Po audringo pakilimo 1860-ųjų pabaigoje ir 1870-ųjų pradžioje anarchistų judėjimas pateko į idėjinę ir organizacinę krizę, kurią sukėlė visos sukilimų virtinės žlugimas, žiaurios vyriausybių represijos ir dalies darbininkų ppsūkis į socialdemokratines partijas. Tačiau tuo metu anarchistų judėjimas toliau plėtėsi. Buvo leidžiama daugybė anarchistinių leidinių, brošiūrų ir atsišaukimų.

Daugelis Senojo pasaulio emigrantų propagavo anarchistines idėjas abiejuose Amerikos kontinentuose. JAV plito pačios įvairiausios anarchizmo formos. Šioje šalyje gyveno daug Stirnerio anarchoindividualizmo sekėjų ir prudonistų, kūrusių kooperatines asociacijas (iškiliausias Proudhono sekėjas Amerikoje, aktyviai vystęs jo idėjas – Benjaminas Tuckeris). Ryškia amerikietiškojo anarchizmo ir feminizmo figūra tapo Emma Goldman.

{youtube}oUb_D3PD1KQ{/youtube}

Plačiai žinomomis tapo savitos Henry Davido Thoreau (1817-1862) anarchistinės idėjos. Praslinkus amžiui – jau 1960-aisiais metais – jam buvo lemta tapti hipių judėjimo dievaičiu. Thoreau vienas pirmųjų iškėlė pilietinio nepaklusnumo idėją, kviesdamas atsisakyti bendradarbiauti su valstybe, nemokėti mokesčių, neiti karinės tarnybos (už pilietinio nepaklusnumo akciją jis pakliuvo į kalėjimą). Amerikiečių mąstytojas pasisakė už bedvasės civilizacijos atmetimą ir susiliejimą su gamta. Anarchistinių pažiūrų laikėsi ir vienas žymiausių Amerikos poetų Waltas Whitmanas.

Anarchistai suvaidino svarbų vaidmenį Amerikos darbininkų judėjime aktyviai propaguodami aštuonių valandų darbo dienos idėją. Vienu dramatiškiausių tos kovos epizodų tapo penkių Čikagos anarchistų nužudymas pagal sufabrikuotą kaltinimą 1887 metais. Jų atminimui kai kuriose šalyse Gegužės pirmoji minima kaip Tarptautinė darbo žmonių solidarumo ir kovos už dirbančiųjų teises diena.

1870-aisiais Rusijoje Proudhono sekėjus (Sokolovą, Zaicevą, Nožiną ir kitus) pakeitė Bakunino pasekėjai. Savo dvasia labai anarchistinis, federalistinis ir antietatistinis buvo beveik visas to laikotarpio narodnikų judėjimas: čaikovininkai (tarp jų ideologas buvo ir Kropotkinas), „Penkiasdešimties proceso” dalyviai (Sofija Bardina garsiojoje tesimo kalboje atvirai pasivadino anarchiste), „Zemlia i volia” nariai, kurių programoje buvo skelbiami anarchistiniai siekiai. Bet iš Rusijos anarchizmo istorijos matome, kad paskutinįjį XIX amžiaus dešimtmetį sekėjų beveik neliko. Rusijos anarchistinis judėjimas įgijo didelį mastą tik XX amžiaus pradžioje.

{youtube}nFgIcon2cC8{/youtube}

Savotiška – „taikia” ir pusiau religine – anarchizmo versija Rusijoje pasižymėjo tolstojininkai. Levas Tolstojus niekada savęs nevadino anarchistu, bet kategoriškas valstybės, patriotizmo, armijos ir mirties bausmės (kaip valdžios prerogatyvos) neigimas, jo šalininkų leisti leidiniai ir įsteigtos komunos, kurių nariai propagavo savivaldos principus bei atsisakymą bendradarbiauti su valstybe (mokėti mokesčius, tarnauti armijoje ir pan.) – visa tai įnešė savo indėlį į anarchizmo vystymąsi Rusijoje. Tolstojininkų komunos Rusijoje egzistavo iki 1930-ųjų, kada buvo galutinai sutriuškintos bolševikų. Tolstojus ir Kropotkinas suteikė didelę paramą duchoborų (liet. – „sielos kovotojų”) religinei sektai, besilaikiusiai antivalstybinių principų ir kentusių persekiojimus. Duchoborai, gyvenę Kaukaze, aktyviai dalyvaujant Kropotkinui ir Tolstojui, persikėlė į negyvenamus Kanados rajonus, kur per trumpą laiką savo darbu sukūrė klestinčias bendruomenes („anarchistinis” duchoborų rajonas Kanadoje gyvuoja ir šiandien).

Vakarų Europoje Proudhoną ir Bakuniną pakeitė ištisa plejada talentingų anarchistinių teoretikų ir propagandistų. Tarp jų – šveicaras James Guillaume, belgas Césaras De-Paepe, prancūzai Elisée Reclus, Jeanas Grave, Louise Michelis, italas Errico Malatesta, vokiečiai Maxas Nettlau ir Johannas Mostas bei daugelis kitų. Neapsiribodami vien propaganda, dalyvavimu darbininkų judėjime ir kooperatyvų, profsąjungų bei komunų organizavimu, Europos ir Amerikos anarchistai, nors ir neigdami parlamentinę kovą, dažnai inicijavo antimilitaristines, feministines, švėtėjiškas iniciatyvas, kurios prisidėjo prie asmenybės išlaisvinimo ir visuomenės organizavimosi.

{youtube}ZYp79LeA0xk{/youtube}

XIX amžiaus pabaiga pasižymėjo Nietzschės sekėjų triumfu. Nietzschė tapo itin populiarus tarp Europos intelektualų ir dailininkų, o tai savo ruožtu sukėlė Maxo Stirnerio, kurį daugelis vadino Nietzschės pirmtaku (ir kartais traktavo gana vulgariai), anarchoindividualizmo renesansą tarp bohemos atstovų.

Žiaurios vyriausybių represijos prieš revoliucionierius tuo metu sąlygojo, kad daugybė Europos ir Amerikos anarchistų grupių ėmėsi teroristinės veiklos prieš valdžią. Iš visos anarchistų veiklos ši tapo žinomiausia ne vien todėl, kad teroras visada pritraukia visuomenės dėmesį labiau nei taikios ir konstruktyvios veiklos formos, bet ir todėl, kad valdantiesiems buvo naudinga vaizduoti anarchistų judėjimą kaip grynai teroristinį – tam, kad turėtų laisvas rankas bet kokiems veiksmams. (Iš tikrųjų toks vaizdas neatitiko tikrovės, nes teroro ėmėsi tik mažesnioji anarchistų dalis.)

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios teroro banga žinomo prancūzų teroristo Ravacholio garbei buvo pavadinta jo vardu. Anarchistų aukomis tapo Italijos karalius, Austrijos imperatorienė, JAV prezidentas ir daugybė kitų karūnuotų ir nekarūnuotų asmenų. Kai kuriais atvejais teroro aktai buvo atsakas į monarchų įvykdytas piktadarystes ir buvo vykdomi anarchistinių grupių, bet dažniausiai jie buvo silpnai motyvuoti nevilties aktai tų pavienių asmenų, kurie ne tik neturėjo ryšio su anarchistinėmis organizacijomis, bet ir silpnai įsivaizdavo anarchistinių idėjų prasmę.

Tokioje būsenoje, kuriai būdingas idėjų ir organizacijų margumynas bei išsiskaidymas, anarchistai įžengė į XX amžių. Beje, centralizacija, gretų monolitiškumas ir vienmintiškumas niekada nebuvo anarchistų siekis, jie visada gynė mažumos teisę ir vertino žmonių nepriklausomybę bei savitumą. Nepaisant to, prieš prasidedant Europoje 1870 –1890 metų reakcijai ir vėliau sekusiam naujam revoliucinių konfliktų etapui, aiškiai jautėsi poreikis vystyti, gilinti ir sistematinti anarchistines idėjas. Tokio bandymo ėmėsi Piotras Aleksejevičius Kropotkinas.

Versta iš: Рябов П. В. Краткая история анархизма. Краснодар: Черное и красное, 2000.