Danielis Guerinas (1904–1988) – prancūzų anarchistas, rašytojas ir filosofas, geriausiai žinomas dėl savo veikalų „Anarchizmas: nuo teorijos prie praktikos“ ir „Nei dievų, nei šeimininkų: anarchizmo antologija“. Jo darbuose atsispindi daugelio XIX ir XX a. mąstytojų idėjos – nuo M. Stirnerio iki K. Marxo.
D. Guerinas kritikavo fašizmą, nacizmą, stalinizmą ir kapitalizmą, pasisakė už laisvą meilę ir LGBT teises (pats buvo biseksualus), savo idėjomis įkvėpė nemažai judėjimų, padarė nemažą įtaką ir Confederación Nacional del Trabajo (CNT) judėjimui, veikusiam per Ispanijos pilietinį karą. Pateikiami du jo straipsniai apie marksizmą, rašyti 1969 metais, kuriuose jis aptaria, kas yra libertarusis marksizmas, ir pateikia savąją jo viziją.
„Būkim realistai – reikalaukim neįmanomo“
Garsusis Marxo kreipimasis „Pilietinis karas Prancūzijoje“ (1871), parašytas Tarptautinės darbininkų asociacijos (Pirmojo Internacionalo – vert. past.) vyriausiosios tarybos vardu, praėjus dviems dienoms nuo Paryžiaus Komunos sutriuškinimo, yra libertarų įkvėpimo šaltinis. Rašydamas Internacionalo vardu, kuriame Bakuninas turėjo didžiulę įtaką, Marxas iš naujo performulavo kai kuriuos teiginius, parašytus „Komunistų partijos manifeste“ 1848 metais.
Manifeste Marxas ir Engelsas iškėlė laipsninę proletariato vystymosi idėją. Pirmasis lygis turėtų būti politinės valdžios užėmimas, kurio dėka gamybos priemonės palaipsniui būtų centralizuotos valstybės rankose. Tik po ilgos evoliucijos, kurios metu dings klasės ir jų antagonizmas, valstybė neteks savo valdžios ir politinio pagrindo, gamybos priemonės bus centralizuotos nebe valstybės, o „darbininkų asociacijos“ rankose. Šioje tolimoje libertarios asociacijos perspektyvoje kiekvieno žmogaus laisvas tobulėjimas taps visų žmonių laisvo tobulėjimo sąlyga.
Bakuninas, skirtingai nei prancūzų socialistai, buvo susipažinęs su Komunistų partijos manifestu nuo pat 1848-ųjų metų, kai išėjo originalus jo leidimas vokiečių kalba, ir nepraleisdavo galimybės kritikuoti tą „dviejų lygių revoliucijos“ metodą, kai pirmojoje stadijoje viską griežtai kontroliuoja valstybė. Jis sakydavo šitaip: „Kai valstybė tampa tarsi vienintelė žemvaldė, ji taip pat tampa vienintelė bankininkė, pinigų leidėja, viso liaudies darbo organizatorė ir reguliuotoja bei produktų dalytoja. TAI yra komunizmo idealas, pagrindinis modernaus komunizmo principas.“
Be to: „Ši revoliucija apima ir visų žemės savininkų, ir buržuazijos ekspropriaciją, visos žemės ir kapitalo nusavinimą, evoliucinį ar smurtinį, valstybės naudai. Valstybė, kuri siekia įvykdyti savo didžiąją misiją abiejose – ir ekonomikos, ir politikos – sferose, neišvengiamai bus itin galinga ir centralizuota. Pasitelkusi samdomus inžinierius ir disciplinuotą kaimo darbininkų armiją, valstybė administruos ir vadovaus žemės įdirbimui. Tuo pat metu bankų griuvėsiuose ji įkurs vieną banką, kuris prižiūrės visą šalies pramonę ir rinką.“
Ir dar: „Mums sako, kad Marxo „liaudies valstybėje“ nebus privilegijuotų klasių. Visi bus lygūs ne tik įstatymiškai ir politiškai, bet ir ekonominiu požiūriu. Tai tik pažadas, be to, aš, matydamas, kaip jie kalba ir kokius metodus siūlo, labai abejoju, ar tai nėra pažadas, kurio neįmanoma įvykdyti. Akivaizdu, kad nebus privilegijuotos klasės, tačiau vis dar bus valdžia, ir, ypatingai pabrėžiu, itin galinga valdžia, kuri nebus paprasta masių vadovė ar administratorė kaip visi įsivaizduoja, ji administruos ir ekonomiką, koncentruodama savo rankose visą pramonę, vykdydama teisingą gėrybių paskirstymą, žemės apdribimą, prekybos organizaciją ir kontrolę ir, galų gale, kapitalo panaudojimą pramonėje per vienintelį bankininką – valstybę.“
Marxas ir Engelsas, paskatinti Bakunino kritikos, pajuto būtinybę pataisyti perdėtai pabrėžtas valstybingumo idėjas, kurias propagavo 1848 metais. Naujosios manifesto redakcijos įžangoje, datuojamoje 1872 m. liepos 24 d., jie sutiko „daugeliu atžvilgių pakeisti 1848 metų teksto formuluotes“. Jie tvirtino palaikantys reviziją, atsižvelgiančią į „praktinę patirtį, gautą visų pirma Vasario revoliucijoje (1848), taip pat Paryžiaus Komunoje, kur proletariatas pirmą kartą buvo užėmęs valdžią ištisus du mėnesius“. Jie nutarė, kad „ankstesnė programa tam tikru atžvilgiu paseno“. Komuna įrodė vieną ypatingą dalyką – kad darbininkų klasė negali paprasčiausiai perimti jau paruošto valstybės aparato ir panaudoti jo savo reikmėms. 1871 m. kreipimasis tikina, jog Komuna yra „paskutinė politinė forma, per kurią gali būti sukurta ekonominė darbo emancipacija“.
Franzas Mehringas taip pat pabrėžia šį „Pilietinio karo Prancūzijoje“ lūžio tašką Karlo Marxo biografijoje, kai Manifesto teiginiai buvo iš naujo performuluoti. Manifeste numatytas valstybės išformavimas, žinoma, kaip ilgalaikis procesas. Lehningas tikina, kad vėliau, po Marxo mirties, Englesas, kovodamas su anarchistų judėjimais, turėjo atsisakyti šios korekcijos ir grįžti prie senų manifesto idėjų.
Staigus K. Marxo lūžis 1871 metų kreipimesi sulaukė Bakunino skepticizmo. Jis rašė: „Komuna visiems padarė tokį didelį įspūdį, jog netgi marksistai, kurių idėjos buvo paneigtos šiuo sukilimu, suprato, jog prieš ją jie privalo oriai nusiimti savo kepures. Remdamiesi paprasčiausia logika ir savo pačių tyrais jausmais, jie padarė dar daugiau – pripažino jog jos [Komunos] programa buvo taip pat ir jų programa. Tai buvo absoliuti klaida, tačiau ją pripažinti buvo būtina. Jie privalėjo padaryti tai – kitaip jie būtų visiškai įveikti ir apleisti. Štai kokią aistrą tarp visų sužadino ši revoliucija“.
Bakuninas taip pat pastebėjo: „Atrodo, kad Engelsas Hagos Kongrese (1872 m. rugsėjį) išsigando įspūdžio, kurį sukelia kai kurie manifesto puslapiai, ir energingai pareiškė, jog tai buvo pasenęs dokumentas, kurio idėjas (Marxo ir Engelso) jis asmeniškai atmetė. Tai sakydamas jis melavo, nes dar prieš pat Kongresą marksistai darė viską, kad tik išplatintų šį dokumentą visose šalyse.“
Jamesas Guillaume‘as, Bakunino mokinys Juros Federacijoje, reagavo į 1871 metų kreipimąsi analogiškai: „Tai pribloškiantis principo deklaravimas, kuriuo, regis, Marxas „peršoko“ savo programą dėl federalistinių idėjų. Ar tai buvo tikras „Kapitalo“ autoriaus atsivertimas, ar jis tiesiog buvo pagautas akimirkos entuziazmo ir tapo aplinkybių auka? O gal tai gudrybė, siekiant gauti naudos pasinaudojus Komunos programos prestižu?“
Mūsų dienomis Arthuras Lehningas, kuriam mes skolingi už iki šiol publikuojamus Bakunino archyvus, taip pat pastebėjo skirtumą tarp Kreipimosi idėjų ir kitų Markso raštų: „Tai istorijos ironija, jog kovai tarp autoritarų ir antiautoritarų Pirmajame Internacionale pasiekus aukščiausiąjį tašką, Marxas, paveiktas paryžiečių proletariato sukilimo, palaikė tokios revoliucijos (kuri buvo visiška priešingybė tam, ką jis atstovavo) idėjas. Tokį požiūrį kiekvienas galėjo pavadinti antiautoritarų frakcijos programos palaikymu, prieš kurią (Pirmajame Internacionale) jis kovojo visomis savo išgalėmis. Jokios abejonės, jog nuostabusis Vyriausiosios tarybos kreipimasis visiškai nedera su „mokslinio socializmo“ sistema. „Pilietinis karas“ yra ypač nemarksistinis. Paryžiaus Komuna neturėjo nieko bendra su Marxo valstybiniu socializmu, žymiau tampriau ji susieta su Proudhono ar Bakunino federalistinėmis idėjomis. Remiantis Marksu, pagrindinis Komunos principas yra valstybinė centralizacija, bet jis turėjo būti pakeistas darbininkų asociacijos principu ir suskaldyti valstybę į daugybę mažų autonominių vienetų. Paryžiaus Komuna nelaukė, kol valstybė „nuvys pati“, ji naikino ją tučtuojau. Valstybės sunaikinimas nebeturėjo būti galutinis, neišvengiamas dialektinio istorijos proceso ir aukščiausio vystymosi fazės rezultatas, nulemtas aukščiausios gamybos formos.“
Lehningas tęsia: „Paryžiaus Komuna sunaikino valstybę nesukūrusi tokių sąlygų, kurias Marxas pažymėjo kaip būtinas valstybės sunaikinimui. Komuna nugalėjo buržuazinę valstybę be idėjos sukurti naują valstybę. Jos tikslas buvo ne kurti naują valstybės aparatą, bet pakeisti valstybę socialine organizacija, paremta ekonominiu federalizmu. „Pilietiniame kare“ nebekeliamas „valstybis nuvytimo“ klausimas, vietoje jo propaguojamas staigus ir absoliutus valstybės sunaikinimas.“
Marksistas Maximilienas Rubelis irgi pripažino: „Neginčijama, kad Marxo proletarų valstybės užkariavimo ir sunaikinimo idėja įgavo galutinę formą jo Kreipimesi apie Paryžiaus Komuną, kuris labai skiriasi nuo Komunistų Partijos Manifesto idėjų.“
Vienaip ar kitaip, tarp šių dviejų mokslininkų išryškėja aiškus prieštaravimas: Lehningas, neaišku – klaidingai ar teisingai, mato Marxe „autoritarą“ ir tikina, kad Kreipimasis yra „svetimkūnis marksistiniame socializme“, o Rubelis, priešingai, įžvelgia Marxe „libertarą“ ir tikina, jog marksizmas savo galutinę formą įgavo būtent Marxo Kreipimęsi.
Nepaisant viso to, į 1871-ųjų Kreipimąsi šiandien žiūrima kaip į bandymą sujungti marksizmą ir anarchizmą, ir kaip pirmąjį įrodymą, jog įmanoma sujungti šias dvi, iš pažiūros priešiškas, mąstymo mokyklas. Šis Kreipimasis išreiškia libertarias marksizmo pažiūras.
(Šis tekstas yra baigiamasis knygos „Pour un Marxism Libertaire“ straipsnis, iš kurios paimti abu straipsniai. „Pour un Marxism Libertaire“ knyga išleista Roberto Laffonto 1969 m.)
Knygos pabaigoje aš drįstu sukurti programos užuomazgas, nors ir rizikuoju būti apkaltintas nusivažiavimu į „metapolitiką“.
Šiandien laikoma kvailyste, jei bandai suremontuoti aplūžusį socializmo doktrinos pastatą, suliedamas drauge svarbiausius tradicinio marksizmo ir anarchizmo bruožus, pasijuokdamas iš marksistų ir bakunistų erudicijos, tiesiog rašydamas ant paprasto popieriaus, išradingai kurdamas sintezę ir bandydamas juos kūrybingai suderinti.
Modernus libertarusis marksizmas, kuris pražydo 1968 metų kovą, apjungia marksizmą ir anarchizmą.
Šiandien pavadinti save libertariuoju marksistu – tai ne žiūrėti į praeitį, o atsiduoti į ateičiai. Libertarusis marksistas yra ne akademiškas, o kovingas. Jis žino, jog tik jam patikėta pakeisti pasaulį – ne daugiau ir ne mažiau. Istorija jį pastato į kraštutinumą. Visur išmušė socialistinės revoliucijos valanda. Revoliucija – kaip nusileidimas Mėnulyje – tapo pasiekiama ir greita. Socialistinės visuomenės apibrėžimai nebėra tik utopinė schema. Vieninteliai utopistai yra tie, kurie užmerkia akis prieš realybę.
Jei ši revoliucija įvyks, ir, kaip Gracchus Babeufas pasakytų, bus paskutinė, tai kokios jos įvykdymo nuostatos? Pirmiausia, prieš imdamasis veiksmų, libertarusis marksistas ištyrinėja objektyvias sąlygas, bandydamas apibrėžti ir apibūdinti veikiančias jėgas. Šitas Marxo sukurtas metodas nėra archajiškas – istorinis ir dialektinis materializmas vis dar yra saugiausia metodika, neišsenkanti modelių ir atskaitos taškų kasykla. Su sąlyga, kad su šiais metodais bus elgiamasi taip, kaip elgėsi Marxas: be dogmatinio griežtumo ar nelankstumo. Su sąlyga, kad buvimas po Marxo sparnu neveda į nuolatinį blogų pretekstų ir pseudoobjektyvių priežasčių ieškojimą, kad būtų išvengta veiksmo ir praleisti revoliucijos šansai.
Libertarusis marksizmas atmeta determinizmą ir fatalizmą, užleisdamas vietą individo valiai, intuicijai ir vaizduotei. Jis atspindi masių vystymosi spartą ir pamatinius instinktus, kurie žymiai labiau pastebimi šiomis krizės valandomis nei „elito“ samprotavimai. Libertarusis marksizmas mąsto apie siurprizo, provokacijos ir ryškumo efektus, atmeta didžiulio „mokslinio“ aparato griozdiškumą ir paralyžiuotumą, nekalba dviprasmiškai ir neblefuoja, saugo save nuo neapdairumo ir neapgalvotų žingsnių, tarsi bijodamas nežinomybės.
Daugiau Danielio Guerino tekstų skaitykite: www.anarchija.lt/index.php/biblioteka.html
