Fašizmas – tai ne tik karas, Holokaustas ir dujų kameros. Ne visur ir ne visada prie tokių ar kitokių baisumų prieinama. Nors visada panašiu keliu einama. Nes šio kelio pasirinkimą diktuoja fašizmo ideologija. Vis dėlto tokios fašizmo formos, kaip Italijoje arba Vokietijoje, buvo atsiradusios dėl tam tikrų istorinių aplinkybių, kurios kažin ar gali pasikartoti.
Fašizmas gali būti žiaurus, grobuoniškas, žmogėdriškas. Bet jis gali būti ir rafinuotas, inteligentiškas, estetiškas. Jis gali būti net madingas. Tarpukario Europoje 21 valstybėje egzistavo fašistiniai ir profašistiniai režimai. Visose Europos šalyse veikė galingos fašistinės organizacijos, kurių veikloje aktyviai dalyvavo ne kokie nors „marginalai”, bet tuometinis politinis bei intelektualinis elitas. Madingas buvo respektabilus, „šeimyninis”, „saloninis” fašizmas, kuris aktyviai reiškėsi parlamentuose, elitiniuose klubuose bei globaliniuose pasaulio galingųjų sambūriuose.
Fašizmas – tai ne tik politika bei ideologija, tai filosofija ir psichologija. Fašizmo doktrinos jėga ir įtaigumas slypi tame, kad jis sugebėjo į vieną „flakoną“ sutalpinti eklektišką mišinį iš įvairiausių idėjų, daugiausia iš dviejų, kurias marksizmas principingai atskiria vieną nuo kitos – socializmo ir nacionalizmo.
Štai šioje vietoje ir prasideda sudėtingumai. Reikalas tas, kad viskas šiame gyvenime susieta tarpusavyje. Panašūs pagal savo formą reiškiniai dažnai būna skirtingi pagal savo turinį. Tai būdinga gamtos bei kultūros pasauliams. Tai būdinga ir ideologijų pasauliui.
Pagrindinės dabarties ideologijos (liberalizmas, konservatizmas, komunizmas, socializmas, fašizmas, anarchizmas ir kt.) turi savo panašumus ir savo skiriamuosius bruožus. Tie panašumai dažniausiai būna paviršutiniški, o skirtumai – giluminiai ir esminiai. Problemos prasideda tada, kada dėl politinių sumetimų pradedama spekuliuoti panašumais ir ignoruoti skirtumus.
Analizuojamo reiškinio esmė pagal mokslinės metodologijos reikalavimus turi būti išryškinta šio reiškinio apibrėžime. Šiandien viešoje erdvėje dėl suprantamų priežasčių vyrauja liberalizmo pateikiamas fašizmo apibrėžimas. Liberalai akcentuoja fašizmo ideologijos totalitarizmą ir nusiteikimą prieš laisvą rinką, jos valstybinio reguliavimo būtinybę. Bet yra ir „gerai užmirštas“ marksistinis fašizmo apibrėžimas, kuris teigia, kad fašizmas – tai atvira reakcingiausių finansinio kapitalo sluoksnių diktatūra. Nesunku pastebėti, kad liberalai akcentuoja reiškinio formą (totalitarizmas), o marksistai – formos ir turinio dialektiką (finansinio kapitalo diktatūra).
Taigi, remiantis liberalizmo ideologija, galima konstatuoti, kad pagal savo formą fašizmas turi panašių bruožų su ankstyvuoju (stalinistiniu) socializmu (totalitarinis politinis valdymas) ir su socialdemokratizmu (valstybinis rinkos reguliavimas). Deja, totalitariniais metodais bei formomis (prisiminkime Kryžiaus žygius ir inkviziciją) buvo diegiama ir religinė ideologija – krikščionybė.
Pagal socialinį turinį (reakcingiausių finansinio kapitalo sluoksnių atstovavimas) fašizmą tenka tapatinti su liberalizmu, konservatizmu ir vėlgi socialdemokratizmu, kaip vienos ir tos pačios socialinės-ekonominės santvarkos – kapitalizmo – ideologinėmis išraiškomis. Fašizmas – tai kapitalizmo tąsa, tolimesnė kapitalizmo raida, jo tobulinimas. Tik ne į kairiąją, kaip to norėtų socialdemokratai, o į dešiniąją pusę.
Šia prasme net ir ankstyvasis totalitarinis socializmas (kuris dėl tam tikrų istorinių aplinkybių kitoks būti ir negalėjo) pagal savo turinį radikaliai skiriasi nuo fašizmo. Čia dar įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad totalitarinę formą turi būtent ankstyvasis, pradinis socializmo etapas, kuris gimsta iš absoliutaus kapitalistinės nuosavybės neigimo (tokią galimybę numatė dar K. Marxas, vadindamas jį „despotiniu komunizmu“).
Tuo tarpu fašizmas – tai dažniausiai baigiamoji, galutinė kapitalizmo stadija, loginis kapitalistinės visuomenės tęsinys, jos paskutinis rezervas. Tai kapitalizmo išsigelbėjimo instrumentas demokratijos sąskaita, kai kapitalistiniai pelnai pradeda katastrofiškai mažėti arba iškyla kokia rimtesnė grėsmė visai „pelno kalimo“ sistemai. Žinomas vokiečių sociologas ir politologas Maxas Horkheimeristeigia: „Fašizmas – tai buržuazinė demokratinė santvarka, kuri atsisakė savo demokratinių blizgučių“.
Pabandykime plačiau panagrinėti fašizmo ideologijos skiriamuosius bruožus įvairiais visuomeninio gyvenimo aspektais bei palyginti juos su mokslinio (marksistinio) socializmo idėjiniais pagrindais.
SOCIALINĖ FILOSOFIJA. Fašizmas deklaruoja valstybės viršenybę žmogaus ir visuomenės atžvilgiu ir nepripažįsta jokios žmonių savivaldos. Socializmo ideologijoje valstybė tik laikinas ir turintis klasinį pobūdį visuomenės bei žmonių santykių reguliavimo instrumentas, kuris ateityje turėtų išnykti. Socializmas, kaip tarp kitko ir anarchizmas, taip pat numato plačią įvairių asocijuotų žmonių grupių savivaldą.
EKONOMIKA. Fašizmas remiasi privačia ir valstybine nuosavybe. Kaip žinia, A. Hitlerį į valdžią Vokietijoje atvedė stambios kapitalistinės monopolijos. Socializmo ekonominis pagrindas – visuomeninė nuosavybė. Privačios nuosavybės suvalstybinimas – tik pirmas žingsnis į tikrą jos suvisuomeninimą. Suvisuomeninimas ir suvalstybinimas – skirtingi, nors vienas kitą ir sąlygojantys dalykai. Būtent dėl savo požiūrio į privačią nuosavybę fašizmas bei socializmas ir komunizmas skiriasi fundamentaliai.
Kapitalistiniame pasaulyje privati nuosavybė – šventas dalykas. Šis „šventumas“ net užfiksuotas buržuazinėse konstitucijose. Tuo tarpu dar „Komunistų partijos manifeste“ paskelbta: „Komunistų partijos programą iš esmės galima suvesti į vieną teiginį – tai privačios nuosavybės paneigimas“. Todėl kapitalistinėje visuomenėje visada palankiau žiūrima į fašistus, o ne į komunistus. Nors kartais (kaip jau ir buvo atsitikę) pačių kapitalistų užaugintas ir išdresiruotas fašistinis šuo gali ir nutrūkti nuo grandinės bei sukandžioti patį šeimininką.
POLITIKA. Socializmo pagrindas – socialinis teisingumas ir socialinė žmonių lygybė. Visuomenė turi sudaryti sąlygas kiekvienam žmogui atskleisti savo gebėjimus. Marxo idealas šioje sferoje ir pagrindinis jo komunizmo principas (kurio, tarp kitko, iš esmės turėtų siekti ir liberalai) – kiekvieno žmogaus laisvas vystymasis – visų žmonių laisvo vystymosi sąlyga. Kelias į tokią visuomenę eina per socialinę-klasinę kovą, kuri turėtų panaikinti egzistuojančią socialinę nelygybę.
Fašizmas – tai nelygybės ir neteisingumo ideologija. Lygybės ir teisingumo idealai, anot fašistinės ideologijos, tai visuomenės dekadanso, jos išsigimimo požymis. Atseit, visuomenėje, kaip ir gamtoje, egzistuoja aukštesnės ir žemesnės gyvūnijos rūšys, aukštesnės ir žemesnės žmonių grupės, nacijos, rasės. Jokios socialinės kovos su tokia nelygybe neturi būti, o atvirkščiai, būtina šią nelygybę įteisinti ir, dar daugiau, sunaikinti „žemesnių rūšių“ atstovus, kaip nereikalingą, „gyvybinę erdvę“ užpildantį balastą bei sukurti naują „antžmogių“ rasę, kurios pagrindą, pagal hitlerizmo doktriną, sudarytų arijai. Socialinės grupės turi susitaikyti su prigimtiniu darbo pasidalijimu: darbininkai – dirbti, privatininkai – vadovauti, o valstybė naikinti bet kurios prieštaravimus tarp jų ir kontroliuoti jų vienijimąsi į vieningą naciją, kurioje, kaip teigia konservatizmo ideologija, tradicija, tauta ir stipri valdžia – pagrindinės vertybės.
Vykdant tokią politiką fašizmas remiasi taip vadinama vidurine klase (į kurią apeliuoja visos kapitalistinės ideologijos, įskaitant ir socialdemokratiją) ir įvairiais deklasuotais elementais. Socializmo socialinė atrama – darbininkai ir bedarbiai. Vadinamoji smulkioji buržuazija, kaip taisyklė, balansuoja tarp šių dviejų polių. Kas šiuo metu stipresnis, prie to ir glaudžiasi.
KULTŪRA. Fašizmas į kultūrą ir kultūrinį paveldą žvelgė per emocijų ir mistikos prizmę. Religija, mokslas, menas fašistinėje Vokietijoje buvo persunkti militarizmo ir nacionalizmo filosofija bei psichologija. Ritualai, religinės relikvijos, simboliai – visa tai sudarė mistinį masių valdymo mechanizmą. Protauti nereikia, reikia tikėti. Socialinis gyvenimas – tai fiurerio valios triumfas. Kultūroje turi būti įprasminta stipraus ir elitiško žmogaus prigimtinė teisė viešpatauti, antikinės fizinės tobulybės kultas. Laisvė ir asmeninė nepriklausomybė – tai mažumos išrinktųjų privilegija. Fašizmas – tai antžmogio ideologija.
Socializmas – darbo žmogaus filosofija. Šio žmogaus stiprybė – jo žmogiškumas bei kūrybiškas darbas. Socialistinis požiūris į kultūrą remiasi racionalumu, internacionalizmu ir mokslo pirmenybe. „Menas ir mokslas priklauso liaudžiai“ – toks nuvalkiotas ir iš dalies diskredituotas, bet iš esmės gilus ir prasmingas socializmo kultūrinės politikos kredo.
Apibendrinant galima pasakyti, kad iš esmės vienintelė nuosekliai antifašistinė ideologija – tai socialistinė ir komunistinė ideologija kaip vieninga sistema. Fašizmo ekonomikoje, politikoje ir kultūroje (visų pirma Vokietijoje) buvo nemažai grynai psichologinių ir iš pirmo žvilgsnio patrauklių gyvenimo nepriteklių išvargintam eiliniam žmogui momentų. Pirmiausia tai antiburžuazinė, antikomunistinė ir antisemitinė retorika bei veiksmai.
Žmogus visada ieško kaltų. Ir kai „kaltininkai“ konkrečiai nurodomi, žmogus jaučiasi „laimingesnis ir protingesnis“. „Kaltininkų“ sąrašas įvairiausiose istorinėse situacijose gali keistis, bet „kaltinimų metodologija“ išlieka be pokyčių.
Visa tai šiandien nulemia „šliaužiantį“ kai kurių europietiškų visuomenių fašizacijos procesą. Kaip jis prasideda? Galima išskirti keletą šio proceso etapų arba bruožų:
– buržuazinių-demokratinių laisvių ir teisių apribojimas (pirmiausia socialinių teisių, žodžio laisvės, susirinkimų teisės, privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų ir t.t.).
– kairiųjų partijų , laisvų profsąjungų, tautinių, religinių ir kitokių opozicinių visuomeninių organizacijų veiklos apribojimas arba uždraudimas.
– vykdomosios valdžios viršenybės prieš įstatyminę ir teisminę įtvirtinimas.
– lojalių partijų, monopolijų, profsąjungų ir valstybės sujungimas į vieną korporatyvinę visumą ir griežtas visuomeninio darbo pasidalijimas.
– dešiniųjų ekstremistų organizacijų suaktyvėjimas.
– visuomeninio bei privataus gyvenimo militarizavimas, nacionalizavimas ir suvalstybinimas.
– antikomunistinių bei nacionalistinių idėjų vyravimas informacinėje erdvėje.
Taigi fašizmo esmė – tai ne tiek jo žvėriški ir žmogėdriški veiksmai, ištisų tautų genocidas. Tai jau fašizmo įsigalėjimo pasekmės. Fašizmo esmė – tai primityvus arba rafinuotas žmonijos ir visuomenės surūšiavimas į aukštesnes ir žemesnes socialines grupes bei stipresniųjų valios ir teisės įtvirtinimas.
Šiuolaikinis fašizmas ateina nepastebimas. Būtent todėl, kad jis yra tąsa ir pabaiga, o ne pradžia.
Fronte.lt, 2010 06 24
