Kodėl pasaulyje plintanti neteisybė ir nestabilumas nesustiprina socialinio pasipriešinimo, o priešingai – platina dirbančiųjų konformizmą bei paklusnumą? Svarbiausia priežastis ta, kad esama sistema mums primeta daugybę besąlygiškų dogmų, pasmerkiančių mus pasyviam gyvenimui.

Visos religinės dogmos – tai autoriteto galia primetami teiginiai, kuriais tikima be jokių diskusijų. Dogmų negalima atmesti nerizikuojant, kad tavęs nepaskelbs eretiku, nepavers marginalu ir neprivers nutilti. Neoliberali kapitalistinė sistema irgi turi savas dogmas. Ji stipri, nes tomis dogmomis tiki patys dirbantieji. Tiesą sakant, paneigti šias dogmas, vadinasi, rasti sistemos achilo kulną. Štai kai kurios iš jų:

Verslininkai kuria tik tiek darbo vietų, kiek jiems būtina, jie jas kuria tik tada, kada jiems būtina, ir tik ten, kur jiems būtina. Kai darbo vietos nebeatitinka jų interesų, jos sunaikinamos.

Pagrindinis verslininkų tikslas – gauti kuo didesnį pelną. Geras pelno didinimo būdas – mažinti išlaidas. O geras būdas jas mažinti – mažinti dirbančiųjų skaičių bei kurti menkai apmokamas darbo vietas be socialinių garantijų. Žinoma, be darbo vietų nebus ir pelno, tačiau atiduoti darbo vietų kūrimą į verslininkų rankas tik dėl šios priežasties, tai tas pats, kaip įsileisti lapę į vištidę.

Sutikti su tokiu teiginiu – reiškia vergų dalią laikyti geriausia, nes jie visada turėjo darbą. Bet kelias į vergovę – anaiptol ne geriausias bedarbystės problemos sprendimas.

Būtina pripažinti, kad pastangos spręsti bedarbystės problemą bloginant darbo sąlygas (vykdant prekarizaciją) yra nepriimtinos humanizmo ir etikos požiūriu. Tokiu būdu didinamas ne darbo vietų skaičius, o... pelnas, kada tą patį darbą atlieka mažiau darbuotojų, t.y. didinamas darbo krūvis ir mažinama darbo laiko kaina.

Bedarbystė – tai kapitalistinės sistemos vėžys, kurio išvengti neįmanoma. Kuo didesnis nedarbo lygis ir kuo daugiau žmonių dirba pablogintomis (prekarizuotomis) darbo sąlygomis, tuo geresnė dirva kapitalui augti ir vystytis. Taigi bedarbystė ne tiek asmeninė, kiek neišvengiama socialinė problema.                                                                                               

Paviršutiniškos priemonės, pvz., dirbančiųjų perkvalifikavimas, darbo paieškų motyvacijos skatinimas, reikalavimų, kuriuos kelia darbuotojai, mažinimas ir, pirmiausia, darbo sąlygų bloginimas (prekarizacija) neišspręs problemos, o priešingai, ją tik paaštrins. Ji atsirado ne todėl, kad žmonės nenori dirbti arba yra nepakankamai paruošti darbui. 95% atvejų to darbo arba nėra, arba darbo sąlygos visiškai nepriimtinos.

Solidarumas, pasitelkiamas sprendžiant bendras problemas, paverstas mitu. Demonstracijų ir streikų nėra, kiekvienas verda savo sultyse, skęsta beviltiškame egoizme, laikydamas visus kitus savo konkurentais. Ta kova darosi nuodinga, atsiranda vis daugiau neturtingų ir neapsaugotų, laikomų nepageidautinais asmenimis, valkatomis ir vagimis. Būtent juos mums pateikia kaip darbo vietų trūkumo priežastį, o ne kaip pasekmę. Vadovaudamiesi šia dogma, mes, vietoj to, kad susivienytume kovoje už bendrus mūsų interesus, su kiekviena diena vis labiau susipriešiname ir imame rietis tarpusavyje.

5. Darbas pablogintomis sąlygomis padeda stabilizuoti ekonomiką

Visiškai teisingai. Blogindamas darbo sąlygas, verslininkas mažiau kenčia nuo infliacijos, sumažina išlaidas nedarbo pašalpoms ir padidina savo įmonės pelną. Vienoje darbo vietoje versdamas dirbti kelis žmones po nepilną darbo dieną, jis tuo pačiu suskirsto įmonės darbuotojus į tuos, kurie turi garantuotą darbo vietą, ir tuos, kurie dirba pagal laikiną sutartį. Kadangi blogomis sąlygomis įdarbinama daugiau darbuotojų, oficialiai mažėja nedarbo lygis. Visa tai leidžia verslininkams investuoti daugiau lėšų ir tuo pačiu didinti gamybą.

Bet šis procesas turi ir kitą, darbininkišką pusę. Dirbant pablogintomis, negarantuotomis sąlygomis, viskas, kas suteikia verslininkui stabilumą, darbininkui reiškia nestabilumą. Kieno sąskaita kuriama visuomenė, kurioje tik nedaugelis gyvena gerai (ir su kiekviena diena vis geriau), o dauguma skursta nuolat didėjančios prekarizacijos sąlygomis.?

Tai dogma, kelianti didžiausią pavojų. Žiniasklaida mus įtikinėja, kad kitos išeities nėra, kad blogos darbo salygos yra neišvengiamos, kad tai geriausias kelias žengiant visiško užimtumo link. Štai kodėl mes, patekę į verslininkų rankas, jaučiamės vis bejėgiškesni ir pakenčiame bet kokią neteisybę. Šita dogma įteigia dirbantiesiems skeptišką požiūrį į jų darbo teises ir skatina visiškai atsisakyti teisėtų protestų.

Tuo pat metu verslininkas jaučiasi vis stipresnis ir tampa visagaliu ponu. Svarbiausia, kad dirbantieji netenka valios, juos priverčia priimti viską, ką jiems primeta. Jiė mano esą visiški beteisiai, o jei ir turi kokių teisių, tai jomis geriau nesinaudoti – vis tiek pralaimėsi.

Arba mes kiekvienas atskirai ir kolektyviai atmesime šią dogmą, arba būsime pasmerkti stiprinti savo nelaimių pamatus.

Mums sako: „Darbo rinkos lankstumas, verslininkų išlaisvinimas nuo bet kokios kontrolės skatina investicijas ir tuo pačiu didina užimtumą. Nuolatinių darbuotojų privilegijos sudaro sąlygas bedarbystei. Profsąjungos gina žmonių, turinčių nuolatinį darbą, egoizmą, tuo pačiu jos atbaido investuotojus ir apsunkina darbo vietų kūrimą. Reikia plėsti dirbančiųjų pagal terminuotas darbo sutartis ratą”.

Didesnis darbo rinkos lankstumas iš tikro kuria mažai apmokamas darbo vietas, kuriose uš tą patį atlyginimą darbuotojai priversti dirbti ilgiau. Lanksti darbo rinka – tai padienis darbas, atleidimai be jokios socialinės ir juridinės priežasties, bedarbio pašalpų mažinimas, privačių įdarbinimo agentūrų plėtra, subkontraktų sistema. Vis daugiau nuolatinį darbą turėjusių darbininkų tampa laikinai samdomais.

Jeigu pagrindinė problema – nedarbas, tai vienintelė išeitis – bet koks, ka dir blogiausias darbas. Tokiais argumentais ginamas darbo vietų su pablogintomis sąlygomis kūrimas, nestabilumas ir masinė prekarizacija. Tvirtinama, kad svarbiausia – prisivilioti darbdavius, kad jie jaustųsi visagaliais įmonių ar firmų šeimininkais. Bandoma įteigti, kad įmonėje pagrindinis įstatymas – tai šefo valia, įkūnijanti vienintelę valdžią, nuo kurios priklauso atlyginimai ir dirbančiojo padėties stabilumas. O profsąjungos yra dirbančiųjų priešės, nes nuteikia darbuotojus prieš verslininkus.

Iš visų dogmų ši yra pati begėdiškiausia. Nedarbas tarp jaunimo, kuris neįgyja profesijos ir nežino kuo užsiimti, ir tarp vyresnių nei 45 metai, kurie išmesti už vartų ir jau nebeturi galimybių įsidarbinti, sukelia didžiules emocines problemas šeimose ir visuomenėje.

10. Reikia kovoti prieš visus, kurie atima iš mūsų darbą

Iš http://aitrus.info vertė Evaldas Balčiūnas