Ontologijos (fundamentaliosios būties) filosofijoje dar nuo Senovės Graikijos laikų egzistuoja, be kitų, dvi priešiškos srovės – idealizmas ir materializmas. Idealizmas – filosofinė srovė, tikinanti, kad idėjos ir mintys, dvasinis pasaulis, yra visatos pagrindas. Materializmas – filosofijos srovė, tvirtinanti, jog visata yra sudaryta iš materijos, o idėjos bei sąmonė – materijos produktai.
Kodėl šios filosofijos, kaip būties ir visatos paaiškinimai, yra fundamentaliai svarbūs? Todėl, kad iš fundamentalių būties paaiškinimų mes susikuriame visą likusią savo pasaulėžiūrą – materializmą dažniausiai lydi ateizmas, o idealizmą – religija.
Taigi šiame straipsnyje trumpai papasakosiu apie tai, kaip skiriasi idealistų (tikinčiųjų) ir materialistų (ateistų) visatos suvokimas – galbūt tai padės jums padaryti kokias nors išvadas arba praplėsti turimas žinias.
Vienu pirmųjų idealistų vadinamas graikų filosofas Platonas – jis sukūrė vadinamąją idėjų doktriną. Platonas atkreipė dėmesį, jog mus supantys daiktai – skirtingi, tarkime, jei lauke yra keletas obelų, tai jos skiriasi, nors abi yra obelys. Platonas manė, jog egzistuoja idealios obels idėja, kurią siela regėjo prieš gimimą, todėl ir atpažįsta visas obelis. Lygiai taip pat su kitais daiktais.
Nuo Platono laikų idealizmas nuolat vystėsi ir kito, kol galų gale šiandien žinomos dvi jo pagrindinės atšakos – subjektyvusis idealizmas ir objektyvusis idealizmas. Subjektyvusis idealizmas (žymiausi atstovai – anglų vienuolis Berklis, vokiečių filosofas Fichtė) teigia, jog niekas neegzistuoja nepriklausomai nuo mūsų valios ir proto. Materija ir išorinis pasaulis (už mūsų proto ribų) neegzistuoja – mūsų suvokiami daiktai tėra „pojūčių kompleksai“ (esse est percipi – „būti reiškia būti suvoktam“, sakė Berklis). Vadinasi, mes pasaulį suvokiame per tai, kaip, tarkime, Dievas veikia mūsų sielą ir kokius pojūčius juntame.
Kita srovė – objektyvusis idealizmas (Pitagoras, Platonas, Hegelis) – pripažįsta daiktų egzistavimą už mūsų sąmonės ribų, t.y. nepriklausomai nuo mūsų ir mūsų valios, tačiau mano, jog visatos pagrindas yra kažkas dvasiško, antgamtiško, pavyzdžiui, Dievas arba Absoliučioji Dvasia (absoliutinis idealizmas). Šiuolaikinė krikščionybė de facto labai plačiai remiasi neoplatonikų idealistine filosofija.
Materialistai mano, jog pasaulis sudarytas iš materijos. Materija – tai visa, kas objektyviai egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės. Pabrėžtina tai, kad materialistai neneigia idėjų egzistencijos – jie teigia, jog idėjos yra materijos produktas. Visa tai suvokti lengva pasitelkiant pavyzdį su graikų filosofo Demokrito atomizmo teorija. Atomizmas teigia, kad viskas visatoje sudaryta iš atomų. Taigi ir žmogus yra sudarytas iš atomų. Atomų junginiai sudaro molekules, molekulės – ląsteles ir t.t., taip iš negyvų fizinių elementų – atomų – susidaro gyvas žmogaus organizmas, o žmogaus organuose atsiranda sąmonė. Taigi sąmonė ir gyvybė, pasak materialistų, yra materijos judėjimo padarinys. Materialistai pripažįsta evoliucijos teoriją, kuria galima paaiškinti, kaip iš fizikinių dalelių evoliucijos metodu atsirado gyvybė, vėliau – ir žmogus.
Dažnai žmonės painiojasi su materijos apibrėžimu – jei viskas sudaryta iš materijos, tai kodėl viskas nėra vienoda? Tai paaiškina filosofinės turinio ir formos sąvokos.
Graikų filosofas Heraklitas Efesietis viename iš savo garsiųjų aforizmų rašė: „Į tą pačią upę du kartus neįbrisi“. Jei tu įbrisi į upę antrą kartą, tai upės vanduo nebebus tas pats – pirmąsyk buvęs vanduo jau bus nutekėjęs, o tu mirksi naujame vandenyje, upė bus sudaryta iš naujo vandens. Tačiau ji lyg ir vadinsis taip pat. Kaip tai suprasti?
Fundamentalusis objekto pamatas yra vadinamas turiniu. Paimkime dvi anksčiau minėtas obelis – jos abi yra obelys, tačiau skirtingos. Vadinasi, turinys yra tai, jog jos obelys, o skiriasi tik jų forma. Pažvelgę į periodinę elementų lentelę (D. Mendelejevo lentelę), lygiai taip pat pamatysime, kad cheminiai elementai sudaryti iš elektronų, neutronų ir protonų, tačiau jie skiriasi. Materialistai teigia, jog visatos pagrindas yra materija, o tačiau ji turi skirtingas formas, materija keičia formas vykstant įvairiems visatos procesams. Tarkime, turime medžio malką. Ji yra materiali. Padekime ją. Kai ji sudegs, ji virs anglimi, pelenais ir dūmais, liks materiali, tačiau materija pakeis formą.
Kadangi idėja yra materijos produktas, materialistai laikosi požiūrio, kad idėja negali įtakoti materijos. „Ne sąmonė keičia materija, o materija – sąmonę“. Todėl materialistai netiki nei telepatija, nei antgamtiniais reiškiniais, o dėl materialistinio būties suvokimo netiki ir Dievu. „Niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta“. Taip pat materialistai paprastai laikosi požiūrio, jog materija yra nevienalytė, be galo dali ir beribė.
Žymiausi materialistai – Mileto mokyklos atstovai (Talis, Anaksimandras, Anaksimenas) bei naujųjų laikų materialistai (Liudvigas Fojerbachas, Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas). Žymiausia materializmo atšaka, susiformavusi XIX amžiuje – dialektinis materializmas. K. Marksas ir F. Engelsas perėmė Hegelio (nors jis ir buvo idealistas) ištobulintą dialektinį samprotavimo metodą ir pritaikė jį Fojerbacho materializmui.
Pastebėtina ir tai, kad visų laikų mokslininkai (dažnai stichiškai, patys nesuvokdami) remiasi materializmu – pavyzdžiui, fizikoje aiškiai suvokiama, kad pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo sąmonės, kad nei Dievas, nei sąmonė negali įtakoti fizikos dėsnių ir objektyviosios realybės.
Ne paslaptis, jog religinių bendruomenių lyderiai užima aukštas vietas šiandieninėje visuomenėje. Taigi natūralus materialistų ir tikinčiųjų konfliktas – plintant materializmo idėjoms vis mažiau žmonių priklauso religinėms bendruomenės, ir šventikų įtaka mažėja.
Dažniausiai nesiveldami į per dideles diskusijas religijų atstovai tiesiog bando įbauginti arba tiesiog priversti tikėti, jog materialistai neteisūs. Religinės knygos (Biblija, Koranas ir t.t..) tikina, jog netikintys į Dievą amžinai kęs kančias, keliaus į pragarą. Netgi budistų religijoje, kuri savo požiūriu dažnai artima materializmui, tikrasis materializmas laikomas žalingu ir neteisingu požiūriu.
Tačiau būta ir bandymų racionaliai pagrįsti Dievo buvimą ir religiją. Tai bandė padaryti scholastai, vienas žymiausių – Tomas Akvinietis. Jis iškėlė problemą, esą visatai būtinas pirminis judintojas, tasai, kuris pradėtų visą judėjimą, nes kitaip visata ankščiau ar vėliau sustotų. Laikydamasis neoplatonikų požiūrio, jis teigė, jog judintojas – Dievas.
Tačiau į šią problemą, ir šiandien dažnai iškeliamą „modernių“ tikinčiųjų, atsakyti gana lengva – jei Dievas iš tiesų būtų tik kažkokia jėga, judinanti visatą, tai jis jau nebebūtų Dievas – tai tebūtų fizikinė jėga. Kita ertus, „kas, jei ne Dievas, judina visatą“ atsakymui tiesiog trūksta mokslinių žinių, tačiau šis atsakymas ypatingai netrukdo suvokti visatą. Ir kituose „racionaliuose“ pagrindimuose religijų gynėjai dažnai naudoja loginę argumentacijos klaidą „argumentą iš nežinojimo“, kai bando remtis tuo, jog apie tą sritį nėra daug mokslinių žinių.
Iš materialistų pusės primityviausias įrodymas, jog mintys (idėjos) negali įtakoti materijos, yra toks: pabandykite mintimis pajudint šaukštą ant stalo. Sėkmės.
Puikus istorinis religinio konflikto pavyzdys – JAV „beždžionių byla“. Kai kuriose JAV valstijose iki pat 1960-ųjų metų buvo nelegalu mokyti to, kas prieštarautų Biblijai. Taigi 1925 metais biologijos mokytojas Dž. Scopesas buvo nuteistas už tai, kad pamokoje dėstė mokiniams Darvino evoliucijos teoriją.
Materialistai į religiją žiūri kaip į dėsningą visuomenės vystymosi reiškinį. Materializmas visuomenės vystymui dažniausiai taikomas naudojant istorinio materializmo metodologiją. Taigi tam tikrose visuomenės vystymosi pakopose, esant tam tikroms sąlygoms, susiformavo religijos, kurias paprastai lydi religiniai lyderiai ir hierarchijos. Plačiai paplitusi nuomonė, jog religijų pirminis atsiradimo tikslas – visuomenės kontrolė ir išnaudojimas. Apie religinę sąmonę plačiau rašiau šiame straipsnyje. Profesorius neurologas Andrew Newbergas iš JAV Pensilvanijos universiteto teigia, jog kai kurios religinės praktikos (visokie kalbėjimai „nežinomomis kalbomis“, konvulsijos „varant velnią“, euforija medituojant ar meldžiantis) yra neurologiniai sutrikimai.
Pastebėtina ir tai, jog išsivysčiusio kapitalizmo valstybėse, kuriose, pasak istorinio materializmo, turėtų būti labiausiai išsivysčiusi ir sąmonė, vyksta sekuliarizacija – religijos atskyrimas nuo valstybės, gyventojai linksta į ateizmą. Valstybės, pirmaujančios pagal žmogaus socialinės raidos indeksą, pirmauja ir pagal ateistų nuošimtį. Štai Švedijoje įvairiais duomenimis nuo 46 iki 85% gyventojų yra ateistai, Norvegijoje per 2005 metais vykusią apklausą tik 32% respondentų atsakė, jog tiki, jog yra Dievas, Kanadoje ateistų apie 16-30% gyventojų, JAV – nuo 12% iki 37%.
Suskaičiuoti ateistų dalį visuomenėje yra labai sudėtingas darbas, kadangi, pavyzdžiui, Romos katalikų bažnyčia tikina, jog visi pakrikštyti asmenys yra katalikai tol, kol popiežius nepanaikina krikšto ir visus krikštytus asmenys „automatiškai“ įrašo kaip katalikus. Dar sudėtingiau su tokiomis religijomis kaip mormonų (tai daugiau liečia JAV), pastarųjų religija leidžia krikštyti žmones be jų žinios ir sutikimo, jie taip pat mano, jog visi pakrikštytieji yra mormonai. Tačiau bendros tendencijos aiškios. Religinis fundamentalizmas ir dvasininkų įtaka labiausiai išplitę atsilikusiose Azijos ir Afrikos valstybėse.
Išmintingasis senovės graikų filosofas Sokratas tikino, jog žino, kad nieko nežino. O kiti žmonės irgi nieko nežino, tačiau tik dedasi kažką žinantys. Šiuolaikinis mokslas pažengė labai toli nuo tų laikų, tačiau „kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių“ – išsprendus vieną filosofinę problemą, iškyla kelios naujos. Kuo daugiau mes žinome, tuo daugiau nežinome. Didžiausias religijos pavojus (neskaitant to, kad religiniai lyderiai kontroliuoja milžiniškas žmonių mases) yra tas, jog didžiulė grupė žmonių, kuri nežino atsakymų į fundamentaliuosius klausimus (iš tiesų, nieko nežino), paveikta religijos, ima galvoti, jog žino viską. To pasekmės dažnai būna tragiškos.
