Istorija
Foucault disciplinos visuomenes siejo su aštuonioliktuoju ir devynioliktuoju amžiais; apogėjų jos pasiekia dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Jų veiklą sudaro didžiausių įkalinimo vietų organizavimas. Individai visuomet juda iš vienos uždaros vietos į kitą, kur galioja vis kiti įstatymai: iš pradžių šeima, paskui mokykla („žinok, tu ne namuose“), tada kareivinės („žinok, tu ne mokykloje“), vėliau gamykla, kartkartėmis ligoninė, galbūt kalėjimas, įkalinimo vietos modelis.
Kalėjimas yra visų kitų vietų modelis: būtent todėl filmo „Europa 51“ herojė, pamačiusi darbininkus, sušunka: „O aš maniau, kad jie yra kaliniai...“ Foucault kruopščiai analizavo visų įkalinimo vietų idealą, kuris aiškiai matėsi gamyklos modelyje: gamykla viską susieja, kiekvienam daiktui nurodo vietą, organizuoja laiką, ir šiame erdvėlaikyje įgalina veikti produkavimo galią, kuri didesnė nei ją sudarančių galių suma.
Tačiau Foucault suprato, koks trumpalaikis buvo šis modelis: jis pakeitė suverenias visuomenes, iškeldamas visiškai kitokį tikslą ir veikimo būdą (ne organizuoti gamybą, o ją sumažinti, ne priversti gyventi, o pasmerkti mirčiai); perėjimas buvo laipsniškas ir atrodo, kad Napoleonas turėjo įtakos visuotiniam perėjimui iš vieno visuomenės tipo į kitą. Tačiau disciplinos savo ruožtu irgi pradės byrėti, pamažu atsirandant naujoms jėgoms, kurios sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo: nuo tada mes nebepriklausome disciplinos visuomenėms, palikome jas sau už nugaros.
Šiuo metu stebime visų įkalinimo vietų – kalėjimų, ligoninių, gamyklų, mokyklų, šeimos – žlugimą. Šeima yra „vidinė struktūra“, kuri žlunga taip pat kaip ir kitos vidinės struktūros – švietimo, profesinės ir t. t. Teisingi ministrai nuolatos skelbia tariamai teisingas reformas. Švietimo, pramonės, sveikatos apsaugos, kariuomenės, kalėjimo reformas; tačiau visi žino, kad šios institucijos yra daugiau ar mažiau galutinai nunykusios. Tai tiesiog jų, ištiktų agonijos, slaugymas, padedantis užimti žmones, kol naujos jėgos pasibels į duris ir jas pakeis. Kontrolės visuomenės keičia disciplinos visuomenes.
Kontrolės sąvoką pasiūlė Burroughsas, norėdamas apibūdinti naują monstrą, kuris, Foucault manymu, greitai artinasi. Paulis Virilio taip pat nuolatos analizuoja ypač greitas, nors tariamai laisvai pasklidusias, kontrolės formas, kurios keičia senas disciplinas, veikiančias uždarų sistemų laiko skalėse. Čia kalbama ne apie stulbinančius farmacinius produktus, branduolines technologijas ar genų inžineriją, net jei šie dalykai dalyvauja naujuose procesuose. Čia neklausiama, kuri sistema, sena ar nauja, yra sunkesnė ar lengviau pakeliama, nes kiekvienoje jų glūdi konfliktas tarp būdų, kuriais jos mus išlaisvina ir pajungia. Pavyzdžiui, žlugus ligoninei kaip įkalinimo vietai, naujai atsiradusios bendruomenės psichiatrija, dienos ligoninės, namų slauga iš pradžių pasiūlė naujų laisvių, tačiau tuo pat metu sukūrė kontrolės mechanizmus, kurie yra griežti kaip žiauriausias įkalinimas. Taigi kalbama ne apie nerimą ar geresnės ateities lūkestį, bet apie tai, kaip rasti naujų ginklų.
Įvairios įkalinimo vietos, į kurias patenka individai, yra nepriklausomi kintamieji: kiekvieną kartą turime viską pradėti iš naujo, ir nors visos šios vietos turi bendrą kalbą, ji yra analoginė. Kita vertus, įvairios kontrolės formos yra neatskiriamos variacijos, kuriančios kintamos geometrijos sistemą, kurios kalba yra digitalinė (nors nebūtinai binarinė). Įkalinimą sudaro formos (moule), skirtingi formavimai (moulages), o kontrolė yra moduliacijos, panašios į save deformuojantį formavimą, nuolatos kintantį pereinant nuo vieno momento prie kito, arba į rėtį, kurio tinklelis keičiasi judant nuo vieno taško prie kito.
Tai darosi akivaizdu kalbant apie darbo užmokestį: gamykla buvo korpusas žmonių, kurių vidinės jėgos nustatė pusiausvyrą tarp aukščiausio galimo gamybos lygio ir žemiausio galimo darbo užmokesčio; tačiau kontrolės visuomenėje verslas pakeičia gamyklas, o verslas yra dvasia, tai, kas išgaruoja. Žinoma, gamyklose buvo bonusų sistema, tačiau verslas siekia įdiegti daug gilesnį moduliacijos lygį į kiekvieną darbo užmokestį ir taip suteikti jam nuolatinio metastabilumo būklę, pertraukinėjamą absurdiškų iššūkių, varžybų ir seminarų.
Kvailiausi televizijos žaidimų šou yra tokie sėkmingi būtent todėl, kad jie tobulai atspindi, kaip funkcionuoja verslas. Gamyklos formavo individus į žmonių korpusą, kuris buvo patogus tiek vadybai, kad galėtų stebėti kiekvieną šios masės komponentą, tiek profsąjungoms, kad galėtų organizuoti masių pasipriešinimą; tačiau verslas nuolatos siekia negailestingo lenktyniavimo, kuris yra pateikiamas kaip sveika konkurencija ir yra puiki motyvacija supriešinti individus tarpusavyje bei kiekvieną atskirai su savimi. Net valstybės švietimo sistema remiasi principu, kad „mokama už rezultatus“: panašiai kaip verslas pakeitė gamyklas, mokyklą pakeičia nenutrūkstamas mokymasis, egzaminus – nuolatinis vertinimas (contrôle continu). Tai pats geriausias būdas švietimą paversti verslu.
Disciplinos visuomenėse tekdavo viską pradėti iš naujo (pereinant iš mokyklos į kareivines, iš kareivinių į gamyklą), o kontrolės visuomenėse niekuomet nieko nepabaigi – verslas, mokymasis ir karinė tarnyba egzistuoja kartu kaip metastabili tos pačios moduliacijos būsena, kaip tam tikra universali deformacija. Kafka, jau stovintis prie perėjimo iš vienos visuomenės į kitą ribos, „Procese“ aprašė grėsmingiausius juridinius terminus: tariamas išteisinimas (tarp dviejų įkalinimų) disciplinos visuomenėse ir begalinis atidėjimas (nuolat besikeičiančiose) kontrolės visuomenėse yra du skirtingi tvarkos būdai, ir jei mūsų teisinė sistema sverdėja, jei ji žlunga, taip yra dėl to, kad pereinama nuo vieno būdo prie kito.
Disciplinos visuomenę apibrėžia du poliai: parašai, atstojantys individus, ir eilės numeris ar vieta registre, parodanti jų vietą masėje. Tai nereiškia, kad disciplinoms būdingi prieštaringi aspektai, nes jų galia tiek telkia, tiek išskiria, kitaip tariant, disciplinos sulipdo tuos, kuriuos veikia, į žmonių korpusą ir formuoja kiekvieno to korpuso nario individualumą (Foucault šį dvejopą aspektą susiejo su kunigo kaip ganytojo galia valdyti tiek bandą, tiek kiekvieną paskirą gyvulį ir manė, kad pasaulietinė galia vėliau įsitvirtino kitomis priemonėmis kaip pasaulietinis „pastorius“). Kita vertus, kontrolės visuomenėse svarbiausias dalykas jau yra ne parašas ar eilės numeris, bet kodas: kodai yra slaptažodžiai (mots de passe), o disciplinos visuomenėse valdoma (kai kalbama apie sutelkimą ar pasipriešinimą) nurodymais (mots d’ordre).
Digitalinė kontrolės kalba yra sudaryta iš kodų, rodančių, ar prieiti prie tam tikros informacijos yra leidžiama ar draudžiama. Čia pradingsta masės ir individo dualizmas. Individai tampa „tuo, kas atskirta“, o masės virsta pavyzdžiais, duomenimis, rinkomis arba „bankais“. Pinigai galbūt geriausiai parodo skirtumą tarp dviejų visuomenės tipų, nes disciplinos buvo susietos su formą turinčia valiuta, kurios vertės atitikmuo buvo auksas, o kontrolė remiasi besikeičiančiu valiutos kursu, moduliacijomis, kurios priklauso nuo kodo, nustatančio įvairių valiutų procentinį santykį. Pinigų atitikmenys – seni kurmiai – yra gyvūnai, tūnantys įkalinimo vietose, o kontrolės visuomenės atitikmuo yra gyvatės. Mes perėjome nuo vieno gyvūno prie kito, nuo kurmių prie gyvačių, ir šis perėjimas žymi ne tik sistemą, kurioje gyvename, bet ir gyvenimo bei santykių su kitais žmonėmis būdą. Disciplinos visuomenės žmogus sukurdavo apibrėžtus energijos kiekius, o kontrolės visuomenės žmogus banguoja, judėdamas begaliniu skirtingų orbitų spinduliu. Banglenčių sportas pakeitė visas senas sporto rūšis.
Lengva atrasti panašumų tarp bet kokio visuomenės tipo ir tam tikros mašinos; tai reiškia ne tai, kad tam tikros mašinos apibrėžia skirtingus visuomenės tipus, bet kad jos gali nusakyti socialines formas, kurios jas sukuria ar jomis naudojasi. Senos suverenios visuomenės dirbo su paprastomis mašinomis: svertais, skridiniais, laikrodžiais; dabartinės disciplinos visuomenės naudojasi termodinaminėmis mašinomis, kurios sudarė sąlygas rastis pasyviam entropijos ir aktyviam sabotažo pavojui; kontrolės visuomenė dirba su trečiosios kartos mašinomis, su informacinėmis technologijomis ir kompiuteriais, kur pasyvų pavojų sukuria triukšmas, o aktyvų – piratavimas ir užkrėtimas virusais.
Šis technologinis vystymasis yra giliai įsišaknijęs kapitalizmo mutacijoje. Ši mutacija buvo plačiai pripažinta ir įvardyta maždaug taip: devynioliktojo amžiaus kapitalizmas buvo koncentruotas, nukreiptas į gamybą ir savininkiškas. Taip gamykla tapo įkalinimo vieta, o kapitalistas pasisavino gamybos priemones ir galbūt kitas panašiai organizuotas vietas (darbininkų namus, mokyklas). Rinkos būdavo užgrobiamos pasitelkiant specializaciją, kolonizaciją arba mažinant gamybos sąnaudas. Tačiau dabartinė kapitalizmo forma jau nėra nukreipta į gamybą, dažnai ji perkeliama į nuošalias trečiojo pasaulio šalis, net jei apima tokias sudėtingas veiklas kaip tekstilės gamyklos, metalo apdirbimas arba naftos gręžiniai. Ji nukreipta į metagamybą. Ji jau neperka grynų žaliavų ir neparduoda pagamintų produktų: ji perka pagamintus produktus arba surenka juos iš dalių. Ji siekia parduoti paslaugas ir nupirkti veiklumą. Tai kapitalizmas, kuris orientuojasi jau ne į gamybą, bet į produktus, kitaip tariant, į pardavimą ir rinką.
Taigi jis yra iš esmės išsklidęs, todėl gamyklos užleidžia vietą verslui. Šeima, mokykla, kariuomenė ir gamykla dabar yra ne analogiškos, bet skirtingos vietos, kurias susieja tik savininkas, ar tai būtų valstybė, ar privati galia, ir kurios gali būti transformuotos į koduotas konfigūracijas to paties verslo, kuriame dirba tik administratoriai. Net menas pasitraukė iš uždarų vietų ir persikėlė į atvirą banko operacijų grandinę. Rinkos užgrobiamos ne disciplinuojant, o imantis kontrolės, nustatant koeficientus, o ne mažinant sąnaudas, transformuojant produktus, o ne specializuojant gamybą. Korupcija čia įgyja naują galią. Pardavimo skyriai tampa verslo centru ir „siela“. Teigiama, kad verslai turi sielas, o tai neabejotinai pati baisiausia naujiena pasaulyje. Rinkodara dabar tampa socialinės kontrolės instrumentu ir sukuria arogantišką veislę, kuri tampa mūsų šeimininkais.
Kontrolė yra trumpalaikė ir greitai besikeičianti, tačiau kartu nuolatinė ir neribota; disciplina buvo ilgalaikė, begalinė ir netolydi. Žmogus jau nebėra įkalintas; jis yra įsiskolinęs. Tiesa, vienas dalykas nepasikeitė – kapitalizmas vis dar laiko kraštutiniame skurde tris ketvirtadalius žmonijos, kuri yra per daug neturtinga, kad galėtų turėti skolų, ir per daug gausi, kad galėtų būti įkalinta: kontrolei teks tvarkytis ne tik su ribų nunykimu, bet ir su kaip grybai dygstančiais lūšnynais bei getais.
Nebūtina nuklysti į mokslinės fantastikos sritį, kad atrastume kontrolės mechanizmą, kuris gali nustatyti kiekvieno elemento vietą bet kuriuo momentu – ar tai būtų gyvūnas žaidimo rezerve, ar žmogus versle (elektroninis sekimas). Felixas Guattari įsivaizdavo miestą, kuriame niekas negali išeiti iš savo buto, gatvės ar rajono be tam tikros (atskiros) elektroninės kortelės, atidarančios šią ar kitą pertvarą; tačiau kortelė gali būti atmesta tam tikrą dieną ar tam tikru paros metu; tai nustato ne pertvaros, bet kompiuteris, užtikrinantis, kad kiekvienas būtų leistinoje vietoje, ir sukuriantis universalią moduliaciją.
Mes privalome apibrėžti pamatinius sociotechnologinius kontrolės mechanizmų principus, kadangi prasideda jų era, ir, remdamiesi naujomis sąvokomis, aprašyti tai, kas pakeičia disciplinos įkalinimo vietas, kurios akivaizdžiai nyksta. Gali būti, kad senos kontrolės priemonės, pasiskolintos iš senų suverenių visuomenių, vėl bus naudojamos, pritaikytos pagal būtinybę. Svarbiausia, kad matome atsirandant kažką nauja.
Kalėjimų sistemoje matome pastangas surasti alternatyvą „kardomajam kalinimui“, bent jau už nedidelius nusižengimus, ir naudoti elektroninį sekimą, priverčiantį pažeidėjus likti namie nustatytu laiku. Švietimo sistemoje matome nuolatinio vertinimo formas, nenutrūkstamo mokymosi poveikį mokykloms ir su tuo susijusį nusišalinimą nuo bet kokių mokslinių tyrimų universitetuose, „verslui“ įsitvirtinant visuose švietimo sistemos lygmenyse. Sveikatos apsaugos sistemoje matome naują mediciną „be gydytojų ir pacientų“, ji tik įvertina potencialius atvejus ir subjektus, priklausančius rizikos grupei, ir neturi nieko bendra su siekiu individualizuoti gydymą, kaip tai mėgstama pavaizduoti, tačiau pakeičia individus ar eilės tvarka suskaičiuotus kūnus koduota „atskirų atvejų“ mase, kurią reikia kontroliuoti. Verslo sistemoje matome naujus būdus manipuliuoti pinigais, produktais, žmonėmis, kurie jau nėra paskirstomi per seną gamyklos sistemą. Tai tik nedidelis skaičius pavyzdžių, tačiau jų pakanka, kad įsitikintume, ką reiškia kalbos apie institucijų žlugimą: tai platus ir spartus naujos dominavimo sistemos plitimas.
Vienas iš svarbiausių klausimų – ar profsąjungos vis dar vaidina kokį nors vaidmenį: kadangi jos istoriškai susijusios su kova prieš discipliną ir įkalinimo vietas, ar jos prisitaikys, ar ras naujų pasipriešinimo kontrolės visuomenei formų? Ar galima įžvelgti kontūrus būsimų pasipriešinimo formų, kurios pajėgtų atsispirti rinkodaros meilikavimams? Daugybė jaunų žmonių turi keistą polinkį būti „motyvuoti“, jie nuolatos prašo specialių kursų ir nenutrūkstamo mokymosi; tai jų darbas atrasti, kokiems tikslams šie dalykai skirti, kaip vyresni žmonės su dideliais sunkumais atskleidė, kas pelnosi iš disciplinų. Gyvatės vija yra sudėtingesnė nei kurmio urvas.
Iš: Gilles Deleuze. Negotiations 1972–1990. New York: Columbia University Press, 1995
