Kuomet dėl didėjančios sausros kupranugaris susidūrė su pasikartojančia maisto trūkumo problema, jis ėmė ant nugaros kaupti riebalus ir po daugelio metų užsiaugino kupras. Kai dėl tos pačios priežasties žmogus susidūrė su derliaus nestabilumu neolito laikais, jis ėmė drėkinti pasėlius ir po kiek laiko sukūrė irigacinę civilizaciją.

Socialinė tuometinės civilizacijos organizacija (paprastai vadinama azijietišku despotizmu) skyrėsi nuo neolito socialinių organizacijų kur kas labiau, nei kupranugarių socialinė organizacija skiriasi nuo arklių. Tačiau fiziologiškai žmogus nuo to praktiškai nepasikeitė. Prie naujų sąlygų jis prisitaikė ne per biologinę, o per socialinę adaptaciją.

Kaip ir daugelis kitų savybių, priskiriamų „vien tik žmogui”, gebėjimas prisitaikyti socialiai, o ne fiziškai, anaiptol nėra vien tik Homo sapiens prerogatyva. Sukarinta pavianų organizacija buvo sukurta kaip reakcija į nuolatinį leopardų ir kitų grobuonių keliamą pavojų, privertusį beždžiones paversti savo bandas kariniais būriais. Netgi paprastas perėjimas nuo gyvenimo pavieniui prie bandos jau yra ne kas kita, kaip socialinis prisitaikymas.

Kita vertus, žmogui nesvetima ir biologinė adaptacija. Mūsų rūšis turi bent penkis porūšius – rases (1), kurių išskirtiniai bruožai, pavyzdžiui, pigmentacijos laipsnis arba steatopigija (2), yra sąlygoti būtent biologinio prisitaikymo prie įvairių gamtos sąlygų.

Vis dėlto žmonių rūšyje, kitaip nei kitų gyvūnų (na, galbūt išskyrus šimpanzes, bet tą dar reiktų išsiaiškinti) rūšyse, dominuoja socialinė, o ne biologinė adaptacija. Neatsitiktinai žmogus yra vienintelis iš „progresuojančių” gyvūnų, galintis atstovauti visą giminę ir netgi visą rūšį. Visi kiti gyvūnai, kai tik imasi „užkariauti žemę”, sukuria daugybę skirtingų giminių ir rūšių. Žmogus irgi sukūrė daugybę giminių ir rūšių, tačiau ne biologinių, o socialinių.

Viena biologinė rūšis paprastai sukuria vieną, na, gal du socialinės organizacijos tipus. Vilkų gauja buriasi pagal tą patį principą bet kurioje vietovėje. Šimpanzių rūšyje skirtingas organizacijas sukūrė įprastos šimpanzės ir bonobai (nykštukinės šimpanzės), kuriuos didesnė zoologų dalis bonobus laiko atskiru šimpanzių porūšiu, bet visgi priskiria tai pačiai šimpanzių rūšiai.

Tuo tarpu žmogus jau neolite (o greičiausiai – paleolite) sukūrė daugybę socialinės organizacijos tipų. Šį fenomeną sąlygojo ekzogamija (lytinių santykių tarp giminaičių draudimas) ir regionų gamtinių sąlygų ypatybės, vertusios žmones telktis į dideles grupes arba priešingai – skaidytis į mažas, gyventi greta kitų genčių ar nuolat su jomis kontaktuoti (kai kurios gentys periodiškai keisdavosi paaugliais, praėjusiais iniciaciją). Vėliau gamybinių jėgų vystymasis sukūrė naujus socialinės adaptacijos tipus – susiformavo klasinė visuomenė.

Šiuolaikinė visuomenės atomizacija – irgi socialinės evoliucijos pasekmė. Tai, kad evoliucija šia prasme vystosi primityvizmo link, anaiptol nedžiugina, bet ir nestebina – biologinė evoliucija kartais irgi kūrė primityvesnes rūšis.

Argumentu prieš Prancūzijos feodalinę santvarką, be kita ko, tapo faktas, kad bajorai negimsta su pentinais ant kojų, o valstiečiai – be balnų ant kaklo. Rasistų ir nacionalistų požiūris, nežiūrint viso jo šlykštumo, kad barbarai, negrai ar slavai yra biologiškai prisitaikę prie vergijos, yra labiau logiškas nei liberalo, negalinčio aiškiai pagrįsti, kodėl Vasia Pupkinas turi dirbti Mišos Kriuškino šachtoje, o ne priešingai. Socialdarvinistinė pozicija iš esmės analogiška rasistinei, ji irgi grindžiama prigimtinėmis savybėmis. Jeigu Kriuškinas tapo šachtos savininku, o Pupkinas – šachtininku, vadinasi, pirmasis iš prigimties yra darbštus genijus, o antrasis – tingus pusprotis.

Būtų klaidinga manyti, kad šis prieštaravimas atsirado dėl naujų ekonominių sąlygų, pakeitusių gamtines. Tarp ekonominių ir biologinių faktorių nėra aiškių ribų. Jeigu penki vilkai pavieniui sugeba tik gaudyti peles ar vaikyti lapes, o susibūrę į gaują gali lengvai nudobti elnią – tai koks faktorius čia svarbesnis: biologinis ar ekonominis? Arba jei dešimt ar penkiolika vyrų gali iškasti spąstų duobę ir įvaryti į ją mamutą arba penkis arklius? Jeigu trys grupės po dešimt žmonių gali užtikrinti vos trijų vėjo malūnų darbą, o trisdešimt žmonių, suburtų į tris brigadas, – nepertraukiamą visos elektrinės darbą? Jeigu kurioje nors teritorijoje graužikų ir kanopinių tankumas toks, kad penkių ar septynių vilkų gauja bus soti, o dešimties vilkų gauja badaus arba jai teks pasidalinti į dvi gaujas ir išsiskirti – tai gamta ar ekonomika? O jeigu kalbame ne apie graužikus ir kanopinius, o apie medžiotojų kailių pramonę? Apie grūdų derlingumą iš hektaro? Apie anglies, naftos arba urano atsargas?

Gamtos faktorius yra ekonomikos dalis. Vadinasi, prieštaravimą sukelia ne pati ekonomika, o tam tikras jos etapas, kada optimali socialinės organizacijos forma prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kitame ekonomikos vystymosi etape optimali gali būti kita forma, vadinasi, ir prieštaravimas gali būti panaikintas.

Išsivaduoti iš prieštaravimo tarp žmogaus biologinės prigimties ir socialinės ekonominės santvarkos galima dviem būdais. Arba žmogų biologiškai pritaikyti žmogų prie naujo sociumo (t.y.pasiekti, kad biologiniai skirtumai tarp Kriuškino ir Pupkino būtų tokie dideli, kaip tarp bičių motinėlės ir bitės darbininkės arba bent kaip tarp buldogo ir takso), arba pritaikyti sociumą prie biologijos likviduojant klasinį pasidalinimą bei atomizaciją.

Pirmasis būdas, beje, įmanomas bet kokiame ekonomikos etape, tik viena bėda, kad laiko tam prireiks ne mažiau, nei prireikė kupranugariams, kad išaugintų savo kupras. Nors šiuolaikinis mokslo lygis turbūt leis jį praeiti per trumpesnį laiko tarpą. Laimei, dabartinis technologijų lygis įgalina ir antrąjį būdą.

Šiame rašinyje nenoriu aiškinti, kodėl taip yra ir kodėl aš renkuosi antrąjį variantą. Aš tik noriu pažymėti, kad žmonija kitų variantų neturi.

(1) Daugumai skaitytojų tikriausiai žinomos trys rasės: europoidai, mongoloidai ir negroidai. Visgi antropologų stebėjimų rezultatais australoidai (Australijos aborigenai, o taip pat kai kurios Indijos ir Indokinijos pietų gentys) ir bušmenai skiriasi nuo negroidų ne mažiau nei europoidai. Daugelis antropologų atskira rase laiko ainus, visgi ji buvo negausi, o šiandien yra beveik visiškai susimaišiusi su mongoloidais. Didelės rasės skirstomos į mažas, kurios mažiau skiriasi vienos nuo kitų ir yra ne tokios ilgaamžės.

(2) Steatopigija – sugebėjimas kaupti riebalus sėdmenyse (panašiai kaip kupranugaris juos kaupia kuprose). Būdingas bušmėnų rasei prisitaikymas prie dykumos sąlygų.

Rusijos revoliucinių socialistų sąjungos portalas http://revsoc.org

Vertė Evaldas Balčiūnas, 2010 07 19