Nemažai anarchistų mano, jog disciplina ir anarchija – dvi priešingos sąvokos. Jau nekalbu apie tai, jog daugelis žmonių iš šalies įsivaizduoja, jog anarchija – kažkokia betvarkė. Ar anarchistinėje grupėje gali vyrauti disciplina? Visų pirma pradėkime nuo sąvokos „disciplina“ patikslinimo. Disciplina – lietuviško žodžio „drausmė“ atitikmuo (šaltinis – Lietuvių kalbos sinonimų žodynas), o drausmė – tai tam tikros nustatytos tvarkos laikymasis.

 

        Iš kur kyla tvarka anarchijoje? Iš anarchistų dorovės sampratos ir kolektyvinio susitarimo. Anarchistinės dorovės šaknis geriausiai yra išnagrinėjęs anarchokomunizmo pradininkas P. A. Kropotkinas.

Moralė, arba dorovė, – tai gyvenimo visuomenėje bei elgesio principai ir normos. Populiariausius moralės aiškinimus galima būtų suskirstyti į dvi grupes (materialistinius ir idealistinius), o šiuos – į dar keletą. Turbūt pagrindiniai klausimai, kylantys nagrinėjant moralės problematiką, – kas yra moralė ir kodėl jos turime laikytis.

Panagrinėkime, kaip susiformavo dabartiniai moralės aiškinimai. Pats primityviausias viduramžiškas aiškinimas buvo tiesioginis gąsdinimas: kaip juokavo P. A. Kropotkinas, iš viduramžiškų bažnyčios vitražų akivaizdžiai matyti, jog ant žmogaus pečių sėdi du angelai, jei būni geras, atskrenda dar trys ir nuneša tave į dangų, jei būni blogas – esi nusviedžiamas į pragarą, kur degi pragare už savo nedorybės. Taigi būk doras, arba bus blogai; kaip būti doru, tau nurodys kunigai; tad dorovė neva ateina iš Dievo.

Kitas pseudorevoliucinis aiškinimas buvo Kanto suformuotas kategorinis imperatyvas ir dorovės samprata, išdėstyta „Praktinio proto kritikoje“. Kantas aiškino, jog moralė ateina iš Dievo, o mes jos turime laikytis ne iš baimės, bet dėl kategorinio imperatyvo – filosofinio suvokimo, jog mes turime elgtis taip, kad mūsų elgesys galėtų tapti visuotinio elgesio forma. Tokius Kanto teiginius nihilistai ironiškai komentuodavo: „Taigi turime būti geri, nes mums liepia Kantas?“.

Kitas, jau materialistinis moralės aiškinimas vadinamas „egoizmo teorija“. Ji teigia, jog subjektas atlieka veiksmus tik dėl asmeninio pasitenkinimo. Žudikas žudo todėl, jog tai jam teikia malonumą, o geraširdis dalijasi paskutiniu duonos kąsniu su elgeta tik todėl, jog tai jam teikia pasitenkinimą. Ekonomistas ir moralės filosofas Adamas Smithas netgi suformavo teiginį „Individas daro tai, kas jam teikia maksimalią naudą“ ir paaiškino, jog visos visuomenės variklis – asmeninio pelno siekimas.

Tačiau šis moralės aiškinimas ne tik nieko nepaaiškina, bet iš tiesų netgi veda į tam tikrą nihilizmą – juk visiškai nebelieka mato, pagal kurį galėtume nustatyti, ar poelgis doras, ar nedoras. Kuo žudikas savo dorove skiriasi nuo besidalijančiu paskutiniu duonos kąsniu? Juk jie abu elgiasi dėl tų pačių motyvų – saviraiškos. Už ką bausti žudiką?

Mokslui žengiant į priekį, ši teorija pasipildė naujais duomenimis. P. A. Kropotkinas, pagal profesiją – gamtininkas akademikas, savo stebėjimų metu gamtoje aptiko keistą reiškinį – savitarpio pagalbą bei kolektyvizmą tarp individų. Ar gali būti, jog besiaukodama skruzdėlė gelbėja kiaušinėlius iš degančio skruzdėlyno tik todėl, jog tai jai teikia malonumą? Kaip egoizmas reiškiasi bendruomeniniame gyvulių gyvenime – gaujose bei kaimenėse?

Kropotkinas suformavo naują moralės apibrėžimą – „Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai individas naudos siekia ne tik sau, bet ir grupei“. Jis nurodė savitarpio pagalbos svarbą evoliucijoje – gyvūnai ėmė burtis į bandas ir kaimenes būtent todėl, kad tai buvo naudingiau. Galų gale evoliucijos atrankoje išliko tik tos rūšys, kurių individai elgėsi žiūrėjo naudos ne tik sau, bet ir grupei.

Iš esmės toks aiškinimas panaikina sąvokas „egoizmas“ ir „altruizmas“ kaip idealistines ir trumparegiškas (sugalvotas tų, kurie manė, jog individas gali siekti naudos TIK sau arba TIK grupei, bet neįmanoma – ir sau, ir grupei). Realybėje protingas egoistas elgtųsi kolektyviai, nes tai naudinga jam pačiam, o altruistas, elgdamasis taip, kaip naudinga grupei, kuria naudą ir sau pačiam.

Nors trumpalaikėje perspektyvoje grynasis egoizmas gali atnešti asmeniškai didesnės naudos, tačiau jei žiūrėsime plačiau ir ilgesnėje perspektyvoje – egoistai gali būti tik maža visuomenės dalis (ji naudosis kolektyviosios grupės dalies darbo vaisiais), egoistų bendruomenė nesudaro tikros bendruomenės, tai tėra individų visuma, ir tokia bendruomenė ne tik nefunkcionuotų, bet ir galų gale išnyktų (netgi fiziškai). Taigi absoliutusis egoizmas iš tiesų kenkia individui.

Anarchistų dora kyla iš bendruomeniškumo ir kolektyvizmo – daryti tai, kaip naudinga tau ir bendruomenei. Šiame apibrėžime glūdi ir paaiškinimas, kodėl reikia laikytis doros. Taip pat derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog moralės aiškinimas evoliucionavo, ir kiekvienas naujas moralės aiškinimas, įgydamas senesnio bruožų, visiškai nepaneigia senojo, kaip ir būdinga mokslinių teorijų evoliucijai.

 

Kaip minėjau, anarchistinė disciplina kyla iš anarchistinės dorovės. Vienas anarchizmo pradininkų – Pierre‘as Josephas Proudhonas – yra pasakęs: „Anarchija – tvarkos motina“. Ką jis turėjo omenyje? Šį teiginį galima interpretuoti taip – anarchijos sąlygomis individai laikysis tvarkos ir disciplinos todėl, jog suvoks, kad tai naudinga jiems ir bendruomenei.

Paimkime konkretų kraštutinį disciplinos pavyzdį (ekstremaliomis sąlygomis disciplinos reikšmė matosi geriausiai). Nesyk pasaulio anarchistams yra tekę kovoti pilietiniuose karuose – pradedant Machno pajėgomis, baigiant Ispanijos pilietiniu karu. Kaip tvarka turėtų pasireikšti anarchistinėje kariuomenėje?

Be abejo, visi prisimename Ezopo pasakėčią, kurioje mirštantis tėvas sūnums davė sulaužyti šluotos žabelį, po to – visą šluotą, ir šitaip paaiškino, jog jei broliai nebus vieningi – lūš kaip pavieniai žabeliai. Todėl armijoje yra ypač būtinas vieningumas bei kolektyvizmas. Kadangi anarchistai siekia visų visuomenės narių sąmoningumo ir kritinio mąstymo, tai paprastai anarchistinė armija yra formuojama savanoriškumo principu, o karininkai renkami pačių kareivių.

Turbūt kai kam kyla klausimas – argi tai ne hierarchija ir ne sistema? Karininkai, vadovybė? Visų pirma, manau, daugelis anarchistų klaidingai tapatina žodžius „sistema“ ir „hierarchija“ – sistema savaime nėra blogai, tarkime, šis tekstas, kurį skaitote, taip pat yra struktūrizuotas ir sistematizuotas, bet tai nedaro jo blogu, atvirkščiai, sistematizuotas žinias yra lengviau įsisavinti.

Hierarchija yra kas kita, tai piramidinė sistema, kurios apačioje – žemiausioje grandyje – yra daugiausia žmonių, viršuje – mažiausia, tai yra pavaldumo ir priklausymo tvarka. Hierarchinė tvarka remiasi valdžios principu, t.y. principu, jog vienas valdo kitą, pavaldinys turi besąlygiškai vykdyti valdovo įsakymus. Anarchistinėje kariuomenėje, apie kurią kalbame, nėra hierarchijos – ji turi vadovą, bet ne valdovą. Be vadovų neįmanoma praktiškai bet kokia sudėtinga kompleksinė veikla – statybininkams reikia inžinieriaus, orkestrui – dirigento. Taigi karininkas anarchistinėje kariuomenėje yra ne kas kitas, kaip „iš apačios“ išrinktas žmogus, kuriuo pasitiki grupė ir mano, jog jis pajėgus atliktą šią pareigą – vadovauti.

Be abejo, tokio pavyzdžio kariuomenėje susiduriame su lemtinga problematika – vadovo nurodymų svarstymu. Kas būtų, jei muzikantas, koncerto metu pamatęs, jo nuomone, netinkamą dirigento gestą, imtų groti savaip? Jis ne tik išvestų iš rikiuotės dirigentą ir visą orkestrą, bet ir sugadintų visą kūrinį. Aišku, jei dirigentas tikrai parodytų neteisingą gestą, kūrinys taip pat būtų sugadintas. Tačiau tai, jog kariuomenė savo „dirigentą“ tiesiogiai renka, šitaip išreikšdama pasitikėjimą, reiškia, jog toks poelgis kaip nepaklusnumas būtų ne kas kita, kaip individualaus nepasitikėjimo išraiška. Aišku, jog savanoriškoje armijoje tie, kam nepatinka vadovas, gali tiesiog neprisijungti arba išeiti, o anarchistinėje jie gali dar ir pasiūlyti saviems jį perrinkti. Tačiau spontaniškas nepaklusnumas kilti negali, nes tai demoralizuotų ir destruktūrizuotų kariuomenę bei sukeltų pasikeitimus viso karo eigoje, taigi paklusnumas remiasi vien tarpusavio pasitikėjimu.

Vadinamasis tarybinis „zampolitas“ (asmuo, atsakingas už būrio „kovinę dvasią“) anarchistinėje kariuomenėje turėtų daryti ne ką kitą, o aiškinti kariams, kodėl reikalinga disciplina ir moralė. Aišku, vargu ar tokio posto reikėtų, nes šią funkciją atliktų visi kolektyvo nariai.

Kolektyvinei disciplinai svarbi ir kita, individuali, sąvoka – vidinė asmens disciplina. Tai dažniausiai rytų kovos menų filosofijoje sutinkama sąvoka, reiškianti vidinę asmenybės harmoniją, darnumą ir pastovumą. Ji lavinama įvairiuose kovos menuose alinančiomis treniruotėmis, sunkiu, daug ištvermės reikalaujančiu monotonišku darbu. Vidinė drausmė reikalauja vadinamojo „savęs įveikimo“, t.y. nepasidavimo momentiniams savo kūno poreikiams siekiant geresnio rezultato, nepasidavimo psichologiniam silpnavališkumui. Klaidingai manoma, jog tokių kovos menų kaip karatė ar kung fu pagrindinis tikslas – „snukdaužis“. Tiesioginis daugumos kovos menų tikslas – asmenybės ugdymas (todėl kai kuriuose jų, pvz., aikido, sekėjai niekada nesikauna).

Jei kaip pavyzdį vėl paimtume ekstremalias karo sąlygas, tai pasak statistikos, Vietnamo kare tik 15-20% JAV kariuomenės naujokų sąmoningai stengėsi pataikyti į priešą, o net 60% karių nesugebėdavo to padaryti dėl žmogiškųjų instinktų, psichologijos sumetimų ar tokios praktikos trūkumo. Kitaip tariant, tokia veikla reikalauja vidinės disciplinos ir psichologinio pasiruošimo. Galime paimti ir ne tokių brutalių pavyzdžių – įveikti baimę iš mokinių reikalauja netgi, tarkime, lietuvių kalbos įskaita.

Kaip vieno individo vidinė drausmė įtakoja visos bendruomenės discipliną? Radikaliai. Kaip minėjau pavyzdyje su orkestru, vieno nario blaškymasis gali sugriauti visą kortų kaladę. Tikras pasitikėjimas savo paties išrinktu vadovu reikalauja ne ko kito, o pasitikėjimo ir disciplinos, lygiai taip pat vadovo veiksmai bei nurodymai remiasi pasitikėjimu savo kolektyvo nariais bei savimi, o pats pasitikėjimo principas remiasi renkamumu, savitarpio pagalba ir demokratiškumu.

Kolektyvinės vertybės, kolektyvinė moralė, kolektyvinė disciplina kyla iš kiekvieno paskiro individo savybių. Taigi, kad ir kaip tai „fašistiškai“ ar „sovietiškai“ beskambėtų, būtina individo saviaukla, savišvieta ir vidinė disciplina, tam, kad funkcionuotų visa bendruomenė.

Deja, anarchija – tai ne koks kapitalizmas, tad jos sąlygomis netapsime buržujais – visi tapsime proletarais, tik geriau gyvenančiais. Tvarka yra anarchijos palydovė. Anarchistinė bendruomenė – tai ne „balaganas“, kur kiekvienas gali daryti ką nori ir kada nori. Kaip yra pasakęs M. Bakuninas, „vieno žmogaus laisvė baigiasi tik tenai, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Pasakysiu labai nepopuliarų dalyką: tvarka, organizacija, demokratija ir sisteminimas – būtini anarchistinės bendruomenės elementai, lygiai taip pat, kaip anarchistinėje kovoje būtina kūryba, planavimas ir užsibrėžtų tikslų siekis.