1834-1844 metais anglų darbininkų dėmesį atitraukia politinis čartistų judėjimas, ir kooperacijos judėjimas dėl organizacinio pobūdžio trūkumų, nors ir su plačiomis programomis, stipriai sumažėja ir beveik išnyksta, kol 1844 metais Ročdeilio Teisingųjų pionierių bendrovės susikūrimas atgaivina anglų vartotojų kooperatyvų darbą naujais pagrindais.

Ročdeilio miestas, kuris dabar turi apie 100 000 gyventojų, 1843 metais buvo didžiausias Lancashire'o miestas su stipria medvilnės audžiamąja pramone. 1843 metais kilo jame darbininkų streikas dėl algos pakėlimo. Darbininkai ir fabrikantai nenusileido. Streikas užsitęsė ir dar labiau pablogino ir taip prastą darbininkų būklę. Ir tuo metu keli darbininkai, R. Oweno ir Kingo mokslo sekėjai, sudarė planą, kaip darbininkams išeiti iš sunkios būklės.

Pati Ročdeilio Teisingųjų pionierių istorija, kaip ją aprašo Holyoke'as savo „History of the Rochdale Pioneers“ yra tokia:

„1843 metų gale vieną iš tų ūkanotų, tamsių, drėgnų, nejaukių ir nemalonių dienų, kuri nepradžiugintų net nė vieno prancūzo, – vieną iš dienų, kurios esti lapkričio mėnesyje, kai atrodo, kad dienos šviesa lyg ir visiškai išsibaigė, o saulė supykusi ar nusivylusi atsisakė šviesti – keletas neturtingų bedarbių audėjų, neturinčių beveik ką valgyti ir nupuolusių dvasia, susirinko, kad aptartų, kas jiems daryti, kad pagerinus savo padėtį.

Fabrikantai turi kapitalo, krautuvininkai turi naudos iš savo atsargų; tai kaip misti jiems, neturintiems nė vieno, nė antro? Laukti pašalpos iš įstatymo apie neturtingus? Bet tai reikštų nustoti savarankiškumo. Emigruoti? Tai būtų panašu į ištrėmimą už tai, kad jie gimė beturčiais.

Kas daryti? Jie ryžosi pradėti kovą už gyvenimą savo atsakomybe ir rizika. Jie nutarė pašalinti tarpininkus kaip nereikalingus, taip pat pirklius, fabrikantus ir kapitalistus; be patyrimo, be žinių ir kapitalų, jie nutarė patys tapti pirkliais ir fabrikantais... Jie pasirašė kas savaitę mokėti po du pensus... ir po to, kai buvo surinkta 52 savaičių įnašai..., tai jų kasoje susirinko tokia menka suma, kad už ją vargu bau galima buvo nusipirkti avižinių miltų maišą.“

1844 metais jie taip suformulavo savo bendrovės uždavinius: .

„Bendrovės tikslas ir uždavinys imtis priemonių, kurios padėtų narių medžiaginei gerovei, padėtų gerinti jų socialinę padėtį ir namų būtį, sudarant iš įnašų po 1 svarą st. kiekvienas, pakankamą kapitalą šiam planui ir įmonėms įtaisyti; įkurti maisto dalykų, drabužių ir p. d. krautuvę; pastatyti, įsigyti ar įtaisyti savo nariams namų, kur galėtų apsigyventi nariai, norį padėti vienas kitam gerinti savo namų ūkį ir socialinę padėtį; gaminti daiktus, kuriuos bendrovės nariai ras reikalingais tuo tikslu, kad duotų darbo nariams, netekusiems darbo arba kenčiantiems vargą dėl nevienkartinio jų algos numušimo; tolimesniam bendrovės narių apdraudimui, įsigyti nuosavybėn arba išnuomoti sklypą ar kelis sklypus žemės, kad ją galėtų dirbti tie nariai, kurie neteko darbo arba gauną menką atlyginimą už savo darbą.“

Toliau, sako Holyoake‘as, eina projektas to, apie ką nė viena tauta ar entuziastas dar nesvajojo:

„Kai tik pasirodys galima, bendrovė imsis organizuoti gamybą, paskirstymą, visuomenės auklėjimą ir valstybinę valdžią, arba kitais žodžiais tariant, imsis organizuoti savarankiškai gyvuojančią namų koloniją, kurios pagrinde bus padėta jos narių interesų bendrumas, arba padės kitoms bendrovėms kurti panašias kolonijas.“ Tokia, sako Holyoake‘as, tatai buvo „didžioji popierinė konstitucija, kuri turėjo reorganizuoti gamybą ir paskirstymą; reikėjo penkiolikos metų įtempto ir sunkaus darbo, kad nors kiek ją priartinus praktikai“.

Toliau ėjo mažesnės reikšmės pasiūlymas, bet taip pat charakteringas. „Padėti plėstis blaivybei, kai tik pasirodys galima, bendrovė atidarys „Blaivybės Rūmus“ viename iš nuosavų namų“ (G. J. Holyoake. The History of the Rochdale Pioneers, X Ed. 12 psl.).

Nario įnašo dydį jie nustatė lygų 1 sv. st. Kiekvienas narys pasižadėjo paimti 5 įnašus; stojant reikėjo įmokėti 1 svarą sterlingų. Vėliau kiekvienas narys kas savaitę turėjo mokėti 3 pensus ir premijos už įpirkimą ligi tol nebuvo išduodamos, ligi įnašų susidarė daugiau kaip penki svarai. Surinkę tą sumą, nariai premiją už įpirkimą galėjo ir atsiimti, galėjo ir palikti bendrovėje, kuri pradžioje už paliktas taupmenas mokėjo 2%, o vėliau 5%.

Tuo būdu Teisingųjų Ročdeilio pionierių (Eąuitable Pioneers of Rochdale) vartotojų bendrovė veikė kartu ir kaip prekybos įmonė, ir kaip taupomoji kasa. Narys, pirkdamas savo bendrovėje, galėjo vienkart sutaupyti ir bendrovės kapitalus didinti.

Į statutą taip pat buvo įtraukta ir sumos bibliotekai, ir skaityklai. Tam tikslui buvo numatyta 2 % iš gryno pelno. Be to, buvo priimtos tokios ročdeiliečių veikimo taisyklės, kurios ir sudarė jiems garbę ir didžiausią jų nuopelną: pardavinėti nefalsifikuotas prekes, pilnu svoriu, prekyvietės kainomis, už gyvus pinigus, laikytis politinio ir tikybinio neutraliteto (tą dėsnį jau buvo nustatęs ir 1832 metų kooperatyvų kongresas), duoti lygias teises – po vieną balsą vyrams ir moterims.

Ročdeilio pionierių dauguma buvo Oweno sekėjai arba čartistai, ir jų programoje matome pastangas grąžinti kooperatine gamyba darbininkams darbo savarankiškumą. Tačiau svarbiausias Ročdeilių pionierių taisyklėse punktas – tai pelno skirstymas proporcingai pirkimui, vietoje paprasto dividendo išdavimo už įnašus (akcijas). Ši taisyklė sudaro daugumai kooperatinių verslamonių svarbiausią požymį. Šis dėsnis, kaip jau matėme, užuomazgoje randamas Lennoxtowno bendrovėje. Kai kurie tyrinėtojai sako, kad ta taisyklė buvo jau vartojama ir kitose bendrovėse prieš Ročdeilio pionierių bendrovei susikursiant. Bet ginčas dėl tos svarbios taisyklės nustatymo daugiausia eina dėl to, kad ar ją savarankiškai išrado Howarthas, vienas Ročdeilio pionierių, ar tą idėją pasisavino iš škotų kooperatininko Compbello, kuris tą dėsnį jau buvo paskelbęs 1822 m. Holyoake'o nuomone, Howarthas tą dėsnį pritaikęs be Campbello įtakos.

 

Sutraukus į krūvą gauname tokias ročdeiliečių taisykles, priimtas šiandieną daugumos pasaulio vartotojų bendrovių, kartais su nedideliais pakeitimais:

1) kapitalas turi būti sudėtas pačių narių ir duoti palūkanas;

2) produktai turi būti tiekiami nariams geros rūšies, tikru svoriu ir saiku;

3) prekių kainos turi būti vidutinės prekyvietės;

4) pirkimas ir pardavimas tik už grynus pinigus;

5) pelnas skirstomas proporcingai įpirkimams;

6) visų narių lygios teisės visuotiname susirinkime;

7) valdybą sudaro periodiškai perrenkami asmenys;

8) tam tikra pelno dalis skiriama auklėjamiems reikalams.

Dabar dėl šių punktų plačiau.

1) Jei vartotojų bendrovė nori būti visiškai laisva nuo svetimo globojimo, tai ir jos lėšos privalo būti sudarytos iš narių įnašų. Tatai svarbu ir tuo atžvilgiu, kad nariai, įnešę palyginti didesnes į vartotojų bendrovę sumas, labiau interesuojasi jos likimu. Anglijoje ir ligi šių dienų
labiausia yra įsigalėjęs paprotys dauginti, kiek galint, įnašų kapitalus.

2) Antras ročdeiliečių dėsnis – duoti geros rūšies, gero svorio ir saiko prekes – savaime suprantamas, tačiau ne visur lengvai įgyvendinamas. Paprastai vartotojų bendrovėms tenka aptarnauti savo narius, kurie naudojasi privatine prekyba, tiekiančia pigesnes prekes, bet blogos rūšies. Todėl ir įvedimas gerų, bet brangesnių prekių sutinka kliūčių, kurias vartotojų bendrovėms, norinčioms auklėti savo narius, kaip vartotojus, šiaip ar taip tenka nugalėti.

3) Trečias dėsnis – pardavimas prekių vidutinėmis prekyvietės kainomis apsaugoja bendroves nuo rizikos, surištos su pardavimu savikainomis, nes iš anksto negalima
numatyti kainų judėjimo, o šis dėsnis naudingas nariams, nes padeda jiems nejučiomis automatiškai susitaupyti perkant bendrovėje. Ir anglų vartotojų praktika parodė, kad
tuo būdu galima sutaupyti nemažas sumas.

4) Pirkimas tik už grynus pinigus svarbus bendrovei yra finansiniu atžvilgiu, nes ji turėdama laisvus grynus pinigus, laisvai gali disponuoti savo perkamąja jėga, pasirinkdama patogiausius prekėms pirkti šaltinius. Kita vertus, ši taisyklė pratina vartotojų bendrovių narius gyventi sulig savo pajamomis.

5) Pelno paskirstymas proporcingai įpirkimams bendrovėje, kaip jau buvo sakyta, yra didžiausias Ročdeilio vartotojų bendrovės nuopelnas. Pelno šaltinį parduodant prekes sudaro kainų pakėlimas, ir teisingumas reikalauja, kad atskaičius išlaidas, tas kainų pakėlimas būtų grąžintas pirkėjams. Juo aukščiau bus kalkuliuojamos prekės, juo daugiau tenka grąžinti nariams. Be to, turint bendrovėms grynų pajamų, dalį jų galima suvartoti atsargos kapitalams sudaryti, kas materialiai stiprina bendrovę.

6-8 punktai garantuoja vartotojų bendrovei demokratinį reikalų tvarkymą. Reikia pabrėžti, kad ročdeiliečiai pripažino moterims lygias teises dėl to, kad moterų dalyvavimą vartotojų bendrovėje laikė labai svarbiu dalyku, nes faktiškai pirkimas vartotojų bendrovėje pareina nuo moterų.

Dėka tvirtam laikymuisi šių dėsnių, Ročdeilio vartotojų bendrovė pamažėl ir atsargiai plėsdama savo veikimą, išaugo į stambią verslamonę ir tuo įrodė, kad jos prisiimtos taisyklės yra tinkamos. Teisingųjų Ročdeilio pionierių vartotojų bendrovės pavyzdys ir pasisekimas paskatino ir kitose vietose kurtis vartotojų bendrovėms. Jų atsiradimo priežastys dažniausia būdavo tokios pačios, kaip pačios Ročdeilio pionierių – nepasisekęs darbininkų streikas, blaivininkų bei krikščionių sektantų veikimas.

Paimta iš: Petras Šalčius. Raštai. Kooperacija. V. 1989.