Peteris Singeris (g. 1946) - kontroversiškas šių dienų intelektualas, etikos profesorius. Jis dėsto Prinstono universitete. Singerio „Praktinė etika“ („Practical Ethics“) - tarp populiariausių vadovėlių. Pasaulinę šlovę šiam mokslininkui iš Australijos atnešė 1975 m. išleista knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ („Animal Liberation“). Knygoje „Globalizacijos etika“ („One World: Ethics of Globalization“) Singeris pasiūlė nuoseklią etikos sistemą vis labiau politinių, ekonominių ir visuomeninių ryšių saistomam pasauliui.

Singeris dažnai sulaukia krikščionių fundamentalistų puolimo, nes pateisina savanorišką eutanaziją ir abortus. Neseniai profesorius lankėsi Lenkijoje, kur su juo kalbėjosi Jacekas Ýakowskis. Interviu buvo išspausdintas savaitiniame žurnale „Polityka“. Pateikiame jį sutrumpintą.  

Prieš metus rašėte, kad teigiamas krizės rezultatas bus dominuojančios vertybių sistemos revizija. 

Klydau. Deja.

Šiek tiek garsiau skamba klausimas, ar esame laimingesni, kai vartojame vis daugiau. Dažniau susimąstome, kiek toli dar galime eiti šia kryptimi. Greičiausiai daugiau žmonių suvokia, kad kai kinai ir indai pradės vartoti tiek pat, kiek amerikiečiai ar bent lenkai, gamta to neišlaikys. Žmonės supranta truputį daugiau. Bet vis dar dominuoja nemoralus egoizmas ir godumas.

Perdėtas – taip. Nes dėl jo suvartojama dar daugiau išteklių ir energijos, teršiama gamta, kinta klimatas. Žmones, gyvenančius turtingiausiose šalyse, tai nelabai liečia. Už tai užmoka vargingiausios šalys. Bet mūsų vaikai ir anūkai taip pat už tai mokės.

Ar galite pasakyti, kur yra moralaus ir amoralaus vartojimo riba?  

Etikoje paprastų ribų nebūna. Gera yra saugoti išteklius. Bloga juos eikvoti. Didžiuotis dideliais automobiliais, skraidyti į kurortus kitame pasaulio gale, pirkti keturiasdešimtą batų porą, statyti gigantiškus antrus, trečius, ketvirtus namus.

Galima rodyti pirštu ir sakyti: „Tai yra blogai, to negalima leisti“.

Ateiti pas pažįstamus į įkurtuves ir pasakyti: „Jūsų namas per didelis, esate amoralūs?“  

Nežinau, kokius namus turi jūsų pažįstami. Bet manau, kad verta sakyti žmonėms: „Jūs daug ko pasiekėte, esate turtingi, galite nusipirkti tuos didelius namus ir automobilius. Bet juos pirkdami atimate pakenčiamo gyvenimo galimybę, o gal net ir galimybę išgyventi kitiems.“ Dėl krizės dabar daug kalbama apie valstybių skolas, kurias mokės būsimos kartos. Žmonės supranta, kad tai - nemoralu. Bet tai menkniekis, palyginti su ekologine skola.

Visi jau tai žino, bet vis dar mažai kas riboja vartojimą iš moralinių paskatų. Vadinasi, kaip rūšis esame amoralūs?  

Evoliucija sukūrė mus egoistais, kad artimieji gyventų geriau. Tai, kas natūralu, negali būti amoralu. Bet kai jau suvokiame natūralaus elgesio padarinius, turime ieškoti naujos moralės. Istoriškai moralė susijusi su grupėmis, kurias pažinojome, ir su padariniais, kuriuos matėme. Dabar matome savo elgesio padarinius žmonėms, gyvenantiems kitoje Žemės pusėje. Televizijoje matome jų veidus. Stebime, kaip dėl mūsų kaltės jie žūsta potvyniuose arba miršta iš bado ir troškulio. Jei jau suprantame, kad jie kenčia dėl mūsų elgesio, negalime ir toliau tvirtinti, kad tas elgesys morališkai neutralus. Johnas Locke'as XVIII a. rašė, kad žmogus turi teisę imti iš gamtos viską, kas jam būtina. Tada jis buvo teisus. Bet dabar jau nebebūtų. Tada tai arba niekam nekenkė, arba žmonės nesuprato, kad kenkia. Dabar kenkia, ir mes tai suprantame.

Kad geriau gyventume. Moralė - tai principų rinkinys, kurių visuotinis laikymasis mums visiems leistų gyventi geriau. Paprasčiausias mano atsakymas yra toks: jei kiekvienas vadovautųsi tik savo egoistiniu interesu, kaip rūšis turėtume menkas galimybes išgyventi. Esu nuoseklus. Moralę vertinu pagal padarinius.

Padariniai būna įvairūs. Žmonija gali išlošti, kai aš akivaizdžiai prarasiu, kai praras mano artimieji ar Lenkija. Ar tai būtų moralu?  

Lemia dominuojantys padariniai.

Iš dalies todėl, kad garbingas elgesys žmonėms suteikia pasitenkinimo. Moraliai gyvenantys asmenys yra labiausiai patenkinti gyvenimu. Iš dalies todėl, kad jumis didžiuosis vaikai ir anūkai. O iš dalies todėl, kad kenkdami kitiems dažniausiai kenkiame sau ir savo artimiesiems. Jei vanduo užlies Bangladešą, milijonai ieškos prieglobsčio Amerikoje arba Europoje. Tai jau bus ir mūsų rūpestis.

Dabar visa Europa remia Graikiją, kuri dar labiau nei kitos šalys gyveno ne pagal išgales, be to, apgaudinėjo Europos Sąjungos partnerius. Ar tai moralu?  

Reikia klausti, kas būtų, jei Graikija nebūtų sulaukusi pagalbos. Nesu ekonomistas, todėl negaliu atsakyti.

Ekonomistai taip pat nežino ir ginčijasi. Politikai priima rizikingus sprendimus. Kada jie yra moralūs?

Tada, kai elgiasi pagal savo įsitikinimus. Bet su sąlyga, kad politikai iš pagrindų ir be išankstinių nusistatymų susipažino ir apsvarstė esminius argumentus. Vien įsitikinimų neužtenka, jei į juos neįdėjome pastangų susidaryti nuomonę kokia nors tema. Tai būtina ne tik politikams. Demokratija iš visų reikalauja tam tikrų pastangų. Nemanau, kad galima laikyti moraliu piliečio elgesį, jei jis nesistengia būti informuotas bent jau apie svarbiausius politinius reikalus ir neskaito laikraščių, nesiklauso arba nežiūri informacinių laidų, o paskui neina balsuoti. Net visiškai klaidingas sprendimas nėra nemoralus, jei įdėjome atitinkamų pastangų jį priimti. Žmogus turi teisę ir į labai rimtas klaidas, bet su sąlyga, kad padarė viską, jog jų išvengtų.

Graikai ne vienus metus žinojo, kad išleidžia per daug. Dabar kreipiasi pagalbos į kitus, kurie ne vienus metus daug ko atsisakinėjo ir todėl nėra taip prasiskolinę. Ar tai moralu?  

Greičiau nemoralu.

Tai priklauso nuo aplinkybių ir padarinių. Amerika taip pat siaubingai prasiskolino ateities kartų sąskaita. Bet ne kiekviena tokia skola yra vienodai nemorali. Kai Bushas radikaliai padidino karines ir socialines išlaidas, o kartu dėl politinių ar ideologinių sumetimų sumažino mokesčius turtingiesiems, tai buvo nemoralu. Galima tvirtinti, kad savo ir savo visuomeninės klasės naudai jis apvogė būsimas kartas. Bet kai Obama prašė Kongreso pinigų gelbėti bankus ir įmones, tai jau nebuvo taip paprasta. Pirmiausia todėl, kad didžioji dalis tų pinigų turi būti ir jau yra mokama mūsų kartos, antra, todėl, kad jei ne ši pagalba, ekonomika būtų visiškai žlugusi ir kitos kartos paveldėtų tik griuvėsius. Čia akivaizdu, kad, be intencijų, svarbūs ir padariniai.

Ryšys tarp kaltės ir bausmės taip pat yra svarbus. Graikai nusikalto ne vienus metus. Ar morali yra pagalba, kuri švelnina bausmę? Ar nebūtų teisingiau net pakentėti, bet kad nebūtų išteisinti kaltieji? O kuo kalti vokiečiai, laikantys savo pinigus kokiame nors vokiečių banke, kuris nusipirko graikiškų obligacijų ir būtų žlugęs, jei ne pagalba Graikijai? Iš tikrųjų nemoralu būtų, jei visiškai nekaltus pasmerktume bausmei už kitų nuodėmes. Tad tik reikia suformuluoti tokias pagalbos sąlygas, kad Graikija galėtų išeiti į teisingą kelią. Bet man neatrodo, kad galima „bausti“ valstybes ar visuomenes. Sunku kuo nors logiškai apkaltinti visą visuomenę.

Demokratijoje tai nėra visiškai neprasminga. Kiekvienas gali turėti poveikį valdžiai ir jos sprendimams, tad kiekvienas yra iš dalies atsakingas už jos klaidas.  

Bet atsakomybė skiriasi. Tie, kurie balsavo už Bushą, skelbiantį mokesčių sumažinimą, t.y. dar didesnio svorio perkėlimą būsimoms kartoms, be abejo, yra kalti. Tie, kurie nebalsavo, taip pat iš dalies yra kalti. Bet kodėl turime pripažinti kaltą ką nors, kuris balsavo ne už Bushą?

Nes nesugebėjo įtikinti kitų, kad taip balsuoti neverta. Žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvė suteikia tokią galimybę.  

Tada kiekvieną atvejį reikėtų labai kruopščiai išmatuoti ir pasverti. Netikiu visuomenės, tautos ar valstybės kalte. Kaltos gali būti vyriausybės, bet ne šalys ar visuomenės. Vokietijos valstybė, be abejo, turi užmokėti už žalą Antrojo pasaulinio karo aukoms. Bet absurdiška sakyti, kad kiekvienas vokietis yra kaltas.

Visi vokiečiai turi įdėti savo indėlį į žalos atlyginimą. Australijos vyriausybė visų gyventojų vardu atsiprašė aborigenų, Kanados vyriausybė – indėnų, Vokietijos ir Lenkijos – žydų.  

Aukoms tai priklauso. Kita vertus, taip deklaruojama, kad atsisakoma blogosios tradicijos dalies. Kai atsiprašome už protėvius, apibrėžiame savo požiūrį. Nes moralė keičiasi. Visuomenės, kurios prieš kurį laiką neįžvelgė nieko bloga kokiame nors elgesyje, dabar dažnai jo atsisako. Arba atvirkščiai - daugeliui kadaise nepriimtinų veiksmų dabar visuotinai pritariame. Viešas atsiprašymas yra tos permainos liudijimas. Šiuo požiūriu, jei atsiprašymas yra nuoširdus, jis gali būti naudingas. Nes atsiprašydami kitų pirmiausia sau pasakome, kad pasikeitėme. Kadaise buvome tokie, dabar esame kitokie. Ir pažadame sau, kad būsime kitokie.

Tai – geras pavyzdys.

Ar, Jūsų nuomone, yra moralu dabar jį persekioti už tai, ką padarė morališkai kitokioje epochoje?  

Man neatrodo, kad moralu persekioti žmogų už taip seniai padarytą veiksmą. Gal tik išskyrus pačius juodžiausius nusikaltimus žmonijai. Kita vertus, kai vienintelė auka nuoširdžiai ir savo noru prašo palikti jį ramybėje, sunku pateisinti tolesnį teisminį persekiojimą. Jei moralinis vertinimas priklauso nuo padarinių, reikia susimąstyti, ar išlaidos Polanskio persekiojimui nebūtų geriau panaudotos sugauti nusikaltėliams, kurie iki šiol kelia grėsmę. Išteklių švaistymas visada yra amoralus. O šitiek išlaidų seno žmogaus, kuris daugybę metų nepadarė nieko blogo, persekiojimui man atrodo švaistymas. Suprantu, kad teisė nėra lanksti ir gal to paties ji reikalauja iš savo funkcionierių. Bet kiekvienas privalo susimąstyti apie savo veiksmų prasmę.

Dažnai.

Svarstau ilgalaikius savo veiksmų padarinius. Kai skrendu iš Niujorko į Lenkiją, pavyzdžiui, klausiu savęs, ar to vizito efektas gali pateisinti užimtą vietą lėktuve, kuris naudoja degalus ir naikina gamtą.

Iš pradžių taip atrodė. Dabar, kai Varšuvos universitete dėl manęs atšaukta gyvūnų teisių konferencija, jau nebesu toks tikras. Niekad anksčiau nieko panašaus man nebuvo atsitikę. Daug žmonių nepritaria mano pažiūroms, bet universitetai kviečia mane skaityti paskaitas ar vesti diskusijas.

Neatsiprašinėkite, geriau man paaiškinkite.

Sprendimo paaiškinti nesugebu. Jis paprasčiausia netelpa į akademinius standartus. Bet galiu paaiškinti emocijas. Katalikams fundamentalistams yra nepriimtina Jūsų filosofija, jungianti žmonių ir gyvūnų pasaulio teises į vieną kontinuumą. Jiems nepriimtinos yra jos praktinės išvados, ribojančios naujagimių ir mirtinai sergančių žmonių teises.  

Niekieno teisių neriboju. Tik įvardiju daugumoje kultūrų funkcionuojančias nuojautas, kad įvairių būtybių teisės priklauso nuo sąmonės. Sąmonę turintys gyvūnai turi ir teises. O augalai - ne. Ir medūzos, kurios neturi sąmonės, taip pat neturi teisių. Juk instinktyviai jaučiame, kad suteikti skausmą sraigei yra visai kas kita nei padaryti skaudžiai šuniui. Dauguma žmonių, kurie nevalgo mėsos, valgo žuvį. Bet kurios būtybės teisės, tai, kiek ją apima mūsų moralės standartai, priklauso nuo sąmonės lygio.

Bet ar tai gali būti pakankama išlyga, kad morališkai neutraliu pripažintume kūdikio nužudymą?  

Tai niekad negali būti pripažinta.

Priešininkai kaltina Jus, kad savarankiškai gyventi nesugebančio kūdikio nužudymą lyginate su gyvūno nužudymu.

Paistalai. Kiekvienas gyvūnas turi teisę gyventi. Tačiau žmogaus gyvenimą saugome ypač. Žmogus tuo skiriasi nuo gyvūnų, kad turi biografinę sąmonę. Žino, ką darė prieš savaitę, suvokia išskirtinę vietą gamtoje ir išskirtines teises. Sveikas kūdikis neturi biografinės sąmonės, bet žinome, kad netrukus ją turės. Tad jis turi tokias pat teises kaip ir kiekvienas žmogus. Bet klausimas, ką daryti su naujagimiais, apie kuriuos žinoma, kad dėl ligos jie niekad neturės biografinės sąmonės, kad jie neišgyventų, jei ne fantastiška medicinos raida, ir kad medicinos galia pasmerks juos bei jų artimuosius gyventi begalinėje kančioje.

Klausiu, ar moralu dirbtinai palaikyti tokių vaikų gyvybę. Vienoje pusėje turime vaiko ir jo šeimos kančią bei gigantiškas išlaidas, kurios leistų išgelbėti arba pagerinti gyvenimo kokybę daugybei žmonių, o kitoje pusėje yra neįkainojamos kiekvieno žmogaus gyvybės vertės tabu. Dabar visame pasaulyje tokias abejones gydytojai sprendžia su savo sąžine. Tyliai. Be jokių specialių taisyklių. Vienas gydytojas leis tokiam vaikui mirti greičiau, kitas - vėliau. Vienas apsispręs suteikti jam lengvos mirties komfortą, kitas bijos kaltinimų žmogžudyste ir sutiks, kad vaikas mirtų kentėdamas. Manau, kad reikia pradėti apie tai rimtai kalbėtis. Jūs manote, kad užmerkti akis yra moraliau, nei ieškoti taisyklių, kurios palengvins prasmingų ir moralių sprendimų priėmimą?

Intelektualiai čia viskas tvarkoje. Bet to negalėčiau pasakyti apie visuomeninius padarinius. Jei kiekvienas turi teisę gyventi, tai kiekvienas ją turi, ir taškas. Kai Jūs pradedate skirstyti, visada kyla įtarimas, kad vietoj Jūsų prasmingo kriterijaus kas nors iškels kitą - rasinį, lytinį, dar kažkokį. Gal kartais geriau nekelti tų klausimų, o juo labiau - į juos atsakinėti? Gal tai tas atvejis, kai geriau nematyti blogio, kad nerizikuotume pažadinti dar didesnio?  

Tai priklauso nuo visuomenės, apie kurią mąstome. Bet anksčiau ar vėliau medicinos technikos raida privers kiekvieną visuomenę kelti sau tokius klausimus ir atsakyti į juos, formuluojant kriterijus.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.27 (903), 2010-07-09