelė jų dalis buvo ištremta į vidines Rusijos gubernijas, kazokai ir rusų kareiviai atsitraukdami vykdė pogromus ir plėšė, tad vokiečių okupaciją žydai sutiko kaip mažesnę blogybę ir dėl vokiečių ir idiš kalbų artumo ir ekonominių sugebėjimų – buvo tarpininkais tarp vokiečių ir lietuvių, kurie vėliau kaltino žydus kolaboravimu. Pirmojo pasaulinio karo patirtis vėliau kai kuriems žydas antrojo karo išvakarėse sukėlė iliuzijų apie „padorų“ vokiečių elgesį.

      Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, norėdami užsitikrinti tarptautinę žydų paramą dėl Lietuvos pripažinimo de jure (1919 Paryžiuje susikūrė įtakingas Pasaulio Žydų komitetas) ir kovoje dėl Vilniaus krašto, Lietuvos politikai garantavo žydams nacionalinę kultūrinę autonomiją, kuri buvo laikoma pavyzdžiu žydams kritikuojant Lenkijos ir Rumunijos politiką. Žydus į lietuvių pusę stūmė ir lenkų legionierių pogromas Vilniuje 1919 metų balandžio 19 dieną ir kiti lenkų kariuomenės antisemitiniai aktai.

      1920 m. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos žydų bendruomenių kehile suvažiavimas, kuris išrinko tautinę tarybą (Nasional-rat). Vidurio Rytų Europoje beveik visos žydų partijos – socialistai, sionistai, Agudat- Israel etc. – siekė, kad būtų kuriamos tautų federacijos, tuo tarpu teritorinės dalybos joms buvo antraeilės dalykas – žydai matė apsaugą individo teisių garantijose. Personalinės autonomijos realizavimas būtų buvęs siekiama išeitimi, bet nežydai kaltino juos status in statu kūrime. Dėl žydijos paramos vyko rungtyniavimas tarp lenkų ir lietuvių – lenkai svarstė galimybę patraukti į savo pusę „plebiscitinius“ Vilniaus – Gardino žydus sprendžiant teritorinius ginčus, suparaližiuoti „Kauno Lietuvos“ kūrimą, suteikiant jiems kultūrinę autonomiją ir įtvirtinant pilietinį lygiateisiškumą.

      Žydų tautinė (iki 1924 m.) ir kultūrinė autonomija buvo unikalūs reiškiniai Vidurio ir Rytų Europos kontekste, tačiau kaip ir kitur žydai Lietuvoje beveik neužėmė valstybinių postų ir buvo atskirti nuo valdžios struktūrų.

      Nepaisant to, jog antisemitizmas Lietuvoje buvo silpnesnis negu kitose šalyse latentinės antisemitinės nuotaikos lietuvių žemesniųjų ir aukštesniųjų socialinių grupių tarpe egzistavo visą nepriklausomybės laikotarpį. Jos nedažnai pasireikšdavo kruvinų ekscesų pavidalų, bet vargu ar tikslu manyti jog, Lietuvoje nebuvo antisemitizmo ir žydai čia gyveno nelygint „antrojoje Jeruzalėje“.

      1920 metais antisemitines nuotaikas paskatino pabėgėlių klausimas. Pagal 1920 07 12 taikos sutartį su Sovietų Rusija buvo numatytas tremtinių ir pabėgėlių grąžinimas į Lietuvą. Pradėjo grįžti žydai, kurie 1915 metais buvo prievarta iškeldinti caro valdžios arba savanoriškai pasitraukė į Rusijos gilumą, Tačiau kartu į Lietuvą vyko ir Rusijos bei Ukrainos žydai nenorėję gyventi bolševikų valdžioje. Pasigirdo kaltinimai, kad „Skipitis (vidaus reikalų ministras) prileido pilną žydų Lietuvą“, tuo labiau jog žydai buvo kaltinami kolaboravę su vokiečių okupacine valdžia. Tačiau „jautrumas žydų atžvilgiu“, anot to paties R. Skipičio, buvo gerokai perdėtas, nes žydų Lietuvoje 1923 metais, kaip parodė surašymo duomenys, buvo beveik per pusę mažiau, negu iki karo (7,6 proc. be Vilniaus krašto).

      Santykių tarp lietuvių ir žydų paaštrėjimą 1920-1924 metais iššaukė rinkimų į Lietuvos Seimus kovos, žydų visuomenės nenoras vartoti lietuvių kalbą, žemės bei valiutos reformos, pagaliau žydų tautinės autonomijos veikimo apribojimas bei panaikinimas, kai kurie administraciniai aktai (1924 m. lapkričio mėnesį Seimas priėmė nutarimą, pagal kurį per visas katalikiškas šventes parduotuvės turi būti uždarytos. Žydai piktinosi, nes katalikiškos ir žydiškos švenčių dienos nesutapo).

      Lietuviškos spaudos puslapiuose žydai buvo kaltinami, kad kolaboravo su vokiečiais pirmojo pasaulinio karo metais ir plėšė lietuvių tautą (kirto miškus etc.), kad aktyviai dalyvauja bolševikinėje veikloje, Seimo rinkimų metu palaikė komunistines grupes, kad buvo nusistatę prieš Lietuvos nepriklausomybę ir reikalauja sau status in statu.

      Lito įvedimas 1922 metais dar labiau paaštrino konfliktą nes prekiautojai ir spekuliantai (kurių tarpe buvo žydų) apgaudinėdavo kaimiečius vietoj litų atsiskaitydami nebegaliojančiais auksinais, markėmis, už stambų pirkinį mokėdami centais ar bevertėmis kerenkomis. Miesteliuose buvo skleidžiami gandai apie lito nepatikimumą, gyventojai buvo įkalbinėjami keisti turėtus auksinus labai žemais kursais. Smarkiai pakilo kainos. Šaulių sąjungos gyvybingumo šaltinis buvo lietuviško kaimo gyventojai, todėl ji gindavo kaimiečius kaltindama žydus sukčiavimu, kainų kėlimu ir lietuviškos valiutos žlugdymu, skleidžiant apie ją blogus gandus.

      Jokūbo Blažiūno straipsnių ciklas „Trimite“ (1922 m.) ironiškai pavadintas „Žydai – mūsų bičiuliai“ pasirodė tada, kai tautinė įtampa pasiekė apogėjų. Tai buvo klasikinės antisemitinės lektūros pavyzdys. Žydai čia apibūdinami kaip „išsigimstanti tauta“, kuri, „tiktai stumdosi kultūrą tveriančių žmonių tarpe, o pati nieko netveria ir visai nelinkusi tverti. Žydas amatininkas-retenybė ir dar niekam tikęs; žydas žemdirbys – dar blogesnis ir dar didesnė retenybė [...] Žydai amžiais gyvena Lietuvoje, bet nesutvėrė nei mažiausio daiktelio, kuris galėtų priminti jų buvimą šiame krašte, jeigu likimas ir juos išsidanginti priverstų. Žydams išsinešdinus kokiam Kaune tepaliktų po jų mėšlo krūva, kaip palieka tvarte, išvarius gyvulius pūdyman.“ Anot Jokūbo Blažiūno, žydai nėra lygiaverčiai lietuviams, nes tai „degeneratų masė“, apimta „nebeišgydomos išsigimimo ligos“. Ne visi Šaulių sąjungos veikėjai laikėsi tokių pažiūrų – Sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis ir Vincas Krėvė, tuomet buvęs LŠS pirmininku, taip pat pasisakė prieš radikalųjį antisemitizmą šaulių tarpe.

      Tautiškai susipratusiems lietuviams nepatiko Kaune paplitęs nelietuvių kalbos vartojimas bei nelietuviški parduotuvių užrašai. Po nepriklausomybės atstatymo lietuviškojo etnocentrizmo propaguotojams nepagarba lietuvių kalbai reiškė nepagarbą lietuvybei ir Lietuvos valstybei. Lietuvių kalbos vartojimo problema buvo aktuali ne tik nepriklausomybės pradžioje, bet dar ir trečiajame dešimtmetyje – Kaune lietuvius erzino toks „poniškumo“ demonstravimas, kai žydai kalbėdavo tarp savęs rusų ar vokiečių kalbomis.

      Lietuviai ne be pagrindo skundėsi, kad tautinių mažumų atstovai atsisako kalbėti lietuviškai, kad Kauno miesto taryboje 1920-22 m. buvo ignoruojama lietuvių kalba, o, anot vieno anonimo, Kaunas dėl idiš iškabų greitai iš tiesų taps panašus į antrąją Jeruzalę.

      1923 metų pavasarį Kaune, Šiauliuose bei mažesniuose miesteliuose buvo uždažomos žydų krautuvių iškabos rašytos idiš ir rusiškai, daužomi žydų parduotuvių ir namų langai. Atrodo tai padarė studentai ir radikalūs Šaulių sąjungos nariai, nors LŠS vadovai viešai ir atsiribodavo nuo „iškabų murzintojų ir žydų langų daužytojų“.

      Žydų tautinė autonomija nustojo egzistuoti Seime dominuojančiai KDP nutraukus jos finansavimą 1924 metais – krikščionims demokratams nepatiko nuolatinė žydų partijų opozicija jų politikai. Apie 1925 metus polemika su žydais ir „žydų klausimas“ iki 1933 metų beveik išnyko iš spaudos puslapių.

      1926 metais Kahalų Tarybos buvo paleistos ir žydų savivalda Lietuvoje nebebuvo atkurta – kultūrinė autonimija de jure nebuvo įteisinta. 1926 metais valstiečiai liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovai suformavo vyriausybę, nutraukę ilgametį KDP valdymą. Patriotinės spaudos puslapiuose ji buvo kaltinama palankumu žydams, kurie kartu su komunistais rengiasi perversmui. V. Grigaliūnio-Glovackio, J. Tomkaus leidžiamas ultranacionalistinis leidinys „Tautos valia“ puolė naująją koaliciją už nepatriotiškumą, žinoma, nepamiršdama ir žydų. „Užkulisinė komunistų giesmelė“ išspausdinta „Tautos valioje“ ironizavo:

      Jūs dar Markso nepažįstat
      Ir žydams tikėt nedrįstat –
      Nėra laimės be mergelių,
      O komunos be žydelių.

      Mes pažįstam „Kapitalą“,
      Gaunam lėšų iš kahalo.
      Mes protingai jus valdysim,
      Visus plėšti įsakysim.

      Prieš perversmą „Tautos valia“ rašė, jog pasklido gandai, kad į Kauną atvyko „Kapsukas ir Aleksa Angarietis su savo štabu ir apsistojo žydiškuose senamiesčio urvuose ir ruošia Lietuvai kruvinąją pirtį“.

      Žydo komunisto stereotipas Lietuvoje pradėjo formuotis po 1917 metų revoliucijos Rusijoje. Žydai, linkę į socialinio teisingumo ir lygybės idėjas, dalyvavo revoliucijose Rusijoje, Vengrijoje, Bavarijoje .Rusijoje žydai pirmą kartą tapo lygiaverčiais piliečiais ir galėjo realizuoti savo energiją visose gyvenimo sferose. Įpratusi kovoti dėl ekonominio išlikimo ši grupė buvo pranašesnė ir socialinėje, mokslinėje bei politinėje srityse. Net tik antisemitai, bet ir žydų rėmėjai (lordas Balfour), sionistai bei ortodoksai nebuvo patenkinti dėl didėjančio revoliucingumo žydų tarpe. Lietuviai, grįžę iš Rusijos matė revoliucijos baisumus, akcentuodavo žydų komisarų vaidmenį. Spaudoje buvo teigiama jog, Rusijoje įvyko žydiškai-bolševikiška revoliucija.

      Žydo-bolševiko įvaizdis stiprėjo į politinę ir kultūrinę areną įžengiant naujajai kartai, kuri nebeturėjo artimesnių asmeninių ir kultūrinių kontaktų su žydais, kaip senoji inteligentija (pastaroji pabrėždavo, jog ir žydai, ir lietuviai kentė carinę priespaudą ir pasisakydavo prieš antisemitizmą (G. Petkevičaitė-Bitė, M. Riomeris, S. Šalkauskis, J. Basanavičius, A. Smetona). Naujoji karta buvo auklėta tautiškumo dvasioje, priklausė radikalioms LŠS ar „Jaunąjai Lietuvai“, buvo veikiama itališkojo fašižmo adoracijos, organinės valstybės modelio, radikalios kovos už lietuvybę idėjų. Kudirkiškos moderniojo nacionalizmo idėjos išstūmė katalikiškąjį universalizmą, kuriam nuo XIX amžiaus atstovavo Motiejus Valančius, ir pasitarnavo tolesnei žydų devaluacijai.

      Prezidentą Antaną Smetoną antisemitai pašiepiamai vadindavo „žydų karaliumi“, tačiau jis pats iki perversmo kritikavo mažumų vyriausybės nepatriotiškumą ir perdaug nepasitikėjo tautinėmis mažumomis. Tačiau prezidentinis Smetonos režimas antisemitinių išpuolių ir propagandos neskatino ir stengėsi juos pristabdyti.

      Kiek rimtesnis incidentas tarp žydų ir lietuvių įvyko 1929 m. vasarą. 1929 08 01 dalies Kauno įmonių, daugiausia priklausiusių žydų pramoninkams, darbininkų, įtakojami LKP, Šančiuose pažymėjo „kovos prieš imperialistinius karus dieną“.Dauguma demonstrantų, anot Valstybės saugumo departamento, buvo žydai, o po raudoną vėliavą nešė Vilijampolės žydas, komunistas A. Kleineris. Įvyko susirėminai su policija ir darbininkais lietuviais, kurie nepritarė komunistinėms demonstrantų idėjoms. 47 demonstrantus karo komendantas administracine tvarka nubaudė kalėti. 1929 08 01-02 d. Įvyko neramumai Vilijampolėje. Iš Piliečių apsaugos departamento dokumentų ir policijos apklausos protokolų aiškėja, kad Vilijampolės būrio šauliai nutarė „pamokyti“ „žydus – komunistus“, jie gatvėse tikrino praeivių dokumentus ir mušė žydų tautybės asmenis. Policija nesikišo. Lietuvos šaulių sąjunga neigė, jog jos nariai dalyvavo šioje akcijoje, ministras pirmininkas A. Voldemaras pažadėjo ištirti incidentą, tačiau rugpjūčio pabaigoje teigė, jog Vilijampolės įvykius išprovokavo Lietuvos priešai, siekdami pakenkti jai prieš Tautų Sąjungos sesiją. 1932 m. teismo nutarimu policininkas ir dar 7 asmenys buvo nuteisti nuo 9 iki 3 mėnesių kalėjimo. Verta pastebėti, kad kvotos išvadoje, skirtoje PAD, policijos apklausos protokoluose figūruoja žeminantys diminutyvai (turintys tikslą skirti jaunuolį nuo suaugusio asmens), kuriuos naudojo ne tik apklausiami šauliai, bet ir policijos kvotėjai – „žydukai“, „žydukai-komunistai“, „keletas Vilijampolės žydukų“, „žydukai ir žydelkutės“. Paniekinantis požiūris į „žydelį“ susiformavo Valančiaus laikais („didžių miestų žydelkos“).V.Kudirka ir kiti autoriai taip pat naudojo niekinančius diminutyvus kaip „žydelka“ ir „žydpalaikis“.

      Tokių apibūdinimų vartojimas atspindi požiūrį į žydą kaip į nelygiavertį ir menkesnį sutvėrimą.


      Ketvirtasis dešimtmetis: „Lietuva – lietuviams“

      Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pastebimas ryškesnis antisemitizmo augimas. Įtakos turėjo ir antisemitizmo sustiprėjimas Vokietijoje bei Lenkijoje. Kita vertus, dėl valstybės vykdomo lietuviškųjų koperatyvų protegavimo bei dėl augančio asmeninio iniciatyvumo, sustiprėjo lietuvių buržuazija, tuo tarpu dėl pasaulinės ekonominės krizės sumažėjo verslininkų pelno galimybės – lietuviai ir žydai kovojo už tą patį pirkėją dažnai ne dėl pelno, o dėl išgyvenimo. Bedarbių skaičius didėjo: 1932 m. Kauno darbo biržoje užsiregistravo 3000 bedarbių, 1933 – 3500. Lietuvoje 1935-1938 m. bedarbių skaičius svyravo tarp 27-31 tūkstančio. Praradus Klaipėdą, dar labiau sumažėjo eksportas ir importas, tad Lietuvos ekonominė padėtis vėl pablogėjo.

      1933 metais Lietuvos prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjunga pradėjo leisti savaitinį laikraštį „Verslas“. LPPA Sąjunga keldama radikalų „Lietuva – lietuviams“ šūkį reikalavo apriboti žydų teises ekonominėje sferoje, remti lietuviškus gaminius, mažinti žydų studentų skaičių Kauno universitete ir ragino nepirkti pas žydus. Žydai, atsakydami į sustiprėjusią antisemitinę propagandą, 1933 metais įsteigė Žydų Karių Sąjungą (pirm. J. Goldbergas). Ji pradėjo lietuviškai leisti „Apžvalgą“, turėjusią polemizuoti su „Verslo“ propaganda ir supažindinti lietuvių visuomenę su žydų gyvenimu Lietuvoje.

      Lietuva nebuvo nuošalyje nuo srovių, einančių iš Lenkijos ir Vokietijos. Galima teigti, jog antisemitizmo pakilimas Europoje paskatino radikalią antisemitinę propagandą Lietuvoje.

      Tiesa, atvirai antisemitinio „Tautos žodžio“ leidėjai Kaune 1933 metais sugebėjo vos išleisti porą laikraščio egzempliorių – jis buvo uždarytas karo cenzūros. Tačiau „Tėvų žemė. Laikraštis visiems lietuviams“ (nuo 1933-40), „Tautos balsas: Radikaliai tautiškos minties ir politikos laikraštis“ (nuo 1932 m.), „Tautos balsas“ (Šiauliai, 1935), „Akademikas“ ir kt. leidiniai skleidė antižydiškas nuotaikas. Nuosaikesni straipsniai, kritikuojančių žydų veiklą, pasirodydavo katalikiškuose „XX amžiuje“ ir „Židinyje“. 1933 metais Kaune kilo idėjų steigti antisemitinę sąjungą „Tautos šalmo“, „Antisemitinio Fronto“ pavadinimais kovai prieš „žydų įsigalėjimą“.

      1938 m. VSD direktorius A. Povilaitis siūlė Vidaus reikalų ministrui uždaryti „Apžvalgą“ dėl to, jog ši kaltina lietuvius antisemitizmu ir kovoja su lietuvių pastangomis įsigalėti prekyboje ir amatuose, ir uždaryti jos leidėją „Žydų Karių dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime Sąjungą“ „dėl kiršinimo“.

      Reikalaudamas uždaryti „Apžvalgą“ saugumo vadovas A. Povilaitis buvo nepalankiai nusiteikęs žydų atžvilgiu – jis didesnį dėmesį kreipė į kai kurių grupių reikalavimus, negu į pagausėjusius antisemitinius lapelius ar incidentus dėl „vaikų dingimo“.Tuo tarpu „Apžvalgos“ argumentai dažnai buvo racionalūs. Lietuviams pavydą kėlė „žydų gerovė“, bet nedideles žydų įmonės išlaidas sąlygojo nemokamas šeimos darbas, poreikių menkumas („koks yra mažo miestelio žydo biudžetas: valgis kainuoja skatikus (kiek kainuoja bulvė, silkės svogūnas…), padeda Amerikos “Joint’as”, dalį apsirengimo gaunama iš Amerikos naudotų darbužių pavidalu (štai tie šilkai, kurių mums dažnai pavydi“), tad ir prekės savikaina buvo mažesnė – ji ir įgalino konkuruoti su labiau išlaidžiu lietuvių verslininku. Iš žydo gaminio konkurentabilumo kildavo lietuvių reikalavimai proteguoti „sveiką lietuvišką gamintoją“.

      Kita vertus, „Apžvalga“ skatino žydus vartoti lietuvių kalbą ir neįsivelti į komunistinę veiklą idant nesudaryti pagrindo plisti „žydo-komunisto“ stereotipui.

      Antisemitizmas 4-ajame dešimtmetyje plito ne tik liumpenproletariato, žemesniųjų (darbininkų, valstiečių), low middle class, bet ir aukštesniųjų socialinių grupių middle middle class (universiteto studentų, karininkų, valstybės tarnautojų, žurnalistų) tarpe. 1933 metais pasirodė Karo mokyklos absolvento, VDU teisės studento Jono Noreikos (vėliau LAF nario 1941-43 Šiaulių apskrities viršininko) knygelė „Pakelk galvą, lietuvi!“, kuriame keliama radikalaus nacionalizmo programa, susijusi su ekonomine kova prieš žydus ir žydų prekybos boikotu. 1933 m. VDU Teisės fakulteto docento Jono Aleksos knygoje buvo idealizuojamas ūkininkas – „gamintojas, naujų gėrybių kūrėjas“, žemdirbys, priešpastatant jį klajūnui (žydui) ir šį priešpastatymą pagrindžiant Šventojo rašto žodžiais. „Klajūnai“ žydai, turėdami ypatingų gabumų žodžio ir sugestijos atžvilgiu, siekia pavergti kitas tautas o, jei pavyks, visą pasaulį. Jie „dėl savo prigimties tam tikrų trūkumų Vakarų gyveniman įneša ne tiek konstrukcijos, kiek destrukcijos veiksnių“. Remdamasis G.Papini knyga apie žydų pranašus, Aleksa išskydo pranašo reikalaujančio asketizmo, neigiančio turtus ir nuosavybę antipodą – „vidutinišką žydą“, kuris galėtų būti antijudėjinio stereotipo iliustracija:
      Žydas trokšte trokšta medžiaginių turtų, kurie jam turi užtikrinti galimumą priversti kitus žmones jam tarnauti (kas seno žydo psichikoje tolygu vergauti) ir suteikti jam pačiam progos lėbauti. Žydas yra gana gašlus. Žydas, kaip minios narys, ir kitus žmones traktuoja mechaniškai, kaip kokias dulkes ir geidžia jiems įsakymų duoti, kaip ponas vergams; reikalauti iš jų aklo paklusnumo savo despotiškai valiai.“

      Romos katalikų bažnyčia visada atmesdavo rasizmą, kaip nukrypimą nuo krikščioniškosios etikos ir doktrinos. Lietuvos katalikų bažnyčios atstovai niekada nekalbėdavo apie rasinį judėjų krikščionių santykių aspektą ir nepritarė fiziniam žydų persekiojimui, koks vyko Vokietijoje, tuo pačiu manydami, kad žydai yra kairuoliškų ir komunistinių idėjų skleidėjai. Kunigo S.Ylos knygoje „Komunizmas Lietuvoje“ žydai vėlgi buvo siejami su komunizmo simpatikais bei rėmėjais. 

      Žinoma buvo ir asmenų, kurie kviesdavo į suartėjimą. Kai santykiai tarp žydų ir lietuvių įsitempė kultūrinėje, kalbinėje prekybos ir amatų sferoje, tautiškos pakraipos „Vairo“ žurnale pasirodė kunigo daktaro Juozapo Čepėno straipsnis, kuriame jis, remdamasis savo asmenine patirtimi, gynė žydus, kviesdamas iš jų mokytis solidarumo ir vienybės ir teigė, jog jie yra Lietuvos patriotai. „Mes dažnai prikišame žydams, kad jų blogas būdas, ,,kad jie turi daug ydų, kad jie stengiasi mus išnaudoti, apsukti, apgauti. Taip. To aš negaliu visai paneigti. Pasitaiko ir tokių tipų tarp žydų. Bet kokioje tautoje jų nėra?“ – pagrįstai klausė J. Čepėnas.

      Tačiau antisemitinių stereotipų ir tautinės ideologijos skleidėjų buvo nepalyginamai daugiau. Filosofas Antanas Maceina vystė radikaliojo nacionalizmo ir organinės valstybės koncepciją – Musolinio Italijos korporatyvinės fašistinės valstybės pavyzdys tapo patrauklus dešiniesiems intelektualams. Bet ir žydų istorinis atsparumas prieš nutautėjimą, sionizmas – savos valstybės sukūrimo siekis (ir emigracija iš Lietuvos, neskausmingai sprendusi žydų išstūmimo klausimą) buvo naudojami kaip teigiami pavyzdžiai.

      1934 VDU Etikos katedros dėstytojas dr. Jonas Balys (1933-44 Lietuvių tautosakos archyvo vedėjas) „Akademiko“ puslapiuose akcentavo žydų-rytietiškos kultūros žmonių kultūrinį svetimumą lietuviams, jų išnaudotojiškas savybes ir polinkį į komunizmą. Net neutralioje A. Merkelio literatūrologinėje studijoje apie Vaižgantą 1934 m. prasprūdo sakinys: „mūsų liaudis jau nuo senovės žydų nekenčia ir į juos kreipiasi tik didelio reikalo verčiama. Liaudies pasakos žydus piktai pajuokia. Lietuvių literatūroje antisemitizmą bene pirmas pradėjo vyskupas M. Valančius“. 

      Nors riaušėse, kaip taisyklė, dalyvaudavo ūkininkai ir darbininkai, tačiau antisemitinius lapelius platino ne tik amatininkai ar darbininkai, bet ir gimnazistai. 1939 m. rudenį Kaune ir Šiauliuose Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga (iki 1934 buvusi Lietuvos darbo federacija) atsišaukimuose kvietė darbininkus „pradėti kovą prieš parazitus žydus, kurie per mūsų kruviną prakaitą susikrovė turtus, neturi nė gėdos ir sąžinės mus išnaudoti“. Kreipimais baigiamas žodžiais: „Broliai lietuviai darbininkai. Užtenka mums vilkti sunkų žydo jungą. Vykime iš savo miestų ir iš savo krašto šiuos įkyrius ir pavojingus įnamius. Užtenka, jų terminas pas mus jau pasibaigė. Jie ant mūsų joja – mes juos išjosime. Teskamba bendras šūkis –„Lauk žydai iš Lietuvos“. 1939 m. gruodį Panevėžio, Šiaulių, Prienų gimnazijų moksleiviai išplatino lapelius kviečiančius „nusimesti žydo jungą ir gelbėti Lietuvą nuo žydų“.

      Nuo 1922 metų Kauno universiteto studentai lietuviai protestuodavo prieš didelį žydų skaičių ypač teisėje ir medicinoje, tačiau su nauja jėga šie protestai atsinaujino 4-ajame dešimtmetyje.

      1935-1938 m. visoje Lietuvoje, anot VSD ataskaitų, smarkiai pagausėjo isterijų dėl „ritualinių žmogžudysčių“ ir „vaikų dingimo“. „Niekados, – teigė 1936 metais Žydų Karių Sąjungos pirmininkas J. Goldbergas, – net rusų laikais nebuvo tiek skleidžiama ritualinė legenda kaip dabar“. Tokių kaltinimai plitimas priklausė ir nuo socialinės geografijos, ir nuo regiono (daugiausia jų buvo Žemaitijoje), ir nuo vietos kunigų laikysenos bei požiūrio – buvo kunigų, kurie toleruodavo viduramžiškas legendas.

      1937-39 metais spaudoje pasirodė kaltinimų, kad žydai geltonojoje spaudoje („Sekmadienis“) skleidžia pornografiją, skatina seksualines perversijas ir ištvirkavimą, demoralizuoja jaunimą, kad teršia Palangos pajūrį – V. Alantas pasiūlė segregacinį projektą – įkurti žydams atskirą pliažą. Ekstremistai kvietė atlietuvinti miestus ir nusavinti žydų turtą – „atimti iš Chaimo ir atiduoti Jonui“. Buvo skleidžiami antisemitinai atsišaukimai, daužomi žydų parduotuvių, sinagogų namų langai, tėpliojamos žydų parduotuvių iškalbos idiš kalba. Tai ne vienetiniai incidentai, VSD biuleteniuose 1938-39 tokie atsitikimai fiksuojami beveik kasdien. Blogėjant Lietuvos tarptautinei padėčiai atpirkimo ožiu tapo ta tautinė grupė, už kurios nestovėjo jokia reali jėga.

      Po 1938 ir 1939 metų susitarimų su Vokietija ir Lenkija, nebeliko vokiečių ar lenkų politikos kritikos, tad iš mažumų labiausiai buvo pastebimi ir puolami žydai. 1939 metais įvyko riaušės Leipalingyje (minią kurstė LŠS nariai) ir Žemaičių Naumiestyje. Po jų vidaus reikalų ministras Skučas antisemitizmą apibūdino kaip importuotą, svetimą lietuvių tautai, reiškinį, tačiau 1933-1939 metais jis tiek priklausė nuo geopolitinės konjunktūros, tiek nuo šalies vidaus vystymosi tendencijų. Negalima lyginti šių įvykių su pogromais XIX a. Rusijoje, tačiau pogrominės nuotaikas egzistavo. Įtampa tarp žydų ir lietuvių miestų bei miestelių gyventojų buvo gerokai didesnė negu XIX a. pabaigoje. XIX amžiuje egzistavęs nepasitikėjimas žydais dabar virto jų užgauliojimu ir antisemitiniais ekscesais.

      Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, žydai ir lietuviai labiau negu anksčiau trumpam tapo sąjungininkais – tiek lietuvių, tiek Lietuvos žydų nuotaika buvo pakili: lietuviai atgavo Gedimino ir Vytauto miestą, o Lietuvos žydai – Gaono miestą ir intelektualią Vilniaus litvakų bendruomenę. Pirmą kartą po 1918-20 metų taip artimai sutapo abiejų tautų interesai ir šio bendrumo pagrindu buvo galima kurti prielaidas įtampai sumažinti. Tačiau tai neįvyko – ilgametė priešprieša ir įsišaknijęs stereotipinis mąstymas įveikė racionalų požiūrį. Visuomenę įaudrino keleto žydų komunistų dalyvavimas J. Paleckio organizuotoje manifestacijoje, kai 1931 10 11 Kaune visuomeninės organizacijos surengė eitynes nuo karo muziejaus iki prezidentūros Vilniaus grąžinimo proga. Jų metu keliasdešimties asmenų grupė, kuri, anot VSD biuletenio, susidėjo iš „žydų komunistų ir komunistams prijaučiančių žmonių“ suorganizavo padėkos SSSR demonstraciją. Eitynių metu 4 komunistai iškėlė plakatus „Laisvė politiniams kaliniams“ ir „Lai gyvuoja SSSR“. Policininkas pareikalavo nuleisti plakatus, o demonstrantams nepaklusus prasidėjo grumtynės. Šalia buvę žmonės ėmė šūkauti: „Muškit žydus“. Keturi komunistai buvo sumušti ir perduoti policijai. Į SSSR ambasadą, prie kurios atėjo demonstrantai, kaip rašė VSD Kauno apygardos „Dienynas“, J. Paleckis „drauge su dviem žydukais ir viena žydaite buvo įleisti į pasiuntinybės vidų, kur išbuvo 5 minutes“. Vakare ir kitą dieną vyko komunistinės demonstracijos, kurios paskatino chuliganiškus antisemitinius aktus Kaune. Spalio mėnesio ekscesai, anot VSD biuletenio, nuteikė prieš žydus ir jų varomą „sovietizaciją“, tačiau incidentų kaltininke buvo laikoma ne LKP, o žydų bendruomenė jos neklasifikuojant į lojalius ir nelojalius piliečius.

      1939 11 01 Vilniuje įvyko susirėmimai tarp lenkų ir žydų jaunuolių, lietuvių policijai nesikišant. Kauno universitete įvyko keletas incidentų. Atgautajame Vilniaus universitete pasigirdo kvietimai lenkų pavyzdžiu suskirstyti arijų ir žydų suolus auditorijose. Rektorius S. Šalkauskis, M. Riomeris ir kiti profesoriai griežtai pasmerkė tokius rasistinius ketinimus, bet jų balsas nebuvo lemiamas visuomenę apėmusioje antisemitinėje bangoje.

      Nelojalus mažumos aktyvumas formavo įvaizdį, kad visi žydai yra komunistinių pažiūrų, tuo tarpu kai po rytinės Lenkijos dalies užėmimo turtingesni žydai baiminosi dėl turto nacionalizavimo ir represijų ir tik kairiųjų komunistų grupelė laukė sovietų atėjimo. Sovietų Sąjunga žydų tarpe galėjo būti įsivaizduojama kaip šalis, kurioje visos tautybės turi lygiais teises ir kurioje nėra yra antisemitizmo – stiprėjant Hitlerio agresijai, tokia žydų bendruomenės geopolitinė orientacija buvo visiškai suprantama.

      Kyla klausimas, kiek žydų dalies orientacija į Sovietų Sąjungą buvo paskatinta 1935-1939 metų antisemitinių aktų? Dalies žydų nelojalų elgesį valstybės atžvilgiu lėmė žydų užpuldinėjimai bei langų daužymai.

      VSD biuletenis po Lenkijos žlugimo konstatavo, jog „turtingieji žydai baiminasi, kad tik kartais Sovietų kariuomenė nepradėtų veržtis į Lietuvą. Kairiųjų pažiūrų žydai, priešingai, gyvena viltimi, kad ir čia atžygiuos Raudonoji armija“, tuo tarpu Žemaitijoje žydai reiškė džiaugsmą, kad „Lietuvą užimsią rusai“. VSD dokumentai fiksuoja jog į 1940 metų birželio okupacijos artėjimą dalis Lietuvos žydų žiūrėjo kaip į mažesnę blogybę: „Visų, išskyrus žydus, šiandien ūpas yra labai kritęs ir daugiausia kalbama, kad jeigu sutikti okupaciją, tai kur kas geriau vokiečių negu rusų. Žydai, priešingai rodo didelį gyvumą, puikiai nusiteikę ir savo tarpe džiūgauja, kad galų gale sulauksią Sovietų valdžios.

      Kairiųjų žydų grupelė suformavo lietuvių generalinę nuomonę apie visus žydus komunistus, Maskvos penktąją koloną. Agutad Ysrael partijos nariai, sionistai, folkistai veikė savo tarpe ir nėjo į mitingus, tačiau jų lojalumas lietuvių buvo suprantamas kaip visiškai natūralus, tuo tarpu saujelės žydų komunistų nelojalumas buvo iškeliamas iki visuotino apibendrinimo lygio. Lietuviai daugiau girdėjo (ir šiandien daugiau žino) apie „žydus komunistus“ ar „krikščionių kraują macams kepti“, negu apie Emanuelį Leviną ar Vilniaus Gaoną.

      Po 1940 metų birželio okupacijos prasidėjo naujas Lietuvos istorijos ir žydų lietuvių santykių etapas, turbūt, labiausiai prisidėjęs prie Holokausto eigos Lietuvoje.